2013-06-13 Nr. AB-2367-3-61-3-02822-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1442/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02822-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacines tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 1D-6982(11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies“ kaip nepagrįstą; įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ir Lietuvos valstybę išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą 31 719,12 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Skunde (b. l. 7-8) nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 15 d. Vidaus reikalų ministerijos įsakymu jam buvo paskirta 2 345,05 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. jam buvo mokama tik 562,81 Lt dydžio pensija, o už 2011 m. gruodžio mėn. išmokėta 649,21 Lt dydžio pensija. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki šiol kas mėnesį mokama 2 164,04 Lt dydžio pensija. Pareiškėjas 2012 m. spalio 2 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. spalio 22 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjui priklausančios pensijos dydis buvo perskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius koeficientą 0,8 (2 345,05 Lt x 0,8 = 1 876,04 Lt). Kadangi pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jo atžvilgiu buvo pritaikyta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir jau perskaičiuotai pensijai pritaikytas koeficientas 0,3 (1 876,04 Lt x 0,3 = 562,81 Lt). Taigi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui buvo mokama 562,81 Lt dydžio pensija, o už 2011 m. gruodžio mėnesį išmokėta 649,21 Lt dydžio pensija. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas antikonstitucinėmis. Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančio teisinio reguliavimo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. buvo neišmokėta 31 719,12 Lt pensijos (1 876,04 - 562,81 = 1 313,23 x 23 = 30 204,29 ir 2 164,04 – 649,21 = 1 514,83). Minėta suma laikytina pareiškėjo žala, patirta dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, nustačius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, todėl yra pagrindas Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 11-12) nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį. Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti, todėl netenkintinas jo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą tenkino iš dalies: priteisė V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 31 719,12 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus devyniolika litų ir 12 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.; kitą dalį pareiškėjo skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas sprendė, jog pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, pripažino, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nustatė, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo neišmokėta 31 719,12 Lt pensijos dalis. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytas valstybinių pensijų ribojimas prieštarauja Konstitucijai, sprendė, kad pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 31 719,12 Lt suma.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) vertino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtą pensijos dalį pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės.

Teismas pabrėžė, jog nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jį atmetė pagrįstai. Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Dėl nurodytų motyvų teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 1D-6982(11).

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 40-41) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą dalyje dėl patenkinto pareiškėjo reikalavimo pakeisti ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį, todėl negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių bei 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, nenustatyta, jog jie taikytini į praeitį, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas.

Pareiškėjas V. L. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 46-47) nurodo, kad taisyklė, jog konstitucinių nutarimų galia yra nukreipiama į ateitį nėra absoliuti. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo deramai pašalinti Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų pažeidimai ir pareiškėjui priteista neišmokėta pensijos dalis. Pensija yra vienintelis pareiškėjo pragyvenimo šaltinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Nustatyta, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir perskaičiavus pareiškėjo pensiją vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, jos dydis sumažėjo nuo 2 345,05 Lt iki 1 876,04 Lt. Kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, sąrašus pareiškėjas nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio turėjo draudžiamųjų pajamų, atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo pensiją sumažino nuo 1 876,04 Lt iki 562,81 Lt. Tokio dydžio pensija pareiškėjui buvo mokama nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. Pastarąjį mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 649,21 Lt suma (b. l. 5).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.

Vertindamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalių konstitucingumą, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Pabrėžė, jog, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas sprendė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes, pažymėjo, jog vien tik Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai nepašalina asmens, kurio atžvilgiu šios nuostatos buvo taikomos, teisių pažeidimo pasekmių. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, jog nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, pasireiškusio jo turtiniu praradimu, t. y. dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusia valstybinės pensijos nepriemoka, teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Jau minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir į nurodytą Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, konstatuotina, jog pareiškėjui grąžintina neišmokėta pensijos dalis, susidariusi dėl antikonstituciniu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., perskaičiavus pensiją Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu pareiškėjui turėjo būti išmokėta 45 312,96 Lt, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui buvo išmokėta tik 13 593,84 Lt. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrįstai priteisė dėl šios teisės normos taikymo pareiškėjui neišmokėtą 31 719,12 Lt dydžio pensijos dalį, už laikotarpį, kurį buvo mokama sumažinta pensija.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus ir atsižvelgdamas į tai priteisė pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti ABTĮ 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 1D-6982(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 1D-6982(11) panaikinimo, todėl jo sprendimas šioje dalyje keistinas. Minėta, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 1D-6982(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 1D-6982(11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies“ dalį, kurioje atsisakyta V. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė