2021-10-20 Nr. AB-21717-3-64-3-00816-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-721-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00816-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. Šiaulių TI buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, teigė, kad kamerų tualetai nebuvo pilnai izoliuoti ir iš jų sklido nemalonus kvapas, dėl to pareiškėjas negalėjo valgyti. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, jautėsi kaip narve, taip pat kameroje esantis šiluminis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas. Naudojantis sanitariniu mazgu kiti kaliniai matė pareiškėją, taip sukeldami jam diskomfortą. Kamerų langai nebuvo pilnai izoliuoti, taip pat prie jų buvo sunku prieiti, buvo juntamas šaltis. Kamerose buvo dviejų aukštų lovos, todėl buvo sunku užlipti į antrą aukštą. Kamerose esantys elektros lizdai buvo sulūžę ir tai kėlė pavojų pareiškėjo gyvybei, neveikė ventiliacija. Pareiškėjas negalėjo pasirūpinti tinkama savo higiena, nes dušai buvo sulūžę ir ne visada veikdavo, nebuvo aprūpintas tualeto reikmenimis. Dėl išvardintų nusiskundimų patyrė didelius išgyvenimus, psichologines kančias, jautėsi diskriminuojamas, todėl ne kartą kreipėsi pas psichologus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. buvo laikomas kamerose, kuriose plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, jam teko nuo 3,82 kv. m iki 15,9 kv. m, todėl 3,6 kv. m plotas jam buvo užtikrintas. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas iš keturių pusių, o senelių aukščiai atitinka nustatytas normas, net viršiją nustatytą aukštį, o įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas durimis arba užuolaida. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) 2019 m. balandžio 16 d. patikrinimo akto Nr. PA-2430 duomenimis, kameroje Nr. 29 oro temperatūra tinkama, kaip ir visose kitose kamerose, o drėgmė kamerose Nr. 29 ir Nr. 40 atitiko higienos normos reikalavimus. NVSC 2015 m. gegužės 17 patikrinimo aktu Nr. PA-3416 nustatyta, kad kameroje Nr. 19 oro temperatūra tinkama. Nors buvo nustatyta, kad lango rėmas sutrūnijęs, turi aštrias briaunas, tačiau tai nesiejama su pareiškėjo patirtais išgyvenimais. Informacijos, kad tai būtų pakenkę pareiškėjui nėra. Nors kitos kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos, tačiau jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms. Kameros tikrinamos tada, kai yra gaunami skundai, todėl pareiškėjo nesikreipimas leidžia daryti išvadą, kad jokių higienos normos pažeidimų nebuvo. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą už laikymą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI-K nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2019 m. gegužės 13 d.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, nustatančiomis valstybės atsakomybės sąlygas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų plotą ir laikomų asmenų skaičių, sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis nustatytą kameros ploto normą vienam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad Įsakyme nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimais dėl kalinamam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodologijos, nurodė, kad net išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas, taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

8. Teismas, apžvelgęs Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), įtvirtintus reikalavimus, NVSC patikrinimų aktų turinį, nustatė, kad 2019 m. gegužės 15 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 19 buvo nustatyti Higienos normos HN 134:2015 14 ir 12 punktų pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta, kameroje esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, t. y. iš esančių 4 lempų šviečia tik 2, lango rėmas yra sutrūnijęs, turi aštrias briaunas), kitų higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta.

9. Teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklėmis, pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Teismas nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų dėl blogo oro kameroje.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje kameroje Nr. 19, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

11. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo pagrįstumą, atsižvelgė į Šiaulių TI paaiškinimus, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,90 m (kamera Nr. 19) iki 2,40 m (kamera Nr. 57). Teismas iš pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis arba užuolaida. Gultų antras aukštas nėra aukščiau už sienelės viršutinę briauną, gultai atitraukti nuo sanitarinio mazgo sienelės, todėl pareiškėjo teiginius, jog jį galėjo matyti kiti kaliniai, gulintys antrame aukšte, teismas atmetė. Teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.

12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, atmetė kaip nepagrįstus skundo argumentus dėl pareiškėjo nepakankamo aprūpinimo higienos priemonėmis, negalėjimo palaikyti asmeninės higienos, patiriamų nepatogumų dėl dviaukščių gultų.

13. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau vertino, kad pažeidimai nebuvo intensyvūs. Teismas nenustatė, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai atsirado dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

14. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, iš esmės palaikydamas atsakovo poziciją, neatsižvelgdamas į skundo argumentus ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, pagal EŽTT išaiškinimus asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ir į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrinta teismo nurodyta 3,6 kv. m ploto norma, nes didžiąją kameros ploto dalį užėmė sanitarinis mazgas, baldai ir kitas inventorius. Taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, dėl nepakankamo sanitarinio mazgo atitvėrimo iki lubų ir ventiliacijos nebuvimo kameroje buvo blogas kvapas. Atsakovo atstovo akcentuojamas vėdinimas per langą neatitinka teisinio reglamentavimo, be to, kameroje buvo laikomas ne vienas, todėl ne visada galėjo dėl oro sąlygų vėdinti kamerą per langą. Teismas nustatė Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimus, tačiau nepagrįstai nevertino juos kaip šiurkščius, nes dėl tokių pažeidimų kilo pavojus pareiškėjo sveikatai, t. y. prastas apšvietimas kenkė regėjimui, nuo techniškai netvarkingų šviesos įrenginių galėjo nukristi lempos. Teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nes pareiškėjas netinkamomis kalinimo sąlygomis buvo laikomas 7 mėnesius.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms dėl pareiškėjui tekusio ploto, akcentuoja, kad į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu Konvencijoje nustatytas 3 kv. m. ploto pažeidimas. Įvertinus tai, kad net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamą plotą, kadangi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta. Kadangi teismo aptarto aukščio sanitarinio mazgo atitvėrimai visiškai užtikrina sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens privatumą, reikalavimas sanitarinį mazgą atitverti iki pat lubų nepagrįstas. Atsakovo atstovas, pritardamas teismo motyvams ir išvadoms dėl ventiliacijos, akcentuoja, kad buvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, be to, toje pusėje, kurioje įrengtas sanitarinis mazgas, sienoje išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kameroje užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Apeliaciniame skunde nenurodomi jokie konkretūs argumentai, kuriais būtų grindžiamas teismo šališkumas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą. Be to, pareiškėjas jokių nušalinimų teismui nereiškė. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, bei, įvertinus pažeidimus, pagrįstai pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimas, o prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2019 m. gegužės 13 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas Higienos normos HN 134:2015 12, 14 punktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes sprendimas, jo nuomone, priimtas ginant tik atsakovo poziciją. Pareiškėjas nurodo konkrečias aplinkybes dėl jam tenkančio ploto, privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais neužtikrinimo, ventiliacijos nebuvimo kameroje. Pareiškėjo teigimu, teismo nustatyti pažeidimai turi būti vertinami kaip šiurkštūs, nes sukėlė pavojų jo sveikatai. Aplinkybė, kad jis ilgą laiką buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

24. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas neatsižvelgė į skundo argumentus ir įrodymus, teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018).

25. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

26. Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl nagrinėjamu atveju taikytinos 4 kv. m ploto normos, nes EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

27. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo taikyta vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodika. Pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas, baldai ir kitas inventorius.

28. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

29. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, tačiau ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas. Kadangi šiuo atveju nenustatytas vienam asmeniui vidaus teisės aktais nustatyto tenkančio ploto (3,6 kv. m) pažeidimas, pirmosios instancijos teismui įvertinus ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (šį plotą atėmus iš bendro kameros ploto) Konvencijos 3 straipsnio kontekste, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai aptariamu aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

32. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

33. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose ne vienas. Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad Šiaulių TI kamerose sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI „San. mazgų zonų kamerose lentelės“ matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,90 m iki 2,40 m. Šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas gyvenamosiose kamerose yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis arba užuolaida. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei, vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo.

34. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo esančio blogo kvapo kamerose pažymėtina, kad byloje nepaneigta, kad Šiaulių TI kameros jose laikomų asmenų galėjo būti vėdinamos per langus, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, aplinkybė, jog iš sanitarinio mazgo galėjo sklisti nemalonus kvapas, nelaikytina teisės aktų reikalavimų pažeidimu, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą. Taigi, Šiaulių TI neteisėti veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu nekonstatuoti pagrįstai.

35. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytų higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, atsižvelgiama į tai, ar tam tikri higienos normų ir kiti pažeidimai turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai (t. y. ar pareiškėjui sutriko dėl to sveikata, ar ne ir ar tai lėmė būtent nustatyti higienos normų pažeidimai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-359-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo Higienos normos HN 134:2015 14 ir 12 punktų pažeidimus (per maža dirbtinė apšvieta, kameroje esantys apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, t. y. iš esančių 4 lempų šviečia tik 2, lango rėmas yra sutrūnijęs, turi aštrias briaunas), kitų higienos normų pažeidimų teismas nenustatė.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto hipotetinio pobūdžio aplinkybes, susijusias su nustatytų pažeidimų įtaką jo sveikatai. Pareiškėjas nurodo, kad prastas apšvietimas kenkė regėjimui, nuo techniškai netvarkingų šviesos įrenginių galėjo nukristi lempos. Tačiau akcentuotina, kad sprendžiant dėl valstybės atsakomybės yra būtina nustatyti, kad nustatyti pažeidimai yra priežastiniame ryšyje su padaryta žala – sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus, kad jis dėl nustatytų pažeidimų patyrė nepatogumus, bei medicininius dokumentus, kuriuose nėra užfiksuoti sveikatos sutrikimai, kurių atsiradimui įtakos turėjo nustatyti pažeidimai.

38. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl higienos normų pažeidimo patyrė nepatogumus, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas būtų patyręs realų sveikatos sutrikdymą (fizinį skausmą), pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, prieina išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė