A-756-160-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-160/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00245-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 10-3-ON1-64 ir pareiškėjui 2010 m. gruodžio 30 d. pareikštą oficialų perspėjimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) viršininkas 2010 m. gruodžio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 10-3-ON1-64, kurio pagrindu Vilniaus apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK ONTV) vyresnysis tyrėjas A. L. pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą. Oficialiame perspėjime nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms.

Pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Oficialiame perspėjime Lietuvos Respublikos įstatymo vardu reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir perspėjama, kad jeigu pareiškėjas savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jiems priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 10-3-ON1-64 ir jo pagrindu pareikštas perspėjimas yra neteisėti ir nepagrįsti, pažeidžia ONUĮ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Pareiškėjas nepriklauso jokiai grupuotei ir nedaro jokių nusikaltimų. Pareiškėjas nėra teistas. Pareiškėjas yra baustas tik už administracinius teisės pažeidimus, tačiau tai nėra pagrindas ONUĮ 4, 5 straipsnių taikymui. Pareiškėjo nuomone, minėtas perspėjimas yra susijęs su jam pareikštais įtarimais ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-01174-10, tačiau apkaltinamasis nuosprendis dar nėra priimtas. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kokius įstatymus jis pažeidė ir kodėl jis oficialiai perspėjamas. Pareiškėjui nebuvo pateikta jokios informacijos, kurios pagrindu jam buvo pareikštas minėtas perspėjimas.

Pareiškėjas nežino, ar jo atžvilgiu yra taikytos operatyvinės priemonės, ar jis yra įrašytas į operatyvinę įskaitą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai apginti savo teises.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis ONUĮ 3 ir 4 straipsniais, oficialus perspėjimas gali būti taikomas asmeniui, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šio asmens ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo pareikštas laikantis ONUĮ reikalavimų. Šiuo atveju buvo surinkta pakankami tiek viešų, tiek įslaptintų duomenų, leidžiančių taikyti minėtą priemonę. Pareiškėjui buvo išaiškinti oficialaus perspėjimo taikymo pagrindai ir esmė, jis buvo supažindintas su nutarimu dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo. Pareiškėjo teiginys, kad jis nepriklauso jokiai nusikalstamai grupuotei ir nedaro jokių nusikaltimų, yra nepagrįstas. Pareiškėjas yra teistas du kartus, vienas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamoj proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 5 punktą, o 2010 m. rugpjūčio 19 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo pranešimai apie įtarimus įteikti ir bendrininkams, gerai žinomiems Vilniaus miesto organizuotos nusikalstamos grupės nariams, kuriems taip pat buvo taikytas oficialus perspėjimas. Byla teisme dar nėra išnagrinėta, tačiau surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turi ryšių su organizuotomis grupėmis. Asmuo, kuriam, kaip ir pareiškėjui, pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-1174-10, minimas tarp įtariamų asmenų ir baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-1786-10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir 23 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas neturi teisės susipažinti su įslaptinta informacija.

Įslaptintos informacijos, sudarančios valstybės paslaptį, išslaptinimas negalimas, kadangi dar neišnyko įslaptinimo tikslingumas ir šios informacijos paviešinimas gali sukelti grėsmę atitinkamiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalį, tam tikrais atvejais įrodymais administracinėje byloje gali būti ir duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, net jeigu jie nėra išslaptinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. A-1413/2005, 2006 m. birželio 13 d. nutartis byloje Nr. A-932/2006).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, kad organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemonės taikomos laikantis teisėtumo, asmens teisių ir laisvių apsaugos, humaniškumo principų, taip pat įtikinėjimo bei prievartos derinimo principų (ONUĮ 2 straipsnis). Gali būti taikomos šios prevencinės poveikio priemonės:

1) oficialus perspėjimas;

2) teismo įpareigojimai (ONUĮ 3 straipsnis). Prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 straipsnis). Oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 straipsnis).

Pagal ONUĮ 6 straipsnio 1 dalį, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą (ONUĮ 6 straipsnio 2 dalis). Sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu. Nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas (ONUĮ 6 straipsnio 3 dalis).

Oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti (ONUĮ 6 straipsnio 4 dalis). Asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas (ONUĮ 6 straipsnio 5 dalis). Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus (ONUĮ 6 straipsnio 6 dalis). ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu).

Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija.

Pagal nurodytą reglamentavimą, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, ONUĮ 4 straipsnyje išvardyti duomenys negali ir neturi būti pateikti. Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su ONUĮ 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus administraciniam ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo atitinkamam asmeniui pagrįstumo bei teisėtumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui, savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (administracinės bylos Nr. A756-425/2009, Nr. A822-326/2009).

Pareiškėjas yra teistas, vienas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 5 punktą, o 2010 m. rugpjūčio 19 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo pranešimai apie įtarimus įteikti ir bendrininkams, gerai žinomiems Vilniaus miesto organizuotos nusikalstamos grupės nariams, kuriems taip pat buvo taikytas oficialus perspėjimas. Asmuo, kuriam, kaip ir pareiškėjui, pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-1174-10, minimas tarp įtariamų asmenų ir baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-1786-10.

Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai, su kuriais susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių (b. l. 15-16, 19-40). Teisėjų kolegija teismo posėdyje taip pat susipažino su įslaptinta medžiaga (Vilniaus apskrities VPK ONTV 2011 m. kovo 29 d. rašto pagrindu), kuri sudaro valstybės paslaptį ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikta vadovaujantis galiojančiais įstatymais (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3, 7, 12, 23 straipsniai, Operatyvinės veiklos įstatymo 4, 17 straipsniai).

Minėti duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, todėl, vadovaujantis ONUĮ 4 straipsniu, sudaro pagrindą taikyti pareiškėjui įstatymo numatytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Nagrinėjamu atveju įslaptintų ir neįslaptintų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pritaikyta pagrįstai ir teisėtai, kadangi pareiškėjas palaiko ryšius su atsakovui žinoma organizuota nusikalstama grupuote ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, negalima teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Skundžiamas oficialus perspėjimas atitinka ONUĮ 5 straipsnio reikalavimus. Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Ginčijamame oficialiame perspėjime nurodytas reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato ONUĮ.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas E. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 10-3-ON1-64 ir pareiškėjui 2010 m. gruodžio 30 d. pareikštą oficialų perspėjimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis nepriklauso jokiai grupuotei ir nedaro jokių nusikaltimų. Pareiškėjas nėra teistas. Jis yra baustas tik už administracinius teisės pažeidimus, tačiau tai nėra pagrindas ONUĮ 4, 5 straipsnių taikymui. Oficialus perspėjimas yra susijęs su pareiškėjui pareikštais įtarimais ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-01174-10, tačiau apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu nėra priimtas. Vilniaus apskrities VPK pateikė teismui pažymą, kad pareiškėjas buvo teistas, tačiau nepateikė teismo nuosprendžio, patvirtinančio šią aplinkybę. Pareiškėjas buvo susidūręs su teisėsauga Lenkijoje ir Vokietijoje dėl to paties dalyko: 2005-2006 metais jis vyko į užsieni, patikrinus dokumentus pasienyje paaiškėjo, kad vieno iš važiavusių asmenų pasas yra suklastotas. Tačiau jokios baudžiamosios bylos pareiškėjo atžvilgiu nebuvo iškelta, teisiamojo posėdžio taip pat nebuvo. Nuosprendžio pareiškėjas negavo. Pareiškėjui buvo liepta sumokėti baudą ir jis buvo paleistas. Todėl šiuo atveju teismui turėjo būti pateiktas nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką. Pareiškiant oficialų perspėjimą, pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kodėl jis reiškiamas ir kokius įstatymus pažeidė pareiškėjas. Pareiškėjui nebuvo pateiktas susipažinti Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimas ar jo nuorašas. Pareiškėjui taip pat nebuvo pateikta jokios informacijos, kurios pagrindu jam pareikštas perspėjimas. Pareiškėjas nežino, ar jo atžvilgiu yra taikytos operatyvinės priemonės, ar jis yra įrašytas į operatyvinę įskaitą. Teismas neišslaptino Vilniaus apskrities VPK pateiktos įslaptintos medžiagos, kuria grindžiamas teismo priimtas sprendimas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas negalėjo tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą.

Pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad jis gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Pareiškėjas nepadarė jokių neteisėtų veikų. Jam pareikštas oficialus perspėjimas jį kompromituoja ir gali sąlygoti teismo šališkumą pripažįstant jį kaltu baudžiamojoje byloje bei turėti įtakos skiriamos bausmės dydžiui. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Tačiau nagrinėjamu atveju teismo sprendimas grindžiamas tik pareiškėjui nežinomomis aplinkybėmis, kadangi byloje esanti vieša informacija nesudaro pagrindo taikyti ONUĮ 4, 5 straipsnių nuostatas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime, nėra pagrindas taikyti jam prevencinę poveikio priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtinto 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 10-3-ON1-64 (b. l. 11) ir jo pagrindu 2010 m. gruodžio 30 d. E. R. pareikšto oficialaus perspėjimo (b. l. 12) teisėtumą ir pagrįstumą.

Ginčijamame nutarime „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ nurodyta, kad prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – E. R. nutarta taikyti atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie šio asmens nusikalstamą elgesį, turimą informaciją, kad jis gali priklausyti nusikalstamai organizuotai grupuotei, daryti sunkius nusikaltimus. Oficialus perspėjimas E. R. skirtas vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais, jo veiksmus įvertinus kaip keliančius didelę žalą visuomenės saugumui, žmonių interesams, jų teisėms ir laisvėms.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus bei susipažinęs su atsakovo pateikta įslaptinta medžiaga, padarė išvadą, jog šių įrodymų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu duoda pagrindą išvadai, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas ir oficialus perspėjimas pareiškėjui 2010 m. gruodžio 30 d. buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ONUĮ nuostatas (ABTĮ 13 str.1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) teismas pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą rėmėsi ne tik faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį, ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (VTPĮ 3, 7, 12, 23 str., OVĮ 4, 17 str.), bet ir vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui į nagrinėjamą bylą neįslaptintus duomenis (patvirtinančius, kad E. R. 2005 metais buvo teistas Lenkijos Respublikos Liubušo vaivadijos, Slubicų rajono teismo; 2006 metais –Vokietijos Frankfurto (prie Oderio) pirmosios instancijos teismo; apie E. R. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 3 dalį (LITEKO duomenimis ši baudžiamoji byla nagrinėjama teisme)), su kuriais pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti. Tiek minėti duomenys, tiek ir kita teismui pateikta informacija apie jo ryšius su nusikalstamos grupuotės nariais (teismui nėra suteikta teisė išslaptinti kito subjekto įslaptintą informaciją), teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankama spręsti, kad tam tikra pareiškėjo E. R. veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir minėta neįslaptinta bylos medžiaga. Visų byloje ištirtų duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Bylos medžiaga patvirtina, jog oficialaus perspėjimo kopija pareiškėjui buvo įteikta 2010 m. gruodžio 30 d. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė