79384bed-bbe5-4be2-8c30-cd24e59a98fe · Lietuvos apeliacinis teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-449/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53135-2019-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.3; (S) 2.4.6.5.2. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. gegužės 18 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei, išteisintajam K.

K., jo gynėjui A. M., jo atstovams pagal įstatymÄ ir civiliniams atsakovams J. K. ir G. K., nukentėjusiosios V. K. atstovui advokatui Valdui Bivainiui, jos atstovei pagal įstatymÄ A. K., Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Irenai Atkočienei, nevieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios V. K. atstovo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo K.

K. iÅ¡teisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). N. V. K. civilinis ieÅ¡kinys paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. K. K. buvo kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį tuo, kad jis 2019 m. spalio mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ ir laiku, bute, esančiame, (duomenys neskelbtini) suprasdamas, kad V.

K., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės, jėga nurengė V. K. drabužius, panaudodamas fizinį smurtÄ , o bÅ«tent, atsisėdęs ant jos kÅ«no ir laikydamas jos rankas prispaustas, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę prieÅ¡intis, lytiÅ¡kai santykiavo su nukentėjusiÄ ja V. K. prieÅ¡ jos valiÄ , t. y. jÄ išžagino.

2. Pirmosios instancijos teismas K. K. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį iÅ¡teisino padaręs iÅ¡vadÄ , kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas atmetė K. K. parodymus, kad jis su nukentėjusiÄ ja jokių lytinių santykių neturėjo. Taip patikėjo nukentėjusiosios parodymais ir padarė iÅ¡vadÄ , kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje su nukentėjusiÄ ja lytiÅ¡kai kaltinamasis santykiavo.

Tačiau teismui iÅ¡kilo abejonių dėl K. K. supratimo apie jo ir nukentėjusiosios santykių pobÅ«dį ir ar jis suvokė bei norėjo lytiÅ¡kai santykiauti su nukentėjusiÄ ja prieÅ¡ jos valiÄ . Teismas pažymėjo, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji kaltinime nurodytu laiku abu buvo vaikai (K. K. – 14 metų amžiaus, o V. K. – 13 metų amžiaus). Taip pat atkreipė dėmesį į ankstesnius jų draugiÅ¡kus santykius ir Å¡iltus tarpusavio jausmus, į jų susiraÅ¡inėjimo turinį, pokalbius ir apie lytinius santykius.

Teismas nurodė, kad BK 149 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali bÅ«ti padaromas tik tiesiogine tyčia ir nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų iÅ¡vadai, jog K. K. suvokė, kad lytiÅ¡kai santykiauja su nukentėjusiÄ ja panaudodamas fizinį smurtÄ bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiÅ¡ka bÅ«kle ir kad norėjo taip veikti. Nesant išžaginimo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymių, teismas priėmė byloje iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Tuo remiantis buvo nuspręsta pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ .

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai 3. Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį: pripažinti K. K. kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymÄ atidėti 3 metams, paskiriant jam Å¡ias auklėjamojo poveikio priemones: 1) 50 valandų nemokamų auklėjamojo pobÅ«džio darbų, atliekant juos per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamÄ jį poveikį;

2) elgesio apribojimÄ 12 mėnesių, įpareigojant jį Å¡iuo laikotarpiu bÅ«ti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val. ir tęsti mokslÄ bei uždraudžiant be Å¡iÄ priemonę kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamÄ jÄ vietÄ . Prokurorė taip pat praÅ¡o priteisti iÅ¡ K. K., o jam neturint turto ir pajamų – iÅ¡ J. K. ir G. K. (iki K. K. pilnametystės), V. K. 235 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Prokurorė nurodo, kad teismas savo iÅ¡vadÄ apie tai, kad K.

K. nesuprato jo ir nukentėjusiosios santykių pobÅ«džio, iÅ¡ esmės grindė tik teisiamojo posėdžio metu pateikta medicinos psichologo pažyma, kurioje nurodyta, kad iÅ¡teisintasis po pradėto ikiteisminio tyrimo 2019 m. gruodžio 18 d., 2020 m. sausio 15 d., 2020 m. sausio 20 d., lydimas mamos, lankėsi pas psichologÄ , jam buvo suteikta emocinė pagalba, pirmos konsultacijos metu atvirai papasakojo apie susiklosčiusias aplinkybes, pravirko ir tai leido teismui spręsti apie iÅ¡teisintojo iÅ¡gyvenimus dėl nagrinėjamo įvykio.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra jokių kitų duomenų apie K. K. psichikos bÅ«klę ir jo negebėjimÄ tinkamai vertinti savo elgesį. IÅ¡teisintasis neigė lytiÅ¡kai santykiavęs su nukentėjusiÄ ja, todėl neaiÅ¡ku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ apie subjektyviojo išžaginimo požymio jo veiksmuose nebuvimÄ . Vertindama byloje esančius K. K. charakterizuojančius duomenis, prokurorė nurodo, kad jie patvirtina, jog iÅ¡teisintasis suvokia savo poelgius ir gali juos tinkamai vertinti.

Prokurorės teigimu, K. K. teiginius apie tai, kad jis nesupranta, kas yra lytiniai santykiai, paneigia jo paties parodymai, kur jis parodė domėjęsis ar nukentėjusioji anksčiau yra turėjusi lytinių santykių su vaikinais, taip pat patvirtino, kad bendraujant dėl lytinių santykių su V. K., tai ji rodė iniciatyvÄ dėl tokių santykių turėjimo. Pasak prokurorės, veikos padarymo metu K. K. buvo sulaukęs 14 metų amžiaus, nuo kurio yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Bylos duomenimis, išteisintasis mokosi gerai, lanko krepšinio treniruotes, gali pakankamai laisvai diskutuoti filosofinėmis temomis, nurodo, kad nenorėjo lytinių santykių, taigi suprato, kas yra lytiniai santykiai ir kuo skiriasi laisvanoriški lytiniai santykiai nuo prievartinių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad K. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pakaltinamas, t. y. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Prokurorės teigimu, subjektyvinis nusikalstamos veikos požymis atsiskleidžia per kaltininko objektyviai atliekamus veiksmus.

Cituodama nukentėjusiosios parodymus, prokurorė nurodė, kad byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, ant nukentėjusiosios kÅ«no likusios mėlynės suponuoja subjektyvinę nusikaltimo pusę, o tuo pačiu ir K. K. supratimÄ apie tai, kad jis atlieka prievartinį lytinį aktÄ . Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų apie iÅ¡teisintojo panaudotÄ smurtÄ prieÅ¡ V. K.. Nukentėjusioji nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę paaiÅ¡kino, kad aktyviai prieÅ¡inosi K.

K., bandė jj nustumti, tačiau jai nepavyko. Nukentėjusioji parodė, kad po lytinio akto jai ant abiejų rankų liko mėlynės toje vietoje, kur jas laikė išteisintasis. Prokurorė nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada apie tai, kad K. K. nepasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl amžiaus. Pasak prokurorės, nepaisant byloje nustatytų faktinių aplinkybių (liudytojos A. V. parodymų, pačios nukentėjusiosios seksualinio pobūdžio susirašinėjimo), teismų praktika dėl mažamečio asmens bejėgiškumo formuojama kitaip.

Asmens nesutikimu gali bÅ«ti pripažįstami ir tokie atvejai, kai kaltininkas pasinaudoja bejėgiÅ¡ka nukentėjusiosios asmens bÅ«kle, t. y. kai nukentėjęs asmuo savo nesutikimo neiÅ¡reiÅ¡kia dėl bejėgiÅ¡kos savo bÅ«klės, kuriÄ gali lemti amžius, dėl kurio toks asmuo negali tinkamai pasiprieÅ¡inti kaltininkui, bei socialinė branda, dėl kurios jis nesuvokia arba ne visiÅ¡kai suvokia su juo atliekamų veiksmų pobÅ«dį ar jų esmę. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas pasinaudojimu bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle, jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų.

Cituodama Teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto iÅ¡vadas, prokurorė pažymi, kad jos apibÅ«dina nukentėjusiosios bÅ«senÄ , kurioje ji buvo įvykio metu, ir jos socialinį nebrandumÄ , tačiau pirmosios instancijos teismas padarė kitÄ iÅ¡vadÄ . Skundžiamo nuosprendžio teiginiai dėl nukentėjusiosios ir iÅ¡teisintojo socialinės brandos ir iÅ¡sivystymo yra nelogiÅ¡ki, nes kreipia prie iÅ¡vados, kad dėl K. K. veiksmų kalta pati nukentėjusioji. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, bÅ«damas 14 metų amžiaus, iÅ¡teisintasis nesuprato savo veiksmų, o 13 metų amžiaus nukentėjusioji turėjo suprasti ir įvertinti, kad jos susiraÅ¡inėjimas ir bendravimas lytinėmis temomis su K.

K. gali baigtis realiais lytiniais prievartiniais santykiais. Pati nukentėjusioji parodė nemananti, kad ji rodė iniciatyvÄ turėti lytinius santykius. Anot jos, iniciatyvÄ rodė iÅ¡teisintasis, o ji planavo pradėti seksualinį gyvenimÄ bÅ«dama 17-18 metų amžiaus. Prokurorė pažymi, kad tai, jog iÅ¡teisintasis ir nukentėjusioji susiraÅ¡inėjo seksualinio pobÅ«džio žinutėmis, niekaip nepateisina prievartinių K. K. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bejėgiÅ¡kÄ nukentėjusiosios bÅ«klę dėl mažametystės, visiÅ¡kai nevertino teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto dalies apie nukentėjusiosios brandÄ ir jos gebėjimÄ kritiÅ¡kai vertinti savo ir K.

K. elgesį. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje įvardinant nukentėjusiosios parodymus kaip nuoseklius ir pagrįstus dėl visos nusikaltimo padarymo eigos, kažkodėl netikima ta nukentėjusiosios parodymų dalimi, kur ji pasakoja apie iÅ¡teisintojo prieÅ¡ jÄ pavartotÄ fizinį smurtÄ . Darydamas tokiÄ iÅ¡vadÄ , teismas rėmėsi tik vienos liudytojos psichologės A. V. parodymais, pas kuriÄ lankėsi nukentėjusioji ir kuriai papasakojo, kad neiÅ¡drįso pasiprieÅ¡inti K.

K., jÄ buvo apėmęs bejėgiÅ¡kumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta, nerodė jokios iniciatyvos, tikėjosi, kad K. K. supras apie jos nenorÄ turėti lytinius santykius iÅ¡ jos sÄ stingio, tačiau jis nesuprato. Tačiau, pasak prokurorės, visiÅ¡kai tikėtina, kad nukentėjusioji galėjo papasakoti psichologei tik vienÄ savo emocijų ir iÅ¡gyvenimo dalį – savo sÄ stingį ir bejėgiÅ¡kumÄ bÅ«tent jau lytinio akto metu. Tokie nukentėjusiosios parodymai atitinka ir teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto iÅ¡vadas, kad tuo metu, kai įtariamasis galbÅ«t atliko prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ lytinį aktÄ , ji nepajėgė mÄ styti ir veikti, nes jautėsi bejėgiÅ¡ka ne tik fiziÅ¡kai, bet ir emociÅ¡kai.

Anot prokurorės, Å¡ie duomenys niekaip nepaneigia bylos duomenų dėl smurto prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ panaudojimo iki paties lytinio akto atlikimo, t. y. iki lyties organo įvedimo į makÅ¡tį, po to, kai nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta. Esant Å¡ioms aplinkybėms, prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarė neteisingas iÅ¡vadas ir nepagrįstai iÅ¡teisino K. K., todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas priimant K. K. naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Skiriant bausmę K. K., prokurorė praÅ¡o atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumÄ , kaltininko kaltės formÄ ir rūšį, jo asmenybę, amžių ir K. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti įstatyme nustatytam maksimaliam terminui, skiriant BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones. Prokurorė taip pat praÅ¡o, pripažinus K. K. kaltu, visiÅ¡kai patenkinti nukentėjusiosios įstatyminės atstovės pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį.

4. Nukentėjusiosios V. K. atstovas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį ir priimti K. K. naujÄ , apkaltinamÄ jį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymo. Nukentėjusiosios atstovas skunde nurodo, kad teismo iÅ¡vadas apie tai, kad lytinis aktas buvo neprievartinis, paneigia tiek nuoseklÅ«s pačios nukentėjusiosios parodymai, tiek Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto iÅ¡vados.

Å ie duomenys patvirtina, kad iÅ¡teisintasis pasinaudojo bejėgiÅ¡ka nukentėjusiosios bÅ«kle dėl jos mažametystės, nes ji, bÅ«dama 13 metų amžiaus, negalėjo visapusiÅ¡kai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės ir negalėjo tinkamai jiems pasiprieÅ¡inti. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad K. K. niekada nepripažino turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiÄ jÄ . O pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad lytiniai santykiai tarp nukentėjusiosios ir iÅ¡teisintojo visgi buvo, visiÅ¡kai nepagrįstai konstatavo, jog iÅ¡teisintasis nesuvokė, kad lytiniai santykiai vyko prieÅ¡ nukentėjusiosios valiÄ .

Nukentėjusiosios atstovas nurodo, kad K. K. nusikaltimo padarymo metu atitiko BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto požymius. Byloje nėra jokių duomenų, kad jo socialinė branda neatitinka 14 metų amžiaus asmens. Priešingai, pagal bylos duomenis, K. K. mokosi gimnazijoje, yra sveikas, fiziškai išsivystęs, nes lanko krepšinio treniruotes ir dalyvauja varžybose.

5. IÅ¡teisintojo K. K. gynėjas atsiliepimuose į prokurorės ir nukentėjusiosios V. K. atstovo apeliacinius skundus praÅ¡o apeliacinius skundus atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį nepakeistÄ . Nesutikdamas su nukentėjusiosios atstovo advokato skundo nurodomais argumentais, gynėjas pažymi, kad, iÅ¡nagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nebuvo naudojama prievarta. Be to, ir nukentėjusiosios nurodytas lytinio akto mechanizmas, lytinio akto trukmė yra iÅ¡ esmės neįmanomi ir objektyviai negalimi.

Nukentėjusioji taip pat nesugebėjo apibÅ«dinti specifinių K. K. kÅ«no požymių. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje buvo atsižvelgta į psichologinės ekspertizės aktÄ . Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertai negalėjo aiÅ¡kiai ir konkrečiai nurodyti kaip atsirado nukentėjusiosios mergystės plėvės įplyÅ¡imas. Dar prieÅ¡ pažintį su K. K. nukentėjusioji buvo linkusi į savęs žalojimÄ , iÅ¡sakydavo destruktyvias mintis.

Be to, įvertinus jos ir iÅ¡teisintojo tarpusavio susiraÅ¡inėjimÄ , matyti, kad bendravimas nukentėjusiosios iniciatyva vykdavo seksualinėmis temomis, nukentėjusioji girdavosi alkoholinių gėrimų vartojimu. Gynėjas nurodo nesutinkantis su nukentėjusiosios atstovo advokato apeliacinio skundo teiginiu, kad V. K. buvo 13 metų amžiaus ir dėl to per se (savaime) buvo bejėgiÅ¡kos bÅ«klės. Atsiliepimuose akcentuojama, kad tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu iÅ¡teisintÄ jį ir nukentėjusiÄ jÄ skyrė tik apie pusės metų amžiaus skirtumas, todėl psichologinis, emocinis, socialinis, brandos skirtumas tarp jų iÅ¡ esmės neegzistavo.

O nukentėjusioji, sprendžiant iÅ¡ tarp jos ir iÅ¡teisintojo vykusio susiraÅ¡inėjimo, negalėtų bÅ«ti apibÅ«dinta kaip bejėgiÅ¡kas, pasimetęs vaikas. Kita vertus, pažymėtina, kad K. K. niekada nebuvo atlikęs jokių veiksmų prieÅ¡ nukentėjusiosios valiÄ . IÅ¡ to paties susiraÅ¡inėjimo matyti, kad K. K. niekada nebuvo kaltintas pačios nukentėjusiosios dėl prieÅ¡ jos valiÄ atliktų veiksmų. IÅ¡teisintasis niekada nepripažino Å¡io fakto ir neformalioje aplinkoje, pokalbiuose su savo ar nukentėjusiosios tėvais.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų gynėjas pažymi, kad nukentėjusioji apie savo tariamÄ seksualinę prievartÄ mamai pranešė tik tada, kai pastaroji nurodė, kad veÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ patikrai pas ginekologę. Be to, dar prieÅ¡ tai nukentėjusioji grasino kerÅ¡tu K. K. už tai, kad jis nutraukė jų santykius. Byloje nustatytos aplinkybės (nukentėjusiosios polinkis į savęs žalojimÄ , susiraÅ¡inėjimo su iÅ¡teisintuoju pobÅ«dis) leidžia apibÅ«dinti nukentėjusiÄ jÄ kaip problematiÅ¡kÄ , tačiau tikrai ne vaikiÅ¡kÄ asmenybę.

Apeliaciniuose skunduose yra visiÅ¡kai ignoruojami psichologės A. V. parodymai, kur pastaroji nurodė iÅ¡ pačios nukentėjusiosios pasakojimų žinanti, kad nukentėjusioji mamai apie įvykį papasakojo tik dėl gresiančios patikros pas ginekologę, taip pat V. K. liudytojai nurodė, jog K. K. prieÅ¡ jÄ jokios prievartos nenaudojo. Be to, byloje nėra tiksliai nustatyta nei kada buvo padaryta tariama nusikalstama veika, nei kur ji buvo padaryta, nes bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino nukentėjusiosios nurodyta versija.

6. Teismo posėdyje prokurorė praÅ¡o Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokurorės apeliacinį skundÄ patenkinti. Nukentėjusiosios V. K. atstovas V. Bivainis ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymÄ A. K. praÅ¡o prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus patenkinti. IÅ¡teisintasis K. K., jo gynėjas ir jo atstovai pagal įstatymÄ bei civiliniai atsakovai J. K. ir G. K. praÅ¡o prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 7.

Nukentėjusiosios V. K. atstovo apeliacinis skundas tenkinamas, o Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendis, kuriuo K. K. iÅ¡teisintas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas priėmė Å¡ioje byloje iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog reikia priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad K. K. išžagino V. K., t. y. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 149 straipsnio 4 dalyje. Å iÄ nusikalstamÄ veikÄ K. K. padarė tokiomis aplinkybėmis: jis 2019 m. spalio mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ ir laiku, bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), suprasdamas, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės, jėga nurengė V. K. drabužius, panaudodamas fizinį smurtÄ , o bÅ«tent, atsisėdęs ant jos kÅ«no ir laikydamas jos rankas prispaustas, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę prieÅ¡intis, lytiÅ¡kai santykiavo su nukentėjusiÄ ja V. K. prieÅ¡ jos valiÄ , t. y. jÄ išžagino.

9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinis instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Å ioje byloje paduoti prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo advokato apeliaciniai skundai, kuriuose praÅ¡oma iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ , apkaltinamÄ jį nuosprendį, juo pripažinti K. K. kaltu ir nuteisti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Pats iÅ¡teisintasis K.

K., jo gynėjas ir atstovai pagal įstatymÄ iÅ¡teisinamojo nuosprendžio dėl iÅ¡teisinimo motyvų ir pagrindo apeliacine tvarka neskundė. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas K. K. dėl mažametės V. K. išžaginimo iÅ¡teisino padaręs iÅ¡vadÄ , kad kaltinamojo veikoje nėra subjektyviojo išžaginimo požymio. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog nenustatyta, kad K. K. suvokė ir norėjo lytiÅ¡kai santykiauti su nukentėjusiÄ ja panaudojant fizinį smurtÄ bei pasinaudojant jos bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės. Buvo padaryta iÅ¡vada, kad nesant tiesioginės tyčios, nėra ir BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Tačiau prieÅ¡ tai tame pačiame nuosprendyje teismas faktiÅ¡kai pripažino nustatęs objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, požymius. Nuosprendyje nurodyta, kad nors kaltinamasis K. K. savo kaltę neigia tvirtindamas, kad jis su nukentėjusiÄ ja V. K. lytiÅ¡kai nesantykiavo, tačiau tokiÄ jo pozicijÄ paneigia bylos duomenys, kurie iÅ¡nagrinėti ir iÅ¡dėstyti nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad prieÅ¡ingai, nei tvirtina kaltinamasis K.

K., jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje su nukentėjusiÄ ja lytiÅ¡kai santykiavo ir teismui dėl to nekyla jokių abejonių.

10. Ä®vertinus aptartas aplinkybes ir sprendžiant klausimÄ dėl Å¡ios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. K. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ne tik nepripažino savo kaltės dėl išžaginimo, bet visada neigė ir iki Å¡iol neigia patį lytinio santykiavimo su V. K. faktÄ . Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis patvirtino savo ankstesnius parodymus. Dėl Å¡ių aplinkybių naikinant skundžiamÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimant K. K. naujÄ , apkaltinamÄ jį nuosprendį, jame bÅ«tina iÅ¡ naujo įvertinti įrodymus, patvirtinančius visus, t. y. ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius nusikalstamos veikos, t. y. mažamečio išžaginimo, sudėties požymius.

11. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamojo įstatymo numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma.

12. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas yra lytinis santykiavimas su žmogumi prieÅ¡ Å¡io valiÄ panaudojant fizinį smurtÄ ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę prieÅ¡intis, ar pasinaudojant bejėgiÅ¡ka nukentėjusio asmens bÅ«kle. Å io straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas išžagino mažametį asmenį. Dėl objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių 13. Jau buvo nurodyta, kad objektyviuosius mažamečio asmens išžaginimo požymius faktiÅ¡kai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismas su tokiomis iÅ¡vadomis sutinka.

Nors K. K. nepripažįsta ne tik kaltės dėl išžaginimo, bet neigia ir pačius lytinius santykius su mažamete V. K., tačiau jo lytinį santykiavimÄ su nukentėjusiÄ ja prieÅ¡ jos valiÄ , panaudojant fizinį smurtÄ ir pasinaudojant bejėgiÅ¡ka nukentėjusiosios bÅ«kle dėl mažametystės, patvirtina byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų visetas.

14. IÅ¡teisintasis K. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su V. K. susipažino 2019 m. birželio mėn., pradėjo bendrauti susiraÅ¡inėti, daug laiko praleisdavo kartu. Jis ne kartÄ lankėsi pas jÄ namuose, ji taip pat buvo ne kartÄ atėjusi pas jo mamÄ . Apie santykius iÅ¡ karto pasisakė savo mamai. Mama jo klausė, ar ne per jaunas tokiems santykiams, ar tikrai nori draugauti. Jis žinojo, kad V. mokosi 7 klasėje ir jai yra 13 metų. Su V. bendravo telefonu, Facebook paskyroje. Apie lytinius santykius nekalbėjo su ja nekalbėjo, nėra turėjęs lytinių santykių, neprašė jos atsiųsti savo nuotraukų.

V. jam patiko, ir jis V. patiko, norėjo su ja bÅ«ti, tačiau lytinių santykių nenorėjo, jų nebuvo, grubių bučinių irgi nebuvo. Jų santykiai ėmė žlugti, nes V. reikalavo dėmesio, jį kontroliavo, melavo. V. draugai sakė, kad jis yra blogas, kad jam reikia atkerÅ¡yti už tai, jog jis paliko V. Jis pats nutraukė santykius su V., kada tiksliai nepamena, bet galėjo bÅ«ti 2019 m. lapkričio mėnuo. Neigia, kad turėjo tėvo buto raktus, į tėvo butÄ draugų nesivesdavo. Buvo penktadienis, tada su V. jis buvo tėčio buto virtuvėje, nes atėjo pasiimti pinigų, o tėtis nuėjo į parduotuvę.

Tėvo bute su V. vieni prabuvo 10–15 minučių. V. nusivilko džemperį, jį pabučiavo, abu fotografavosi prieÅ¡ veidrodį. K. K. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 140–142). Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad bÅ«nant pas tėtį bute, V. pasiÅ«lė pabandyti ,,apie kÄ jie anksčiau kalbėjosi“, bet jis nesutiko, tačiau ji vis tiek jį įkalbinėjo, lietė, bučiavo. Tarp jų nieko neįvyko, jokio lytinio akto nebuvo, net bandymo jį turėti.

Ji tik nusirengė džemperį, kurį iškart užsivilko tik išgirdus, jog grįžta jo tėtis. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas išteisintasis K. K. patvirtino aplinkybes, apie kurias buvo parodęs pirmosios instancijos teisme.

15. IÅ¡teisintasis K. K., kaip jau minėta aukščiau, viso proceso metu kategoriÅ¡kai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tačiau kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiÅ¡kinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , pastangas juos padarant, ir panaÅ¡iai. Nagrinėjamu atveju pirmiau aptartus iÅ¡teisintojo K. K. parodymus visiÅ¡kai paneigia nukentėjusiosios V. K. parodymai, liudytojų A. K., A. V., teismo medicinos specialistės J. B. iÅ¡vada ir paaiÅ¡kinimai, specialistės I. K. paaiÅ¡kinimai, ekspertizės akto Nr. 103MS-79/2020 iÅ¡vados bei kiti byloje surinkti ir iÅ¡tirti įrodymai.

16. IÅ¡ nukentėjusiosios V. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, kurie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, matosi, kad ji parodė, jog K. K. tėvo bute, ankščiau ten yra buvę porÄ kartų, tiesiog pabÅ«davo ir iÅ¡eidavo. Kai nuėjo į butÄ , bute nieko nebuvo, nes jo tėtis buvo Vilniuje. Ji su K. K. sėdėjo ant čiužinio, juokavo. Nežino, kas jam „susidėjo“, bet jis pradėjo prie jos ,,lįsti“, t. y. nurengė marÅ¡kinėlius, tada jÄ prispaudė, tiesiog atsisėdo ant jos, pradėjo jÄ nurenginėti, ji sakė jam liautis, bet jis jos neklausė.

Jis jÄ tiesiog prispaudė, bandė jį nustumti, bet nepavyko. Nurengė, ji iÅ¡ pradžių buvo tik su liemenuku, jis buvo ant jos, o po to visa tai įvyko. Jis savo daiktÄ kiÅ¡o, taip keletÄ kartų. Ji buvo atsigulusi ant nugaros. Atsisėdo ant jos Å¡launų ir tada pradėjo nurenginėti, po to atsisėdo į jÄ nugara, numovė jai džinsus ir kelnaites, numetė jos drabužius Å¡alia. Ji gulėjo ant nugaros, matė jo nugarÄ . Jis pats nusirengė, ji bandė jį nustumti. Jis jos rankas savo viena ranka laikė pakeltas į viršų ir prispaudęs. Bandė iÅ¡silaisvinti, bet nepavyko.

Liepė jam baigti, bet jis jos neklausė, jis jai nieko nesakė. Jos kojas praskėtė ir tada tas įvyko, t. y. kiÅ¡o savo daiktÄ jai. Kita savo ranka jis praskėtė jos kojas, jos kojos buvo praskėstos. Jis nebuvo ant savęs nieko užsidėjęs. Blogai jautėsi, buvo supanikavusi, pasimetusi ir nežinojo, kas vyksta, jai skaudėjo pilvo apačioje. To veiksmo metu ant jos, t. y. ant pilvo, iÅ¡ jo iÅ¡bėgo skystis. Kas toliau buvo, neatsimena, galbÅ«t tÄ skystį nusivalė. Jos kelnaitėse buvo truputį kraujo, tai pamatė, bÅ«dama namuose, kai nuėjo į tualetÄ .

Praėjo apie 30 min. nuo to laiko, kai pradėjo jÄ nurenginėti, iki tol, kol iÅ¡bėgo iÅ¡ jo skystis. Po lytinio akto jai ant abiejų rankų liko mėlynės toje vietoje, kur Karolis laikė, ant krÅ«ties ir peties buvo nedidelės mėlynės. Mėlynių niekas nematė, nes jas slėpė. Po visko K. paprašė jÄ namo palydėti. Kai išėjo iÅ¡ K. tėvo buto, jau truputį temo. Po viso to dar pora savaičių su juo bendravo, apie šį įvykį nė karto nekalbėjo, norėjo pamirÅ¡ti tai, kas įvyko, bijojo.

Su juo apie lytinius santykius nekalbėdavo, tik jis vienÄ kartÄ per „Mesengerį“ prašė nuotraukos tos kÅ«no vietos, kurios niekam nerodo. Tačiau ji jam pasakė ne. Kai draugavo, tai yra tik pasibučiavę, daugiau nieko nebuvo. Tai buvo jos pirmoji lytinė patirtis, nors turėjo ir kitų vaikinų. Po įvykio praėjus dviem savaitėms su K. iÅ¡siskyrė. Po iÅ¡siskyrimo su K. iki raÅ¡telio paraÅ¡ymo mamai praėjo dvi savaitės. Mamai parašė raÅ¡telį, kad jÄ iÅ¡prievartavo. KitÄ dienÄ apie tai pakalbėjo su mama.

Po Å¡io įvykio, kai iÅ¡siskyrė su K., du kartus rankÄ Å¾alojo. Po viso Å¡io įvykio jos požiÅ«ris pasikeitė į gyvenimÄ , nebėra noro kÄ veikti, nieko nebenori. Nemano, kad rodė iniciatyvÄ turėti lytinius santykius su K. Daugiau iniciatyva buvo iÅ¡ jo. Tik bÅ«dama 17-18 metų galvotų apie lytinius santykius. K. turėjo raktus nuo savo tėvo buto, nes jam raktus davė tėtis, kurį jis laikė kartu su kitais raktais. ProtokolÄ V. K. papildė parodymais, jog visÄ laikÄ buvo tik su liemenuku.

Turėjo vienÄ vaikinÄ prieÅ¡ K.. Mėlynės liko ant riešų ir ant kairės rankos virÅ¡ alkÅ«nės; nepamena, kurioje pusėje žemiau juosmens K. turi Å¡viesesnės ar tamsesnės už kÅ«nÄ spalvos žymę (t. 1, b. l. 38–40, 42–44).

17. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (t. 1, b. l. 143–151). Jos metu, be kita ko, buvo praÅ¡oma atsakyti ir į klausimus, ar nukentėjusioji galėjo duoti teisingus parodymus ir ar jai yra bÅ«dingas polinkis fantazuoti. Akte konstatuota, kad V. K. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mÄ stymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Nenustatytos priežastys (iÅ¡ jų ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebÅ«tų galima tikėti ir remtis V.

K. parodymais. Ekspertizės iÅ¡vadose nurodoma, kad V. K. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkcijÄ su realia patirtimi. V. K. nėra bÅ«dingas padidintas polinkis į įtaigumÄ , tačiau romantiÅ¡kai įsimylėjusi paauglė tampa emociÅ¡kai priklausoma nuo partnerio – nebepajėgia kritiÅ¡kai vertinti savo ir jo elgesio, numatyti judviejų bendravimo grėsmių ir priimti atitinkamų sprendimų.

18. Tokios ekspertizės akto išvados, nepaisant to, kad ekspertizės aktas surašytas praėjus po tiriamų įvykių septyniems mėnesiams, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes dėl esminių įvykio aplinkybių nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina byloje surinkti ir kiti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš liudytojų A. K., V. V., A. V. parodymų ir kitų duomenų (globos namų ,,xxx“ išvada, teismo medicinos specialistės J.

B. iÅ¡vada) taip pat galima spręsti, kad duodama parodymus nukentėjusioji nemelavo. Liudytoja A. K. teisme parodė, kad dukra papasakojo iÅ¡prievartavimo detales, t. y. kad ji su kaltinamuoju nuėjo pas jo tėtį į namus, ten nieko nebuvo, tai buvo dienos metu po pamokų apie 15–15.30 val., Karolis pradėjo jÄ nurenginėti, bučiuoti, ji prašė sustoti, bet jis nesustojo; sakė, kad jis baigė lytinį aktÄ , kad skystis iÅ¡siliejo jai ant Å¡ono, tada ji apsivilko ir išėjo namo. Liudytoja V.

V. taip pat parodė, kad V. prisipažino, jog tėvo bute K. jÄ iÅ¡prievartavo. Liudytoja A. V. teisme parodė, kad konsultacijos metu V. paminėjo, kad spalio mėnesio pabaigoje jÄ iÅ¡prievartavo, V. sakė, kad jÄ pradėjo nurenginėti vaikinas, ji neiÅ¡drįso pasiprieÅ¡inti, nes buvo bejėgiÅ¡kumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta. Ji sakė, kad nežino, kodėl nepavyko jo sustabdyti, ji tikėjosi, kad jis susipras sustoti, bet jis nesusiprato. Taigi, skirtingu laiku mamai, močiutei ir psichologei nukentėjusiosios papasakotos įvykio aplinkybės esminėse detalėse sutampa.

Be to, byloje nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių V. K. ar jos motina A. K., taip pat liudytojai būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš K. K., norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti.

19. Nukentėjusiosios V. K. parodymų teisingumÄ bei K. K. lytinį santykiavimÄ su nukentėjusiÄ ja patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, kurių objektyvumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Specialistė gydytoja ginekologė I. K., apžiÅ«rėjusi nukentėjusiÄ jÄ , nustatė mergystės plėvės pažeidimÄ ir konstatavo, kad Å¡is pažeidimas galėjo bÅ«ti padarytas anksčiau nei 2019 m. gruodžio 1 d. Teismo medicinos specialistė J. B., apžiÅ«rėjusi nukentėjusiÄ jÄ , pateikė specialisto iÅ¡vadÄ Nr. G 134/2020 (01), kurioje nurodyta, kad V.

K. mergystės plėvėje yra sugijęs plyÅ¡imas, padarytas ne ankščiau kaip 3 savaitės iki jos apžiÅ«ros (t. 1, b. l. 72–73). Nors specialisto iÅ¡vada nėra kategoriÅ¡ka, tačiau kitų jau Å¡iame sprendime aptartų bylos duomenų kontekste ji taipogi leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad V. K. mergystės plėvė galėjo bÅ«ti pažeista kaltinime nurodytu laiku (2019 m. spalio mėnesio pabaigoje), t. y. K. K. lytiÅ¡kai su ja santykiaujant. Taigi byloje esantys objektyvaus pobÅ«džio duomenys apjungia jau minėtus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus į nuosekliÄ bei logiÅ¡kÄ Ä¯rodymų grandinę, kuri leidžia konstatuoti, kad K.

K. lytiškai santykiavo su V. K..

20. Ä®vertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nusikalstamos veikos padarymo vieta ir laikas nustatyti pakankami tiksliai tiek, kiek tai pavyko nustatyti ikiteisminio tyrimo metu. Kai kuriais atvejais tiesiog objektyviai neįmanoma nustatyti daugiau ar mažiau tikslų nusikaltimo padarymo laikÄ , vietÄ ar kitas aplinkybes, bet tai nelaikoma absoliučia kliÅ«timi priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-696/2016).

Nukentėjusiosios V. K. parodymai apie įvykio aplinkybes, iÅ¡ jų ir apie nusikalstamos veikos padarymo vietÄ ir laikÄ yra nuoseklÅ«s, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu iÅ¡teisintojo K. K. ir jo tėvo G. K. parodymus apie tai, kad K. K. neturėjo tėvo buto raktų, be jo žinios į butÄ neateidavo pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, kadangi juos paneigė ne tik nukentėjusiosios V. K., bet ir liudytojos M. K. parodymai, kuri patvirtino mačiusi, kaip K. K. vienas pats atsirakino tėvo buto duris.

Taigi byloje surinktų ir iÅ¡nagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje K. K. su nukentėjusiÄ ja V. K. lytiÅ¡kai santykiavo.

21. Bylos dokumentai patvirtina, kad V. K. gimusi 2006 m. sausio 3 d., todėl akivaizdu, kad kaltinime nurodytu laiku jai dar nebuvo suėję 14 metų ir ji tuo metu buvo mažametė. Išteisintasis K. K. parodė, kad jis žinojo, jog V. yra 13 metų ir ji mokosi 7 klasėje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta nenaudojant jokių išorinių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2013, 2K-349-696/2015).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų asmeniu, paprastai yra vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle, iÅ¡skyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimÄ tokiems veiksmams, pagal savo iÅ¡sivystymÄ suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle.

Jei nukentėjusiajam nėra suėję keturiolikos metų, teismas, spręsdamas klausimÄ dėl bejėgiÅ¡kos bÅ«klės požymio buvimo, turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandÄ ir tik tada padaryti iÅ¡vadÄ , ar sutikimas yra sÄ moningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobÅ«dį ir esmę. PrieÅ¡ingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, 2K-349-696/2015, 2K-116-942/2016).

22. Atsižvelgdama į minėtÄ teisminę praktikÄ , teisėjų kolegija neabejoja byloje pateiktu ekspertizės akte Nr. 103MS-79/2020 padaryta iÅ¡vada, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu V. K. turėjo žinių apie tai, kas yra laisvanoriÅ¡ki lytiniai santykiai ir kuo jie skiriasi nuo seksualinės prievartos, tačiau tuo metu, kai įtariamasis jos atžvilgiu galimai atliko lytinį aktÄ , ji nepajėgė mÄ styti (įvertinti situacijos sudėtingumo) ir veikti, nes jautėsi bejėgiÅ¡ka ne tik fiziÅ¡kai, bet ir emociÅ¡kai (pasimetė, sustingo).

V. K. žinios apie su ja atliktų veiksmų reikÅ¡mę (žalÄ ir pasekmes sveikatai, psichinei ir psichologinei gerovei, asmenybės vystymuisi) vis dar yra ribotos, todėl tikėtina, jog jos supratimas apie tai įvykių metu taip pat buvo pavirÅ¡utiniÅ¡kas. Emocinė V. K. priklausomybė nuo įtariamojo ir jos sunkumas visapusiÅ¡kai suprasti su ja galimai atliktų veiksmų reikÅ¡mę nulėmė ir jos elgesį su įtariamuoju po bylos įvykio. UždelstÄ V. K. atsiskleidimÄ apie galimai patirtÄ seksualinę prievartÄ nulėmė ne tik jos sunkumas visapusiÅ¡kai suprasti su ja galimai atliktų veiksmų reikÅ¡mę, bet ir neigiamų pasekmių – apkalbų – baimė bei jai bÅ«dingas nesaugus prieraiÅ¡umas.

Turint omenyje V. K. ir K. K. santykius, t. y. kad ji naiviai jį įsimylėjo, nekritiÅ¡kai vertino jo seksualinio pobÅ«džio pasiÅ«lymus, t. y. negalvojo, jog jos vaikinas jos atžvilgiu galėtų imtis realių veiksmų, bÅ«dama su juo, ji buvo emociÅ¡kai pažeidžiama, bijojo jį supykdyti ir prarasti, todėl vengė tiesiai reikÅ¡ti nepasitenkinimÄ ir aktyviau ginti savo interesus. Å i iÅ¡vada atspindi V. K. bÅ«senÄ Ä¯vykio metu ir jos socialinį nebrandumÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje adekvatus ir veiksmingas V.

K. pasiprieÅ¡inimas iÅ¡teisintajam iÅ¡ esmės nebuvo galimas, todėl tokioje situacijoje jos elgesys, kurio metu, kaip ji teigė, iÅ¡reiÅ¡kė nesutikimÄ nusirengti, bandė jį nustumti, liepė liautis, niekaip negali bÅ«ti vertinamas kaip nesiprieÅ¡inimas ar kaip juridiÅ¡kai reikÅ¡mingas sutikimas lytiniams santykiams su iÅ¡teisintuoju, t. y. laikytina, jog nukentėjusioji negalėjo pasiprieÅ¡inti dėl bejėgiÅ¡kos bÅ«klės, kuriÄ nulėmė jos amžius, santykių su iÅ¡teisintuoju pobÅ«dis ir jos psichinės bÅ«klės ypatumai.

Tai reiškia, kad būdama 13 metų amžiaus, V. K., nors ir suprato, kas yra laisvanoriški lytiniai santykiai ir kuo jie skiriasi nuo seksualinės prievartos, suprato kaltinamojo su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau dėl savo psichinės ir socialinės brandos nesuvokė tų su ja atliekamų veiksmų reikšmės, o tuo pačiu ir jų esmės. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nukentėjusioji V. K. buvo bejėgiškos būklės dėl mažametystės ir dėl to negalėjo pasipriešinti išteisintojo su ja atliekamiems veiksmams.

23. Pagal teismų praktikÄ lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtÄ yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasiprieÅ¡inimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kÅ«no neliečiamumas, žmogaus kÅ«no audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali bÅ«ti nukentėjusiojo muÅ¡imas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas ir pan. Nors iÅ¡teisintasis K. K. teigia prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ niekada nesmurtavo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios V.

K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus apie tai, kad K. K. jÄ prispaudė ir laikė, o po lytinio akto jai ant abiejų rankų liko mėlynės, nustatytų aplinkybių kontekste, daro iÅ¡vadÄ , kad V. K. iÅ¡reiÅ¡kė aiÅ¡kų nesutikimÄ turėti lytinių santykių su K. K., pagal asmenines savybes stengėsi prieÅ¡intis, tačiau jos pasiprieÅ¡inimÄ palaužė aktyvÅ«s iÅ¡teisintojo K. K. veiksmai. Taigi, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios pasiprieÅ¡inimas buvo palaužtas iÅ¡teisintojo K.

K. aktyviais veiksmais, kuriais buvo pažeistas nukentėjusiosios kÅ«no neliečiamumas, apribotos jos kÅ«no organų funkcijos – atsisėdus ant nukentėjusiosios kÅ«no, jos rankų laikymu bei prispaudimu, t. y. panaudojus fizinį smurtÄ .

24. Aptartos nustatytos bylos aplinkybės ir iÅ¡nagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad K. K., žinodamas, kad jo draugė V. K. yra 13 metų amžiaus, t. y. mažametė, lytiÅ¡kai santykiavo su ja, panaudodamas prieÅ¡ V. K. fizinį smurtÄ ir pasinaudodamas jos bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės. Dėl subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių 25. Išžaginimo subjektu gali bÅ«ti pakaltinamas, sulaukęs 14 metų amžiaus fizinis asmuo. Å is nusikaltimas gali bÅ«ti padaromas tik tiesiogine tyčia.

Tai reiÅ¡kia, kad kaltininkas suvokia, kad lytiÅ¡kai santykiauja su nukentėjusiuoju prieÅ¡ jo valiÄ , panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę prieÅ¡intis, ar pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka nukentėjusio asmens bÅ«kle, ir nori taip veikti. Kvalifikuoto išžaginimo, t. y. nepilnamečio ar mažamečio išžaginimo atvejais, kaltininkas taip pat suvokia nukentėjusiojo amžių, t. y. žino, kad jis neturi atitinkamai 18 arba 14 metų arba pagal bylos aplinkybes gali tai suvokti.

26. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matosi, kad K. K. dėl mažametės V. K. išžaginimo buvo iÅ¡teisintas teismui nenustačius bÅ«tent subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl K. K. supratimo apie jo ir nukentėjusiosios santykių pobÅ«dį, t. y. ar jis suvokė ir norėjo lytiÅ¡kai santykiauti su V. K. prieÅ¡ jos valiÄ . Pagal teismų formuojamÄ praktikÄ lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieÅ¡ nukentėjusiojo asmens valiÄ yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iÅ¡ asmenų, dalyvaujančių lytiÅ¡kai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrÄ .

Vieno iÅ¡ asmenų nesutikimas turi bÅ«ti aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimÄ . Asmens nesutikimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorÄ , Å¡aukiant pagalbos, arba kitokio pobÅ«džio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininkÄ , stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieÅ¡ jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais bÅ«dais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji draugavo, jautė vienas kitam Å¡iltus jausmus.

Ypatingai atkreipė dėmesį į kaltinamojo ir nukentėjusiosios susiraÅ¡inėjimus, taip pat ir apie intymius santykius. Teismo nuomone, kaltinamojo ir nukentėjusiosios bendravimo turinys liudijo abipusį domėjimÄ si lytiniais santykiais, vienas kito skatinimÄ bendrauti Å¡ia tema. Skundžiamame nuosprendyje dar paminėta apie jau po įvykio buvusius kaltinamojo vizitus pas psichologÄ ir jo iÅ¡gyvenimus dėl nagrinėjamo įvykio. Atkreiptas dėmesys į tai, kad K. K. buvo tik 14 metų amžiaus, rodė iniciatyvÄ bendrauti lytinių santykių temomis, tačiau apie tai bendrauti nukentėjusioji neatsisakė, pati atsakydavo į intymias kaltinamojo žinutes intymiomis žinutėmis.

Atkreiptas dėmesys ir į V. K. parodymus, kad įvykio metu pati bandė iÅ¡silaisvinti, liepė jam baigti, bet K. K. jos neklausė. Tačiau atsižvelgta ir į liudytojos A. V. parodymus, pagal kuriuos nukentėjusioji neiÅ¡drįso pasiprieÅ¡inti K. K., nes jÄ buvo apėmęs bejėgiÅ¡kumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta; nukentėjusioji tikėjosi, kad K. K. susipras apie jos nenorÄ turėti lytinius santykius iÅ¡ jos sÄ stingio, tačiau jis nesuprato. Aptartas aplinkybes ir visas abejones, kurių nėra galimybės paÅ¡alinti, įvertinęs kaltinamojo naudai, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad K.

K. veikoje nėra subjektyviojo išžaginimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios ir dėl to priėmė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

27. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ , kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, tarp jų ir kaltininko veikimas tiesiogine tyčia, Å¡ioje byloje taip pat nustatyti. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinių skundų argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada apie tiesioginės tyčios nebuvimÄ K. K. veikoje neatitinka bylos aplinkybių.

28. Apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma apie tai, kad patikėjęs didžiÄ ja nukentėjusiosios V. K. parodymų dalimi ir pagrįstai pripažinęs patį lytinio akto prieÅ¡ jos valiÄ faktÄ , teismas nepagrįstai atmetė tÄ nukentėjusiosios parodymų dalį, kuri patvirtina jos aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tÄ nesutikimÄ lytiÅ¡kai santykiauti su kaltinamuoju. Nukentėjusioji V. K. iÅ¡ tikrųjų parodė, kad kaltinamasis pradėjo jÄ nurenginėti, tada jÄ prispaudė ir atsisėdo ant jos Å¡launų; ji bandė jį nustumti, iÅ¡silaisvinti, bet nepavyko; jis jos rankas savo viena ranka laikė pakeltas į viršų ir prispaudęs; ji liepė jam baigti, bet jis jos neklausė.

Nuosprendyje minima liudytoja A. V., kuri po įvykio nukentėjusiajai suteikė psichologinę konsultacijÄ , parodė, kad nukentėjusioji sakė, jog nesitikėjo, kad lytinis aktas įvyks; kai jÄ pradėjo nurenginėti, ji neiÅ¡drįso pasiprieÅ¡inti, jÄ buvo apėmęs bejėgiÅ¡kumo jausmas, ji buvo kaip sukaustyta; tikėjosi, jog kaltinamasis susipras apie jos nenorÄ turėti lytinius santykius iÅ¡ jos sÄ stingio. Vis dėlto, Å¡ios liudytojos parodymai nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad ji aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė savo nesutikimÄ turėti lytinius santykius, tačiau kaltinamasis to nepaisė.

Kita vertus, nukentėjusioji V. K. psichologei pasakojo tik apie savo emocijas ir iÅ¡gyvenimus, detaliai nepasakodama apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nes tai nebuvo psichologės bendravimo su V. K. tikslas. Nukentėjusiosios V. K. parodymus apie jos nesutikimÄ lytiÅ¡kai santykiauti patvirtina jos motinos A. K. parodymai apie tai, kad jai dukra pasakojo, jog kaltinamasis pradėjo jÄ nurenginėti, bučiuoti, ji prašė jo sustoti, bet jis nesustojo. SvarbiÄ reikÅ¡mę turi ir Å¡iame nuosprendyje jau paminėtas ekspertizės aktas Nr. 103MS-79/2020, kuriame nurodyta, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu V.

K. turėjo žinių apie tai, kas yra laisvanoriÅ¡ki lytiniai santykiai ir kuo jie skiriasi nuo seksualinės prievartos, tačiau tuo metu, kai įtariamasis jos atžvilgiu galimai atliko lytinį aktÄ , ji nepajėgė mÄ styti (įvertinti situacijos sudėtingumo) ir veikti, nes jautėsi bejėgiÅ¡ka ne tik fiziÅ¡kai, bet ir emociÅ¡kai (pasimetė, sustingo), todėl aktyviau prieÅ¡intis įtariamajam V. K. negalėjo.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma ir apie kai kurių teismo dėstomų K. K. iÅ¡teisinimo motyvų prieÅ¡taringumÄ , t. y. apie tai, kad teismas dėsto apie abejones dėl K. K. suvokimo apie lytinį santykiavimÄ prieÅ¡ nukentėjusiosios valiÄ , dėsto apie kaltinamojo ir nukentėjusiosios abipusį domėjimÄ si intymiais santykiais, tariamai galėjusį sutrukdyti K. K. suvokti, kad nukentėjusioji su juo lytiÅ¡kai santykiauti nesutinka. Tačiau tokie teismo argumentai yra niekuo nepagrįsti ir tėra teismo spėlionės, nes K.

K. ir teisminio nagrinėjimo metu apie teismo nurodomas aplinkybes pats nieko neparodė. PrieÅ¡ingai, jis kategoriÅ¡kai neigė savo kaltę ir aiÅ¡kino, kad su nukentėjusiÄ ja neturėjo jokių lytinių santykių. IÅ¡ K. K. parodymų galima spręsti, kad jis bandė įtikinti teismÄ , jog lytinių santykių iÅ¡ viso neturėjo ir net nesupranta, kas yra lytiniai santykiai, nors tuo pat metu teigė domėjęsis, ar nukentėjusioji anksčiau yra turėjusi lytinių santykių su vaikinais, taip pat teigė, kad bendraujant su V.

K. lytinių santykių klausimu, bÅ«tent ji rodė iniciatyvÄ dėl lytinių santykių turėjimo. Taigi, Å¡ios aplinkybės paneigia jo aiÅ¡kinimus apie nesupratimÄ , kas yra lytiniai santykiai ir kuo jie pasireiÅ¡kia.

30. Vis dėlto svarbiausia priežastimi, dėl kurios teisėjų kolegija nesutinka su teismo iÅ¡vada apie K. K. nesuvokimÄ apie jo ir nukentėjusiosios santykių pobÅ«dį ir nesuvokimÄ , kad jis lytiÅ¡kai santykiauja su mažamete V. K. prieÅ¡ jos valiÄ , yra tai, kad tokias iÅ¡vadas teismas padarė pats ir nepasirėmęs jokių specialistų iÅ¡vadomis. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakyti į klausimus, ar kaltininkas suvokia savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, taip pat ir į klausimÄ , ar kaltinamo asmens socialinė ir psichinė branda atitiko jo biologinį amžių, dėl kurio jis suvokia savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, reikalingos specialios žinios. Todėl teismas, kilus abejonėms dėl tokių aplinkybių, privalėjo skirti ekspertizę ir įvertinti jos iÅ¡vadas. Å iuo atveju tai padaryta nebuvo ir tai turėjo esminės reikÅ¡mės bylos aplinkybių nustatymui.

31. BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka K. K. buvo paskirta ambulatorinė komisijinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir jos iÅ¡vados pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas dėl K. K. veikos sudėties subjektyviųjų požymių nebuvimo visiÅ¡kai paneigia. Ekspertizės akte Nr. 103MS-17/2022 nurodyta, kad byloje tiriamo įvykio metu (2019 m. spalio mėn.) K. K. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. K. K. bÅ«dingi individualÅ«s psichologiniai ypatumai (iÅ¡ jų ir socialinė branda) byloje tiriamo įvykio metu atitiko jo amžiaus tarpsnį.

K. K. nenustatyta tokių jam bÅ«dingų amžiaus ir individualių psichologinių ypatumų ar situacijos bei santykių su nukentėjusiÄ ja V. K. ypatumų, dėl kurių jis (byloje tiriamo įvykio ar Å¡iuo metu) negalėtų suprasti ir įvertinti, ar lytiniai santykiai vyksta bendru sutarimu, ar prieÅ¡ kurio nors valiÄ (t. 4, b. l. 23–28). Ä®vertinusi Å¡ios ekspertizės akto iÅ¡vadas kartu su kitais Å¡ioje byloje iÅ¡nagrinėtais įrodymais, jų visumÄ , teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad K.

K. tiesioginė tyčia išžaginant mažametę V. K. yra įrodyta. Byloje nustatyta, kad K. K. suprato, kad pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės ir panaudodamas fizinį smurtÄ , lytiÅ¡kai santykiavo su nukentėjusiÄ ja V. K. prieÅ¡ jos valiÄ , ir norėjo taip veikti.

32. Dėl Å¡iame nuosprendyje jau aptartų bylos aplinkybių ir iÅ¡dėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad yra nustatyti visi ir objektyvieji, ir subjektyvieji K. K. nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Ä®rodyta, kad K. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išžagino mažametę V. K., todėl jis pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 149 straipsnio 4 dalyje. Dėl bausmės K. K. paskyrimo ir BK 92 straipsnio taikymo 33. Panaikinus iÅ¡teisinamÄ jį ir priimant naujÄ , apkaltinamÄ jį nuosprendį, teisėjų kolegija sprendžia klausimÄ ir dėl K. K. skiriamos bausmės.

34. Skiriant bausmes, teismai vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, skiriant bausmes už kiekvienÄ nusikalstamÄ veikÄ , atsižvelgiama į BK 54 straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardintas aplinkybes. Tuo tarpu skiriant bausmę nepilnamečiui, teismai vadovaujasi dar ir BK XI skyriuje nustatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir atsižvelgia į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sÄ lygas, sveikatos bÅ«klę ir socialinę brandÄ , anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumÄ , nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminuotÄ laisvės atėmimÄ nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rÅ«Å¡ies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimÄ . Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumÄ sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Å¡io kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali virÅ¡yti deÅ¡imties metų.

35. BK 149 straipsnio 4 dalies sankcija numato laisvės atėmimÄ nuo penkerių iki penkiolikos metų. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas K. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad bÅ«damas nepilnametis K. K. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimÄ (BK 11 straipsnio 6 dalis), jokių K. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad K. K. ankščiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, U. D. gimnazijos direktorės pateiktoje charakteristikoje (t. 3, b. l.

61) charakterizuojamas teigiamai (gimnazija mokinio elgesiu jokių nusiskundimų neturi, mokinys lanko pamokas, krepÅ¡inio treniruotes, dažnai dalyvauja varžybose, yra draugiÅ¡kas, komunikabilus ir tolerantiÅ¡kas, klasės draugų mylimas). Ä®vertinus visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad skirti K. K. mažesnę bausmę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, įvertinus ir bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus, taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrindo nėra. Kolegijos nuomone, K. K. yra pagrindas paskirti artimÄ minimaliai laisvės atėmimo bausmę, taip pat sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde dėstomu praÅ¡ymu atidėti nepilnamečiui K. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ taikant BK 92 straipsnį. Ä®vertinusi duomenis apie K. kardelio asmenybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės K. K. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

36. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies, nes teisėjų kolegija skiria K. K. dar artimesnę sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmę, taip pat taiko ne Å¡iuo metu, o nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 92 straipsnį, numatantį bausmės vykdymo atidėjimÄ nepilnamečiui. Apeliaciniame skunde prokurorė nenurodo, kurios redakcijos BK 92 straipsnį praÅ¡o taikyti K. K., iÅ¡ skundo apie Å¡io baudžiamojo įstatymo redakcijÄ sunku spręsti, nes nenurodomos net taikytinos Å¡io BK straipsnio dalys.

Vis dėlto teisėjų kolegija, palyginusi nusikalstamos veikos metu galiojusios ir Å¡iuo metu galiojančios redakcijas BK 92 straipsnius daro iÅ¡vadÄ , kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos BK 92 straipsnis niekaip nepalengvina nuteistojo K. K. padėties, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir taiko nuteistajam BK 92 straipsnio 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcijÄ , galiojusiÄ nusikalstamos veikos padarymo metu.

37. IÅ¡ dalies tenkinant prokurorės apeliacinį skundÄ , atidedant K. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ , jam skiriama ir tik viena BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, nes kita skunde nurodyta priemonė – nemokami auklėjamojo pobÅ«džio darbai pagal BK 85 straipsnio 2 dalies nuostatas gali bÅ«ti skiriami tik tuo atveju, jeigu nepilnametis sutinka. Dėl byloje pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų 38.

Pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieÅ¡kinys baudžiamajame procese gali bÅ«ti pareikÅ¡tas tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Pagal BPK 111 straipsnio 1 dalį civiliniais atsakovais gali bÅ«ti tėvai, globėjai, rÅ«pintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytÄ Å¾alÄ . Pagal BPK 115 straipsnį teismas visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkina pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį arba jį atmeta priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Tai reiÅ¡kia, kad baudžiamajame procese civilinis ieÅ¡kinys gali bÅ«ti pareiÅ¡kiamas ir žalos atlyginimas gali bÅ«ti priteisiamas tik iÅ¡ teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ asmens arba iÅ¡ už jį materialiai atsakingo asmens. Å iuo atveju nepilnamečio K. K. tėvai pagrįstai pripažinti ne tik kaltinamojo (nuteistojo) atstovais pagal įstatymÄ , bet ir civiliniais atsakovais. Vis dėlto pažymėtina, kad pagal CK 6.276 straipsnio 1 dalį nustatytÄ bendrÄ jį principÄ , nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aÅ¡tuoniolikos metų yra savarankiÅ¡ki prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytÄ Å¾alÄ atsako patys.

Jeigu nustatoma, kad nepilnamečiai neturi pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylÄ Ä¯traukiami CK 6.276 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, taip pat ir tėvai. Kai turtinę ar neturtinę žalÄ padaro nepilnametis nuo keturiolikos metų amžiaus, teismas, priteisdamas subsidiariosios atsakomybės tvarka iÅ¡ tėvų, įtėvių, globėjų ar rÅ«pintojų nepilnamečio padarytos žalos atlyginimÄ , nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad šį žalos atlyginimÄ iÅ¡ jų reikia iÅ¡ieÅ¡koti tik tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo jai atlyginti iki pasieks pilnametystės.

39. Nukentėjusiosios V. K. atstovas advokatas V. Bivainis pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo, prašydamas priteisti subsidariai iš civilinių atsakovų K. K., G. K. ir J. K. nukentėjusiajai V. K. 235 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 168–170, t. 3, b. l. 58–60). Iš bylos duomenų matosi, kad nukentėjusioji V. K. dėl sutrikusios sveikatos po įvykio 4 kartus lankėsi pas psichologę, taip pat lankėsi pas ginekologę V. Turtinės žalos atlyginimo dydį patvirtina prie civilinio ieškinio pridėti mokėjimo kvitai (t. 1, b. l. 171–174), todėl, šiuo nuosprendžiu K. K. pripažinus kaltu, iš jo priteisiama V. K. 235 Eur turtinės žalos atlyginimo.

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška.

Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingÄ kompensacijÄ už patirtus neturtinio pobÅ«džio iÅ¡gyvenimus, praradimus, parenkant tokiÄ piniginę satisfakcijÄ , kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytÄ Å¾alÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ , turi bÅ«ti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes bei sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tačiau Å¡is kriterijų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintinÄ neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visÄ reikÅ¡mingų aplinkybių kompleksÄ , nustatyti teisingÄ ir protingÄ kompensacijÄ nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumÄ , tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikÅ¡mę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos.

Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimÄ , reikia atsižvelgti ir į formuojamÄ teismų praktikÄ , aiÅ¡kinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iÅ¡ esmės panaÅ¡ioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

41. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais ir Å¡iame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad iÅ¡ nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai V. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais K. K. veiksmais. Be abejonės, dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusioji V. K. patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, psichologinį stresÄ , pažeminimÄ , kurie turi bÅ«ti atlyginti. Taigi, nekyla abejonių, kad K. K. neteisėti veiksmai ne tik Å¡iuo metu, bet ir ateityje turės įtakos nukentėjusiosios, kuri iki tol nebuvo turėjusi lytinių santykių ir pagal savo brandÄ dar nebuvo pasirengusi tokio pobÅ«džio santykiams, psichinei savijautai.

Be to, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ atsižvelgtina ir į teismų praktikÄ panaÅ¡iose bylose, kuriose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai svyruoja nuo 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012, Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-610/2012, Nr. 2K-40/2013, Nr. 2K-131-2014, Nr. 2K-261/2014, Nr. 2K-483/2014, Nr. 2K-539-976/2015). Vėliau iÅ¡nagrinėtose mažamečių išžaginimo bylose neturtinės žalos atlyginimai jau priteisiami dar didesni.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog civiliniame ieÅ¡kinyje praÅ¡omas priteisti neturtinės žalos dydis yra proporcingas, atitinka teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus bei teismų praktikÄ panaÅ¡iose bylose. Dėl to nukentėjusiajai V. K. priteisiama 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

42. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (t. 3, b. l. 168), kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų suma yra 162 Eur. Å ios iÅ¡laidos susidarė už advokato V. Bivainio suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ nukentėjusiajai V. K. nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimÄ iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, iÅ¡skyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Be to, teismas turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tai reiÅ¡kia, jog teismas turi teisę iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ kaltinamojo ne valstybės, bet nukentėjusiojo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Todėl valstybės patirtos proceso iÅ¡laidos už advokato V. Bivainio suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ nukentėjusiajai V.

K. iÅ¡ nuteistojo negali bÅ«ti iÅ¡ieÅ¡kotos. Ä®vertinusi Å¡ias aplinkybes bei nuteistojo teisę į tinkamÄ gynybÄ , teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡iuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos iÅ¡laidos, susidariusios už advokato V. Bivainio suteiktÄ antrinę teisinę pagalbÄ nukentėjusiajai, iÅ¡ K. K. nepriteistinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi, n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį, kuriuo K. K. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį iÅ¡teisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naujÄ , apkaltinamÄ jį nuosprendį. K. K. pripažinti kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimÄ 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), paskirtos bausmės vykdymÄ atidėti 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalies 5 punktu, paskirti K. K. auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimÄ 12 (dvylikai) mėnesių. Ä®. K. K. nurodytÄ laikotarpį bÅ«ti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslÄ ir uždrausti jam be Å¡ios priemonės vykdymÄ kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamÄ jÄ vietÄ . Priteisti iÅ¡ nuteistojo K. K. 235 Eur turtinės žalos ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V.

K.. Nepilnamečiui nuteistajam neturint pakankamai turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, žalos atlyginimÄ nukentėjusiajai V. K. iÅ¡ieÅ¡koti lygiomis dalimis, t. y. po 117,5 Eur turtinės žalos ir po 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iÅ¡ nuteistojo atstovų pagal įstatymÄ â€“ motinos J. K. ir tėvo G. K.. IÅ¡ nuteistojo tėvų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ vykdyti iki K. K. pilnametystės. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos praÅ¡ymo dėl iÅ¡laidų advokato Valdo Bivainio paslaugoms apmokėti iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ nuteistojo K.

K. į valstybės biudžetÄ netenkinti. Teisėjai Evaldas Gražys Justas Namavičius Linas Å iukÅ¡ta