2013-03-21 Nr. AB-762-3-61-3-01407-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-643/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01407-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo ar pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Samsonas“ skundu (b. l. 1−5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. balandžio 16 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimus Nr. ATK2-84/12 (toliau – ir Nutarimas) dėl 10 000 Lt baudos skyrimo, o tuo atveju, jei teismas, įvertinęs visas aplinkybes, nuspręstų, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ įtvirtintus alkoholio reklamos draudimus – skirti mažesnę baudą nei numatyta Nutarime Nr. ATK2-84/12.

Paaiškino, jog bendrovė nubausta už tai, kad importavo ir išleido į laisvą apyvartą degtinę „Svadebnaja“, kurios vienoje iš etikečių pavaizduoti du vestuviniai žiedai ir pateikti užrašai, išvertus iš rusų į lietuvių kalbą: „Vestuvinė/ Būkit sveiki ir turtingi!/ Degtinė“, t. y. alkoholinio gėrimo etiketėje pateiktas užrašo turinys buvo vertinamas kaip draudžiama alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis, socialine sėkme ir be kitą ko pateikiantis neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus.

Nurodė, kad degtinės „Svadebnaja“ etiketę su ženklinimo informaciją lietuvių kalba pareiškėjas užsakė iš gamintojo „Nemanoff“ ir degtinę importavo su Baltarusijoje užklijuotomis lietuviško teksto etiketėmis. Kaip matyti iš etiketės turinio, šioje etiketėje yra tik Lietuvos Respublikos teisės aktais apibrėžta (Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“) informacija, kuri šiuo atveju nėra laikytina reklama, o užrašo „Būkite sveiki, gyvenkite turtingai!“ nei originalo, nei lietuvių kalba nėra.

Taigi visa informacija, kurią pareiškėjas norėjo perteikti prekės pirkėjui (vartotojui) yra pateikta lietuvių kalba. Pažymėjo, jog gamintojo ant degtinės etikečių pateikta papildomai į lietuvių kalbą neišversta informacija rusų kalba yra laikytina prekės ženklu ir šiuo atveju neskatinanti šios degtinės įsigijimo ar vartojimo, bei niekaip nėra susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ar finansine veikla. Pabrėžė, jog jei pareiškėjas tokiu būdu stengtųsi skatinti minėto produkto įsigijimą ar vartojimą, bendrovė būtų pateikusi minėtą tekstą išverstą į lietuvių kalbą, tačiau tokių veiksmų neatliko.

Rėmėsi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu Nr. 66 patvirtintų Viešosios ir garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 straipsniu, kuriame nurodyta, kad „firmos pavadinimas ir prekės ar paslaugos ženkle esantys žodžiai į kitas kalbas neverčiami“, nurodė, kad prekių ženklų elementams − žodžiams ir pasakymams, negali būti taikomi elementaraus taisyklingumo reikalavimai ar supratimo tiesmukiškumas, todėl nagrinėjamu atveju ginčo prekių ženklas turėtų būti suvokiamas kaip vaizdinis prekių ženklas, sudarytas iš skirtingų elementų, tačiau į juos neskaidomas, o užsienio kalba pateikiami užrašai turėtų būti suprantami kaip prekės ženklo ir vizualinio įspūdžio dalis.

Paneigdamas atsakovo argumentus, kad pateikto užrašo turinys yra siejimas su gera sveikata ar turtu, pabrėžė, kad iš užrašo pateikimo būdo, formos, linksnio, nuosakos, daugiskaitos matyti, kad tai yra tostas (palinkėjimas), skirtas tiesiogiai jaunavedžiams, kaip linkėjimas būti laimingiems ir gyventi turtingai ateityje, todėl tokiu atveju visai nėra susijęs su prekės vartojimu. Tuo tarpu sąvokos „sveikata“ ir „turtas“ tam tikrame kontekste galėtų būti susietos su tam tikra fizine būkle ar jos pagerėjimu, tačiau tai nereiškia, kad jų pateikimas ginčo prekių ženkle šalia vestuvinių žiedų, turėtų būti vertintinas kaip draudžiama alkoholio reklama ar klaidinti informacija apie alkoholinius gėrimus.

Be to, pateiktas vestuvinių žiedų vaizdas, vidutinio vartotojo yra suvokiamas kaip tradicinis sveikinimas ir toks vaizdas vidutinio vartotojo neturėtų būti asocijuojamas su alkoholinio gėrimo vartojimu, tikintis, kad jis suteiks kokių nors išskirtinių savybių, sveikatos pagerėjimo ar sėkmės. Taip pat nurodė, kad atsakovo Nutarime pateikta frazės interpretacija yra pernelyg plati ir subjektyvi, nebūdinga vidutinio vartotojo verbalinės ir vaizdinės informacijos suvokimui. Pabrėžė, kad ginčijamas užrašas ant butelio etiketės nėra sukėlęs jokių žalingų pasekmių nuostolių ar žalos.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 28−34), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Nutarimą.

Nurodė, kad alkoholinio gėrimo ginčo etiketėje pateiktas užrašas yra draudžiama alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su gydomosiomis savybėmis, su socialine sėkme ir yra pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus. Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai yra vertintini kritiškai, nes pareiškėjas ginčo situacijos aplinkybes vertina subjektyviai, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose.

Pažymėjo, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, kad etiketėje pateikta reklama yra skatinamojo pobūdžio vartotojus pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus, teigiant, kad alkoholio vartojimas gerina fizinę būklę bei vartojant tampama turtingu. Atkreipė dėmesį, kad nors reklaminė informacija yra rusų kalba, tačiau rusų kalba didžiajai Lietuvos Respublikos gyventojų daliai yra gerai žinoma ir suprantama, todėl pareiškėjo teiginys, kad užrašas neskatina vartojimo, ar nedaro įtakos yra neteisingas. Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme (toliau – ir Reklamos įstatymas) pateiktą klaidinančios reklamos sąvoką − Reklamos įstatymo 2 str. 4 d.) vertinant, ar reklamos pateikimas klaidina, nereikia įrodinėti, ar ji ką nors konkrečiai yra suklaidinusi, pakanka įrodyti, kad reklama gali suklaidinti.

Todėl žalos atsiradimo ar neatsiradimo faktas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8, 11 punktuose nurodytų pažeidimų atveju, neturi įtakos pažeidimų konstatavimui. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad gėrimų etiketėje lietuvių kalba buvo pateikta tik Lietuvos Respublikos teisės aktais leistina informacija, o prekės ženklo dalis rusų kalba nebuvo neišversta, nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas yra nubaustas už alkoholinių gėrimų reklamą, o ne už tai, ar informacija buvo išversta ar neišversta į lietuvių kalbą. Pabrėžė, kad prekių ženklams taip pat taikomi imperatyvūs alkoholinių gėrimų reklamai taikomi reikalavimai, ir tai, jog, kaip teigė pareiškėjas, ginčo frazė yra prekės ženklo elementas, nepanaikina pareiškėjo padarytų AKĮ pažeidimų sudėties.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad tai tik bendro pobūdžio teiginiai, t. y. tostas skirtas jaunavedžiams. Pabrėžė, kad būtent tokio pobūdžio teksto turiniu buvo siekiama skatinti vartoti alkoholį, nors tiek galiojantys nacionaliniai teisės aktai, tiek tarptautiniai teisės aktai ir riboja alkoholio produktų reklamą. Taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad pateikta informacija nėra susijusi su pareiškėjo įmonės komercine, ūkine ar finansine veikla, nes pareiškėjas yra alkoholinių gėrimų didmeninės prekybos atstovas ir tokia informacija pateikta ant jo platinamų alkoholinių gėrimų, todėl logiška, jog ji pareiškėjo verslui daro tiesioginę įtaką ir komercinę naudą.

Atkreipė dėmesį, kad reklamos turinys (vaizdai, užrašai, teiginiai ir kt.) nėra tik tostas, ar linkėjimas, tačiau jis yra skirtas reklamuoti „Svadebnaja“ degtinę. Taigi reklamos teiginys, šiuo atveju, yra vartojamas kaip bendra reklamos dalis, skatinanti įsigyti ir vartoti reklamuojamą gėrimą. Pastebėjo, jog ginčo frazė taip pat neatitinka teisingos reklamos reikalavimų, nes niekas negali įrodyti teiginio, kad būtent šis alkoholinis gėrimas gerina fizinę būklę, turi gydomųjų savybių ir jį vartojant galima tapti turtingu, socialiai sėkmingu.

Atkreipė dėmesį, jog žalos atsiradimo ar neatsiradimo faktas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 ir 11 punktuose nurodytų pažeidimų padarymo atveju, neturi įtakos pažeidimų konstatavimui. Dėl pareiškėjo prašymo sumažinti ekonominės sankcijos dydį nurodė, kad Departamentas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes bei pažeidimo pobūdį, savo kompetencijos ribose pareiškėjui jau skyrė minimalią baudą, todėl daugiau sumažinti baudą nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 83−88) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Departamento Nutarimą, kuriuo pareiškėjas nubaustas 10 000 Lt bauda, paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais nepatvirtino, jog ginčijamas Nutarimas yra neteisingas ir neatitinkantis AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 bei 11 punktų nuostatų reikalavimų, o Departamento atsiliepimo į skundą, ginčijamo Nutarimo argumentacija yra pagrįsta teisės aktų nuostatomis. Teismas rėmėsi byloje esančiais dokumentais, AKĮ (redakcija aktuali nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 ir 11 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/1999, kurioje išaiškinta, jog AKĮ 29 straipsnyje vartojamas žodis „siejanti“ reiškia, kad nebūtinai šios savybės turi būti nurodytos tiesiogiai.

AKĮ 29 straipsnyje aptarti alkoholio reklamos draudimai nėra ir negali būti suformuluoti absoliučiai konkretiems pažeidimų atvejams; jie draudžia visų rūšių alkoholio reklamą, kuri „sietina“ su kai kuria veikla ar savybėmis, nurodytomis šio įstatymo 29 straipsnyje. Šiame straipsnyje aptartų draudžiamų alkoholio reklamos sričių sąrašas parodo, kad yra draudžiamas bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai. Atsižvelgęs į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad AKĮ 29 straipsnyje aptarti alkoholio reklamos draudimai nėra ir negali būti suformuluoti konkretiems pažeidimų atvejams, teismas darė išvadą, kad akivaizdu, jog nustatant, ar buvo pažeistos šio straipsnio 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, kiekvienas konkretus atvejis turi būti vertinamas individualiai.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-977/2010, kurioje pažymėta, kad AKĮ 29 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su AKĮ 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu alkoholio reklamos apibrėžimu, t. y. bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Ši nuostata parodo, kad Įstatymo taikymo požiūriu nėra svarbu išskirti kokią nors informacijos apie alkoholinius gėrimus pateikimo priemonę, nes šiame sąvokos apibūdinime kaip tik akcentuojamas alkoholio reklamos skleidimo formų ir priemonių įvairumas.

Tai reiškia, kad visos atitinkamos informacijos skleidimo priemonės, tarp jų ir tos, kurių egzistavimas nėra sureglamentuotas kitų teisės aktų arba sureglamentuotas nepakankamai, patenka į aptariamos sąvokos apibūdinimą ir tuo pačiu Įstatymo taikymo sferą. Teismas pažymėjo, jog AKĮ 29 straipsnio 1 dalis nenumato atvejų, kai ant alkoholio produkto nurodytos bet kokio turinio frazės galėtų būti pateisinamos, nes yra kaip prekių ženklo elementas. Iš to seka, kad prekių ženklų elementams taip pat galioja tie patys AKĮ 29 straipsnio 1 dalies nustatyti imperatyvūs alkoholio reklamai taikomi reikalavimai.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl alkoholio ir tabako reklamos“, šiuo aspektu, yra konstatavęs, kad nėra pagrindo teigti, kad teisė į prekių ženklą turi prioritetą žmonių sveikatos atžvilgiu. Tuo labiau kad Lietuvos įstatymų leidėjas nerado reikalo įtvirtinti prekių ženklų prioriteto žmonių sveikatos atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutarimas). Tuo pagrindu teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog žymenys – Vestuvinė/Būkit sveiki ir turtingi/Degtinė yra degtinės „Svadebnaja“ kombinuotojo vaizdinio ženklo Prekių ženklų įstatymu apsaugotas elementas yra nepagrįsti.

Teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. ir 1997 m. vasario 13 d. nutarimais ir darė išvadą, jog informacija, siejanti alkoholinių gėrimų vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis, su socialine sėkme, psichinės veiklos pagerėjimu, yra neteisinga ir klaidinanti AKĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme, o tokia informacija neatitinka teisingos reklamos reikalavimų. Kaip jau minėta, vertinant, ar vartotojui pateikta informacija sieja alkoholio vartojimą su atitinkamomis AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje įvardytomis savybėmis ar pokyčiais, užtenka nustatyti, kad pateikta informacija formuoja palankų alkoholio vartojimo įvaizdį, vartotojui galintį tiesiogiai ar netiesiogiai formuoti nuomonę, kad tarp alkoholio vartojimo ir atitinkamų savybių (pokyčių) egzistuoja ryšys.

Sprendime taip pat pažymėta, jog pareiškėjo teigimu, tai yra tik tostas jaunavedžiams, tačiau šiuo atveju visas degtinės etiketės turinys leidžia suprasti, kad minimo tosto pagrindu ir jame pavartotais žodžiais kaip sveikata (linkėjimas būti geros sveikatos), turtas (būti turtingu) yra formuojamas palankus ir teigiamas degtinės įvaizdis. Vadinasi gera sveikata ir turtas yra gretinamas su degtine. Dar daugiau, vestuvinės degtinės etiketėje užrašu „Būkit sveiki ir turtingi“ yra siekiama daryti netiesioginį poveikį vartotojų pasirinkimui, susijusiam su alkoholio produktų vartojimu, nes ant etiketės pavaizduotas tokio pobūdžio simbolinę reikšmę turintis užrašas kaip „Svadebnaja“, jau netiesiogiai skatina pirkti šio pavadinimo degtinę, būtent vestuvių iškilmių proga, su jau tiesiogiai suformuluotu socialinės sėkmės palinkėjimu „Būkit sveiki ir turtingi“.

Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-37/2011, kurioje teismas konstatavo, kad žalingas alkoholio poveikis žmogaus organizmui yra visuotinai pripažintas faktas, todėl reklama, kurioje teigiamai vaizduojamas alkoholinio gėrimo vartojimas, yra vertintina kaip klaidinanti pagal Reklamos įstatymo ir AKį nuostatas. Dėl pareiškėjui skirtos baudos dydžio teismas atkreipė dėmesį, kad iš skundžiamo Nutarimo matyti, jog atsakovas aplinkybę, kad UAB „Samsonas“ nekliudė pažeidimo tyrimui, įvertino kaip bendrovės atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl buvo paskirta minimali 10 000 Lt bauda.

Vadinasi pareiškėjui bauda jau yra sumažinta iki minimumo. Paskirtoji bauda atitinka byloje surinktus faktinius įrodymus.

III. Pareiškėjas UAB „Samsonas“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93−99), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą dėl departamento 2012 m. balandžio 16 d. Nutarimo panaikinimo, o tuo atveju, jei teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręstų, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ įtvirtintus alkoholio reklamos draudimus – skirti mažesnę baudą nei numatyta Departamento Nutarime Nr. ATK2-84/12.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. tikslus, o ne spėtinas ar apytikslis ginčo frazės vertimas byloje ypač svarbus, nes pastarasis gali lemti tikrosios teksto prasmės iškreipimą ir netikslų suvokimą, o to pasekmėje ir nepagrįstą pažeidimo konstatavimą. Tuo tarpu teismas į vertimo niuansus neįsigilino, vertimo neanalizavo ir formaliai konstatavo, kad nepaisant besiskiriančių vertimų, frazės turinio ir prasmės tai neiškreipia. Ginčo užrašo vertimas yra „Būkite sveiki, gyvenkite turtingai!“. Jis suformuluotas taip, kad ne alkoholio vartojimas suteikia sveikatos ir turto, o bendro gyvenimo pradžia yra laidas į sveikatą ir turtą. Jis suponuoja, kad ne alkoholio vartojimą tikslu būti sveiku ir turtingu, o tam tikrą gyvenimo būdą – rūpinimąsi vienas kitu ir iš to sekančią gerovę. Užrašas neperteikia minties, kad alkoholinis gėrimas vienintelė priemonė galinti suteikti sveikatos ar turto, todėl pilna frazė neturi AKĮ įtvirtintų alkoholinių gėrimų reklamos draudimo požymių.

2. Ne nacionaline kalba pateikta informacija negali būti vertinama kaip reklama. Visa informacija, kurią buvo norima perteikti šios prekės pirkėjui pateikiama valstybine lietuvių kalba, kuri ne tik privaloma, bet ir pasiekia didžiausią auditoriją. Gamintojo rusų kalba ant etiketės pateikta informacija yra prekės ženklas. Ji neskatina šios degtinės įsigijimo ar vartojimo, taip pat nėra susijusi su pareiškėjo komercine, ūkine ar finansine veikla. Visas prekių ženklas turi būti priimamas ir suvokiamas kaip vaizdinis prekių ženklas sudarytas iš skirtingų elementų, tačiau į juos neskaidomas, o užsienio kalba pateikiami užrašai suprantami kaip prekės ženklo ir vizualinio įspūdžio dalis. Remiasi Taisyklių 5 ir 9 straipsniais. Pažymi, jog neatodairiškai ir besąlygiškai iš įvairių užsienio kalbų išvertus ir laisvai interpretavus prekių ženklų pavadinimus ir registruotus prekių ženklus, susidarytų chaosas, įgalinantis uždrausti naudoti daug prekių pavadinimų, pavyzdžiui: „Gloria“, „Grand Cavalier“, „Anniversary“.

3. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, ne bet kokia skleidžiama informacija laikytina reklama, įmanomas ir nereklaminio pobūdžio informacijos apie prekę ar paslaugą skleidimas, o reklamos skiriamasis požymis – specialus reklamos tikslas – ja siekiama skatinti įsigyti prekių ar paslaugų. Tačiau ir ši riba yra gana subjektyvi ir beveik kiekvienoje verslo subjektų vartotojams pateikiamoje informacijoje galima įžvelgti tam tikrą skatinimą įsigyti prekių ir paslaugų, nors tokio tikslo verslo subjektas neturėjo ir nesiekė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad alkoholio reklamą sudaro du elementai – informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik Departamento Nutarime ir procesiniuose dokumentuose pateiktais argumentais ir subjektyviomis išvadomis, savo motyvų ir vertinimo iš esmės nepateikė, neatsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes, todėl priimtas sprendimas neteisėtas ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

4. Vidutinis vartotojas tradicinį pasveikinimą „Būkite sveiki, gyvenkite laimingai“ suvokia ir priima kaip bet kurį kitą tradicinį pasveikinimą ar pasisveikinimą – visuotinai priimta prasme, nedarydamas išvestinių asociacijų ir nesusiedamas jų su jokiomis paslėptomis prasmėmis, kaip ir pasisveikinimus „sveikas“ ar „laba diena“. Plečiamasis asociatyvinis ginčo frazės vertinimas, kurį pateikė Departamentas, nebūdingas vidutiniam vartotojui. Net ir analizuojant ginčo frazę remiantis tik lingvistiniu Departamento pasirinktu aiškinimu, ji negali būti laikoma siejančia alkoholio vertinimą su fizinės būklės pagerėjimu ar stimuliuojančiomis alkoholio savybėmis, sėkme, taip pat negali būti laikoma neteisinga ir klaidinančia. Departamento pateikta ginčo frazės interpretacija pernelyg plati, konotacinė ir subjektyvi, pagrįsta tik prielaidomis, o ne objektyviais argumentais ar įrodymais.

5. Spręsdamas dėl paskirtos baudos dydžio teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas prekę pateikdamas išskirtinai tik į savo valdomas parduotuves, pažymėtą kitos šalies gamintojo registruotu prekės ženklu ir minimos frazės neversdamas į lietuvių kalbą, nesiekė sąmoningo draudžiamos, klaidinančios ar neteisingos reklamos paskelbimo, nesiėmė jokių papildomų veiksmų prekės reklamai.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 116−119), kuriuo prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodyti argumentai teismo jau įvertinti, remiantis jais padarytos sprendime atsispindinčios išvados.

2. Pareiškėjo argumentai dėl ginčo frazės kaip prekės ženklo elemento, nepanaikina padarytų AKĮ 29 straipsnio 1 dalie pažeidimų sudėties.

3. Departamentas dėl ginčo frazės vertimo kreipėsi į vertėjų biurą, be to, net jei ginčijama frazė būtų išversta taip, kaip nurodo pareiškėjas, tai nepašalintų jo atsakomybės už draudžiamą alkoholio reklamą, nes tiek pareiškėjo nurodomo, tiek Departamento pateikto vertimo esmė ta pati.

4. AKĮ 29 straipsnyje vartojamas žodis „siejanti“ reiškia, kad nebūtinai šios savybės turi būti nurodytos tiesiogiai. Alkoholio reklamos draudimai nėra ir negali būti suformuluoti absoliučiai konkretiems pažeidimų atvejams. Alkoholinių gėrimų reklamoje pateikti vaizdiniai ir (ar) frazės nebūtinai turi būti įvardinti tiesiogiai.

5. Pareiškėjo argumentas, kad pažeidimas nesukėlė žalos, žalingų pasekmių, nuostolių atmestinas, nes AKĮ formuojamai valstybės alkoholio kontrolės politikai ir prevenciniams šio įstatymo tikslams, pasekmių atsiradimo ar neatsiradimo faktas AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų padarymo atveju neturi įtakos pažeidimo konstatavimui.

6. Nutarimu pareiškėjui skirta bauda individualizuota atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį. Pareiškėjui skirtos minimalios baudos mažinimas prieštarautų AKĮ įtvirtintiems tikslams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo, už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 ir 11 punktuose numatyto visų formų alkoholio reklamos draudimo pažeidimus, pareiškėjui skirta 10 000 Lt bauda (b. l. 6−9).

AKĮ 29 straipsnio 1 dalis Lietuvos Respublikoje draudžia visų formų alkoholio reklamą, siejančią alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu (4 p.); stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis (7 p.); socialine sėkme, padidintu seksualiniu aktyvumu (8 p.) pateikiančią neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (11 p.).

Vertinant Nutarimo teisėtumą, konkrečiai − juo konstatuotų pažeidimų pagrįstumą, bei siekiant nuosekliai ir teisingai išspręsti ginčą, pirmiausia vertintina, ar ginčo etiketėse pateikta informacija laikytina alkoholio reklama lex specialis − AKĮ − prasme. Ar buvo pažeisti konkretūs alkoholio reklamos ribojimai ir, ar pareiškėjui pagrįstai pritaikyta ekonominė sankcija už šių ribojimų pažeidimą, analizuotina, tik tuo atveju, jei bus nustatyta, jog etiketėse pateikta alkoholio reklama.

AKĮ alkoholio reklama apibrėžiama kaip bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus (2 str. 4 d.).

Aiškinant šią nuostatą lingvistiškai, akcentuotini reklamos pateikimo būdai – „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis“, reiškiantys, jog AKĮ taikymo požiūriu nėra svarbu išskirti konkrečią informacijos apie alkoholinius gėrimus pateikimo priemonę. Iš šio apibūdinimo matyti, kad jame kalbama apie bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją. Tai leidžia daryti išvadą, kad atitinkamos informacijos apie alkoholio produktus išreiškimo būdas nėra reikšmingas, sprendžiant klausimą, ar ši informacija AKĮ taikymo prasme gali būti laikoma alkoholio reklama. Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad užrašas ginčo etiketėse formos aspektu patenka į alkoholio reklamos apibūdinimą.

Aktualioje administracinių teismų jurisprudencijoje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimus) ir susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A63-1586/2008; 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–717/2010), aiškinant AKĮ pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį ir 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, laikomasi nuostatos, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: 1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir 2) tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinat visas turinčias reikšmės aplinkybes (pvz. 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012; 2011 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1079/2011).

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia vertintina, ar šiuo konkrečiu atveju galima konstatuoti esant abu alkoholio reklamos elementus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo pirmasis alkoholio reklamos elementas – informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholinius gėrimus, skleidimas. Tai patvirtina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad bent koks informacijos apie alkoholio produktą pozityvumo aspektas, tuo pačiu formuojantis pozityvias asociacijas su tam tikrais visuotinai žinomais faktais ar aplinkybėmis, kurie savaime sukelia visuomenės daugumai pozityvumo jausmą, gali būti vertinamas kaip šį alkoholio produktą skatinantis (tegul ir netiesiogiai) įsigyti ar jį vartoti faktorius, t. y. kaip atitinkamas aptariamos alkoholio reklamos apibūdinimui reikalingas požymis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2048/2012). Nagrinėjamoje byloje toks informacijos skleidimas pasireiškė tuo, kad etikėtoje nurodžius ginčo frazę, konkretus alkoholinis gėrimas buvo siejamas („siejamas“ suprantat pirmosios instancijos cituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/1999 prasme) su sveikata, turtais, kuriuos jis galimai suteiks pirkėjui, ar kitiems asmenims, kam bus įteikiamas/dovanotas toks alkoholinis gėrimas. Alkoholinio gėrimo pavadinimas, kartu su ginčo fraze, taip pat skatino konkrečios šventės – vestuvių − proga įsigyti ir vartoti būtent šį alkoholinį gėrimą.

Antrasis reikalavimas – tokios informacijos sąsajos su įmonės įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla, nagrinėjamoje byloje taip pat yra, nes akivaizdu, jog pareiškėjui užsiimant alkoholinių gėrimų importu ir prekyba, informacijos, skatinančios įsigyti jo parduodamus alkoholinius gėrimus, pateikimas ginčo etiketėse yra tiesiogiai susijęs su jo pagrindine komercine, ūkine veikla.

Konstatavus, jog ginčo etiketėse esanti informacija laikytina reklama, toliau vertintina, ar tokia reklama pagrįstai pripažinta AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 ir 11 punktų pažeidimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog ginčo frazė pagrįstai pripažinta pažeidžiančia AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 punktų nuostatas, nes formuoja palankų alkoholinių gėrimų įvaizdį, ja skatinama pirki konkretų alkoholinį gėrimą – degtinę „Svadebnaja“, kuri neva pagerins fizinę būklę (29 str. 1 d. 4 p.), turi gydomųjų savybių (29 str. 1 d. 7 p.) (pirmoji ginčo frazės dalis – „Būkite sveiki“) ir lems socialinę sėkmę (29 straipsnio 1 d. 8 p.) (antroji ginčo frazės dalis – „Turtingi“ ar „Gyvenkite turtingai“).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, kuris pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalį yra taikomas teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems maisto produktų, skirtų galutiniam vartotojui, komerciniuose pranešimuose – ženklinime, pateikime ar reklamoje (pagal 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 2 straipsnį maisto produktams priskiriami taip pat ir alkoholio produktai), 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turintiems gėrimams pateikti teiginius apie sveikatingumą. Šis draudimas taikomas, nepaisant šių teiginių mokslinio pagrįstumo bei aplinkybių, kad tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai gali ir sugeba juos pagrįsti. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies 5 punktą „teiginys apie sveikatingumą“ – teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudedamųjų dalių ir sveikatos. Teisėjų kolegija pastebi, kad AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 7 punktu draudžiama reklama, apimanti informaciją apie alkoholio vartojimo sąsają su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis, iš esmės atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 4 straipsnio 3 dalimi draudžiamą reklamą, apimančią teiginius apie sveikatingumą. Todėl darytina išvada, kad ginčo frazė yra ir teiginys apie sveikatingumą 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 prasme.

Dėl AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto, pastebėtina, jog vien ta aplinkybė, kad ginčo frazė (kaip pasakyta aukščiau) pripažinta alkoholio reklama, savaime nereiškia, kad ji patenka į draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, pateiktą AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte. Tam, kad aptariamas užrašas patektų į AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytą draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, yra būtina nustatyti, kad jis (jo turinys) atitinka neteisingos ir (ar) klaidinančios informacijos apie alkoholio gėrimus kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2048/2012).

Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. RĮ 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Tai, kad, pareiškėjo manymu, ant jo parduodamos degtinės etiketėje esanti frazė vertintina kaip tostas, nepatvirtina to, kad vidutinis vartotojas taip pat būtent taip suvokia šio užrašo prasmę. Ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir panašiai, o ne su tam tikra prekių ar paslaugų rūšimi ar kategorija. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, jog vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą. Be to, kadangi ginčo etiketėje pateikta informacija yra neadekvati alkoholinio gėrimo poveikiui žmogaus organizmui (visais atvejais alkoholis sukelia neigiamas pasekmes žmogaus organizmui) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012), darytina išvada, kad minėta reklama, siejanti alkoholinių gėrimų vartojimą su fizinės būklės pagerėjimo, gydomosiomis savybėmis, bei socialine sėkmes, yra neteisinga ir klaidinanti AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme.

Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pat pozicijos dėl frazių „Į sveikatą“, „Už Jūsų sveikatą ir Mūsų skrandį“, „Išgerkime už sveikatą tų, kurie ją dar turi“, „Išgerkime ant antros kojos, kad nešlubuotumėte“, „Tvarkingas žmogus išgeria iki dugno“, „Jaučiu pavojų, nes blaivėju“, „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ ant indų, skirtų alkoholiniams gėrimams gerti, vertinimo AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 9 ir 11 punktų kontekste, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikėsi ir 2012 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Pareiškėjo argumentas, kad ginčo frazė yra registruotas prekės ženklas, todėl negali būti verčiama į kitas kalbas ir vertinama kaip reklama, pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas. AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nenumatyta atvejų, kai ant alkoholio produkto nurodytos bet kokio turinio frazės galėtų būti pateisinamos, nes yra prekių ženklo elementas. Iš to seka, kad prekių ženklų elementams taip pat galioja tie patys AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs alkoholio reklamai taikomi reikalavimai. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, kurioje nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad teisė į prekių ženklą turi prioritetą žmonių sveikatos atžvilgiu. Tuo labiau kad Lietuvos įstatymų leidėjas nerado reikalo įtvirtinti prekių ženklų prioriteto žmonių sveikatos atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 13 d.).

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas neįsigilino į skirtumus tarp šalių pateiktų, teksto, esančio ginčo etiketėse, vertimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tikslus ginčo frazės vertimas šioje byloje yra reikšmingas, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įvertinus tiek pareiškėjo pateiktą vertimą – „Būkite sveiki, gyvenkite turtingai“ (b. l. 20), tiek atsakovo pateiktą vertimą – „Būkit sveiki ir turtingi“ (b. l. 52) konstatuotina, kad vertimai iš esmės yra tapatūs, ir, remiantis anksčiau aptartais argumentais, nekeičia tokios frazės vertinimo, kaip pažeidžiančios nurodytas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl pareiškėjo prašymo skirti mažesnę baudą, nei numatyta Departamento Nutarime, pažymėtina, kad Departamentas, atsižvelgęs į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pareiškėjas AKĮ pažeidimo nustatymui ir tyrimui netrukdė, skyrė minimalią AKĮ 34 straipsnio 6 dalyje numatytą baudą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad paskirta bauda atitinka byloje surinktus įrodymus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė papildomų argumentų, kurie sudarytų pagrindą mažinti paskirtą piniginę baudą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (2009 m. balandžio 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-572/2009), kad realiai apčiuopiamos baudos paskirtis yra ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet, visų pirma, vykdyti prevenciją: teisės subjektas, pažeidęs sąlygas, su kuriomis yra siejamas tabako pardavimas, yra baudžiamas, idant daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Baudžiamas už tai, jog pažeidė esmines ir jam, be abejo, žinomas bei suprantamas dalyvavimo atitinkamoje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Paskyrus baudą, turinčią tikrai juntamas finansines pasekmes konkrečiam subjektui, atsakingam už atitinkamų taisyklių pažeidimą, kiti tos pačios rinkos dalyviai yra įspėjami, kad už identiškų taisyklių nepaisymą gali būti nubausti ne mažesne (o galbūt ir didesne) bauda. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nustatyti AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 7, 8 ir 11 punktų pažeidimai, o pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvo tinkamai įvertintos Nutarime ir pirmosios instancijos teismo sprendime, konstatuoja, jog nėra pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtos baudos, nes paskirta bauda yra proporcinga, atitinkanti pažeidimo pobūdį ir AKĮ tikslus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė