P-261-29-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P261-29/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02138-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012 pagal pareiškėjos O. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant T. S. ir V. S., dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. L. skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 8–9), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba), 123 880 Lt turtinės ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 79–82) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja O. L., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87–88), kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo, taip pat prašė priteisti 200 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pareiškėjos O. L. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog žalos atsiradimą pareiškėja kildina iš, jos nuomone, neteisėtos Migracijos valdybos veiklos, dėl kurios, ji savo namuose apgyvendino, rūpinosi ir išlaikė du Lietuvos Respublikos pilietybės ir leidimų gyventi neturinčius asmenis − T. ir V. S., jais rūpinosi, išlaikė. Pareiškėja jos patirtą žalą siejo su Migracijos valdybos T. ir V. S. neišduotais leidimais gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos manymu, T. ir V. S. išdavus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, ji nebūtų turėjusi jų apgyvendinti, rūpintis ir išlaikyti.

Tačiau, remiantis byloje surinkta medžiaga, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos reikalaujama priteisti žala nėra susijusi su Migracijos valdybos veiksmais. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad leidimai gyventi Lietuvoje nebuvo išduoti būtent dėl T. ir V. S. veiksmų, o alternatyvi sulaikymui priemonė – T. S. apgyvendinimas pas pareiškėją – paskirta ir pratęsta T. S. prašymu, pareiškėjai sutinkant. Tokia išvada padaryta pirmiausia todėl, kad tam, jog asmeniui būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Migracijos valdybą, pateikdamas prašymą, turi jis pats (Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis), t. y.

Įstatymas Migracijos valdybai nenustato pareigos ieškoti tokių asmenų ir savarankiškai inicijuoti leidimo išdavimo procedūrą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad T. ir V. S. prašymų leidimui išduoti nėra padavę. Priešingai, Migracijos valdybai nustačius, kad T. ir V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, nesikreipė dėl leidimo gyventi išdavimo, neteisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje be galiojančių asmens dokumentų ir nedeklaravę gyvenamosios vietos, T. S. buvo sulaikyta Užsieniečių registracijos centre iki gaus leidimą gyventi (b. l. 31-33) ir jai keletą kartų buvo išaiškinta jos teisinė padėtis, suteikta informacija apie tai, kad ji gali gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir asmens be pilietybės dokumentus, paaiškinta kokius dokumentus ji turi pateikti, kad juos gautų.

Tačiau T. S. nurodė, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jai nereikalingas (b. l. 41-48). Nesutikdama su sprendimu ją sulaikyti ir apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre iki gaus ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje ir siekdama jį pakeisti, pati T. S. taip pat kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, kuris nusprendė taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – patikėti ją prižiūrėti, rūpintis ir apgyvendinti pareiškėjai. Suėjus terminui, per kurį buvo taikoma alternatyvi priemonė, T. S. dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, kuris alternatyvios priemonės terminą pratęsė dar 6 mėnesiams, bet nesiėmė veiksmų leidimo gyventi išdavimo procedūrai pradėti.

Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad Migracijos valdyba vykdė savo funkcijas, ir būtent T. S. ėmėsi teisinių veiksmų, kad Migracijos valdybos sprendimas būtų panaikintas, o tolesnių veiksmų savo buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimui nesiėmė. Tos aplinkybės, jog T. S. tinkamai įgyvendino savo teisių gynimo teisme procedūrą (teikdama prašymus keisti taikomą priemonę alternatyvia), ir šios bylos eigoje T. ir V. S. tinkamai ir pakankamai profesionaliai atstovavo save, leido daryti išvadą, jog jie yra pakankamai žinių savo teisėms ginti turintys asmenys, todėl jų neveikimas − veiksmų siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nesiėmimas − vertinti kaip būtent jų pasirinktas elgesio variantas, kuris nesudaro pagrindo konstatuoti Migracijos vadybos pareigų nevykdymo.

Taip pat pažymėta, jog neteisėtais Migracijos valdybos veiksmai negali būti pripažįstama tai, kad už T. ir V. S. išlaikymą pareiškėjai nebuvo mokama kompensacija, nes apgyvendinti, rūpintis ir prižiūrėti T. S. pareiškėja sutiko pati, savo sutikimą išreikšdama tiek teismo posėdžio Švenčionių rajono apylinkės teisme, tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme metu. Dėl pareiškėjos prisiimtų pareigų Migracijos valdyba neįsipareigojo mokėti kompensacijos, tokia pareiga Migracijos valdybai nėra nustatyta ir įstatymais. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog V. S. išlaikymo, rūpinimosi ir apgyvendinimo pareiškėjos lėšomis klausimas teismuose visai nebuvo spendžiamas, todėl jokių iš įsiteisėjusio teismo sprendimo ar kitų dokumentų kilusių prievolių pareiškėja neturėjo. Jos leidimas kartu su V. S. jos namuose ir jos lėšomis gyventi ir T. S. yra visiškai savarankiškas. Šiam leidimui niekaip nedarė ir negalėjo daryti įtakos Migracijos valdybos veiksmai.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog Migracijos valdyba neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju neatliko. Dėl šios priežasties, nustačius, jog nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti (dėl kitų atsakomybės sąlygų, nustačius jog bent vienos jų nėra, pasisakyti netikslinga), konstatuota, kad nagrinėjamu atveju Migracijos valdybos atsakomybė nekyla, o prašymas priteisti iš jos veiksmų kildinamą žalą nepagrįstas.

II. Pareiškėja O. L. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydama atnaujinti administracinė bylą Nr. A525-2247/2012 pagal pareiškėjos O. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant T. S. ir V. S., dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Prašyme nurodo, kad faktas, jog būtent pati T. S. kreipėsi su prašymu į Švenčionių rajono apylinkės teismą ir į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės ir ta priemonė paskirta bei pratęsta T. S. prašymu, pareiškėjai tapo žinomas tik susipažinus su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartimi. Pažymėjo, jog nors pirmosios instancijos teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendime ir nurodė, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas tenkino T. S. prašymą, bet iš sprendimo nėra aišku kam paduotas tas prašymas ir kas kreipėsi į teismą su teikimu pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 116 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodo, kad į teismą su prašymu dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo ir jos termino pratęsimo kreipėsi teisėsaugos pareigūnai, atsižvelgdami į T. S. prašymą. Minėtos aplinkybės egzistavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarties priėmimo metu, tačiau pareiškėjai tapo žinomos tik po nutarties priėmimo. Proceso atnaujinimo pagrindu nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį, administracinė byla Nr. A525-2247/2012 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., administracines bylas Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (žr., pvz. administracines bylas Nr. P438-104/2010, Nr. P502-187/2010). Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr., pvz., administracines bylas Nr. P143-160/2009, Nr. P662-80/2010).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos prašymo turinio matyti, kad ji prašo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarties išaiškėjus faktui, jog būtent pati T. S. kreipėsi su prašymu į Švenčionių rajono apylinkės teismą ir į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės ir ta priemonė paskirta bei pratęsta T. S. prašymu.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 23 d. nutartimi tenkintas Vilniaus miesto VPK viešosios policijos Migracijos skyriaus teikimas ir T. S. sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki gaus Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyvento Europos bendrijoje (b. l. 5). Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimu T. S. prašymas patenkintas – pakeista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 23 d. nutartis ir T. S. atžvilgiu taikytos alternatyvios sulaikymui priemonės (patikėta ją prižiūrėti pareiškėjai O. L., įsipareigojusiai T. S. rūpintis ir ją išlaikyti bei T. S. įpareigota du kartus per savaitę atvykti ir registruotis Vilniaus VPK 6-ajame policijos komisariate iki 2008 m. birželio 18 d.) (b. l. 12-13). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. nutartimi T. S. prašymas patenkintas – jai pratęstas alternatyvios sulaikymui priemonės (patikėti ją prižiūrėti pareiškėjai O. L., įsipareigojusiai T. S. rūpintis ir ją išlaikyti, bei T. S. įpareigoti du kartus per savaitę atvykti ir registruotis Vilniaus VPK 6-ajame policijos komisariate) terminas 6 mėnesiams nuo 2009 m. birželio 19 d. (b. l. 14-15).

Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos O. L. prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės priimant 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį jau egzistavo ir pareiškėjai O. L. buvo žinomos, kadangi Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendime nurodyta, jog O. L., teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja, patvirtino, kad sutinka T. S. pas save apgyvendinti ir ja rūpintis bei išlaikyti, be to šis sprendimas išsiųstas tiek T. S., tiek pareiškėjai O. L., o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. birželio 17 d. nutartyje konstatavo, jog O. L. neprieštarauja ir toliau T. S. prižiūrėti ir ja rūpintis bei išlaikyti. Taigi, apie savo nurodytas aplinkybes pareiškėja sužinojo ne įsiteisėjus teismo sprendimui, o jos buvo žinomos pareiškėjai jau nagrinėjant administracinę bylą iš esmės tiek Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Be to, aplinkybė, kas padavė prašymą (teikimą) taikyti alternatyvią T. S. sulaikymui priemonę bei pratęsti jos terminą, neturi esminės reikšmės bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes negalėjo būti priimtas kitoks administracinio teismo sprendimas. Šios aplinkybės niekaip neįtakoja pareiškėjos O. L. teisinės padėties, kadangi su T. S. alternatyvia sulaikymui priemone pareiškėja, kaip minėta, pati sutiko, dalyvavo šios priemonės skyrimo procese, o Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012, atsižvelgę į aukščiau minėtų teismų sprendimus, negalėjo priimti kitokio sprendimo.

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nepateikia jokių argumentų ar duomenų, pagrindžiančių bent vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyto proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Ji iš esmės pakartoja skunduose išdėstytas aplinkybes bei argumentus ir kelia pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo klausimą. Kaip minėta, galutinai išspręstas šalių ginčas negali būti revizuojamas pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu, kuris yra išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma ir kurio paskirtis – pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą, t. y. užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra nustatyta, kad egzistuoja bent vienas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjos O. L. prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos O. L. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti, ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012 pagal pareiškėjos O. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant T. S. ir V. S., dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas