2019-02-13 Nr. AB-4265-3-62-3-01093-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-512-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01093-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4–5).

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) kamerose Nr. 140, Nr. 141, Nr. 165, Nr. 170, Nr. 334 (ir kitose kamerose), kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3.6 kv. m), kadangi kamerose buvo laikoma po 3–4 asmenis, be to, kamerų plotą mažino kameroje esantys baldai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjo tvirtinimu, minimalus gyvenamasis plotas turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, neužtikrintas tinkamas apšvietimas, vėdinimas, temperatūra, drėgmė, lovose, kuriose miegodavo, po čiužiniu kaupėsi drėgmė. Kamerose buvo parazitų, kurie patekdavo į maistą ir asmeninius daiktus, taip pat, pareiškėjo tvirtinimu, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, kadangi nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime prašė teismo pareiškėjo M. P. skundui taikyti senaties terminą nuo skundo padavimo dienos ir spręsti klausimą dėl baudos pareiškėjui skyrimo (b. l. 9–14).

4. Atsakovas nurodė, kad nežymūs ploto pažeidimai visada susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno TI administracija imasi priemonių kompensuoti laisvės apribojimo sąlygų poveikį, t. y. suimtieji ir nuteistieji gauna lovą ir patalynę, jiems užtikrinamos higienos būklės palaikymo sąlygos, ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, palaikomas fizinis aktyvumas įvairiais užsiėmimais bei rūpinamasi laikomų asmenų sveikata. Atsakovas pažymėjo, kad suimtajam suteikiant 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant ir kameros įrengimą, galima užtikrinti normalias ir teisės aktus atitinkančias sąlygas. Nurodė, kad kamerų apšvietos sąlygas objektyviai nustato tik tam įgaliotos institucijos, kadangi pareiškėjas jomis nesiskundė, todėl jos tikrintos nebuvo. Pažymėjo, kad esant reikalui skaityti ar rašyti, kameroje esančių asmenų prašymu, įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Kauno TI mikroklimatą tikrina Kauno Visuomenės sveikatos centras pagal kalinčių asmenų skundus, o nustatyti trūkumai iš karto yra pašalinami. Suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu arba pirtimi. Kauno TI organizuojamas socialinis darbas su suimtaisiais ir jų užimtumas. Nurodė, kad Kauno TI Socialinės reabilitacijos tarnyboje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl orumo pažeidimo. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių sveikatos sutrikimų, kurie galėjo atsirasti kalint Kauno TI. Pareiškėjo skundo argumentai nepagrįsti įrodymais ir neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie trukdytų taikyti ieškinio senatį. Kauno TI taip pat nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 7 d. Atkreipė dėmesį, kad 2015 m. ir 2017 m. pareiškėjo skundai parašyti skirtingų asmenų, kadangi jų braižas yra skirtingas, todėl manė, kad skundo reikalavimo patenkinimu buvo suinteresuotas ne pareiškėjas, o kitas asmuo.

II. 5. Kauno apygardos administracinis 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo M. P. skundą atmetė (b. l. 61–63).

6. Teismas Kauno TI prašymą tenkino, pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. atmetė.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, nepateikė teismui prašymo atnaujinti senaties terminą ir nenurodė jokių priežasčių, kodėl į teismą nesikreipė per tris metus kaip numatyta teisės aktuose.

8. Teismas akcentavo, kad kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios. Pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, kamerų perpildymo į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. gegužės 29 d., todėl laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl taikė senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, išnagrinėti pareiškėjo skundą, priimti naują sprendimą ir priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 66–67).

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jo skundas nebuvo išnagrinėtas, o priimtas sprendimas pritaikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad kankinimo – kančių pasekmėms negali būti taikoma senatis. Pareiškėjas paaiškina, kad į teismą kreipėsi tada, kai sužinojo, jog gali apginti savo teises ir kai sužinojo, kad Kauno TI buvo laikomas sąlygomis, kurios buvo netinkamos. Pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties termino. Teigia, kad 2 metus buvo laikomas kankinančiomis ir nežmoniškomis sąlygomis, todėl patyrė kančias, fizinius išgyvenimus, psichologinius išgyvenimus, psichologinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą.

13. Kauno TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikalauti iš pareiškėjo sumokėti žyminį mokestį, kadangi pareiškėjas bando klaidinti teismą ir piktnaudžiauja teisminės gynybos teise bei kreipiasi į teismą be rimto pagrindo (b. l. 71–72 ).

14. Kauno TI nuomone, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškino, kad Konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų. Pažymi, kad teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams taikytinos nacionalinės teisės nuostatos (tame tarpe reglamentuojančios senaties termino taikymą). Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais teisinius santykius ir kreiptis į kompetentingas institucijas. Nurodo, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų senaties terminas. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Kauno TI jis buvo laikomas neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

16. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125-1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog pareiškėjas 2017 m. gegužės 29 d. į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

19. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ar jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

20. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

21. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

23. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2011 m. balandžio 30 d. patirtą neturtinę žalą.

26. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises.

27. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo skundo, pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, o tai reiškia, kad ginčui teisingai išspręsti neturi esminės teisinės reikšmės skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo kalinimo sąlygų.

28. Pasisakydama dėl atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo prašymo įpareigoti pareiškėją sumokėti žyminį mokestį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Tačiau ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 36 str. 4 d.) nustatyta, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 ir kt.). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011, 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas, suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai, sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 ir kt.).

Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę, nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 36 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.

29. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad vien tik skundo pateikimas teismui pats savaime neįrodo, kad asmuo piktnaudžiauja teismine gynyba. Priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos. Tačiau tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006).

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė