2019-10-16 Nr. AB-19659-3-62-3-01296-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-814-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01296-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grande Stile“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grande Stile“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui (nuo 2018 m. liepos 1 d. reorganizuotas į Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Grande Stile“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Marijampolės RAAD) direktoriaus 2017 m. gegužės 22 d. Sprendimą Nr. 13 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad bendrovė vykdo chemijos produktų gamybos bei prekybos veiklą. Atlikęs mokestinį patikrinimą, atsakovas 2017 m. balandžio 10 d. parengė patikrinimo aktą Nr. MAKS-7 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, kad pareiškėjas pavėluotai, t. y. tik 2016 m. rugpjūčio 29 d. užsiregistravo Gamintojų ir importuotojų sąvade e-ASTA, taip pat mažiausiai 3 metus tiekė Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminiais pripildytas pakuotes pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Atsakovas patikrinimo metu taip pat konstatavo, kad bendrovė nepateikė 2014 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos (FR0524), nevedė pakuotės pripildytos gaminiais apskaitos, 2014–2016 metų mokestiniu laikotarpiu į Lietuvos Respublikos vidaus rinką faktiškai tiekė 27,031 t pakuotės (tarp jų – 1,467 t metalinės (pirminės), 17,257 t plastikinės (pirminės), 8,298 t popierinės/kartoninės (antrinės)), kurių nedeklaravo bei už jas nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MATĮ) 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Atsakovas taip pat nustatė, jog bendrovė už teršimą pakuotės atliekomis neapskaičiavo ir nesumokėjo 10 469 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014 metus, todėl didesniu tarifu priskaičiuotas mokėtinas mokestis sudaro 20 938 Eur. Už 2015 metų mokestinį laikotarpį pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo 3,153 t pakuotės, dėl ko nustatytas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis didesniu tarifu sudaro 5689 Eur, taip pat pavėluotai pateiktoje deklaracijoje už 2016 metų mokestinį laikotarpį bendrovė nurodė mažesnį 2,013 t plastikinės pakuotės (pirminės) kiekį nei faktiškai į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleido ir dėl to nustatytas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis didesniu tarifu sudaro 3058 Eur.

Viso Patikrinimo akte pareiškėjui už 2014–2016 metų mokestinius laikotarpius buvo priskaičiuota 29 685 Eur mokėtino mokesčio, taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą apmokestinamosios pakuotės atliekomis. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog 2014 metais pareiškėjas į Lietuvos Respublikos vidaus rinką pardavė apmokestinamuosius gaminius – 65 vnt. padangų (1,449 t kiekį), kurios nebuvo deklaruotos ir už kurias apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis sudaro 357 Eur. Pareiškėjo atstovas 2017 m. balandžio 28 d. pateikė atsakovui raštą S-24, kuriame išdėstė pastabas dėl Patikrinimo akto.

Atsakovas 2017 m. gegužės 18 d. pranešimu Nr. (MAKS)-MRS-569 informavo pareiškėją apie tai, kad į tam tikras pastabas bus atsižvelgta, perskaičiuojant nedeklaruotus ir nuslėptus apmokestinamosios pakuotės kiekius. Marijampolės RAAD departamento direktorius 2017 m. gegužės 22 d. priėmė Sprendimą Nr. 13 „Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo nusprendė iš dalies patvirtinti Patikrinimo aktą – viso Sprendimu patvirtinta bendrovei apskaičiuoto mokesčio suma – 27 510 Eur.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių pakuočių atliekomis privalu mokėti nustačius tam tikrų aplinkybių visumą: 1) ar konkreti pakuotė tapo atlieka, 2) ar pakuotė nėra pakartotinio naudojimo, 3) ar pakuotė yra išleista į vidaus rinką. Nenustačius bent vienos iš šių aplinkybių, prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių pakuočių atliekomis nustatyti negalima. Atsakovas už 2014–2016 metų mokestinį laikotarpį nevertino to, jog Patikrinimo akte bei Sprendime aptariama pakuotė yra pakartotinio naudojimo, t. y. mokestiniu laikotarpiu buvo pakartotinai naudojama bendrovėje. Priimant Sprendimą buvo nepagrįstai ignoruojama UAB „Veeko“ 2014 m. gruodžio 17 d. išduota pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašyta pakuočių atliekų sutvarkymą įrodanti pažyma (toliau – ir Pažyma), kuria UAB „Veeko“ patvirtino 2014 metais sutvarkiusi 4,620 t plastikinės pakuotės atliekų, kurias jai pateikė pareiškėjas. Sąvoka „pakartotinis naudojimas“ MATĮ 2 straipsnio 18 dalyje apibrėžiamas kaip bet kokia operacija, kurios metu apmokestinamoji gaminio pakuotė (sukonstruota taip, kad per naudojimo laikotarpį atlaikytų minimalų pervežimų skaičių) yra vėl pripildoma naudojant papildomus rinkoje esančius gaminius arba be jų ar panaudojama tam pačiam tikslui, kuriam ji buvo pagaminta, nurodant, jog jei tokia pakartotinio naudojimo pakuotė daugiau neužpildoma, ji tampa pakuočių atlieka. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 49 dalyje taip pat nustatyta, jog veikla, kai prie atliekų nepriskiriami produktai ar jų sudedamosios dalys vėl naudojami tam pačiam tikslui, kuriam buvo sukurti, laikoma pakartotiniu naudojimu.

4. Pareiškėjas nurodė, kad pakuočių surinkimo ir pakartotinio naudojimo užduotys, kurias įvykdžius gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis, buvo patvirtintos 2006 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. Dl-618 „Dėl pakuočių surinkimo ir pakartotinio naudojimo užduočių nustatymo“. Šiame įsakyme numatyta, kad nuo 2010 metų pakuočių surinkimo ir pakartotinio naudojimo užduotis (procentais) kitoms nei stiklinės pakartotinio naudojimo pakuotės, už kurias privaloma imti užstatą, yra 80 proc. Lietuvos rinkai daugkartines gaminių pripildytas pakuotes tiekiantiems gamintojams ir importuotojams kyla pareiga šių pakuočių pakartotinį naudojimą organizuoti taip, kad būtų įvykdyta konkreti aplinkos ministro patvirtinta užduotis – įvykdžius nustatytą užduotį gamintojams ir importuotojams negali būti skaičiuojamas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Tai patvirtina išvadą, kad nustačius, jog pareiškėjas 2015–2016 metais pakartotinai naudojo ne mažiau kaip 80 proc. tiektos rinkai daugkartinio naudojimo pakuotės, mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis jam neturi būti skaičiuojamas (o jei pareiškėjas pakartotinai naudojo mažiau kaip 80 proc. tiektos rinkai pakartotinio naudojimo pakuotės, mokestis perskaičiuotinas neskaičiuojant mokesčio už pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos perdirbimo užduoties daliai). Priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas to nevertino.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. vasario 2 d. bendrovės vadovas išleido įsakymą Nr. V-l „Dėl IBC konteinerių, metalinių ir plastikinių statinių, kurios negrąžinamos tiekėjams, naudojimo“, kuriuo nustatė, jog IBC konteineriai, metalinės ir plastikinės statinės bus naudojamos bendrovėje kaip daugkartinio naudojimo tara, panaudojant gamybinėms atliekoms, skystoms ir sausoms žaliavoms, žymėtam kurui laikyti ir kitiems bendrovės poreikiams tenkinti, taip pat įsakė netinkamus naudojimui IBC konteinerius, metalines ir plastikines statines kaip atliekas perduoti tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui. Dėl to IBC konteineriai, metalinės ir plastikinės statinės 2016 metais buvo surenkamos ir pakartotinai naudojamos bendrovėje. Bendrovės vadovas 2017 m. gegužės 31 d. taip pat išleido įsakymą Nr. V-02, kuriuo, atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 22 d. atsakovo Sprendimą Nr. 13, sudarė komisiją daugkartinio naudojimo taros inventorizacijos duomenims už 2015 ir 2016 kalendorinius metus pakartotinai patikrinti, taip pat nurodė komisijos nariams patikrinti ir susisteminti bendrovės įvežtos, tiektos vidaus rinkai ir pakartotinai panaudotos daugkartinio naudojimo pakuotės 2015–2016 kalendorinių metų duomenis, komisijos išvadose nurodant kiekvienais metais įvežtą ir tiektą vidaus rinkai daugkartinės pakuotės kiekį (plastikinės ir metalinės) bei pakartotinai panaudotos konkrečiais kalendoriniais metais pakuotės kiekį. Komisija pateikė Daugkartinio naudojimo taros inventorizacijos duomenų patikros aktą, kuriame, apibendrinusi aktualių mokestinių laikotarpių eigoje pildytose medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse, inventorizacijos aprašuose bei kituose dokumentuose atspindėtus duomenis ir faktinius daugkartinio naudojimo pakuotės likučius, nustatė, jog 2015 ir 2016 kalendoriniais metais bendrovė įvežė, tiekė vidaus rinkai bei pakartotinai panaudojo tokius daugkartinės pakuotės kiekius, kad mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis neturėjo būti skaičiuojamas.

6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai ignoravo UAB „Veeko“ 2014 m. gruodžio 17 d. išduotą Pažymą, kurioje UAB „Veeko“ patvirtino, jog 2014 metais sutvarkė 4,620 t plastikinės pakuotės atliekų, kurias jai pateikė pareiškėjas. Sprendime apie aptariamą pažymą apskritai neužsimenama, o 2017 m. gegužės 18 d. atsakyme į pareiškėjo pastabas akcentuojama, jog šio dokumento pagrindu negalima įskaityti 2014 metų pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties įvykdymo, kadangi UAB „Veeko“ planinio patikrinimo už 2014 metus, atlikto Panevėžio RAAD, apie to dokumento egzistavimą nebuvo žinoma, taip pat informacinėje sistemoje e-ASTA nėra informacijos apie atliekų gavimą iš pareiškėjo. Atsakovas privalėjo atsižvelgti į šios pažymos duomenis ir taip pat neturėjo jokio pagrindo šį dokumentą laikyti negaliojančiu. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimų kontrolės tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. Dl-213 (toliau – ir Tvarka) pažymos pripažįstamos negaliojančiomis tik esant labai aiškiai teisės aktuose įtvirtintiems pagrindams - pažyma negali būti laikoma negaliojančia de facto (faktiškai), nesant regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimo dėl jos pripažinimo negaliojančia. Patikrinimo eigoje pateiktos Pažymos turinys, forma visiškai atitinka Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymų įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (toliau – ir Aprašas), nuostatas. Jokių duomenų apie tai, kad Pažyma būtų buvusi pripažinta negaliojančia, pareiškėjas neturi ir nei Patikrinimo akte, nei Sprendime apie tai neužsimenama.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu teisės aktų prasme, tačiau nemotyvuotas, nes jame atsakovas neužsimena nei apie UAB „Veeko“ Pažymą, nei apie kitus faktinius bei teisinius aspektus, sąlygojusius Sprendimo priėmimą, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies imperatyvioms nuostatoms.

8. Atsakovas Marijampolės RAAD atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad buvo atliktas UAB „Grande stile“ mokestinis patikrinimas už 2014–2016 metus ir 2017 m. balandžio 10 d. surašytas Patikrinimo aktas Nr. MAKS-7, kuriame konstatuota, jog už nuslėptą pakuotę ir apmokestinamuosius gaminius mokėtinas didesnio tarifo mokestis yra 30 042 Eur. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 28 d. rašte Nr. S-24 „Dėl patikrinimo akto“ atsakovui pateikė pastabas dėl pakuotės atliekų kiekio. Atsakovas 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr.(MAKS)-MRS-569 pareiškėjui atsakė į kokias pastabas bus atsižvelgta priimant sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, o į kurias pastabas nebus ir nurodė to priežastis. Atsakovas 2017 m. gegužės 22 d. Sprendimu, įvertinęs Patikrinimo aktą, kai kurias pareiškėjo rašytines pastabas, iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir konstatavo, jog bendra didesnio tarifo mokesčio už nuslėptą pakuotę ir apmokestinamuosius gaminius suma yra 27 510 Eur.

10. Atsakovas pabrėžė, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių pakuočių atliekomis privalu mokėti ne kai konkreti pakuotė tapo atlieka, bet už faktišką gaminiais pripildytos pakuotės per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai kiekį. Tai numato MATĮ 8 straipsnio 4 dalis. Šios teisės normos esmė ta, kad į vidaus rinką išleista pakuotė anksčiau ar vėliau vis tiek taps atlieka, todėl mokesčių pavidalu iš tiekėjų renkamos lėšos atliekų sutvarkymo sistemos finansavimui. Kiek pareiškėjas per 2014–2016 metus vidaus rinkai patiekė gaminiais užpildytos pakuotės ir, kad ši gaminiais užpildyta pakuotė buvo tiekta vidaus rinkai, nustatyta mokestinio patikrinimo metu ir buvo užfiksuota Patikrinimo akte. Pareiškėjas pateikė pastabas dėl šio Patikrinimo akto. Atsakovas, atsakydamas į pareikštas pastabas, nurodė pareiškėjui, kad nėra jokių apskaitos duomenų, jog pakuotė ar dalis šios pakuotės iš vidaus rinkos buvo susigrąžinta iš prekių gavėjų ar grąžinta žaliavų tiekėjui, taip pat nebuvo pateikti duomenys apie išleistos pakuotės sutvarkymą. Pareiškėjas atsakovui už 2014 metų mokestinį laikotarpį pateikė UAB „Veeko“ Pažymą, tačiau deklaracijos už 2014 metus pareiškėjas nepateikė ir mokesčio nemokėjo. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2014 metais į vidaus rinką buvo išleista 10,900 t plastikinės gaminiais užpildytos pakuotės. Atsakovui prie Patikrinimo akto kartu su pastabomis buvo pateikta 2014 m. gruodžio 17 d. UAB „Veeko“ Pažyma, kurioje nurodyta, kad UAB „Veeko“ perdirbo 4,620 t pareiškėjo pristatytų plastiko atliekų. Atsakovas pabrėžė, kad MATĮ 5 straipsnio 6 dalies prasme gali būti vertinamas tik Vyriausybės ar jos Įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtas ir gautas dokumentas. Aprašo 3 punkte nurodyta, kad gaminių ir (ar) pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumas ir jų duomenų teisingumas turi būti pagrįstas sąskaitomis-faktūromis, PVM sąskaitomis-faktūromis, važtaraščiais, priėmimo-perdavimo aktais ir kitais dokumentais.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog dalis nedeklaruotos pakuotės yra pakartotinio naudojimo. Pareiškėjas 2015 metų deklaracijoje nurodė, kad į vidaus rinką išleido 9,700 t plastikinės gaminių pakuotės. Metalinės gaminių pakuotės iš viso nedeklaravo. Mokestinio patikrinimo buvo metu nustatyta, kad pareiškėjas papildomai privalėjo deklaruoti 7,537 t plastikinės pakuotės ir 1,560 t metalinės pakuotės. 2016 metų deklaracijoje nurodė, kad į vidaus rinką išleido 2,200 t plastikinės gaminių pakuotės, o metalinės gaminių pakuotės visiškai nedeklaravo. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas papildomai privalėjo deklaruoti 2,013 t plastikinės pakuotės ir 0,270 t metalinės pakuotės (statinės). Mokestis turi būti mokamas už faktišką gaminiais pripildytos pakuotės per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai kiekį. Pareiškėjas 43 IBC konteinerius (jie sudaryti iš 30 kg plastiko ir 30 kg metalo) su žaliavomis importavo į Lietuvą 2015 metais ir juos 2015 metais išpakavo – iš jų išėmė žaliavą ir panaudojo produkcijai gaminti, pagamintą produkcija supakavo į mažesnės talpos pakuotę ir paruošė pardavimui. Be to, 2015–2016 metais taip pat išpakavo po 15 importuotų metalinių statinių (po 18 kg svorio). Duomenų, jog pareiškėjas importuotus IBC konteinerius ir statines būtų kam nors pardavęs ar perdavęs, ar grąžinęs tiekėjui, ar perdavęs atliekų perdirbėjui nėra, o tai reiškia, kad pakuotė buvo panaudota pareiškėjo reikmėms (Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 19 d.) ir dėl to jam kyla pareiga deklaruoti ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Pareiškėjas yra galutinis importuotos pakuotės vartotojas, jos pakuotę išpakavo, jos turinį panaudojo gamyboje, dėl ko pakuotė tapo atlieka pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 19 dalies nuostatas ir nesvarbu, ar į panaudotą pakuotę (šiuo atveju statines ir IBC konteinerius) supylė žymėtą kurą, nes tai bus ne pakartotinis naudojimas, bet pakuotės naudojimas savoms reikmėms. Lengvata galėtų būti pritaikyta tuo atveju, jei apskaitoje ir kituose dokumentuose atsispindėtų tokios pakuotės grąžinimas tiekėjui, kad pakuotę tiekėjas vėl galėtų užpildyti gaminiais, t. y. panaudoti pagal paskirtį.

12. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas turi visus individualiam teisės aktui būdingus požymius ir Sprendime aiškiai nurodyta, kokius pažeidimus pareiškėjas padarė, kokias teisės normas pažeidė, kokius pakuotės kiekius neapskaitė ir nedeklaravo ir kodėl būtent tokio dydžio mokestis už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis paskaičiuotas. Sprendimas surašytas pagal oficialią formą, patvirtintą aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. D1-692.

II. 13. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

14. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 21d. pareiškėjui buvo įteiktas atsakovo 2017 m. kovo 20 d. pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą Nr. (MAKS)-MRS-267. Mokestinio patikrinimo tikslas – mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2014–2016 metų mokestinius laikotarpius. Taip pat buvo įteiktas ir 2017 m. kovo 20 d. pranešimas apie planinį patikrinimą Nr. (MAKS)-MRS-271, o pareiškėjui atsakovas nurodė patikrinimui pateikti aktualius dokumentus pagal pridedamą sąrašą. 2017 m. balandžio 10 d. Patikrinimo akte Nr. MAKS-7 buvo nustatyti šie pažeidimai: tik 2016 m. rugpjūčio 29 d. (pavėluotai) pareiškėjas užsiregistravo Gamintojų ir importuotojų sąvade e-ASTA ir mažiausiai 3 metus tiekė Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminiais pripildytas pakuotes pažeisdamas norminių teisės aktų reikalavimus; pareiškėjas nepateikė 2014 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos (FR0524) ir taip pat nevedė pakuotės pripildytos gaminiais apskaitos; 2014–2016 metų mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką faktiškai išleido 27,031 t pakuotės (1,467 t metalinės (pirminės)), 17,257 t plastikinės (pirminės), 8,298 t popierinės/kartoninės (antrinės) ir to nedeklaravo bei už jas nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Atsakovas konstatavo MATĮ 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies pažeidimus. Patikrinimo akte taip pat buvo apskaičiuoti produkcijos, žaliavų, pakuotės kiekiai ir nustatyta, kad atsakovas už teršimą pakuotės atliekomis neapskaičiavo ir nesumokėjo 10 469 Eur mokesčio už 2014 metus, o didesniu tarifu priskaičiuotas mokėtinas mokestis sudaro 20 938 Eur; už 2015 metų mokestinį laikotarpį pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo 3,153 t pakuotės, todėl mokėtinas mokestis didesniu tarifu sudaro 5 689 Eur.

15. Teismo vertinimu, pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas nustatė, jog pavėluotai pateiktoje deklaracijoje už 2016 metų mokestinį laikotarpį pareiškėjas nurodė mažesnį 2,013 t plastikinės pakuotės (pirminės) kiekį nei faktiškai į Lietuvos Respublikos vidaus rinką buvo išleistas (mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą didesniu tarifu sudaro 3 058 Eur). Patikrinimo akte įtvirtinta aplinkybė, kad pareiškėjui už 2014–2016 metų mokestinius laikotarpius viso priskaičiuota 29 685 Eur mokėtino mokesčio (taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą apmokestinamosios pakuotės atliekomis). Konstatuota, jog 2014 metais pareiškėjas į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleido (pardavė) apmokestinamuosius gaminius – 65 vnt. padangų (1,449 t kiekį). Padangos nebuvo deklaruotos ir todėl apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis sudarė 357 Eur.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė atsakovui 2017 m. balandžio 28 d. raštą S-24, kuriame išdėstė pastabas (iš esmės nesutikimą) dėl Patikrinimo akto, taip pat pateikė ir UAB „Veeko“ Pažymą. Atsakovas 2017 m. gegužės 18 d. pranešimu Nr. (MAKS)-MRS-569 informavo pareiškėją, kad į dalį pastabų bus atsižvelgta, taip pat išdėstė priežastis ir faktines aplinkybes, kodėl į dalį pastabų nebus atsižvelgta. Marijampolės RAAD direktorius 2017 m. gegužės 22 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo iš dalies buvo patvirtintas Patikrinimo aktas: 1) buvo sumažintas preliminariai apskaičiuotas už 2014 metus nedeklaruotos nuslėptos plastikinės (pirminės) pakuotės kiekis iki 10,909 t ir popierinės/kartoninės (antrinės) pakuotės iki 4,333 t, taip pat todėl perskaičiuotas 2014 metų mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą plastikine, popierine (kartonine) pakuotėmis –16 648 Eur suma; 2) padidintas patikrinimo metu apskaičiuotas 2015 metais nedeklaruotas nuslėptos plastikinės (pirminės) pakuotės kiekis iki 2,337 t ir metalinės (pirminės) pakuotės iki 1,560 t, taip pat todėl perskaičiuotas už 2015 metus mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą plastikine ir metaline pakuotėmis – nustatyta 6855 Eur mokesčio suma; 3) buvo nepakeistas patikrinimo metu apskaičiuotas už 2016 metus nedeklaruotas nuslėptas plastikinės (pirminės) pakuotės kiekis (2,013 t), taip pat padidintas metalinės (pirminės) pakuotės kiekis iki 0,270 t ir todėl perskaičiuotas 2016 metų mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą plastikine ir metaline pakuotėmis, kas sudarė 3650 Eur sumą; 4) buvo nepakeistas apskaičiuotas 2014 metų mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamaisiais gaminiais, kuris siekė 357 Eur. Sprendimu patvirtinta mažesnė galutinė mokesčio suma – 27 510 Eur.

17. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nekilo principinio ginčo dėl pakuočių (atliekų) kiekio (išskyrus dėl 4,620 t plastiko atliekų, pareiškėjo teigimu, 2014 metais perduotų UAB „Veeko“). Teismo vertinimu, iš esmės pareiškėjas ir atsakovas skirtingai interpretuoja teisės aktų reikalavimus dėl mokesčio objekto, t. y., ar už konkrečią pakuotę turėjo būti mokamas mokestis, ar nebuvo pagrindo jas apmokestinti.

18. Teismas nurodė, kad sprendžiant atsakomybės dėl tinkamo atliekų sutvarkymo klausimą, vertintina ūkio subjekto (pareiškėjo), kaip atliekų gamintojo (turėtojo) vykdytos operacijos ir veiksmai, kuriuos jis atliko 2014 metais, jo teigimu, perduodant plastiko atliekas UAB „Veeko“ ir gaunant tai patvirtinantį dokumentą. Teismo nuomone, pareiškėjas, prieš priduodamas plastiko atliekas, turėjo pareigą įvertinti ir įsitikinti, ar jo pasirinktas atliekų tvarkytojas yra ne tik registruotas Atliekų tvarkytojų registre, turi licenciją, bet gali rinkti ir (ar) laikyti ir (ar) šalinti konkrečias atliekas ir kokiomis atliekų tvarkymo veiklomis, kokiais kiekiais, kokiose teritorijose. Pareiškėjas ir jo atstovai teigė, kad pagal turimus dokumentus nekilo abejonių dėl UAB „Veeko“ vykdomos veiklos teisėtumo. Bylos nagrinėjimo metu proceso šalys taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad UAB „Veeko“ veikla neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad tik 2015 m. gruodžio 9 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi UAB „Veeko“ buvo pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-127-280/2017 procesinių sprendimų duomenys).

19. Teismas pabrėžė, kad teisės aktuose tiesiogiai nėra nustatyta atliekų gamintojo (turėtojo) pareiga patikrinti kito ūkio subjekto išduodamų dokumentų tikrumo, detaliai kontroliuoti kitos sutarties šalies veiklą, tačiau tokia pareiga atsiranda iš ginčo teisiniams santykiams aktualiuose teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo, tarptautiniu lygiu taikomo principo „teršėjas moka“ turinio ir pareiškėjo, kaip atliekų gamintojo ir turėtojo, prievolės tinkamai organizuoti ir stebėti visą atliekų tvarkymo veiklą nuo atliekų surinkimo iki jų pašalinimo. Priešingu atveju, pareiškėjo elgesio modelis būtų nesąžiningas ir todėl atliekų gamintojas turėtų prisiimti riziką dėl kylančių neigiamų pasekmių. Sąžiningumas – tai bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 Dėl atliekų vežimo 2 straipsnio 8 punkte imperatyviai nustatyta, kad tvarkymas aplinkai saugiu būdu – tai atlikimas visų tinkamų veiksmų, užtikrinančių, jog atliekos būtų tvarkomos tokiu būdu, kuris apsaugotų žmonių sveikatą ir aplinką nuo galimo neigiamo šių atliekų poveikio. Be to, Teisingumo Teismas dar 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendime Van de Walle ir kt., C-l/03 pažymėjo, kad veiksmažodis „pašalinti“ turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos dėl atliekų (75/442/EEB) tikslą, kuris pagal trečiąją konstatuojamąją dalį yra užtikrinti žmogaus sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, perdirbimo, saugojimo ir perdavimo pasekmių, bei į Europos Bendrijos 174 straipsnio 2 dalį, nustatančią kad Europos Bendrijos politika aplinkos srityje siekia aukšto apsaugos lygio, grindžiamo atsargumo principu bei tuo, kad reikia imtis prevencinių veiksmų. Todėl veiksmažodis „pašalinti“, apibrėžiantis atliekų sąvokos taikymo sritį, neturi būti aiškinamas siaurai (2000 m. birželio 15 d. Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt., C-418/97 ir C-419/97, Rink. p. I-4475, 36-40 p.).

20. Teismas vertino pareiškėjo argumentus, kad jis, pristatydamas plastiko atliekas UAB „Veeko“, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18 punkto prasme siekė ne tik atliekų surinkimo, išvežimo, bet ir jų pašalinimo. t. y. galutinio atliekų sutvarkymo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo apsiriboti tik formaliu atliekų perdavimu, bet privalėjo organizuoti ir stebėti šią veiklą taip, kad būtų įsitikinęs, jog jo atliekos galutinai sutvarkytos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Įvertinęs šią pareiškėjo versiją apie plastiko atliekų pateikimą minėtai bendrovei, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatliko verslo praktikoje bei atliekų tvarkymo srityje būdingų ir būtinų elementariausių, atsargumo principu grindžiamų veiksmų, turėdamas tikslą sutvarkyti gamybos procese atsiradusias plastiko atliekas, privalėjo betarpiškai domėtis bei stebėti patiektų atliekų galutinį šalinimą. Atsižvelgęs į pareiškėjo teiginius, jog plastiko atliekos 2014 metais buvo priduotos UAB „Veeko“, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai ta prasme, jog atliekos būtų sutvarkytos apsaugant žmonių sveikatą ir aplinką nuo galimo neigiamo šių atliekų poveikio (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Pareiškėjo argumentai dėl plastiko atliekų perdavimo, važtaraščių ir kitų transportavimo dokumentų duomenys iš dalies patvirtina tik galimą atliekų vežimo ir perdavimo faktą, tačiau nepatvirtina, kad atliekos galutinai buvo sutvarkytos tinkamai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų bei tokiu būdu nešalina paties pareiškėjo atsakomybės. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs ir 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos dėl atliekų (75/442/EEB), 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą. Šis teisinis reglamentavimas tik patvirtina, kad pareiškėjas yra atsakingas už 4,620 t plastiko atliekų galutinį pašalinimą saugiu būdu ir turėjo pareigą šį procesą betarpiškai sekti. Dėl nurodytų aplinkybių teismas atmetė pareiškėjo ir jo atstovų argumentus, kad pareiškėjo atsakomybė už atliekas pasibaigė perdavus jas UAB „Veeko“.

21. Tvarkos 3 p. imperatyviai numatyta, kad paminėtų dokumentų (Pažymų) teisėtumas ir jų duomenų teisingumas turi būti pagrįstas sąskaitomis faktūromis, PVM sąskaitomis faktūromis, važtaraščiais, priėmimo - perdavimo aktais ir kitais atitinkamais dokumentais. Tai duoda pagrindą išvadai, kad patvirtinimai turi būti pagrįsti tik galiojančiais ir, tuo pačiu, teisiškai apibrėžtais dokumentais. Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 str. 10 d. (nuo 2014 m. gruodžio 17 d. galiojusi redakcija) numatyta, kad į atliekų tvarkytojų sąrašą įrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkėjai (ginčo atveju – UAB „Veeko“) privalo svėrimo įrenginiu pasverti kiekvieną surinktų ir paruoštų naudoti (perdirbti) gaminių ir pakuočių atliekų siuntą ir apskaitą tvarkyti aplinkos ministro nustatyta tvarka taip, kad būtų galima atskirti (nustatyti) šių atliekų susidarymo šaltinį, šios atliekų siuntos svorį ir surinkimo ir (ar) paruošimo naudoti datą. Atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ir atskaitų teikimo taisyklės (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Apskaitos taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-367, nustatė atliekų darytojų ir atliekų tvarkytojų susidarančių ir tvarkomų atliekų apskaitos vykdymo ir atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ataskaitų teikimo tvarką. Šis reglamentavimas patvirtina, kad pagrindimas galiojančiais ir teisiškai apibrėžtais dokumentais turi būti iš dviejų ūkio subjektų – tiek iš pareiškėjo pusės, tiek ir iš UAB „Veeko“ pusės.

22. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai nesivadovavo UAB „Veeko“ išduota Pažyma. Teismui pateikti duomenys tik iš dalies patvirtino pareiškėjo teiginį, jog pareiškėjo plastiko atliekos 2014 metais galėjo būti perduotos paminėtai bendrovei. Tačiau pareiškėjas turėjo pareigą ne tik priduoti plastiko atliekas, bet ir stebėti, kad jo priduotos atliekos būtų perdirbtos ir tai būtų padaryta saugiais bei aplinkai nekenksmingais būdais.

Pareiškėjas ir jo atstovai patvirtino, kad jie šios pareigos iš esmės nevykdė, nurodė, jog plastiko atliekas tik galimai nugabeno į UAB „Veeko“, gavo Pažymą ir tolimesnio jų likimo nežino. Panevėžio RAAD pateiktų dokumentų duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. buvo atliktas UAB „Veeko“ 2014 metų veiklos, susijusios su išrašymu gaminių ir pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų, patikrinimas (Panevėžio RAAD 2015 m. rugpjūčio 25 d. patikrinimo akto Nr. E1-15/2-23, 2017-05-16 pažymos Nr. (17)‑V3-662 duomenys).

Patikrinimo metu nebuvo rasta jokia oficiali informacija nei apie 2014 m. gruodžio 17 d. UAB „Veeko“ pareiškėjui išduotą Pažymą, nei apie jos registraciją informacinėje sistemoje iks.am.lt. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pagal Atliekų tvarkymo apskaitos žurnalo duomenis 2014 metais iš pareiškėjo jokių atliekų nebuvo gauta, taip pat nerasta duomenų apie tai ir informacinėje sistemoje e-ASTA. Aprašo 3 ir 44 punktų nuostatų analizė patvirtina, kad tokia Pažyma turi būti pagrįsta tik galiojančiais ir teisiškai apibrėžtais dokumentais.

Teismas pažymėjo, kad UAB „Veeko“ direktoriaus 2017 m. birželio 20 d. paaiškinimo, pateikto pareiškėjui, duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjui išduota pažyma nebuvo oficialiai registruota ir jo pateiktos atliekos bendrovės dokumentacijoje nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotos. Minėto paaiškinimo, taip pat pareiškėjo pateiktų plastiko atliekų gabenimo dokumentų duomenys negali būti pakankami išvadai, kad atliekos buvo priduotos perdirbimui, kad Pažyma yra galiojanti bei išduota nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Teismas nurodė, kad ginčo kontekste svarbu tai, kad šios pažymos neįmanoma pagrįsti jokiais oficialiais dokumentais iš UAB „Veeko“ pusės, todėl nėra jokio pagrindo inicijuoti procesą dėl pažymos pripažinimo negaliojančia. Be to, UAB „Veeko“ oficialioje apskaitoje ji iš viso neegzistuoja, taip pat pareiškėjas prieš atliekant patikrinimą jos nepateikė ir atsakovui. Atsakovui pareiškėjas pažymą pateikė tik tada, kai jau buvo apskaičiuotas nesumokėtų mokesčių dydis, dėl to atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti lengvata, atleidžiančia jį nuo mokestinio laikotarpio už 2014 metus mokesčio mokėjimo.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (2013 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2596/2012, 2012 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1970/2012, 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P‑94‑602/2015, 2015 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-198-556/2015, 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1257-662/2015 ir kt.), taip pat Tvarkos III skyriaus nuostatas, darė išvadą, kad galima pripažinti negaliojančiomis tik pažymas, kurios buvo oficialiai registruotos viešuose registruose, patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais.

23. Teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka deklaracijos už 2014 metus išvis nepateikė ir mokesčio nemokėjo. 2014 metais į vidaus rinką pareiškėjas išleido 10,900 t plastikinės gaminiais užpildytos pakuotės. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus apie Vyriausybės nustatytos užduoties dėl plastikinės pakuotės atliekų perdirbimo vykdymą ir tai liudijančią UAB „Veeko“ pažymą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai už 2015 metų mokestį laikotarpį nustatė pažeidimus dėl nesumokėtų mokesčių už 1,047 t plastikinės pakuotės, 1,290 t metalinių IBC konteinerių, 0,270 t metalinių statinių panaudojimą; už 2016 metų mokestinį laikotarpį nepagrįstai buvo paskaičiuoti mokesčiai už 2,013 t plastikinės pakuotės, 0,270 t metalinių statinių panaudojimą. Iš esmės savo nesutikimą pareiškėjas grindė tuo, kad tai yra pakartotinio naudojimo pakuotė ir mokestis neturi būti skaičiuojamas. Jokių duomenų, kad pareiškėjo panaudota pakuotė ar dalis jos iš vidaus rinkos buvo susigrąžinta iš prekių gavėjų ar grąžinta žaliavų tiekėjui, teismui pateikta nebuvo, atsakovas jų nerado ir pareiškėjo vedamoje bendrovės apskaitoje. Atsakovas nustatė (pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių nepaneigė), kad pareiškėjas 43 IBC konteinerius (sudėtis: 30 kg plastiko ir 30 kg metalo) su žaliavomis importavo į Lietuvą 2015 metais ir tais pačiais juos išpakavo – išėmė žaliavą ir panaudojo produkcijai gaminti, o pagamintą produkcija supakavo į mažesnės talpos pakuotę, tuo paruošdamas produkciją pardavimui. Taip pat 2015 metais tokiu būdu buvo ištuštinta ir 15 metalinių statinių (po 18 kg svorio kiekviena). Atsakovo 2015 m. vasario 2 d. įsakymas Nr. VI patvirtina, kad IBC konteineriai, metalinės ir plastikinės statinės bus naudojamos pareiškėjo bendrovėje kaip daugkartinio naudojimo tara, panaudojant gamybinėms atliekoms, skystoms ir sausoms žaliavoms, žymėtam kurui laikyti ir kitiems bendrovės poreikiams tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad įvežti į Lietuvos rinką IBC konteineriai ir statinės buvo parduotos, grąžintos tiekėjui, perduotos atliekų perdirbėjui ar pan. Tai patvirtina aplinkybę, kad minėta pakuotė buvo panaudota pareiškėjo reikmėms ir dėl to jam atsirado pareiga jas deklaruoti, taip pat ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą.

24. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, teismas pažymėjo Sprendimu buvo iš dalies (sumažinant galutinę mokesčio sumą) tvirtinamas Patikrinimo aktas, kuriame detaliai išdėstytos teisės normas, kurias pažeidė pareiškėjas, pateikti paskaičiavimai už atskirus mokestinius laikotarpius, nurodytos paskaičiavimui naudotos formulės ir t.t. Pareiškėjui betarpiškai susipažinimui buvo pateiktas pats Patikrinimo aktas, pasiūlyta pateikti pastabas, o pareiškėjo pastabos buvo išnagrinėtos ir į jas motyvuotai raštu atsakyta, taip pat įvertinta naujai pateikta UAB „Veeko“ Pažyma (gauta informacija iš Panevėžio RAAD). Dėl nurodytų atsakovo veiksmų galutinė mokėtina mokesčio suma buvo sumažinta. Teismas pabrėžė, kad Sprendimas turi visus individualiam teisės aktui būdingus požymius, jame aiškiai nurodyta, kokius pažeidimus pareiškėjas padarė, kokias teisės normas pažeidė, kokius pakuotės kiekius neapskaitė ir nedeklaravo ir kodėl būtent tokio dydžio mokestis už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis paskaičiuotas. Be to, ginčijamas Sprendimas surašytas oficialioje formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. D1-692.

III. 25. Pareiškėjas UAB „Grande Stile“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo Marijampolės RAAD bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjo patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad perdavęs perdirbti UAB „Veeko“ atliekas turėjo dar ir kontroliuoti, ar jos tikrai perdirbtos, nes byloje pateiktas UAB „Veeko“ vadovo V. M. 2017 m. birželio 20 d. raštas, kuriuo patvirtino, kad pareiškėjas perdavė UAB „Veeko“ 4,620 t, o UAB „Veeko“ perdirbo priimtas atliekas ir išdavė tai įrodančią pažymą, kurios neužregistravo Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinėje sistemoje dėl žmogiškosios klaidos. Pareiškėjas niekaip negalėjo kontroliuoti UAB „Veeko“ veiklos, tikrinti, kaip tvarkomos perduotos perdirbti atliekos.

27. Pareiškėjas teikia skunde nurodytiems analogiškus argumentus dėl to, kad atsakovas neturėjo pagrindo nesivadovauti UAB „Veeko“ išduota Pažyma, nes ji nebuvo pripažinta neteisėta.

28. Pareiškėjas nesutiko su teismo argumentais dėl prievolės mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nes pakuotės buvo naudojamos pareiškėjo reikmėms. Pareiškėjo teigimu, jis atsakovui buvo pateikęs duomenis, kad minėtos pakuotės laikytinos daugkartinio naudojimo pakuotėmis, kurias pareiškėjas yra susigrąžinęs iš vidaus rinkos ir 80 proc. jų pakartotinai panaudojęs. Mokestis už aplinkos teršimą neturėjo būti skaičiuojamas, nes pareiškėjas pasiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus uždavinius. Teismas nevertino, kad vienkartinių ir daugkartinių pakuočių perdirbimui taikomos skirtingos užduotys. Nurodė, kad į Lietuvos rinką gautų prekių išpakavimas įmonėje iš daugkartinių pakuočių laikomas pakuočių susigrąžinimu iš rinkos, ir jei ši pakuotė toliau naudojama pagal jos paskirtį, tai turėtų būti traktuojama, kad užduotis dėl daugkartinio naudojimo pakuotės tvarkymo įvykdyta ir mokestis už šį kiekį neturėtų būti skaičiuojamas. Pareiškėjas nurodė, kad susigrąžinta daugkartinė tara (IBC konteineriai, metalinės ir plastikinės statinės) yra pakartotinai naudojama bendrovės reikmėms (statybinėms medžiagoms, žaliavoms, kurui talpinti).

29. Atsakovas Marijampolės RAAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad pagal MATĮ 5 straipsnio 7 dalį nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis atleidžiami tik tie gamintojai ir importuotojai, kurie per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiekia ne daugiau kaip 0,5 tonos pakuočių ir tvarkantys pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro nustatyta tvarka (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 įsakymu Nr. 348). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas per mokestinį laikotarpį tiekė daugiau kaip 0,5 tonos pakuočių, o pakuočių ir jų atliekų apskaitą tvarkė ne visada tvarkingai, todėl turi deklaruoti ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas už 2015 ir 2016 metų mokestinius laikotarpius deklaracijas teikė pavėluotai.

31. Atsakovo vertinimu, iš patikrinimo metu pareiškėjo atsakovui pateiktų važtaraščių neaišku, koks plastiko atliekų kiekis buvo perduotas UAB „Veeko“. Atsakovui kilo abejonės dėl pareiškėjo galimybių surinkti nurodytą plastiko kiekį, nors jo deklaruotoje tiesioginėje veikloje (prekių pardavimas) didelio kiekio plastiko neturėjo susidaryti. Pagal UAB „Veeko“ pateiktą atsakovui jo pildomą atliekų tvarkymo žurnalą jokių atliekų iš pareiškėjo 2014 metais UAB „Veeko“ nebuvo gauta.

32. Dėl Pažymos vertinimo, pakuotės pakartotinio panaudojimo ir atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą atsakovas pateikė analogiškus argumentus kai ir atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ginčas byloje kilo dėl Marijampolės RAAD Sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes 2014–2016 metų mokestiniu laikotarpiu į Lietuvos Respublikos vidaus rinką faktiškai tiekė 27,031 t pakuočių (tarp jų – 1,467 t metalinių (pirminių), 17,257 t plastikinių (pirminių), 8,298 t popierinių/kartoninių (antrinių)), kurių nedeklaravo bei už jas nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Marijampolės RAAD direktoriaus 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 13 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikinimo, konstatavo, kad atsakovas, remdamasis 2017 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. MAKS-7 nustatytais duomenimis, pagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis; teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad UAB „Veeko“ 2014 m. gruodžio 14 d. išduota pažyma yra galiojanti ir įrodo pakuočių atliekų sutvarkymą; pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo betarpiškai domėtis bei stebėti patiektų atliekų galutinį šalinimą; taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad į Lietuvos rinką 2015–2016 metais įvežta plastikinė pakuotė, metalinių IBC konteineriai, plastikinės pakuotės ir metalinės statinės buvo pakartotinai panaudotos; nurodė, kad nėra duomenų, jog minėta pakuotė būtų parduota, grąžinta tiekėjui, perduota atliekų perdirbėjui; todėl padarė išvadą, kad minėtos pakuotės panaudojimas pareiškėjo vidaus reikmėms nėra pakartotinais panaudojimas.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti UAB „Veeko“ išduota pažyma vien dėl to, kad ji nebuvo užregistruota informacinėje sistemoje, nes tai nepriklausė nuo pareiškėjo valios, pažyma nėra pripažinta negaliojančia; teigia, jog į Lietuvos rinką gautų prekių išpakavimas įmonėje iš daugkartinių pakuočių laikytinas pakuočių susigrąžinimu iš rinkos, ir jei ši pakuotė toliau naudojama pagal jos paskirtį, tai turėtų būti traktuojama, kad užduotis dėl daugkartinio naudojimo pakuotės tvarkymo įvykdyta, ir mokestis už šį kiekį neturėtų būti skaičiuojamas.

36. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, pažymėjo, kad nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių duomenis, nurodytus teisės aktų nustatyta tvarka neregistruotoje UAB „Veeko“ pažymoje; pareiškėjo argumentai dėl įmonės vidaus reikmėms panaudotų pakuočių neapmokestinimo neatitinka teisės aktuose nustatytų kriterijų.

37. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla apeliacine tvarka nagrinėjama ta apimtimi, kurioje pareiškėjas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

38. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

39. MATĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai; šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. MATĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokesčio mokėtojo pareiga deklaruoti mokestį už aplinkos teršimą – t. y. nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre. Tvarkos 3 punkte nurodyta, kad praėjusių metų mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo patikrinimas pradedamas ne anksčiau kaip Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytam Mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos pateikimo terminui pasibaigus. Byloje neginčijama patikrinimo akte nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas netinkamai vykdė šią pareigą – deklaracija už 2014 m. mokestinį laikotarpį apskritai nebuvo pateikta (FR0524), už 2015 m. pateikta pavėluotai – 2016 m. vasario 25 d. (terminas iki vasario 15 d.), už 2016 m. mokestinį laikotarpį deklaracija buvo pateikta jau vykstant mokestiniam patikrinimui – 2017 m. kovo 28 d.

40. MATĮ 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis atleidžiami gamintojai ir importuotojai, per mokestinį laikotarpį Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys ne daugiau kaip 0,5 tonos pakuočių ir tvarkantys pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitą aplinkos ministro nustatyta tvarka. Šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis 2014 m., nepagrįstai atmetė įrodymą – UAB „Veeko“ 2014 m. gruodžio 17 d. išduotą Pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymo dokumentą (Pažymą), patvirtinantį, kad UAB „Veeko“ 2014 m. sutvarkė 4,620 t plastikinės pakuotės atliekų, kurias gavo iš pareiškėjo. Teigė, kad atsakovas nėra pripažinęs Pažymos negaliojančia, todėl nėra pagrindo atsisakyti ja remtis.

42. Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1‑359, (toliau – Aprašas, suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2004 m. vasario 19 d. iki 2015 m. sausio 23 d.) nustačiusio reikalavimus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantiems dokumentams (toliau – dokumentai), šių dokumentų išrašymo ir jų teisėtumo kontrolės tvarką, 5 punktas numatė, kad Pakuočių atliekų naudotojai (perdirbėjai) ir (ar) eksportuotojai, įrašyti į tvarkytojų sąrašą, patvirtina pakuočių atliekų perdirbtą ir (ar) panaudotą energijai gauti kiekį gamintojams ir (ar) importuotojams, kai pakuočių atliekų tvarkymo organizavimas vykdomas individualiai, tvarkant savo reikmėms sunaudotų pakuočių atliekas, išrašydami dokumentus mokestiniu laikotarpiu ar jam pasibaigus, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos.

Galiojusio Aprašo 37 punkte buvo įtvirtinta, kad RAAD kasmet iki rugsėjo 1 d. patikrina dokumentus išduodančius atliekų surinkėjus, naudotojus (perdirbėjus), eksportuotojus ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojus, kaip laikomasi Aprašo nustatytų reikalavimų; 38 punkte numatyta, kad jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnyje (nustatančiame reikalavimus atliekų tvarkytojams, kurie išrašo gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus) ir Aprašo 11, 16, 20, 25, 30, 35 punktuose nurodytus reikalavimus, laikoma, kad dokumentai išrašyti neteisėtai.

Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl UAB „Veeko“ 2014 m. gruodžio 17 d. išduotos Pažymos negaliojimo, ir ja turi būti remiamasi kaip įrodymu, patvirtinančiu 4,620 t plastikinės pakuotės atliekų sutvarkymą, laikytinas nepagrįstu ir atmestinu. Ši Pažyma nebuvo nei registruota Aplinkosauginių mokesčių kontrolės sistemoje (IKS), nei įtraukta į UAB „Veeko“ atliekų tvarkymo apskaitos žurnalą, teismui nėra pateikta duomenų, kad UAB „Veeko“ apskaitoje 2014 m. būtų fiksuota apie gautas iš pareiškėjo plastiko pakuočių atliekas.

Tai reiškia, kad atsakovas neturėjo galimybės nei žinoti apie tokios pažymos egzistavimą, nei spręsti dėl jos pripažinimo negaliojančia. Nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kurios leistų abejoti UAB „Veeko“ teise tvarkyti plastiko atliekas ir išduoti tai patvirtinančias pažymas, todėl pareiškėjui, skirtingai negu nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, tenka pareiga pateikti įrodymus ne apie tai, ar UAB „Veeko“ tinkamai sutvarkė plastiko atliekas, bet apie tai, kad tokios atliekos buvo realiai perduotos. Sprendžiant dėl byloje pateikiamų duomenų patikimumo, turi būti atsižvelgiama į jų visumą, kompleksiškumą, pateikimo aplinkybes, atitikimą kitiems byloje nustatytiems duomenims.

Pareiškėjas pakuočių atliekų perdavimo UAB „Veeko“ faktą įrodinėja pateikiamais važtaraščiais (t. I, b. l. 23), tačiau byloje nėra daugiau jokių įrodymų, kurie pagrįstų šiuose važtarščiuose nurodomus duomenis. UAB „Veeko“ apskaitoje atitinkama ūkinė operacija nėra užfiksuota, pareiškėjas nepateikė 2014 m. mokestinio laikotarpio apmokestinamosios pakuotės apskaitos registrų, prekinių vienetų pirminės, antrinės, tretinės pakuotės sąrašo, įmonės vadovo nustatytos apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkos, įmonės vadovo įsakymo dėl atsakingų asmenų paskyrimo už apmokestinamosios pakuotės apskaitą, pakuotės svėrimo aktų ir (ar) kitų dokumentų, patvirtinančių pakuotės kiekio nustatymą prekiniam vienetui pakuoti, taip pat, minėta, nebuvo pateikęs deklaracijos (FR0524), nebuvo užsiregistravęs Gamintojų ir importuotojų sąvade, kas reiškia, kad tokios pažymos apskritai negalėjo gauti.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas į bylą nepateikė nei Apskaitos taisyklėse nustatytų dokumentų, nei jokių kitų įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti minėtuose važtaraščiuose užfiksuotus duomenis, tuo pačiu laiko, kad jis neįrodė atitinkamo plastikinės pakuotės atliekų kiekio perdavimo tvarkytojui.

43. Kitas esminis apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su 2015–2016 m. pareiškėjo deklaruotu ir ne mažiau kaip 80 proc. pakuotės kiekio panaudojimu pakartotinai. Byloje nėra ginčijami Sprendime apskaičiuoti 2015 m. nedeklaruotos plastikinės (pirminės) pakuotės (2,337 t) ir metalinės (pirminės) pakuotės (1,560 t) bei 2016 m. nedeklaruotos plastikinės (pirminės) pakuotės (2,013 t) ir metalinės (pirminės) pakuotės (0,270 t) kiekiai, tačiau nesutinkama su atsakovo Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiamu pakuotės panaudojimo pakartotinai sąvokos vertinimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pakuotės panaudojimas pakartotinai besąlygiškai turi atitikti teisės aktuose nustatytus kriterijus – kitu atveju tai nesudarys pagrindo taikyti mokestinę lengvatą.

44. Minėta, kad MATĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. MATĮ 2 straipsnio 23 dalies 2 punkte numatyta, kad tiekimu vidaus rinkai laikytina ir įvežtų į Lietuvos Respublikos teritoriją apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės atlygintinai arba neatlygintinai perleidimas bet kuriam kitam asmeniui Lietuvos Respublikos teritorijoje ar sunaudojimas importuotojo reikmėms. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad ginčo apmokestinamosios pakuotės kiekiai buvo panaudoti gamybos atliekoms, skystoms ir sausoms žaliavoms, žymėtam kurui laikyti ir kitiems bendrovės poreikiams tenkinti, pagrįstai vertino ne kaip pakartotinį naudojimą, bet sunaudojimą savo (importuotojo) reikmėms, kas yra mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis objektas.

45. MATĮ 2 straipsnio, kuriame išdėstyti pagrindinių statymo sąvokų apibrėžimai, 18 dalyje nurodyta, kad pakartotinis naudojimas – bet kokia operacija, kurios metu apmokestinamoji gaminio pakuotė (sukonstruota taip, kad per naudojimo laikotarpį atlaikytų minimalų pervežimų skaičių) yra vėl pripildoma naudojant papildomus rinkoje esančius gaminius arba be jų ar panaudojama tam pačiam tikslui, kuriam ji buvo pagaminta. Jei tokia pakartotinio naudojimo pakuotė daugiau neužpildoma, ji tampa pakuočių atlieka. Taigi pareiškėjas turėjo įrodyti, kad Sprendime nurodyti apmokestinamos pakuotės kiekiai (ginčo dėl galimybių pakuotes panaudoti daugkartinai nebuvo) buvo panaudoti pakartotinai įstatyme numatytais būdais – pripildyta naudojant papildomus rinkoje esančius gaminius arba be jų ar panaudota tam pačiam tikslui, kuriam ji buvo pagaminta; kitaip tariant, pakuotės vienoks ar kitoks pakartotinis panaudojimas yra tiesiogiai siejamas su jos tolesniu naudojimu pagal gamybinę paskirtį. Pareiškėjo pozicija, kad visa 2015–2016 m. su produkcija gauta plastikinė ir metalinė pakuotė liko įmonėje, negali būti vertinama kaip šios pakuotės pakartotinis panaudojimas, nes toks aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo MATĮ bei Atliekų tvarkymo įstatyme keliamiems aplinkos pasaugos tikslams bei reikštų nepagrįstą siekį nemokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas importuotas apmokestinamąsias pakuotes būtų kam nors pardavęs ar perdavęs, ar grąžinęs tiekėjui, ar perdavęs atliekų perdirbėjui, tuo pačiu nėra pagrindo teigti apie įvykdytą Vyriausybės nustatytą gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties dalį bei su tuo susijusios mokestinės lengvatos taikymą.

46. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grande Stile“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė