2016-02-29 Nr. AB-4569-3-61-3-03673-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1042-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03673-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., D. S., J. K., D. M., Š. Š., A. Ž., M. Z., A. V., L. G., O. A. K., J. K., E. K., T. U., R. N., R. D., A. N., I. V., T. D., G. Č., R. A., K. S.-M., E. B., Ž. K., A. G., R. T., G. P., K. U., D. S., J. V., L. L., J. M., G. J., B. Š., G. V., S. B., D. M., R. M., L. Š., G. K., E. Š., I. P., R. G. skundus atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apygardos prokuratūra) dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. J., D. S., J. K., D. M., Š. Š., A. Ž., M. Z., A. V., L. G., O. A. K., J. K., E. K., T. U., R. N., R. D., A. N., I. V., T. D., G. Č., R. A., K. S.-M., E. B., Ž. K., A. G., R. T., G. P., K. U., D. S., J. V., L. L., J. M., G. J., B. Š., G. V., S. B., D. M., R. M., L. Š., G. K., E. Š., I. P. ir R. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi (I t., b. l.

55) bylas pagal pareiškėjų skundus sujungė į vieną bylą), prašydami priteisti nesumokėtą darbo užmokestį: A. J. – 24 159,57 Eur (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), D. S. – 24 740,09 Eur (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), J. K. – 1 915,35 Eur (6 613,33 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. sausio 29 d.), D. M. – 5 243,98 Eur (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), Š. Š. – 2 061,88 Eur (7 119,26 Lt) (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 16 d.), A.

Ž. – 1 811,41 Eur (6 254,44 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.), M. Z. – 1 434,24 Eur (4 952,14 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), A. V. – 709,79 Eur (2 450,76 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), L. G. – 1 430,63 Eur (4 939,67 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), O. A. K. – 1 650,10 Eur (5 697,48 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), J. K. – 1 616,21 Eur (5 580,46 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), E. K.

– 1 468,11 Eur (5 069,10 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), T. U. – 1 409,48 Eur (4 866,65 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), R. N. – 1 194,19 Eur (4 123,29 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), R. D. – 1 707,17 Eur (5 894,52 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), A. N. – 1 549,87 Eur (5 351,40 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), I. V. – 988,29 Eur (3 412,36 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), T.

D. – 1 420,96 Eur (4 906,28 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), G. Č. – 1 307,77 Eur (4 515,46 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), R. A. – 1 549,68 Eur (5 350,75 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), K. S.-M. – 1 362,46 Eur (4 704,29 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), E. B. – 270,36 Eur (933,49 Lt) (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), Ž. K. – 919,59 Eur (3 175,15 Lt) (nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), A. G. – 2 907,93 Eur (10 040,49 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), R.

T. – 2 172,09 Eur (7 499,79 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), G. P. – 1 584,07 Eur (5 469,48 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), K. U. – 1 673,71 Eur (5 778,98 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), D. S. – 1 587,00 Eur (5 479,58 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), J. V. – 734,52 Eur (2 536,15 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), L. L. – 1 306,27 Eur (4 510,29 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), J.

M. – 265,91 Eur (918,15 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), G. J. – 1 408,14 Eur (4 862,03 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), B. Š. – 1 597,76 Eur (5 516,73 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), G. V. – 1 413,34 Eur (4 879,97 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), S. B. – 1 546,82 Eur (5 340,86 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), D. M. – 815,67 Eur (2 816,35 Lt) (nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), R.

M. – 1 497,12 Eur (5 169,25 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), L. Š. – 944,53 Eur (3 261,29 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), G. K. – 1 447,74 Eur (4 998,76 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), E. Š. – 1 611,66 Eur (5 564,73 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), I. P. – 1 433,05 Eur (4 948,02 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), R. G. – 1 601,10 Eur (5 528,29 Lt) (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17207, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 17.2-20984 ir 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-21529.

Pareiškėjai paaiškino, kad nuo 2009 metų jiems buvo neteisėtai sumažinti pareiginės algos koeficientai pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjai nurodė, kad prokurorų pareiginės algos koeficientai ginčo laikotarpiu buvo mažinami du kartus, įstatymų, kuriais buvo sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas net keletą kartų buvo pratęsiamas, o įstatymo, kuriuo turėjo būti taikomi iki ekonomikos krizės buvę koeficientai, įsigaliojimo terminas keletą kartų buvo nukeliamas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad atsakovas pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį privalėjo priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintus pareiginės algos koeficientus.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepimuose į skundus prašė skundus atmesti, o nusprendus skundus tenkinti, mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.

Atsakovai nurodė, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus, todėl jos veiksmai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą yra teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir pagal tokį teisės aktą (jo dalį) atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsakovų teigimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymus dėl sumažintos darbo užmokesčio dalies grąžinimo, nes Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų A. J., D. S., J. K., D. M., Š. Š., A. Ž., M. Z., A. V., L. G., O. A. K., J. K., E. K., T. U., R. N., R. D., A. N., I. V., T. D., G. Č., R. A., K. S.-M., E. B., Ž. K., A. G., R. T., G. P., K. U., D. S., J. V., L. L., J. M., G. J., B. Š., G. V., S. B., D. M., R. M., L. Š., G. K., E. Š., I. P. ir R. G. skundus tenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: A. J. – 24 159,57 Eur, D. S. – 24 740,09 Eur, J. K. – 1 746,21 Eur, D. M. – 5 243,98 Eur, Š. Š. – 2 061,88 Eur, A. Ž. – 1 811,41 Eur, M. Z. – 1 434,24 Eur, A. V. – 709,79 Eur, L. G. – 1 430,63 Eur, O. A. K. – 1 650,10 Eur, J. K. – 1 616,21 Eur, E. K. – 1 468,11 Eur, T. U. – 1 409,48 Eur, R. N. – 1 194,19 Eur, R. D. – 1 707,17 Eur, A. N. – 1 549,87 Eur, I. V. – 988,29 Eur, T. D. – 1 420,96 Eur, G. Č. – 1 307,77 Eur, R. A. – 1 549,68 Eur, K. S.-M. – 1 362,46 Eur, E. B. – 270,36 Eur, Ž. K. – 919,59 Eur, A. G. – 2 907,93 Eur, R. T. – 2 172,09 Eur, G. P. – 1 584,07 Eur, K. U. – 1 673,71 Eur, D. S. – 1 587 Eur, J. V. – 734,52 Eur, L. L. – 1 306,27 Eur, J. M. – 265,91 Eur, G. J. – 1 408,14 Eur, B. Š. – 1 597,76 Eur, G. V. – 1 413,34 Eur, S. B. – 1 546,82 Eur, D. M. – 815,67 Eur, R. M. – 1 497,12 Eur, L. Š. – 944,53 Eur, G. K. – 1 447,74 Eur, E. Š. – 1 611,66 Eur, I. P. – 1 433,05 Eur, R. G. – 1 601,10 Eur; kitus pareiškėjų reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra prokurorai, kurių darbo užmokestis ginčo laikotarpiu (nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis inter alia Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje įtvirtintais pareiginės algos koeficientais. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir vėliau priimti įstatymai tiek, kiek jais buvo pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis taikant pareiginės algos koeficientus, nustatytus Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintame Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjams dalis darbo užmokesčio nebuvo mokama neteisėtai, t. y. pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl pareiškėjams priteistinas neišmokėtas prokuroro darbo užmokestis. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl neišmokėto darbo užmokesčio dydžio tarp šalių nėra, atsakovas pateikė pažymas apie pareiškėjams sumažinto ir neišmokėto darbo užmokesčio dydžius, todėl pareiškėjams šias sumas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, kuriais Generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsisakė išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, nes jie buvo priimti taikant tuo metu galiojusius teisės aktus. Priimant skundžiamą 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17207, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 17.2-20984 ir 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-21529, teisės aktuose nebuvo nustatytas pagrindas išmokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, jos išmokėjimo tvarka įstatymais nebuvo sureguliuota. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo panaikinti skundžiamus sprendimus, nes nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog šie sprendimai būtų priimti pažeidžiant juos priėmusio viešojo administravimo subjekto įgaliojimus, priėmimo tvarką, teismo vertinimu, jie iš esmės atitinka tokio pobūdžio aktams nustatytus turinio ir formos reikalavimus. Nors atsakovai atsiliepimuose į skundus prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, tačiau nepateikė duomenų ir įrodymų apie negalimumą įvykdyti teismo sprendimą, todėl teismas netenkino prašymo atidėti sprendimo vykdymą.

III. Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti.

Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria tenkinti pareiškėjų skundų reikalavimai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, priimta netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovai pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjams mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl atlyginimas pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti.

Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovai laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Atsakovai, atsižvelgę į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalyse, 301 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, teigia, kad pareiškėjams nepagrįstai priteista nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėta darbo užmokesčio nepriemoka.

Pareiškėjai J. K., A. J., D. S., A. G., R. T., G. P., K. U., D. S., J. V., L. L., J. M., G. J., B. Š., G. V., S. B., D. M., R. M., L. Š., G. K. ir E. Š. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjų nuomone, atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti, nes bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui išspręsti aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sumažinus pareiginės algos koeficientus buvo pažeistas konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas. Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad praradimus dėl neproporcingų atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl objektyviai egzistuojanti aplinkybė, jog įstatymų leidėjas dar nėra priėmęs įstatymo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo ir nenustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, nesietina su šia byla. Tai, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, veikė pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir privalėjo mokėti sumažintą pareiginę algą, nepaneigia atsakovų pareigos kompensuoti praradimus, atsiradusius dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo.

Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucijos 6 straipsnio nuostatomis, remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimuose suformuota doktrina ir teigia, kad jų pažeistų teisių gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jie neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki tol, kol bus priimtas toks pareiškėjų pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Pareiškėjų pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios.

Pareiškėjai akcentuoja, kad jie, manydami, jog jų teisės yra pažeistos, į teismą turi teisę kreiptis bet kada, t. y. nelaukdami, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjams, kurie nebūtų tikri, kada jų pažeistos teisės bus atkurtos, t. y. atsakovų siūlymas laukti praradimų kompensavimo mechanizmo niekuo nepagrįstas. Atsakovų teiginys, jog tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teisme, yra nepagrįstas, nes toks aiškinimas ribotų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę kreiptis į teismą, kuri yra absoliuti. Pareiškėjų teigimu, apeliaciniame skunde nurodomi duomenys apie tai, kad iki šiol Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepriėmė aiškių sprendimų dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) grąžinimo mechanizmo, įrodo nepagrįstą Lietuvos Respublikos Vyriausybės delsimą įgyvendinti nustatytą pareigą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimai negali būti taikomi praeičiai (atgal), t. y. ginčo santykiui iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, bei, jog iki Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį ir Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, o tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjų teisės į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pareiškėjų nuomone, atsakovai Konstitucinio Teismo jurisprudencija remiasi selektyviai ir klaidingai aiškina Konstitucijos nuostatas.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad iki Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimo paskelbimo priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) reikalavimus priteistas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos už ne ilgiau nei trejus metus, laikytini teisėtais. Tačiau po Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimo oficialaus paskelbimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) negali būti taikomi, todėl pareiškėjų keliami reikalavimai negali būti ribojami remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, kurios dar iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams A. J., D. S., J. K., D. M., Š. Š., A. Ž., M. Z., A. V., L. G., O. A. K., J. K., E. K., T. U., R. N., R. D., A. N., I. V., T. D., G. Č., R. A., K. S.-M., E. B., Ž. K., A. G., R. T., G. P., K. U., D. S., J. V., L. L., J. M., G. J., B. Š., G. V., S. B., D. M., R. M., L. Š., G. K., E. Š., I. P. ir R. G. (prokurorams) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo. Taip pat pareiškėjai yra pareiškę reikalavimus panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17207, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 17.2-20984 ir 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-21529.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros parengtų pažymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjų darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jiems taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.

Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjai iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas nutartimis sustabdė bylas, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą (-us) ištirti, ar ir šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtą (-us) pirmosios instancijos teismo prašymą (-us) bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nutartimis atnaujino bylų nagrinėjimą, jas sujungė į vieną bylą ir išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (prokurorų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokurorų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundus tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovai neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjams pirmosios instancijos teismo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos sumos, tačiau apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjų skundai yra nepagrįsti, nes jų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėjai atsiliepimuose į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad jų pažeistos teisės pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo apgintos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovų apeliaciniame skunde ir pareiškėjų atsiliepimuose į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pareiškėjų atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodoma jų teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, ir atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentą, jog kompensavimo mechanizmo (ne)nustatymas nedaro įtakos bylos baigčiai, todėl konstatuoja, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-2475-520/2016 ir Nr. eA-2476-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-730-520/2016 ir Nr. A-804-520/2016).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjų teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjai, paduodami skundus, realizavo atsiliepimuose į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jiems nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundus, nes jie pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Pažymėtina, kad atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su ta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjų skundo reikalavimai buvo tenkinti, ir prašo ją panaikinti, tenkintus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetant. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjų reikalavimai panaikinti skundžiamus sprendimus yra atmesti, nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundų reikalavimus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, panaikinama ir priimamas naujas sprendimas atmesti pareiškėjų skundų reikalavimus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Kita sprendimo dalis, kuria pareiškėjų reikalavimai panaikinti skundžiamus sprendimus yra atmesti, paliekama nepakeista. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjų A. J., D. S., J. K., D. M., Š. Š., A. Ž., M. Z., A. V., L. G., O. A. K., J. K., E. K., T. U., R. N., R. D., A. N., I. V., T. D., G. Č., R. A., K. S.-M., E. B., Ž. K., A. G., R. T., G. P., K. U., D. S., J. V., L. L., J. M., G. J., B. Š., G. V., S. B., D. M., R. M., L. Š., G. K., E. Š., I. P. ir R. G. skundų reikalavimai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų skundų reikalavimus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką atmesti.

Kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjų reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17207, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 17.2-20984 ir 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 17.2-21529 yra atmesti, palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė