Legislator Case Law & Legislation
2024-08-21 Nr. AB-12020-3-61-3-02212-2024-8 AI generated

2024-08-21 Nr. AB-12020-3-61-3-02212-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2024-08-21 Nr. AB-12020-3-61-3-02212-2024-8
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. U. (B. U.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

2024-08-21 Nr. AB-12020-3-61-3-02212-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas B. U. (B. U.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 24S112735, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eA-2128-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02212-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. U. (B. U.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas B. U. (B. U.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 24S112735, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti jam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „TERMO trans“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu, išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2025 m. spalio 6 d., spręsdamas, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis, atvykęs į Lietuvos Respubliką, siekė įsidarbinti UAB „TERMO trans“ tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau Bendrovėje pasiūlytos darbo sąlygos nebuvo suderinamos su pareiškėjo sveikatos būkle, todėl jis buvo priverstas atsisakyti siūlomo darbo. Tam, kad turėtų pragyvenimo šaltinį Lietuvoje, pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 6 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą – teikia pavežėjo paslaugas, bendradarbiauja su pavežėjimo ir maisto pristatymo paslaugas teikiančia platforma „Bolt“, kiekvieną mėnesį moka privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio sveikatos draudimo mokesčius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) bei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo gaunamos pajamos iš individualios veiklos yra pakankamos oriam pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, be to, jis turi sukauptų lėšų banko sąskaitose.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad jis 2024 m. sausio 11 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Ma building“ ir turėjo būti įdarbintas plytelių klijuotoju, sumokėjo dvigubą mokestį naujam leidimui laikinai gyventi Lietuvoje skubos tvarka gauti, tačiau šis procesas užsitęsė dėl minėtos įmonės įsiskolinimo Sodrai.

5. Pareiškėjas mano, kad nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina jo sąžiningus veiksmus, kuriuos jis atliko, siekdamas būti įdarbintas Lietuvoje, taip pat apie jo siekį įgyti stiprius socialinius ir ekonominius ryšius, kurie sietų jį su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo nuomone, atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „TERMO trans“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 2 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2023 m. spalio 6 d. iki 2025 m. spalio 6 d., kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. lapkričio 7 d. Pareiškėjas 2024 m. sausio 11 d. pateikė Migracijos departamentui naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Ma building“ pagrindu.

8. Atsakovas teigė, kad patikrinimo metu nustatęs, jog pareiškėjas darbo sutarties su UAB „TERMO trans“ nesudarė, jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti 1 414,46 Eur darbo užmokestis, pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sprendė, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtinti pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesudarydamas su Bendrove darbo sutarties, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes, nors pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį privalėjo tai padaryti. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatitiko sąlygų, kurios taikomos tokiam leidimui gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

10. Atsakovas mano, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 11. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo B. U. skundą.

12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketino dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Teismas, įvertinęs oficialius Sodros duomenis apie pareiškėjo įdarbinimą, nustatė, kad pareiškėjas darbo sutarties su UAB „TERMO trans“ nesudarė, todėl jo ir Bendrovės darbo santykiai nesieja. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta, yra imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas.

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 6 d. negavo Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo (1 414,46 Eur), todėl atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

14. Dėl pareiškėjo pateiktos „Bolt“ balanso suvestinės teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog jam būdavo pervedamos konkrečios sumos, todėl nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).

15. Teismas akcentavo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisakė.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas B. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jis, neįsidarbinęs UAB „TERMO trans“, 2024 m. sausio 11 d. sudarė naują darbo sutartį su UAB „Ma building“ ir 2024 m. sausio 11 d. pateikė Migracijos departamentui naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Ma building“ pagrindu, kaip to reikalauja Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pareiškėjas teigia, kad teismas skundžiamame sprendime šios aplinkybės neįvertino.

19. Pareiškėjas pažymi, kad jis, norėdamas turėti pragyvenimo šaltinį Lietuvoje, nuo 2023 m. gruodžio 6 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą – teikti pavėžėjo paslaugas, bendradarbiaudamas su pavėžėjo ir maisto pristatymo paslaugas teikiančia platforma „Bolt“. Pareiškėjas pateikė teismui savo sąskaitų išrašus, kuriuose nurodyta, jog jis disponuoja kelių tūkstančių eurų piniginių lėšų sumomis, pakankamomis oriam gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, teismas atsainiai vertino šią faktinę aplinkybę, nurodydamas, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio iš Bendrovės.

20. Pareiškėjas mano, kad teismas, nevertindamas kitų skunde pateiktų argumentų, nes jie, teismo nuomone, nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą, suvaržė pareiškėjo teisę į visapusišką ir nešališką bylos nagrinėjimą teisme.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketino užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui su Bendrove nesudarius darbo sutarties ir negaunant iš Bendrovės darbo užmokesčio, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovo teigimu, preziumuotina, kad pareiškėjui žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą, informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį.

23. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos, buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, bus darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje bei sudarantis 1 414,46 Eur. Tiek pareiškėjas, tiek Bendrovė, teikdami prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir tarpininkavimo raštą, nenurodė, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką. Todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

24. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 24S112735, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „TERMO trans“ pagrindu, tačiau pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, pareiškėjui nebuvo mokamas sulygtas 1 414,46 Eur dydžio darbo užmokestis, kuris prašyme nurodytas kaip vienintelis pareiškėjo pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, skundžiamu sprendimu sprendė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, esant nustatytiems imperatyviems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų skunde nurodytų argumentų, todėl suvaržė jo teisę į visapusišką ir nešališką bylos nagrinėjimą teisme. Taip pat teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas, neįsidarbinęs UAB „TERMO trans“, 2024 m. sausio 11 d. sudarė naują darbo sutartį su UAB „Ma building“ ir 2024 m. sausio 11 d. pateikė Migracijos departamentui naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Ma building“ pagrindu. Pareiškėjas tvirtina, kad jis turi pakankamai piniginių lėšų oriam pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, nes nuo 2023 m. gruodžio 6 d. vykdo individualią veiklą – teikia pavėžėjo paslaugas, bendradarbiaudamas su pavėžėjo ir maisto pristatymo paslaugas teikiančia platforma „Bolt“.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

30. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, teismas gali sutikti su vienos iš ginčo šalių pozicija ir ja remtis, be to, teismas taip pat neprivalo atsakyti į visus skundo argumentus ir gali pasisakyti dėl skunde formuluojamų esminių prieštaravimų administravimo subjekto priimtam administraciniam aktui / sprendimui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-435-525/2022; kt.).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

32. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, t. y. pareiškėjo teigimu, teismas nepasisakė dėl visų jo skunde nurodytų argumentų, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos teismo sprendime padarytos išvados.

34. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 2 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „TERMO trans“ pagrindu, t. y. vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintais pagrindais. UAB „TERMO trans“ tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjas ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir jam nustytas mokėti 1 414,46 Eur dydžio darbo užmokestis (b. l. 43−45). Pareiškėjas darbo sutarties su UAB „TERMO trans“ nesudarė, Sodros informacinėje sistemoje nebuvo rasta duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą ir jam išmokėtą darbo užmokestį, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba, nuo 2023 m. gruodžio 6 d. vykdo individualią veiklą (b. l. 11, 42).

35. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad UAB „Ma building“ pareiškėjo vardu 2024 m. sausio 9 d. užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes pareiškėjas pagal darbo sutartį ketina dirbti UAB „Ma building“ plytelių klijuotoju (b. l. 46−51). Pareiškėjas teigia, kad ši aplinkybė patvirtina, jog jis, neįsidarbinęs UAB „TERMO trans“, įvykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytą pareigą, numatančią, kad pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, būtina gauti naują leidimą laikinai gyventi.

36. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog UAB „Ma building“ turi nepriemoką, todėl Migracijos departamentas nustatė UAB „Ma building“ terminą iki 2024 m. kovo 7 d. įvykdyti finansiniu įsipareigojimus arba pranešti, kada bus įvykdyti finansiniai įsipareigojimai. Migracijos departamentas išaiškino UAB „Ma building“, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punktą, išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba bent vienas iš darbdavių, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas: turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar valstybės socialinių fondų biudžetams (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas). Migracijos departamentas taip pat informavo, kad vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminas sustabdomas ir bus atnaujintas nuo sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti reikiamų dokumentų ir (ar) duomenų gavimo dienos (b. l. 19).

37. Byloje nėra duomenų, ar UAB „Ma building“ įvykdė Migracijos departamento įpareigojimus ir pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „Ma building“ pagrindu, tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, neturi įtakos šioje byloje ginčijamo Sprendimo teisėtumui.

38. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „TERMO trans“ pagrindu, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, t. y. nustatęs, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis.

39. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

40. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl darbo sutarties su Bendrove nesudarymo, darbo užmokesčio negavimo, pradėtos vykdyti individualios veiklos) neinformavo Migracijos departamento, todėl byloje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos.

42. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su UAB „TERMO trans“ nesudarė, Bendrovėje nedirbo ir negavo tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, kurį prašyme įvardino kaip savo pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje, o nuo 2023 m. gruodžio 6 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą, kas sudaro faktinį ir teisinį pagrindus vertinti, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo abejoti atsakovo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje pateikti oficialūs Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjas negavo pajamų, susijusių su darbo užmokesčiu, kurias jis buvo nurodęs, kaip vienintelį pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

43. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktos „Bolt“ balanso suvestinės (b. l. 14−18) nepatvirtina, kokios konkrečios sumos buvo pareiškėjui pervedamos, jog būtų galima įvertinti, ar pareiškėjas gavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos likučio išrašas (b. l. 21) taip pat nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas atitinkamas lėšas turėjo teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi, nenurodė šių lėšų atsakovui kaip pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjui galbūt turint pakankamai lėšų (santaupų), kurios pripažintinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl šis pareiškėjo įrodymas, iš kurio negalima spręsti apie atitinkamos pinigų sumos kilmę ar šių lėšų gavimo momentą, nepripažintinas reikšmingu sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

44. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. U. (B. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė