2013-11-19 Nr. AB-8341-3-61-3-01902-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1898/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01902-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui L. L.,

pareiškėjo atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–5), kurį patikslino (1 t., b. l. 15–19), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-2904 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 62-391 „Dėl nuteistojo nubaudimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad yra nuteistasis, atliekantis terminuotą laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 62-391 paskyrė jam nuobaudą – draudimą 1 mėnesį pirkti maisto prekių parduotuvėje. Kalėjimų departamentas 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2S-2904 atmetė jo skundą. Pažymėjo, jog atlieka bausmę nuo 2005 m. sausio 19 d. Iki 2011 m. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos buvo priskiriamas prie pavyzdingai savo pareigas atliekančių kalinių.

Atlikęs pusę kalėjime paskirtos bausmės, 2011 m. vasario 6 d. kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorių, prašydamas teikti jį perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti neatliktos bausmės, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus atsakymą apskundė Kalėjimų departamentui, o pastarojo – teismui. Po šių veiksmų jo atžvilgiu buvo imtasi nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų: buvo verčiamas, neaprūpinus būtinomis apsaugos priemonėmis (guminėmis pirštinėmis, respiratoriumi), rizikuojant užsikrėsti ŽIV, TBC ar kitomis sveikatai ar net gyvybei pavojingomis ligomis, vadinama „eilės tvarka“ tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius.

Atsisakius atlikti tvarkymo darbus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 62-72 jam buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Dar galiojant šiai nuobaudai, 2011 m. liepos 12 d. jam vėl pasiūlyta be jokių higienos, apsaugos priemonių tvarkyti tuos pačius narkomanų ir kitų ligonių visais fiziologiniais būdais prišnerkštus pasivaikščiojimo kiemelius, o už atsisakymą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 62-391 už tą patį nusižengimą paskirta nauja nuobauda – atimta teisė 1 mėnesį pirkti parduotuvėje.

Pareiškėjo nuomone, nuobaudų jam skyrimas susijęs su Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos nenoru teikti jį perkelti bausmę atlikti pataisos namuose, nors tokią teisę jam garantuoja Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 72.4 punkto, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. V-46 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d.

įsakymo Nr. 4/07-71 „Dėl nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. V-46) 2 punkto nuostatos. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija bet kokiais būdais neteisėtai siekia iš pavyzdingo nuteistojo „paversti“ jį turinčiu galiojančias nuobaudas.

Verčiant jį atlikti darbus be saugos priemonių, jo sveikatai ir gyvybei kilo reali grėsmė, tokio pobūdžio „neatlygintini darbai“ yra neteisėti, todėl už atsisakymą dirbti paminėtomis sąlygomis nebuvo teisinio pagrindo skirti drausminę nuobaudą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Šiame sprendime atsižvelgta tik į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos poziciją, visiškai nepaisant konkrečių faktų ir jo skundo argumentų.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 28–29) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad įrašai individualaus darbo knygelėje patvirtina, jog nuteistasis pareiškėjas buvo supažindintas su Taisyklėmis ir dienotvarkės reikalavimais, Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, nuteistajam išaiškintos jo teisės ir pareigos. Atsižvelgiant į neigiamą pareiškėjo požiūrį į nemokamų darbų atlikimą (nuteistojo 2011 m. birželio 28 d. pranešimas, 2011 m. liepos 11 d. pasiūlymas), jam papildomai 2011 m. liepos 7 d. ir 2011 m. liepos 25 d. buvo išaiškintos nemokamų darbų atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Nepaisant įstaigos administracijos pastangų pateikti pareiškėjui išsamią informaciją apie teisės aktuose, reglamentuojančiuose nemokamų darbų atlikimą, įtvirtintą nuteistųjų pareigą eilės tvarka atlikti nemokamus darbus, 2011 m. liepos 12 d. pareiškėjas pakartotinai pažeidė bausmės atlikimo režimą, t. y. būdamas kameroje Nr. 96, atsisakė eilės tvarka tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Šiais savo veiksmais pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) bei Taisyklių 73.6 punkto (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimo vietas) reikalavimus.

Už tai pareiškėjui 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 62-391 buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – atimta teisė 1 mėnesį pirkti maisto produktus. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog 2011 m. liepos 12 d. jam buvo pasiūlyta be jokių apsaugos, higienos priemonių tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius, neatitinka tikrovės. Nurodė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) X skyriaus „Gyvenamųjų patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higiena“ 58 punkto reikalavimo, nuteistieji aprūpinami reikalingu inventoriumi. Vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimą, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūno tarnybiniu pranešimu, taip pat atsižvelgė į pareiškėjo pateiktą rašytinį pasiaiškinimą bei galiojančią drausminę nuobaudą už analogišką drausmės pažeidimą, todėl teisėtai bei pagrįstai, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė pareiškėjui nuobaudą – atimti teisę 1 mėnesį pirkti maisto produktus.

Tačiau pareiškėjas ir toliau nelinkęs laikytis bausmės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, yra kategoriškai nusiteikęs prieš jo įtraukimą į nemokamus darbus ir jų atlikimą bei piktybiškai nevykdo teisėtų įstaigos administracijos reikalavimų. Analogišką drausmės pažeidimą pareiškėjas padarė 2011 m. rugsėjo 30 d., atsisakęs eilės tvarka dirbti nemokamus darbus. Dėl aptariamo drausmės pažeidimo 2011 m. spalio 5 d. jis buvo pakviestas į drausmės komisijos posėdį, kur buvo nuspręsta skirti drausminę nuobaudą – atimti teisę 1 mėnesį pirkti maisto produktus.

Atsakovas pažymėjo, kad tai yra jau trečia nuteistajam skirta galiojanti drausminė nuobauda. Nagrinėjamas skundas niekaip nėra susijęs su skundu dėl pareiškėjo perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą, kadangi tuo klausimu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris 2011 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutartį nepatenkinti nuteistojo L. L. prašymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 63–64) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes, rašytinį pasiaiškinimą bei vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, motyvuotu 2011 m. liepos 21 d. nutarimu pagrįstai paskyrė pareiškėjui nuobaudą – atėmimą teisės 1 mėnesį pirkti maisto produktus už tai, kad jis nevykdė specialiųjų pareigų. Šios nuobaudos panaikinti nėra pagrindo. Teigė, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, savo atsakymą pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką, todėl atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Pažymėjo, kad nuteistųjų dalyvavimas atliekant nemokamus darbus yra privalomas pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnį, todėl šios pareigos nevykdymas gali užtraukti nuteistajam drausminę atsakomybę. Bausmių vykdymo kodeksas nustato nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarką bei sąlygas: a) dalyvavimas juose pagal pataisos įstaigos administracijos sudarytą grafiką; b) jie atliekami laisvu nuo darbo laiku, t. y. baigus pagrindinį darbą arba poilsio dienomis; c) jų trukmė neturi viršyti dviejų valandų per dieną. Pataisos įstaigos administracija turi užtikrinti nuteistiesiems, dirbantiems nemokamus darbus, saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias saugų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, įtraukdama nuteistuosius į nemokamus darbus, pataisos įstaigos administracija turi atsižvelgti į fizines ir protines nuteistųjų asmenų galimybes juos dirbti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu (2 t., b. l. 27–33) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 62-391 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 2S-2904 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 62-391 pareiškėjui paskyrė nuobaudą – papeikimą – dėl to, kad jis 2011 m. liepos 12 d., būdamas kameroje Nr. 96, atsisakė eilės tvarka tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Atsakovas tokį sprendimą pagrindė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 142 straipsniu bei Taisyklių 73.6 punktu.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant šias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1400/2011, 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1351/2009), taip pat vadovavosi Taisyklių 73.6 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka dirbti, t. y. tvarkyti pasivaikščiojimų kiemelį, neatlygintinai. Teismas vadovavosi Konstitucijos 48 straipsnio 3, 5 dalimis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 3 dalies a punktu, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 8 straipsniu, Konvencijos dėl priverstinio ar privalomojo darbo 2 straipsniu, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, aiškinant Konvencijos 4 straipsnio 3 dalies a punktą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Van Droogenbroeck prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 7906/77), 1971 m. birželio 18 d. sprendimas byloje De Wilde, Ooms and Versyp prieš Belgiją (pareiškimų Nr. 2832/66, Nr. 2835/66, Nr. 2899/66)).

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikoje bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustatančio Bausmių vykdymo kodekso 5, 6, 7, 111 straipsniais. Pažymėjo, jog darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2012 m. spalio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012 konstatavo, jog nuteistųjų įtraukimas į darbus įstatymų nustatyta tvarka priverčiamuoju darbu nelaikomas.

Nuteistųjų įtraukimas į nemokamus darbus yra specifinė darbo rūšis ir nuteistųjų pataisos priemonė, kuri reglamentuota atskirame Bausmių vykdymo kodekso straipsnyje (134 str. 1, 2 d.). Spręsti dėl nuteistųjų įtraukimo į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus įstatymas priskiria pataisos įstaigos administracijos diskrecijai, o ne nuteistojo pasirinkimui. Taigi Bausmių vykdymo kodeksas tiksliai apibrėžia darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį: pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai bei nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai; taip pat nustatyta nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarka bei sąlygos: juose dalyvaujama paeiliui; jie atliekami laisvu nuo darbo laiku, t. y. baigus pagrindinį darbą arba poilsio dienomis; jų trukmė neturi viršyti dviejų valandų per dieną.

Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnis, nustatantis nuteistųjų darbų pobūdį ir įtraukimo į juos tvarką, taikomas visiems nuteistiesiems. Byloje pateiktos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašai patvirtino, kad pareiškėjas su Taisyklėmis bei Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio reglamentavimu buvo supažindintas pasirašytinai. Atsižvelgęs į nurodytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali įtraukti jo į nemokamus darbus, yra nepagrįsti įstatymo nuostatomis.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija gali skirti dirbti nemokamus darbus, o administracijos nurodymų vykdymas yra privalomas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad administracinių teismų praktikoje, aiškinant Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 73.6 punkto nuostatas, yra nurodyta, kad pasivaikščiojimų kiemelio tvarkymas atitinka Bausmių vykdymo kodekso nustatytą nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus tvarką bei sąlygas, o šių pareigų nevykdymas laikytinas nuteistiesiems nustatytų taisyklių pažeidimu (2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1473-629/2012 ir kt.).

Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog pareiškėjas 2011 m. liepos 12 d. atsisakė eiti tvarkyti pasivaikščiojimų kiemelius pagal direktoriaus patvirtintą grafiką. Nors atsakovas į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikė 2011 m. patvirtintų nemokamų darbų atlikimo grafikų, tačiau, teismo vertinimu, tai neįrodo ginčijamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2011 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 62-391 neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo. Atsakovas paaiškino, kad 2011 m. nuteistieji, atliekantys terminuotą laisvės atėmimo bausmę, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nemokamus darbus atliko paeiliui, t. y. pagal abėcėlę.

Į šiuos darbus nuteistuosius išvesdavo Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiųjų pamainų korpuso vyresnieji. Tai, kad apie tokią tvarką, t. y. „slenkantį grafiką“, pareiškėjui buvo žinoma, patvirtino pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai ir skunde išdėstyti argumentai. Teismas akcentavo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs dirbti dėl to, kad pagal grafiką buvo ne jo eilė dirbti. Priešingai, pareiškėjo paaiškinimas teismui leido spręsti, kad pareiškėjas iš principo nesutiko tvarkyti teritorijos, t. y. pasivaikščiojimų kiemelio.

Taigi teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdė Taisyklių 73.6 punkto reikalavimų ir taip pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo suteiktos priemonės darbui ir jis nenorėjo rizikuoti savo sveikata tvarkydamas pasivaikščiojimo kiemelį, teismas pažymėjo, jog logiškais ir pagrįstais laikytini atsakovo motyvai, kad, pareiškėjui kategoriškai atsisakius eiti dirbti ir neinant iš kameros, darbo priemonės jam ir nebuvo išduotos. Be to, į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas konkrečiu atveju, t. y. 2011 m. liepos 12 d., į darbą būtų atsisakęs eiti dėl specialių priemonių jam nesuteikimo.

Apie tai pareiškėjas nenurodė ir savo rašytiniame paaiškinime dėl padaryto pažeidimo. Teismas pabrėžė, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 2 d.).

Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymų nustatyta tvarka. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos įstatymo numatytos nuobaudos. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuobaudos skyrimo laiku turėjo galiojančią drausminę nuobaudą, atsakovas, paskirdamas pareiškėjui Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą nuobaudą – papeikimą, tinkamai laikėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnyje reglamentuotos nuobaudų skyrimo suimtiesiems tvarkos, t. y. skiriant nuobaudą, atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, taip pat į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo, skiriama nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, nuobauda paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos (Suėmimo vykdymo įstatymo 36 str. 2, 4 d.).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius 2011 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 62-391 faktines aplinkybes aiškino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Pareiškėjo skundo argumentus, kad skirdama nuobaudas pataisos įstaigos administracija jam kenkia, kad užkirstų kelią jo perkėlimui į pataisos namus, teismas laikė jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis, neturinčiomis esminės įtakos priimamam sprendimui, todėl detaliau dėl jų sprendime nepasisakė.

Teismas, be to, nustatė, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ikiteisminio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2S-2904 nusprendė, jog panaikinti pareiškėjui paskirtą nuobaudą nėra pagrindo. Kalėjimų departamentas nustatytas faktines aplinkybes taip pat vertino kaip sudarančias pagrindą skirti pareiškėjui nuobaudą. Taigi teismui, remiantis anksčiau išsakytais motyvais, padarius tokią pat išvadą ir nenustačius ABTĮ 89 straipsnyje numatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, naikinti Kalėjimų departamento 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-2904 nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 41–44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnį, nes nevertino jo atstovo advokato dar 2011 m. pateikto įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) rašto, kuriame užfiksuota oficiali šios ministerijos nuomonė, kad atsakovas neturėtų priverstinai nurodyti jam atlikti nemokamus ir net pavojingus jo sveikatai bei gyvybei darbus pataisos įstaigoje. Teismas taip pat pažeidė ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, nagrinėjant administracinę bylą, ištirti byloje esančius įrodymus.

2. Teismas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012 nurodymų dėl jo įtraukimo į nemokamus darbus teisėtumo. Teismas formaliai išnagrinėjo bylą. Sutiko dirbti nemokamus darbus – atlikti smulkų patalpų, kuriose gyvena, remontą. Teismo teiginiai, kad atsisakė atlikti nemokamus darbus ir dėl to yra tariamai pagrįstai nubaustas, nepagrįsti objektyviais administracinės bylos duomenimis.

3. Su juo akivaizdžiai siekiama susidoroti, nes kol nesikreipė dėl perkėlimo atlikti bausmę pataisos namuose, tol nebuvo būtinybės versti jį valyti nurodytą teritoriją nemokamai. Teismas nenurodė, kodėl Kalėjimų departamento sprendimas buvo pripažintas teisėtu. Teismas sprendimą parėmė ne objektyviais duomenimis (faktais), o deklaratyvaus pobūdžio atsakovo atstovo frazėmis. Jame nėra argumentų, ar prieš paskiriant dirbti nurodytą darbą buvo aprūpintas elementariomis sveikatos apsaugos ar higienos priemonėmis. Atsakovas pripažino, kad tai nebuvo užtikrinta. Už atsisakymą dirbti paminėtomis sąlygomis (užkrečiamųjų ligų grėsmė) nebuvo teisinio pagrindo skirti drausminę nuobaudą.

4. Teismas nepagrįstai Kalėjimų departamento sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu. Pažeista ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią teismas savo sprendime turi atsakyti į visus pareiškėjo skunde pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 54–55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad kamerų remontas įstaigoje vyksta eilės tvarka ir tik gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo praktikoje nebuvo tokių atvejų, kai nuteistieji už savo lėšas remontuotų kamerą, kurioje gyvena. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 straipsnio reikalavimo ir nuteistieji aprūpinami reikalingu inventoriumi. Pareiškėjas iš pat pradžių atsisakė eilės tvarka valyti pasivaikščiojimo kiemelius ir net nebuvo išėjęs iš savo kameros. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, t. y. tai, kad jis yra teistas už nusikaltimą, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, byloje dalyvavusių asmenų parodymus bei paaiškinimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, atsisakydamas dirbti nemokamus darbus, pažeidė tiek Bausmių vykdymo kodekso straipsnius, tiek Taisykles. Kadangi pareiškėjas ne pirmą kartą padarė tokį pažeidimą, jam pagrįstai skirta numatyta nuobauda. Teismas įvertino tai, kad pareiškėjas padarė nustatyto režimo pažeidimą, todėl Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs surinktus įrodymus, susijusius su pažeidimu, neturėjo teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nutarimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 62-391 matyti, kad skundžiama nuobauda – draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktus parduotuvėje - pareiškėjui paskirta už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 73.6 punkto pažeidimą (kuris, kaip nurodyta šiame nutarime, pasireiškė pareiškėjo atsisakymu eilės tvarka tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius), todėl pirmiausia būtina pasisakyti dėl nurodytų materialinės teisės normų aiškinimo ir jų taikymo šioje administracinėje byloje.

Pasisakydama dėl Bausmių vykdymo kodekso normų aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad jo 110 straipsnio (kuriame yra nurodytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos) 1 dalies 1 punkte nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Šios Bausmių vykdymo kodekso nuostatos yra specialiosios, todėl, jas aiškinant, turi būti vadovaujamasi Bausmių vykdymo kodekso bendrosiomis normomis, kuriose yra atskleistas santykiuose tarp nuteistųjų ir pataisos namų administracijos vyraujantis teisėtumo principas (5 str.) bei nurodytos bendrosios nuteistųjų pareigos (12 str.). Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, o straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, o pagal jo 2 dalį - vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

Aiškindama (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu) nurodytas Bausmių vykdymo kodekso 5 ir 12 straipsnių nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija, pabrėždama šių nuostatų tarpusavio sąsają, pažymi, kad jos suponuoja nuteistųjų pareigą vykdyti tik tokius į jų teisių suvaržymą nukreiptus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, kurie yra pagrįsti konkrečiomis įstatymo (Bausmių vykdymo kodekso) normomis. Tai, be kita ko, reiškia, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 ir 2 dalių numatytas iš nuteistojo reikalaujamas elgesio modelis turi būti nustatytas įstatymo, turi būti jam žinomas ir suprantamas arba turi būti preziumuojama, kad jis yra jam žinomas.

Pagal skundžiamame atsakovo nutarime nurodytą Taisyklių 73.6 punktą (2010-01-20 įsakymo Nr. 1R-22 redakcija), nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kolegija pažymi, kad Taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas, todėl (atsižvelgiant į aukščiau aptartą būtinumą bent kokį nuteistojo elgesio suvaržymą pagrįsti įstatymu) yra būtina atsakyti į klausimą, ar šiai administracinei bylai aktualus Taisyklių 73.6 punkte nurodytas nuteistųjų elgesio apribojimas (šiame punkte nustatyta jų pareiga) yra tiesiogiai numatytas Bausmių vykdymo kodekse.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pažymi, kad nuteistųjų darbas tvarkant pataisos įstaigas ir gretimas teritorijas yra numatytas Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje, pagal kurį, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną (2 d.). Kolegija taip pat pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnis yra kodekso antrajame skirsnyje, kuris yra skirtas reglamentuoti teisinius santykius dėl laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbo.

Todėl šio straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos kitų Bausmių vykdymo kodekso antrojo skirsnio normų kontekste. Iš Bausmių vykdymo kodekso antrojo skirsnio normų visumos matyti, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas yra skirstomas į mokamą darbą (tokiam darbui yra taikomos kodekso 131 str. nuostatos dėl jo apmokėjimo) ir nemokamą darbą (tokį darbą reglamentuoja tik viena, speciali šio skirsnio norma – 134 str.). Sisteminis Bausmių vykdymo kodekso antrojo skirsnio normų aiškinimas taip pat leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų mokamas ir nemokamas darbas yra jiems privalomas.

Tačiau šios prievolės realizavimo būdai yra skirtingi. Pirmuoju atveju (įtraukiant nuteistuosius į mokamą darbą) yra numatytos tokio darbo paskyrimo alternatyvos, priklausančios nuo pataisos įstaigos administracijos valios parinkti nuteistajam vienokį arba kitokį darbą, atsižvelgiant į nuteistųjų darbingumą, jų turimą kvalifikaciją (125 str.), antruoju atveju (įtraukiant nuteistuosius į nemokamą darbą) tokio pasirinkimo nėra, o yra tik imperatyvo būdu nustatyti tokio darbo apribojimai jo paskirties prasme ir jo atlikimo tvarka ir laikas (134 str.).

Nurodyti nuteistųjų mokamo ir nemokamo darbo skirtumai leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų įtraukimas į nemokamą darbą nėra saistomas jokiais priklausančiais nuo nuteistųjų valios (pageidavimų ir pan.) apribojimais. Kitaip tariant, Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuteistųjų darbas yra jiems privalomas darbas be jokių (išskyrus sveikatos būklę) išlygų. Viena vertus, tai reiškia, kad toks nuteistiesiems skirtas imperatyvas gali būti paneigtas tik kita specialia norma, kurioje išimtis iš šios taisyklės būtų suformuluota aiškiai ir nedviprasmiškai.

Kita vertus, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, kurių yra būtina laikytis įtraukiant nuteistąjį į nemokamus darbus, konstatuotina, kad paskyrimas nuteistajam atlikti nemokamą darbą gali būti pripažintas neteisėtu, jeigu konkrečioje situacijoje nebuvo laikomasi nors vienos iš šių sąlygų. Nuteistųjų drausminės atsakomybės instituto taikymo požiūriu tai reiškia, kad tokiais atvejais nuteistojo patraukimas drausminėn atsakomybėn negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl Bausmių vykdymo kodekso numatyto nuteistųjų nemokamo darbo leistinumo aspektu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (2012-10-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012, 2012-11-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2686/2012) buvo konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje numatytas nuteistųjų nemokamas darbas Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalies, Konvencijos 4 straipsnio 3 dalies ir Konvencijos dėl priverstinio ar privalomojo darbo taikymo požiūriu negali būti laikomas priverstiniu (priverčiamuoju) darbu. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė yra taikytina ir nagrinėjamoje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Todėl teisės taikymo požiūriu Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje numatytas nuteistųjų darbas laikytinas leistinu darbu, o paminėtas pareiškėjo teigimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl faktinių aukščiau aptartų teisės normų taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, kolegija pirmiausia pažymi, kad šioje byloje priimta paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi (kuria ši administracinė byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo), be kita ko, buvo nurodyta, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turi pareikalauti ir įvertinti įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjamu atveju buvo laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, tarp jų ir sąlygos, kad nuteistieji atlieka (nemokamus) darbus paeiliui.

Kaip matyti iš bylos, pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymą, 2012 m. spalio 29 d. nutartimi pareikalavo iš atsakovo įrodymų (1 t., b. l. 170). Tačiau gavo iš atsakovo tik jo paties 2012 m. lapkričio 15 d. pažymomis pagrįstus paaiškinimus, kad 2011 m. nuteistieji, atliekantys terminuotą laisvės atėmimo bausmę, atliko nemokamus darbui paeiliui, t. y. pagal abėcėlę (1 t., b. l. 177-180). Kolegija, vertindama šiuos paaiškinimus ABTĮ taikymo požiūriu, pažymi, kad, viena vertus, jie laikytini įrodymu šioje administracinėje byloje (ABTĮ 57 str. 2 d.).

Kita vertus, šis, kaip ir kiekvienas, įrodymas administracinėje byloje teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismo jis turi būti įvertintas pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles (Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais). Vertindama šį atsakovo pateiktą įrodymą pagal nurodytas įrodymų įvertinimo taisykles, kolegija pažymi, kad vien jo neužtenka daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos – kad nuteistasis atlieka nemokamus darbus paeiliui – buvo laikytasi.

Be to, šis atsakovo įrodymas iš dalies prieštarauja apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktam įrodymui – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. kovo 7 d. raštui Nr. 96-108, kuriame nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemelius valo etatinis kiemsargis (2 t., b. l. 68). Apeliacinės instancijos teismui pateiktas atsakovo 2013 m. lapkričio 5 d. paaiškinimas (raštas Nr. 9-23136) šio prieštaravimo nepašalina. Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai patikimai nepatvirtina, kad pareiškėjui 2011 m. liepos 12 d. atsakovo administracijos nurodytas atlikti nemokamas darbas jam buvo paskirtas eilės tvarka, kaip to reikalauja aukščiau aptarta Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalis.

Be to, šie įrodymai taip pat nepatvirtina, jog nagrinėjamoje situacijoje buvo laikomasi aukščiau aptartos nuostatos, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 ir 2 dalių numatytas iš nuteistojo reikalaujamas elgesio modelis turi būti jam žinomas ir suprantamas arba turi būti preziumuojama, kad jis yra jam žinomas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro priešingą, negu pirmosios instancijos teismo padaryta, išvadą, kad pareiškėjui atsakovo 2011 m. liepos 21 d. nutarimu paskirta nuobauda negali būti pripažinta pagrįsta.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 62-391 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė