2019-12-11 Nr. AB-23398-3-61-3-00373-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1847-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00373-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad žala jam buvo padaryta jį etapuojant į teismus ir kitus pataisos namus laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. vasario mėn. Padarytą žalą grindė tuo, kad ginčo laikotarpiu jis buvo etapuojamas apgailėtinomis, nežmoniškomis sąlygomis, teko sėdėti ant kieto pagrindo, automobiliai buvo nešvarūs. Dėl tokių konvojavimo sąlygų ne kartą kreipėsi į pareigūnus, tačiau į jo nusiskundimus nebuvo reaguota. Konvojavimo metu buvo demonstruojami šaunamieji ginklai, guminės lazdos. Tokiu būdu buvo siekiama sukelti baimę, kad bus panaudotas smurtas. Kelionės metu nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu. Be to, automobiliuose nebuvo saugos diržų, nebuvo ventiliacijos, dienos šviesos, žiemą buvo šalta, o vasara karšta. Konvojuojant pareiškėją automobiliais bei vedant į teismus be pagrindo buvo naudojami antrankiai, tai menkino jo įvaizdį, kėlė pažeminimo jausmą. Pareiškėjo teigimu, etapuojamas tokiomis sąlygomis jis patyrė didelių nepatogumų, sukrėtimą, dvasinį diskomfortą, atsirado problemų su sveikata.

3. Atsakovas VST atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Taip pat atsakovas pareiškėjo reikalavimams iki 2015 m. prašė taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas maršrutais: Vilnius-Klaipėda-Vilnius 17 kartų; Kaunas-Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 3 kartus; Vilnius-Kybartai-Vilnius 2 kartus; Kaunas-Marijampolė-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 1 kartą; Vilnius-Panevėžys-Vilnius 1 kartą. Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiais automobiliais, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus. Visuose automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra atsarginiai išėjimai, automobilių būklę patvirtina teisiniai dokumentai. Visiems automobiliams yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Sėdimos vietos automobiliuose įrengtos pagal techninius reikalavimus. Pervežant pareiškėją automobiliai nebuvo perpildyti, tokio tipo konvojavimo transporte saugos diržai nėra privalomi. Atsakovas pažymėjo, kad konvojus yra ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pareigūnai yra ginkluoti ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Konvojuojamieji į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant. Nėra duomenų, kad pareiškėjui prašant, jam tokia teisė nebuvo suteikta. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl nešvaros automobiliuose ar kitų nusiskundimų būtų kreipęsis į pareigūnus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei atsakovo prašymą, daliai pareiškėjo reikalavimų (laikotarpiui nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. sausio 29 d.) pritaikė ieškinio senaties terminą ir nagrinėjo laikotarpį nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 30 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo etapuojamas maršrutais: Vilnius-Klaipėda-Vilnius 10 kartų; Kaunas-Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 3 kartus; Vilnius-Kybartai-Vilnius 2 kartus; Kaunas-Marijampolė-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 1 kartą; Vilnius-Panevėžys-Vilnius 1 kartą, automobiliais, kurių valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Kelionių žiniaraščiai ir kovojamųjų sąrašai patvirtino, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 30 d. pareiškėją konvojuojant minėtuose automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. 2–6 specialiais automobiliais etapuojant nuteistuosius jų bendras skaičius neviršijo galimą vežti nuteistųjų skaičių. Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad automobiliai, kuriuose buvo etapuojamas pareiškėjas, atitiko nustatytus techninius reikalavimus (dirbtinis apšvietimas, vėdinimo sistema ir kt.). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo saugos diržų, nebuvo ventiliacijos, dienos šviesos, žiemą buvo šalta, o vasara karšta, tačiau konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, tuo tarpu atsakovo pateikti rašytiniais įrodymai nesudaro pagrindo abejonei, kad pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis.

8. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 134 punktą konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Į tualetą vedama pasikeitimo punktuose. Žiniaraščiuose yra duomenys apie konvojuojamųjų išvedimą į tualetą, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęsis į tualetą ir jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl neišvedimo į tualetą laikė nepagrįstais.

9. Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Teismo vertinimu, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad VST pareigūnai konvojavimo metu turėjo teisę būti su ginklais, taip nepažeisdami konvojavimo tvarką reglamentavusių teisės normų.

10. Teismas, vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 221 ir 223 punktais, pažymėjo, jog VST pareigūnai, konvojuodami pareiškėją ir naudodami antrankius, vykdė Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad VST pareigūnai atsisakė vykdyti teismo posėdžio pirmininko nurodymus ir teismo salėje nuimti pareiškėjui antrankius. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas, vadovaujantis Taisyklių 137 punktu, pareigūnų galimai neteisėtus veiksmus būtų užfiksavęs konvojaus dokumentacijoje. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas VST pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodė.

III. 11. Pareiškėjas P. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nevertino atstumo tarp Vilniaus ir Klaipėdos per Panevėžį, bei tai, kad etapas trūkdavo nuo 8 val. ryto iki 18 ar 19 val. vakaro. Pareiškėjas nurodo, jog prie skundo prideda kopiją iš asmens bylos, kurioje nurodoma, jog jis 2018 m. sausio 26 d. buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų sumuštas, tačiau VST žiniaraštyje tai nėra nurodyta. Teigia, kad žiniaraštyje žymimi tik atvejai, kurie baigiasi mirtimi.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą.

14. VST mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priimdamas motyvuotą bei pagrįstą 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia naujų objektyvių faktinių duomenų, įrodančių, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui P. V. iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų veiksmų pareiškėją konvojuojant laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 30 d. apgailėtinomis ir nežmogiškomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus bei Konvojavimo taisyklių nuostatas, nustatė, jog nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinę žalą grindžia deklaratyviais teiginiais, nepagrįstais objektyviais įrodymais.

17. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad teismas neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat neįvertino, jog jis 2018 m. sausio 26 d. buvo sumuštas Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnų ir tai reiškia, kad ne visos aplinkybės žymimos žiniaraštyje.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

19. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda ir yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

20. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus. Tačiau iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Taigi nenustačius atsakovo būtinųjų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos), nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui turi būti priteistas jo nurodomas neturtinės žalos atlyginimas.

22. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje nustatytas faktais ir surinktais įrodymais, padarytos išsamiai ir visapusiškai įvertinus tiek pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, tiek atsakovo atsikirtimus, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė