2019-01-08 Nr. AB-1201-3-61-3-03834-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-13-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03834-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. spalio 22 d. nurodymą Nr. (7.7)FR0706-5477 (toliau – ir Nurodymas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo M. M. skundą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. spalio 22 d. nurodymu Nr. (7.7)FR0706-5477 pareiškėjui buvo pavesta 2018 m. lapkričio 5 d. 10.00 val. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės ir stebėsenos skyriui raštu pateikti atsakymus į nurodyme išdėstytus klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, jog mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti dokumentus yra procedūrinis aktas, priimtas mokesčių administravimo procedūroje, įgyvendinant įstatymuose nustatytas mokesčių administratoriaus funkcijas mokesčių administravimo srityje, kuriuo išspręstas procedūrinis klausimas, tiesiogiai nesusijęs su pareiškėjo materialinių teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu), todėl jis nesukėlė pareiškėjui jokių materialinių teisių ar pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Atsižvelgęs į tai, teismas atsisakę priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas M. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį ir jo skundą priimti.

Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamame Nurodyme yra nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Be to, Nurodymas yra individualus administracinis aktas, kuris pareiškėjui gali sukelti teises ir pareigas, nes už jo nevykdymą, gali būti paskirta bauda.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo M. M. skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str.), tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės apribojimai (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70). Taigi teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymų numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką įtvirtina ABTĮ bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

MAĮ 144 straipsnis nustato, jog mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad administraciniam teismui neskundžiamais laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (žr., pvz., 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822‑275/2011; 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492‑432/2011; 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-99/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑2527/2011; 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-338/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-630-438/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-652-438/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1240-438/2015; 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-83-575/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-159-602/2016; 2016 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-317-438/2016 ir kt.).

Mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti dokumentus yra procedūrinis aktas, priimtas mokesčių administravimo procedūroje, įgyvendinant įstatymuose nustatytas mokesčių administratoriaus funkcijas mokesčių administravimo srityje, juo yra išspręstas procedūrinis klausimas, kuris tiesiogiai nesusijęs su materialinių pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu), todėl pareiškėjui jokių materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2004-442/2017).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą panaikinti Nurodymą (skundo dalykas) bei nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas šis reikalavimas (skundo pagrindas), atskirajame skunde išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados, Nurodymo turinį, atsižvelgusi į MAĮ nuostatas, aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Nurodymo panaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirajame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad skundo išnagrinėjimas iš esmės sukeltų pareiškėjui apibrėžtas / konkrečias / tiesiogines neigiamas materialines teisines pasekmes, nenurodoma, kokias konkrečias pareiškėjo teises atsakovas pažeidė, siekdamas gauti informaciją apie automobilio pardavimo aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami administracines bylas, kuriose asmenys yra pripažinti kaltais padarę nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 505 straipsnio 1 dalyje (pvz., dėl to, kad asmuo nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymo pateikti dokumentus ir informaciją operatyviam patikrinimui atlikti iki nustatyto termino), aiškinasi aplinkybes, dėl kurių negalėjo būti vykdomas ar neturėjo būti vykdomas nurodymas (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-104-211/2018).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė