2015-11-03 Nr. AB-21277-3-62-3-00793-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1071-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00793-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. su skundu, kurį patikslino (b. l. 4–6, 16), 2014 m. birželio 4 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AN) patirtą žalą už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis nuo 2003 m. iki 2009 m. – 3 153,64 Lt.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2003–2009 metų laikotarpiu atsakovas tinkamai neįgyvendino pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma. Pareiškėjo nuomone, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 patvirtintame Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute (toliau – ir Statutas) įtvirtintą socialinę garantiją pareigūnams nustatyta tvarka nemokamai gauti tarnybinę uniformą ir jos dalis, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str., 2.271 str. 8 d.). Pareiškėjo nuomone, toks įstatymo pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyko kiekvieną dieną (CK 1.127 str.).

Pareiškėjas nurodė, jog 2014 m. gegužės 14 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti kompensaciją už neišduotas nustatyta tvarka tarnybinės uniformų dalis už 2003–2008 metus arba išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta pareiškėjui neišduotos uniformos dalių vertė. Atsakovas 2014 m. gegužės 29 d. raštu Nr. S-14529 informavo pareiškėją apie 2003–2008 metais, o 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 6-159 – apie 2009 metais neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–12) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad negalėjo pareiškėjo kaip ir kitų pareigūnų aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis laiku ne dėl atsakovo kaltės, o dėl nepakankamo finansavimo. Atsakovo nuomone, už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) tokia galimybė nėra numatyta. Taip pat atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jo vykdymą prašė atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Pravieniškių PN-AN pareiškėjui 946,09 Lt (274,01 Eur) turtinės žalos atlyginimą, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė, sprendimo dėl 946,09 Lt (274,01 Eur) turtinės žalos atlyginimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. spalio 7 d.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Statuto 18 straipsnio 1–3 dalis, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos patvirtinimo“ buvo patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos bei Tvarka, kuriomis reglamentuotos visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalys, jų skaičius ir dėvėjimo terminai.

Teismas analizavo Tvarkos 1–4 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatų, jog jos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009). Pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog šios administracinių teismų praktikoje suformuotos taisyklės turi būti taikomos ir nagrinėjamoje byloje, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu ar poįstatyminių aktų nebuvimu, nes įstatymas to nenumato ir aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63–2434/2011), todėl atsakovo nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjui nebuvo laiku išduotos tarnybinės uniformos dalys (dėl nepakankamo finansavimo, ilgai trunkančių jų įsigijimo procedūrų) nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina ir atsakovas neginčija fakto, kad pasibaigus teisingumo ministro įsakymu nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2003–2009 metais nebuvo išduotos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo 2014 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. S-14529 ir 2014 m. birželio 27 d. pažymoje Nr. 6-159 (b. l. 8–9, 17). Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 ir kt.), darė išvadą, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą.

Teismas analizavo CK 6.271 straipsnio 4 dalies, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.247 straipsnio nuostatas ir pabrėžė, jog šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija dėvėti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolių. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją. Sprendžiant dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, teismas sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų verte. Iš viso pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė yra 3 153,64 Lt (b. l. 8–9,17).

Prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas, bei kad pareigūnas, turėdamas teisėtų lūkesčių gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Teismas pabrėžė, jog pagal Tvarkos 1 punktą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir aptartą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į nuostolių, kuriuos sąlygojo uniformos dalių laiku neišdavimas, atlyginimą ir yra visos sąlygos taikyti deliktinę atsakomybę bei priteisti jai turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių gauti įstatyme numatytas garantijas, todėl nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu pareiškėjo prašoma priteisti žala prilygintina neišduotų tarnybinės uniformos dalių vertei. Teismo vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 procentų nuo uniformos dalių vertės, nuo 3 153,64 Lt, sudaro 946,09 Lt) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjo patirtų nuostolių dėl uniformų dalių neišdavimo atlyginimu, atitinkančiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuos tiesioginius nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 straipsnis, 2.271 straipsnis), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu. Atsakovo neteisėti veiksmai (tarnybinės uniformos dalių neišdavimas) nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str. 5 d.), todėl pareiškėjo reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., administracines bylas Nr. A492-3379/2011, Nr. A552-1838/2013, Nr. A438-1796/2013; Nr. A438-1652/2013).

Dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, jog nėra finansinių galimybių per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems į teismą besikreipiantiems pareigūnams nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, sprendė, jog yra pagrindas teismo sprendimo vykdymą dėl žalos atlyginimo priteisimo atidėti vienerių metų laikotarpiui.

III. Atsakovas Pravieniškių PN-AK padavė apeliacinį skundą (b. l. 43–44), kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas jau buvo įpareigojęs atsakovą atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-3635-414/2014 už 2010–2012 metų laikotarpį, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus 2003–2009 metų laikotarpiu jam neišdavus uniformų dalių, tačiau 2009–2013 laikotarpiu tariamai patirtos žalos atlyginimo neprašė. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas skundą byloje Nr. I-3635-414/2014 padavė 2013 m. lapkričio 29 d., o administracinėje byloje Nr. I-3070-505/2014 – 2014 m. birželio 4 d. Trejų metų senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003–2009 m. laikotarpį praleistas, be to, pareiškėjas neprašė jo atnaujinti. Nagrinėjamu atveju, nėra įrodymų dėl ieškinio senaties terminui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Pareiškėjas A. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 49) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas paaiškina, jog 2013 m. rugpjūčio 29 d. jis kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti kompensacija už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis arba išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta neišduotos uniformos vertė nuo 2003 m. Atsakovas pateikė pažymą tik už 2010–2012 metais neišduotą uniformą. Gavęs šį atsakymą pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (administracinė byla Nr. I-3635-414/2013). Pareiškėjas atsakovui pateikė pakartotinį prašymą išduoti pažymą dėl neišduotos tarnybinės uniformos bei jos dalių vertės už 2003–2009 metus ir pažymą šįkart iš atsakovo gavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2003–2009 metų laikotarpiu, viso 3 153,64 Lt.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisė iš atsakovo Pravieniškių PN-AN pareiškėjui 274,01 Eur (946,09 Lt) turtinės žalos atlyginimą, sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. spalio 7 d.

Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, jog pareiškėjo skundo reikalavimams turėjo būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamo ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos, kuriose nustatytos pareigūnams išduodamų tarnybinių uniformų dalys, jų kiekiai bei dėvėjimo terminai. Minėtu teisingumo ministro įsakymu taip pat patvirtintos Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Pagal Tvarkos 3 punktą, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylas dėl aprūpinimo uniformomis vidaus tarnybos sistemos pareigūnus, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/14 apibrėžė, jog minėtos administracinių teismų praktikoje suformuotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir bylose, inicijuotose Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų, kadangi tiek Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus.

Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl pareigūnų teisėtų interesų, susijusių su tarnybinės uniformos išdavimu, apsaugos ir gynimo, galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą. Tokiais atvejais taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 248 straipsnio 3 punkte numatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nurodyta aplinkybe, kurią patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, jog pareiškėjui administracinėje byloje I-1877-554/2014 (Nr. I-3635-414/2013) Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2014 m. liepos 8 d., priteisė iš atsakovo Pravieniškių PN-AK 841,80 Lt turtinės žalos atlyginimą už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2010–2012 metais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tos pačios priežasties, t. y. dėl žalos, patirtos atsakovui neišdavus tarnybinės uniformos, tačiau prašydamas ją priteisti už kitą laikotarpį – nuo 2003 m. iki 2009 m.

Atsižvelgiant į aptartas faktines aplinkybes, nagrinėjamos bylos kontekste, aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išvados 2015 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015. Nurodytoje byloje pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. teismui padavė skundą dėl žalos priteisimo už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d., tuomet, kai pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su prašymu priteisti kompensaciją už 2010–2013 m. negautos uniformos dalis ir jo reikalavimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo patenkintas.

Išplėstinė teisėjų kolegija patvirtino, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad aptariamas pažeidimas, su kuriuo pareigūnai sieja savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažįstamas tęstinio pobūdžio. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareigūnų, laiku negavusių tarnybinės uniformos ar jos dalių ar tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismine tvarka yra ginami visa apimtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1652/2013; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013 ir jose nurodytą teismų praktiką), taigi išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi aptarta teismų praktika nepaisant to, kad pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus.

Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu.

Taip pat, atsižvelgdama į dispozityvumo principą – į tai, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.), išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog visu laikotarpiu, kuris pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis apibrėžtinas nuo 2003 m. iki 2012 metų, trukęs pareiškėjo teisės į aprūpinimą tarnybine uniforma pažeidimas pripažintinas tęstiniu, tik paties pareiškėjo pasirinkimu kreipiantis į teismą skaidytas į atskirus laikotarpius. Dėl šios priežasties pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjui 2014 m. birželio 4 d. paduodant skundą teismui dėl turtinės žalos atlyginimo už 2003–2009 metus senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti nebuvo suėjęs.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjui nebuvo išduotos tarnybinės uniformos dalys 2003–2009 metų laikotarpiu, ir kad už jas nebuvo išmokėta pareiškėjui teisės aktuose nustatyta kompensacija. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino pagrįstu pareiškėjo reikalavimą atlyginti jam atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą, pasireiškusią jo išlaidomis savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, dėvėtas vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių ir tinkamai vertino, jog vadovaujantis CK 6.249 straipsniu pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos.

Dėl atlygintinos turtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pasisako, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjo patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas įsigyjant ar taisant rūbus ir avalynę, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi tinkama administracinių teismų praktika ir priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas