2019-02-13 Nr. AB-4112-3-61-3-03665-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1324-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03665-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višiskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. J. ir J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai Tautvydas Juškaitis ir J. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 558,66 Eur; 2) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m.lapkričio 4 d. „beta.lt“ tinklalapyje užsisakė du kelialapius poilsinei kelionei į Turkiją ir sumokėjo 578,66 Eur iš pareiškėjo tėvo R. J. sąskaitos. 2014 m. lapkričio 11 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004501, tačiau kelionė neįvyko dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėjai teigė, kad jiems buvo sumokėta 20 Eur kompensacija.

3. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

5. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

6. Pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

7. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjų pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Be to, iš pateikto 2014 m.lapkričio 4 d. banko sąskaitos išrašo matyti, kad pinigus į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė ne pareiškėjai, o R. J., todėl negali būti laikoma, kad pareiškėjai patyrė kokią nors žalą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Atsakovo teigimu, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjai ir R. J. neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

9. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teismui nusprendus pareiškėjams atlyginti turtinę žalą, pareiškėjų gauta draudimo išmokos suma turėtų būti eliminuota iš atlygintinos sumos. Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjų T. J. ir J. K. skundą tenkino – priteisė pareiškėjams po 279,33 Eur iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, ir 5 proc. palūkanų nuo bylos iškėlimo (2017 m. lapkričio 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

11. Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 11 d. tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta turizmo paslaugų sutartis Nr. PT004501 kelionei į Turkiją (b. l. 8–11). Pareiškėjo tėvas R. J. 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimu į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 998 Lt (578,66 Eur) (b. l. 12). Pareiškėjai nurodė, kad jiems buvo sumokėta 20 Eur kompensacija, todėl liko negrąžinta 558,66 Eur suma.

12. Teismas nurodė, jog netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) yra konstatuotas nacionalinio teismo. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti.

13. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl turizmo sutarties netinkamo pasirašymo, nurodydamas, kad sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė kitais leistinais rašytiniais įrodymais (2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimu pagal sutartį), kurie patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Cherry Media Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti prašomą turtinę žalą, todėl pareiškėjams lygiomis dalimis iš atsakovo priteisė 558,66 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. po 279,33 Eur kiekvienam pareiškėjui.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

16. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

20. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

21. Pažymi, kad jo turimais duomenimis, pareiškėjui T. J. buvo išmokėta 28,68 Eur dydžio draudimo išmoka, todėl liko negrąžinta 549,98 Eur suma.

22. Pareiškėjai Tautvydas Juškaitis ir J. K., remdamiesi Direktyvos 7 ir 8 straipsniais, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

27. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

29. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

30. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

31. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

32. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

33. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. lapkričio 11 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004501 (b. l. 8–11) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Turkiją), kadangi pareiškėjo tėvas R. J. 2014 m. lapkričio 4 d. UAB „Cherry Media LT“ sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjams išmokėjo 28,68 Eur sumą (b. l. 127), todėl neišmokėta suma pareiškėjams yra 549,98 Eur. Atsižvelgus į tai, pareiškėjams turi būti priteista po 274,99 Eur.

35. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, tačiau neįvertino aplinkybės, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjams išmokėjo ne 20 Eur, o 28,68 Eur draudimo išmoką, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimas keičiamas priteisiant pareiškėjams T. J. ir J. K. po 274,99 Eur turtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjas T. J. ir J. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, po 274,99 Eur (du šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt devynis euro centus) turtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė