2015-09-30 Nr. AB-19030-3-61-3-05240-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1386-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05240-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „4Finance“ (toliau – ir Įmonė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimą dėl R. J. ir UAB „4Finance“ sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 241-189 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. sausio 23 d. su R. J. sudarė 1 mėnesio trukmės vartojimo kredito sutartį (toliau – ir Sutartis), o 2013 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento finansinių paslaugų priežiūros skyrius patvirtino išvadą dėl Sutarties, kuria konstatavo, kad Įmonė, sudarydama Sutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ, Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgiant į šią išvadą buvo priimtas Sprendimas, kuriuo Įmonei paskirta 15 500 Lt bauda.

Sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, kad priimtas pažeidžiant Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimo pakartotinai bausti asmenį už tą patį pažeidimą (lot. non bis in idem) principą, nesilaikant bendrojo 6 mėnesių administracinės atsakomybės taikymo senaties termino, taip pat pažeidžiant VKĮ 34 straipsnio nuostatas dėl administracinės atsakomybės diferencijavimo. Dėl non bis in idem principo pažeidimo paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai konstatuojama, jog Įmonės padarytas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas vertintinas kaip pakartotinis pažeidimo, nustatyto Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. 241-136, atžvilgiu, be to Sprendime vertinti pareiškėjo veiksmai kvalifikuoti netinkamai, todėl Sprendimas pažeidžia draudimo antrą kartą bausti už tą pačią veiką principą.

Pareiškėjas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A575-1394/12; Nr. A575-1395/2012; Nr. A444-2727/12; Nr. A575-1394/2012), teigė, kad baudimo pakartotinumo konstatavimui pakanka nustatyti esminį faktų panašumą, užuot laikius, kad visos susijusios aplinkybės turi būti identiškos. Šiuo atveju analogiškos aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas, buvo nustatytos dar 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, nes tiek minėtame sprendime, tiek šioje byloje ginčijamame Sprendime Įmonės veikloje buvo identifikuoti analogiški veiksmai, kurie buvo kvalifikuoti kaip VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas, teigiant, kad prieš sudarydama vartojimo kredito sutartis su klientais, Įmonė neva netinkamai vertino potencialių klientų mokumą.

Pabrėžė, kad nors nuobauda Sprendimu buvo pakartotinai pritaikyta metais vėliau nei pirmąkart, ši aplinkybė nėra reikšminga vertinant dvigubo baudimo draudimo principo pažeidimą, kadangi Sprendimu buvo pritaikyta nuobauda dėl veiksmų, įvykdytų vos keliais mėnesiais vėliau, nei buvo pritaikyta pirmoji nuobauda. Pažymėjo, kad Įmonė, vykdydama 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo įpareigojimą per itin trumpą terminą (iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ištaisyti nustatytus trūkumus, keletą kartų kreipėsi į Lietuvos banką prašydama pateikti savo nuomonę ir/ar pastabas dėl diegiamų pakeitimų, o 2013 m. sausio 25 d. pateikė prašymą dėl didelės atliekamų pakeitimų apimties pratęsti terminą trūkumams pašalinti, tačiau į tokius pareiškėjo prašymus atsakovas nereagavo.

Todėl R. J. ir Įmonė Sutartį sudarė tuo metu, kai dar galiojo tos mokumo vertinimo tvarkos ir procesai, už kuriuos Įmonė buvo nubausta 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu. Dėl administracinės atsakomybės taikymo senaties termino pažeidimo paaiškino, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant bendrąjį administracinės atsakomybės taikymo senaties terminą, todėl Įmonės atžvilgiu buvo pažeista teisinių santykių stabilumo garantija. Rėmėsi LVAT praktika (nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011; sprendimai administracinėse bylose Nr. A15-1056/2004;

Nr. A858-351/13), nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog VKĮ 31 straipsnio 5 dalyje nustatytas 4 mėnesių terminas yra procedūrinis terminas, skirtas išnagrinėti skundus dėl šio įstatymo pažeidimų, bet ne administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas, šiuo atveju yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turi būti užpildyta kaip įstatymo analogiją taikant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių administracinės atsakomybės taikymo senaties terminą nuo pažeidimo padarymo arba, trunkamo pažeidimo atveju – nuo pažeidimo paaiškėjimo, dienos.

Termino atsakomybei taikyti nesilaikymas nėra suderinamas su konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais. Kadangi Įmonės atlikti veiksmai atsakovo buvo nustatyti dar 2012 m. rugsėjo 12 d. ir nuobauda už juos paskirta 2012 m. lapkričio 27 d., administracinės nuobaudos skyrimo terminas šiuo atveju skaičiuojamas nuo tos dienos, kai atsakovui tapo žinoma apie daromą galimą nusižengimą. Šiuo atveju Sprendimas priimtas praėjus beveik 12 mėnesių nuo galimo trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pabrėžė, kad 2012 m. gruodžio 21 d. prašymu pareiškėjas tik prašė atsakovo pareikšti nuomonę dėl nurodytų konkrečių įgyvendinamų priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, todėl atsakovas nepagrįstai minėtą prašymą vertina kaip Įmonės pateiktą informaciją, jog 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime nustatyti pažeidimai yra ištaisyti.

Net jeigu Įmonės veiksmai būtų laikomi kaip vienkartinis pažeidimas, įvykęs 2013 m. sausio 23 d., t. y. sudarant Sutartį, ir tokiu atveju Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant ATPK nustatytą bendrąjį 6 mėnesių administracinės atsakomybės taikymo senaties terminą. Dėl administracinės atsakomybės diferencijavimo paaiškino, kad administracinė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta pažeidžiant proporcingumo principą ir VKĮ 34 straipsnio nuostatas, kadangi Sprendime nepagrįstai konstatuojama nesant Įmonės atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pažymėjo, kad Įmonė iki Sprendimo priėmimo bendradarbiavo su atsakovu ir teikė jam informaciją raštu, nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. diegė pakeitimus, skirtus užtikrinti tinkamą VKĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų įgyvendinimą. Tokie Įmonės veiksmai vertintini kaip VKĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatytos lengvinančios aplinkybės. Teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas papildomai nurodė, kad: atsakovas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime nenurodė, iki kokio konkretaus termino pareiškėjas turi pašalinti šiame sprendime nustatytus trūkumus, tačiau juo nustatė pareigą informuoti apie atliekamus veiksmus, skirtus trūkumams pašalinti, ką pareiškėjas ir atliko, o trūkumus pašalino per protingą terminą (iki 2013 m. vasario 1 d.), be to, UAB „Strategy Labs“ 2014 m. spalio 2 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas tinkamai ir per įmanomai trumpiausią laiką atliko reikiamus sisteminius pakeitimus ir neturėjo galimybių atlikti reikiamų pakeitimų anksčiau, nei jie buvo atlikti, kadangi Lietuvos banko reikalavimams įvykdyti buvo objektyviai reikalingas 43,5 dienų terminas; atsakovo nurodomos papildomos priemonės, kurių, anot atsakovo, galėjo imtis pareiškėjas pažeidimui pašalinti, yra akivaizdžiai neproporcingos; atsakovas klaidingai sutapatina trunkamą veiką su institucijos atlikto tikrinimo laikotarpiu, o teisinius argumentus motyvuoja tik kontekstinėmis teismų praktikos ištraukomis; atsakovas klaidingai teigia, kad 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu nustatyti pažeidimai pareiškėjo buvo nutraukti; pareiškėjas Sprendimu buvo pakartotinai nubausta už savo verslo vykdymo metodiką, t. y. veiksmus, kurie dėl savo vieningo objekto, dalyko, tikslo ir motyvo bei tęstinumo sudarė tų pačių veiksmų tęstinumą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2013 m. vasario 1 d., todėl pareiškėjo veiksmai neturi būti vertinami kaip atskiri pareiškėjo veiklos vykdymo epizodai.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo paaiškino, kad atsakovo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime ir šioje byloje ginčijamame Sprendime nurodyti pareiškėjo padaryti pažeidimai negali būti laikomi tapačiais ir neatitinka kitų esminių dvigubo baudimo principo kriterijų, suformuluotų LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, todėl šiuo atveju minėtas principas nebuvo pažeistas. Non bis in idem principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus, o tapačiais gali būti pripažįstami tik tokie veiksmai, kurie yra tapatūs laike ir erdvėje bei siejami tokių pačių aplinkybių.

Šiuo atveju pareiškėjo pažeidimai, už kuriuos jam buvo pritaikytos poveikio priemones, atlikti skirtingu laiku, o šių pažeidimų faktinės aplinkybės buvo iš esmės skirtingos, nes R. J. Sutartį su pareiškėju sudarė vėliau, nei kompleksinio inspektavimo metu tikrintos vartojimo kredito sutartys ir šio patikrinimo pagrindu priimtas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas, o pareiškėjo atžvilgiu atsakovo atliktų tyrimų teisiniai pagrindai ir šių tyrimų tikslai – skirtingi, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas tiek 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu, tiek Sprendimu buvo nubaustas už tai, kad pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, nes nesivadovavo atsakingojo skolinimo principu, savaime negali būti laikoma baudimu už tą patį pažeidimą.

Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatyme numatytos pareigos, o šioje byloje būtent ir sprendžiamas pareiškėjo neveikimo klausimas, nes Įmonė nesilaikė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vartojimo kredito davėjo pareigos vadovautis atsakingo skolinimo principu. Be to, iš bylos faktinių ir teisinių aplinkybių matyti, kad 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjas buvo nubaustas už laikotarpį iki 2012 m. gegužės 1 d., o Sprendimu – už pareigų nesilaikymą sudarant konkrečią Sutartį.

Pabrėžė, kad pažeidimai, už kuriuos nubaustas pareiškėjas, priskiriami prie administracinių pažeidimų finansinių paslaugų teikimo srityje, o už VKĮ pažeidimus numatyta tik administracinė atsakomybė (ekonominė sankcija), todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdis yra kriminalinis, o pritaikytos poveikio priemonės pagal savo griežtumą taip pat negali būti laikomos kriminalinio pobūdžio sankcijomis. Pareiškėjas, teigdamas, kad Sutartis sudaryta tuo metu, kai Įmonė diegė programavimo ir duomenų bazių bei sistemų atnaujinimus, skirtus pašalinti atsakovo nustatytus pažeidimus, siekia techniniais procesais pateisinti teisės aktų nesilaikymą, tačiau tai nėra jo atsakomybę šalinančios aplinkybės. Dėl administracinės atsakomybės taikymo senaties termino pažeidimo paaiškino, šiuo atveju įstatymo analogija negali būti taikoma, nes ginčo santykiai sureguliuoti VKĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte, kuriame nustatytas 3 metų terminas nuo veikos padarymo dienos, kuriam suėjus negalima taikyti atsakomybės (pradėti pažeidimo procedūros ir taikyti poveikio priemones) už šio įstatymo pažeidimus.

Be to, ATPK 35 straipsnis, kuriuo pagal analogiją remiasi pareiškėjas, netaikomas juridiniams asmenims. Sprendimas priimtas nepažeidžiant VKĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinės atsakomybės taikymo pareiškėjui termino. Dėl lengvinančių aplinkybių taikymo nurodė, kad Sprendime pagrįstai konstatuota nesant nei pareiškėjo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, todėl pareiškėjui pagrįstai paskirta nuobauda, atitinkanti VKĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatytos baudos vidurkį. VKĮ 32 straipsnis numato besąlyginę asmens, dėl kurio pradėta įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, pareigą priežiūros institucijai pateikti informaciją ir dokumentus galimiems šio įstatymo pažeidimams tirti.

Į įstatyme numatytos pareigos įvykdymą negali būti atsižvelgiama kaip į subjekto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o tyrimo metu duotų nurodymų vykdymas taip pat negali būti kvalifikuojamas kaip bendradarbiavimas ar pagalba tyrimą atliekančiai institucijai ir vertintinas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „4Finance“ skundą atmetė.

Teismas vertino, jog šiuo atveju atsakovas, kaip priežiūros institucija, vykdanti Įstatymu jam pavestas kreditų davėjų veiklos priežiūros funkcijas ir prižiūrinti, ar vartojimo kredito davėjai tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, 2013 m. gegužės 20 d. gavo B. J. prašymą dėl galimo Įstatymo reikalavimų pažeidimo kredito davėjui, t. y. pareiškėjui, sudarant Sutartį su jo anūku. Šio prašymo pagrindu pradėjo Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, o ją atlikusi priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą. Konstatavus, kad pareiškėjas, suteikdamas vartojimo kreditą R. J., pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir nenustačius pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, skirta bauda, atitinkanti VKĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos vidurkį.

Pasisakydamas dėl non bis in idem principo pažeidimo, teismas rėmėsi LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, nurodė, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar pareiškėjui Sprendimu skiriant baudą už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą buvo pažeistas non bis in idem principas, privaloma nustatyti visus minėtoje LVAT nutartyje nurodytus kriterijus, minėto principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus. Įvertinęs aplinkybes, susijusias su atsakovo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priėmimu, teismas nurodė, kad atsakovo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra iš anksto suplanuotas ir atliktas kompleksinis Įmonės veiklos patikrinimas, kurio metu buvo vertinta, ar bendra įmonės veikla atitinka VKĮ reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju tyrimas Lietuvos banko Priežiūros tarnyboje buvo pradėtas priežiūros institucijos iniciatyva (2013 m. birželio 21 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas Nr. 241-138 „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros pradėjimo“) gavus R. J. senelio B. J. 2013 m. gegužės 20 d. skundą dėl jo anūko mokumo vertinimo ir šio patikrinimo metu buvo vertinamas Įmonės veiklos atitikimas VKĮ reikalavimams konkrečios vartojimo sutarties (Sutarties) sudarymo atveju.

Be to, pažymėtina, kad atsakovui atliekant Įmonės kompleksinį patikrinimą, buvo vertinamos laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki kovo 1 d. ir nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki gegužės 1 d. Įmonės sudarytos vartojimo kredito sutartys, tuo tarpu R. J. vartojimo kredito sutartį Nr. 9889787001 su įmone sudarė 2013 m. sausio 23 d., t. y. daug vėliau, nei kompleksinio inspektavimo metu tikrintos vartojimo kredito sutartys ar priimtas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas. Teismas taip pat rėmėsi EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinas nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio; analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatyme numatytos pareigos; teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.

Teismas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjui buvo paskirta poveikio priemonė – įspėjimas, t. y. pati švelniausia VKĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta poveikio priemonė, o Sprendimu pareiškėjai paskirta 15 500 litų bauda savo pobūdžiu yra ekonominė administracinio, o ne kriminalinio pobūdžio sankcija. Pažymėta, kad pažeidimai, už kuriuos buvo nubaustas pareiškėjas, priskiriami prie pažeidimų finansinių paslaugų teikimo srityje, o sankcijų už šį pažeidimą nustatymu iš esmės siekiama, kad vartojimo kreditų teikimo veikla besiverčiantys subjektai, tarp jų – ir pareiškėjas, griežtai laikytųsi visų teisės aktų reikalavimų, nes netinkamas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas lemia, kad paskolos išduodamos asmenims, kurie negali prisiimti naujų finansinių įsipareigojimų ir dėl to patenka į dar sudėtingesnę finansinę situaciją.

Pareiškėjo poziciją, kad Sprendimu jis buvo pakartotinai nubaustas už savo verslo vykdymo metodiką, teismas vertino kaip pasirinktą gynimosi taktiką siekiant išvengti ekonominės atsakomybės. Teismas nurodė, jog vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, visi vartojimo kredito davėjai, įskaitant ir pareiškėją, privalo nuolat laikytis šio įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimų. Tuo atveju, jeigu konkrečiu momentu negalima užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymosi, vartojimo kredito davėjai turėtų nevykdyti tokios veiklos.

Tai, kad pareiškėjas pasirinko kitą poziciją, t. y. toliau veikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, vertinama kaip pareiškėjo individualus apsisprendimas veikti tokiu būdu, nes savaime suprantama, kad atsakovas ar kas nors kitas neturi teisės atidėti ar leisti nevykdyti įstatymų reikalavimų. Pareiškėjo argumentai, susiję su jo veiksmais siekiant įvykdyti atsakovo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo įpareigojimą iki 2013 m. sausio 1 d. pateikti informaciją apie konkrečias priemones, kurių buvo imtasi, kad būtų užtikrintas tinkamas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas (informacinių technologijų sistemos tobulinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir pan.), taip pat pareiškėjo pateikta UAB „Strategy Labs“ 2014 m. spalio 2 d. specialisto išvada išeina už nagrinėjamo ginčo dalyko ribų ir šiuo atveju teisinės reikšmės neturi.

UAB „4Finance“ į vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašyta dar 2011 m. gegužės 2 d., o 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis šios Įmonės dalis vartojimo kredito rinkoje pagal kredito likutį sudarė didžiausią dalį iš visų vartojimo kredito davėjų (50 proc.) (Lietuvos banko 2012 m. vartojimo kredito rinkos apžvalga http://www.lb.lt/vartoiimo kredito rinkos apžvalga 2012), todėl pareiškėjas, kaip finansų rinkos lyderis, privalo suprasti, kad teisės aktų privaloma laikytis nuolat, nepaisant vidinių Įmonės procesų (informacinių sistemų tobulinimo, didelių išlaidų ir pan.).

Apibendrindamas teismas nurodė, jog Sprendimo ir 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo priėmimo aplinkybės, pačių sprendimų turinys ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju analizuojami pareiškėjo padaryti pažeidimai, už kuriuos atsakovas jam pritaikė poveikio priemones, buvo atlikti skirtingu laiku, o šių pažeidimų faktinės aplinkybės buvo iš esmės skirtingos, kas sudaro pagrindą teigti, kad minėtuose sprendimuose įvardinti pareiškėjos elgesio epizodai nesudaro vientisos veikos ir negali būti laikomi tapačiais, be to, jie neatitinka ir kitų esminių dvigubo baudimo principo kriterijų.

Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad priimant Sprendimą non bis in idem principas pažeistas nebuvo.

Dėl administracinės atsakomybės taikymo senaties termino, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju įstatymo analogija negali būti taikoma, nes ginčo santykiai yra sureguliuoti Įstatyme ir būtent šis įstatymas nustato terminą, kuriam suėjus negalima taikyti atsakomybės (t. y. pradėti pažeidimo procedūros ir taikyti poveikio priemones) už šio įstatymo pažeidimus. Teismas rėmėsi Įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu, darė išvadą, kad Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatydamas konkretų terminą įstatymų leidėjas užtikrino, kad asmenims teisinė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus nebūtų taikoma neribotą laiką, ir tuo tikslu aiškiai apibrėžė trejų metų terminą nuo veikos padarymo dienos, kuriam praėjus nėra teisinio pagrindo pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ir taikyti poveikio priemones už Įstatymo pažeidimus. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1304 patvirtintoje Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepcijoje nurodoma, kad VKĮ 29 straipsnio 3 dalyje numatytas trejų metų terminas yra poveikio priemonės taikymo ūkio subjektui senaties terminas (11.19 p.). Taigi, atsakovas, priimdamas sprendimą, VKĮ 29 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinės atsakomybės taikymo senaties termino nepažeidė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir administracinės atsakomybės individualizavimo, teismas rėmėsi Įstatymo 34 straipsnio 1–3 dalimis, nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad Įmonė Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros metu atsakydama į 2013 m. birželio 25 d. Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3199, kuriuo atsakovas, vadovaudamasi Įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, prašė įmonės per 10 dienų nuo rašto gavimo dienos pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus dėl Sutarties sudarymo aplinkybių, pateikė atsakovui 2013 m. liepos 4 d. atsakymą. 2013 m. liepos 30 d. pateikė papildomus paaiškinimus. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į 2013 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-4199, kuriuo jis buvo informuotas apie galimo Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo laiką (2013 m. rugsėjo 16 d.) ir vietą, bei pasiūlymą, vadovaujantis įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatomis, duoti žodinius ar rašytinius paaiškinimus, teikti prašymus, pateikti papildomą informaciją ir kitus dokumentus, 2013 m. rugsėjo 9 d. atsakovui pateikė papildomus paaiškinimus. Teismas rėmėsi Įstatymo 31 straipsnio 1 ir 4 dalimis, vertino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2013 m. liepos 4 d., 2013 m. liepos 30 d. teikdamas informaciją raštu atsakovui, vykdė Įstatymo 32 straipsnyje jam numatytą imperatyvią asmens, dėl kurio pradėta Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, pareigą priežiūros institucijai pateikti prašomą suteikti informaciją galimiems Įstatymo pažeidimams tirti. 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikdamas papildomus paaiškinimus - pasinaudojo Įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje jam suteikta teise, todėl Įstatyme numatytos pareigos įvykdymas (teisės realizavimas) pagrįstai nebuvo vertinamas kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

III. Pareiškėjas UAB „4Finance“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl administracinio akto panaikinimo patenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1. Priimant skundžiamą sprendimą pažeistas non bis in idem principas. Vien tai, kad 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas ir Sprendimas priimti skirtingu teisiniu pagrindu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar jais pareiškėjas buvo du kartus nubaustas už tą patį trunkamąjį pažeidimą. Nėra svarbu ir tai, kad Sutartis sudaryta po 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo priėmimo, nes VKĮ pažeidimą ir šiuos atveju lėmė priežastys, atsiradusios anksčiau nei sudaryta Sutartis. Teismas į tai neatsižvelgė, tad nebuvo atskleista bylos esmė. 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime nebuvo nustatyta termino, per kurį turi būti pašalinti pažeidimai, bet buvo įpareigojimas informuoti apie įgyvendinamus veiksmus, skirtus trūkumams pašalinti. Pareiškėjas šiuos trūkumus ištaisė bendradarbiaudamas su atsakovu, per racionalius terminus – iki 2013 m. vasario 1 d. 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime nebuvo nurodyta, jog, nepašalinus trūkumų, už kuriuos taikyta atsakomybė, pareiškėjas negali tęsti veiklos. Teismo argumentai, kad vartojimo kredito davėjai apskritai neturėtų vykdyti veiklos, jei negali nedelsdami pašalinti nustatytų pažeidimų nepagrįsti, neatitinka proporcingumo principo, įprastinės tokiais atvejais paties atsakovo praktikos, į ką teismas neatsižvelgė. Nesutinka ir su teismo argumentais dėl to, kad pareiškėjo veiksmai siekiant įvykdyti 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei pareiškėjo pateikta UAB „Strategy Labs“ išvada išeina už nagrinėjamo dalyko ribų ir neturi teisinės reikšmės. Teigia, jog taip neatskleista bylos esmė. Šiuo atveju svarbu tai, jog pareiškėjas dėjo visas pastangas, stengdamasis įgyvendinti atsakovo reikalavimą, o patį pažeidimą, vertinant potencialių klientų mokumą, iš esmės sąlygojo pasikeitusi priežiūros institucijos pozicija, į ką teismas neatsižvelgė. Pažymi ir tai, jog 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjo generalinio direktoriaus patvirtintos ir 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu pakoreguotos Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) buvo pateiktos ir tikrinamos (tuo metu) priežiūros funkcijas vykdžiusios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri dėl Taisyklių jokių pastabų neturėjo ir pareiškėjas buvo sėkmingai įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą.

2. Pareiškėjui sankcija du kartus taikyta už tą patį teisės pažeidimą. Byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad pažeidimai, vertinant potencialių pareiškėjo klientų mokumą prieš vartojimo kredito sutarčių sudarymą, iki pat 2013 m. sausio 31 d. (įskaitant R. J. mokumą) buvo sąlygoti pareiškėjo Taisyklių nuostatų, už ką pareiškėjas jau buvo nubaustas. Sprendžiant, ar Sprendimu pareiškėjas nebuvo antrą kartą nubaustas už tą patį teisės pažeidimą, esminę reikšmę turi tai, ar pareiškėjas galėjo objektyviai pašalinti atsakovo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime konstatuotus VKĮ pažeidimus, vertinant potencialių klientų mokumą, iki 2013 m. sausio 23 d., kai buvo sudaryta sutartis su R. J. Nustačius, jog tokia galimybė objektyviai neegzistavo, darytina išvada, jog bausti už pažeidimą, vertinant R. J. mokumą, atsakovas negalėjo. Tuo tarpu teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas privalėjo pašalinti šiuos pažeidimus nedelsdamas, o iki to laiko – iš esmės sustabdyti savo veiklą. Teismas neatsižvelgė, jog tai itin specifiniai techniniai ir reikalaujantys ne tik informacinių technologijų, tačiau ir technikos bei verslo valdymo žinių, klausimai. UAB „Strategy Labs“ specialisto išvados įrodo, jog Sutarties sudarymo metu pareiškėjas objektyviai negalėjo užtikrinti tinkamos kredito gavėjo mokumo vertinimo procedūros. Atsakovas apie tai buvo informuotas, bet jokių pastabų neteikė. Pareiškėjas šiuo atveju nubaustas ne už konkretaus kliento mokumo vertinimo pažeidimą, o už ydingos mokumo vertinimo metodikos taikymą, už ką jam jau buvo taikyta administracinio poveikio priemonė.

3. Priimant Sprendimą pažeistas proporcingumo principas. Už mažareikšmį pažeidimą pareiškėjui paskirta neproporcinga nuobauda, taip pažeidžiant VKĮ 34 straipsnio nuostatas. Teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neteisinga. Pareiškėjas visą laiką bendradarbiavo su atsakovu, teikė informaciją raštu, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas pašalinti nustatytus VKĮ pažeidimus. Teismas nevertino aktyvių pareiškėjo veiksmai, šalinant atsakovo nustatytus pažeidimus, nors akivaizdu, kad tokie pareiškėjo veiksmai sudaro pagrindą jo atžvilgiu taikyti mažesnę nei įstatyme nustatytas vidurkis sankciją už tariamai pakartotinį įstatymo pažeidimą. Be to, nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė nei į pažeidimo pobūdį, nei į jo trukmę, nei į mastą. Sutartis sudaryta tik 1 mėnesio laikotarpiui, bendra kredito gavėjo mokama suma sudarė tik 547,93 Lt, R. J. neturėjo jokių pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, kreditas grąžintas.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo 2014 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, UAB „4Finance“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Non bis in idem principas nepažeistas, nes pareiškėjo pažeidimai negali būti laikomi tapačiais, neatitinka kitų esminių dvigubo nubaudimo principo kriterijų, suformuotų LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011. Tai, kad Įstatymo pažeidimą lėmė priežastys, atsiradusios anksčiau nei sudaryta Sutartis, neturi teisinės reikšmės konstatuojant minėto principo pažeidimą. Tapačiais gali būti pripažįstami tik tokie veiksmai, kurie tapatūs laike ir erdvėje bei siejami tokių pačių aplinkybių. Nesutinka, jog pareiškėjo veikla vertinant kredito gavėjų mokumą iki 2012 m. lapkričio 27 d. ir R. J. mokumo vertinimas prie Sutarties sudarymą, sudaro vientisą veiką. Aptariami pažeidimai padaryti skirtingu laiku, jų faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos. Pareiškėjo argumentai dėl veiksmų, kurių ėmėsi siekdamas įgyvendinti 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo įpareigojimą iki 2013 m. sausio 1 d., ir UAB „Strategy Labs“ išvada išeina už nagrinėjamo ginčo ribų. Išvada gauta nesilaikant tvarkos, nustatytos procesinėmis normomis, todėl vertintina tik kaip paprastas rašytinis įrodymas. Pareiškėjas nuo Įstatymo įsigaliojimo ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 1-33 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principų (toliau – ir Principai) priėmimo galėjo objektyviai pasirengti R. J. mokumo įvertinimui 2013 m. sausio 23 d. Argumentai, kad 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime nebuvo nustatytas terminas jame nustatytiems trūkumams pašalinti, neturi teisinės reikšmės, nes pastarasis sprendimas pareiškėjo neapskųstas ir įsiteisėjęs. Be to, net jei jis būtų nustatytas, jis neatidėtų ir nesustabdytų Įstatyme nustatytų pareigų vykdymo R. J. atveju. Pareiškėjo sprendimas naują mokumo vertinimo tvarką taikyti tik nuo 2013 m. sausio 30 d. vertinamas kaip rizikos prisiėmimas. Pareiškėjas yra finansų rinkos profesionalas, turintis suprasti, kad teisės aktų privaloma laikytis nepaisant vidinių įmonės procesų.

2. Teismo išvada, kad pareiškėjo elgesys pagrįstai nebuvo vertinamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atitinka LVAT išaiškinimus (nutartys administracinėse bylose Nr. A502-1668/2012; A444-1433/2011). Pareiškėjo argumentai, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas pašalinti atsakovo nustatytus Įstatymo pažeidimus ir apie tai atsakovą informavo raštais, neturi teisinės reikšmės, nes minėti raštai susiję ne su Sprendimu ir jame nustatytu pažeidimu, o su įsiteisėjusiu, neapskųstu 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu ir jame nustatytais pažeidimais. Pareiškėjo padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis, nes Sprendimu konstatuotas vienos pagrindinių Įstatymo nuostatų – atsakingo skolinimosi principo pažeidimas, kas lėmė, kad vartojimo kreditas suteiktas asmeniui, nors pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir Principų 7, 11.1, 11.3 ir 14 punktus jis negalėjo būti suteiktas ir vartojimo kredito sutartis neturėjo būti sudaryta. R. J. suteikto kredito dydis nepaneigia Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir šiuo straipsniu saugomų vartojimo kredito gavėjų interesų svarbos. Tokio dydžio ar net mažesnių kreditų išdavimu įprastai ir pasižymi vartojimo kreditų rinka. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių Sprendimu nustatyti pažeidimai galėtų būti laikomi pateisinamais arba mažareikšmiais, nei patikrinimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo dėl R. J. ir UAB „4Finance“ sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 241-189, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjas UAB „4Finance“ pažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kreditų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus už ką pareiškėjui skirta bauda.

Pareiškėjas, vertinant jo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, iš esmės neneigia, jog padarė skundžiamu Sprendimu konstatuotą pažeidimą, tačiau nesutikdamas su minėtu Sprendimu nurodo, jog jį priimant buvo pažeistas non bis in idem principas, nebuvo laikytasi bendrojo administracinės atsakomybės 6 mėnesių senaties termino, be to taikant administracinę atsakomybę nebuvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes, paskirta bauda yra neproporcinga.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamu Sprendimu jis buvo nubaustas antrą kartą už tą patį pažeidimą, kadangi Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 241-136 jau buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, už ką pareiškėjui skirtas įspėjimas ir pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2013 m. sausio 1 d. pateikti Lietuvos bankui informaciją apie konkrečias priemones, kurių buvo imtasi, kad būtų užtikrinamas tinkamas vartojimo kredito gavėjų mokumo įvertinimas. Pareiškėjui dėl objektyvių priežasčių nespėjus pašalinti 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 241-136 nustatyto pažeidimo, ginčijamu Sprendimu nustatytas pažeidimas sudarant Sutartį su R. J. vertintinas kaip tęstinis pažeidimas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo problematiką taikant administracinę atsakomybę išsamiai nagrinėjo ir pateikė išaiškinimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/11 (Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 213–241).

Kaip pastebėjo LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, dvigubo baudimo draudimo principas yra tiek Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas, tiek yra įtvirtintas inter alia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išskyrė, jog non bis in idem principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus. Tai reiškia, kad pagal Konvencijos nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi aktualia EŽTT praktika pabrėžė, jog non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Taigi, non bis in idem pricipo vertinimui svarbu nustatyti pažeidimo tapatumą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs (byla Sergej Zolotukhin prieš Rusiją), kad vertinant pažeidimo tapatumą turi būti analizuojamas sprendimas, kuriuo asmuo buvo nubaustas pirmą kartą, ir kaltinimai, reiškiami asmeniui pagal naują procedūrą. Paprastai ši informacija turi suteikti duomenis apie faktus, susijusius tiek su pažeidimu, už kurio padarymą asmuo jau nubaustas, tiek su pažeidimu, kuriuo asmuo kaltinamas dar kartą. Tyrimas turi būti nukreiptas į tuos faktus, kurie sudaro neatskiriamai viena su kita laiko ir erdvės atžvilgiu susijusių konkrečių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu asmeniu, visumą.

Byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 241-136 Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai konstatuoti atlikus iš anksto planuotą bei kompleksinį Įmonės veiklos patikrinimą, kurio metu buvo vertinamos vartojimo kredito sutartys laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki kovo 1 d. ir nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki gegužės 1 d. Su R. J. Įmonė vartojimo kredito sutartį sudarė 2013 m. sausio 23 d., t. y. net po 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 241-136 priėmimo. Taigi, konstatuotina, jog abiejų pažeidimų faktinės aplinkybės laiko aspektu nesutampa.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog pažeidimas pripažintinas tęstiniu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013, 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1566-662/2015). Kaip minėta, anksčiau aptarto kompleksinio pareiškėjo veiklos patikrinimo metu tikrintais laikotarpiais (nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki kovo 1 d. ir nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki gegužės 1 d.) pareiškėjo padarytas pažeidimas konstatuotas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 241-136. Taigi, atsižvelgiant į minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, jog po kompetentingos institucijos – Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 241-136 priėmimo padarytas pažeidimas yra tęstinis minėtais ankstesniais laikotarpiais padaryto pažeidimo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas kaip ūkio subjektas vykdantis vartojimo kreditavimo veiklą privalo žinoti teisės aktų reikalavimus, taikytinus jo vykdomai veiklai ir jų laikytis, tačiau, net ir tuomet, kai kompetentinga institucija nustatė pareiškėjo daromus pažeidimus, pareiškėjas sudarė sutartį su klientu nesilaikydamas tų pačių teisės aktų reikalavimų, dėl kurių neišlaikymo jis jau buvo įspėtas.

Pareiškėjas taip pat teigia, jos jis abu kartus buvo baustas už tą patį dalyką – t. y. už Įmonės generalinio direktoriaus 2011 m. balandžio 1 d. įsakymu patvirtintų ir 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu pakoreguotų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklių taikymą. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 241-136 pažeidimas konstatuotas vertinant būtent Įmonės veiklą, nustatyta, kad įmonė, suteikdama vartojimo kreditus pajamų neturintiems kredito gavėjams, nesurinkdama pakankamai informacijos apie kredito gavėjų finansinę situaciją, nesivadovavo atsakingo skolinimo principu, netinkamai vertino kredito gavėjų mokumą, nesilaikė Principų 7 punkte, 11.1 ir 11.3 punktuose nustatytų reikalavimų ir tuo pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, jog 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami vartojimo kredito davėjo veiksmai sudarant vartojimo kredito sutartį – prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu pažeidimas konstatuotas taip pat būtent dėl pareiškėjo atlikto veiksmo – vartojimo kredito R.

J. suteikimo netinkamai įvertinus kliento mokumą. Dar daugiau, Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, jog iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusių Įmonės Taisyklių 2.2 punktas atitinka Principų 7 punktą, Taisyklių 2.4 punktas – Principų 11 punktą ir konstatuota, jog Įmonė, vertindama tik negrąžintų kreditų sutarčių skaičių, pradelstų įsiskolinimų skaičių, skolų įrašų kiekį ir pan., tačiau nevertindama gaunamų pajamų bei turimų kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų dydžio, netinkamai vykdė ne tik Principų 11.1 punkte, bet ir pačios Įmonės Taisyklių 2.4.1 punkte nustatytą pareigą įvertinti kredito gavėjo finansinę situaciją, Principų 11.3 punkte ir Taisyklių 2.4.3 punkte nustatytą pareigą įvertinti jau turimus kredito gavėjo finansinius įsipareigojimus.

Taip pat, tai, jog Įmonė nesilaikė savo pačios Taisyklių reikalavimų, atitinkančių Principų reikalavimus, nurodyta ir 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. 241-136. Taigi, atsakovas nurodytuose sprendimuose nenustatė, jog pareiškėjo taikomos Taisyklės yra neatitinkančios teisės aktų reikalavimų ar yra ydingos, priešingai – atsakovas konstatavo, jog Taisyklėse įtvirtinti tie patys reikalavimai, kaip ir Principuose, o pareiškėjas nesilaikė tiek Principų, tiek savo paties Taisyklių.

Tai, kad pareiškėjas, žinodamas, jog jo vykdoma veikla neatitinka teisės aktų reikalavimų, žinodamas apie jam taikytą atsakomybę už padarytus pažeidimus, toliau vykdė veiklą pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, vertintina kaip paties pareiškėjo rizikos dėl galimų neigiamų pasekmių ir nubaudimo prisiėmimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas skundžiamu Sprendimu antrą kartą nubaustas už tą patį pažeidimą.

Dėl administracinės atsakomybės senaties termino taikymo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išaiškinimams ir jų nekartodama, sutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamo ginčo santykiams taikytinas būtent Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytas terminas, kuriam suėjus negalima pradėti pažeidimo tyrimo procedūros ir taikyti poveikio priemones. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovui priimant 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 241-189 administracinės atsakomybės senaties terminas nebuvo suėjęs.

Pareiškėjo teigimu, priimant Sprendimą pažeistas proporcingumo principas. Už mažareikšmį pažeidimą pareiškėjui paskirta neproporcinga nuobauda, taip pažeidžiant VKĮ 34 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo teigimu, turėjo būti įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – pareiškėjas visą laiką bendradarbiavo su atsakovu, teikė informaciją raštu, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas pašalinti nustatytus Įstatymo pažeidimus. Be to, nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė nei į pažeidimo pobūdį, nei į jo trukmę, nei į mastą. Sutartis sudaryta tik 1 mėnesio laikotarpiui, bendra kredito gavėjo mokama suma sudarė tik 547,93 Lt, R. J. neturėjo jokių pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, kreditas grąžintas.

Atsakomybę už Įstatymo pažeidimus reglamentuoja Įstatymo 34 straipsnis (pažeidimo padarymo metu ir baudos skyrimo metu galiojusi Įstatymo redakcija), kuriame nustatyta, jog už šio įstatymo nuostatų pažeidimus priežiūros institucija gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą. Pakartotinai per vienus metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo paskirta šio įstatymo nustatyta bauda, gali būti skiriama didesnė, iki šimto dvidešimties tūkstančių litų, bauda. Jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos (34 str. 1 d.). Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas priežiūros institucijos nutarime (34 str. 2 d.). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą. Priežiūros institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes (34 str. 3 d.). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (35 str. 4 d.).

Taigi, įstatymų leidėjas, už Įstatymo pažeidimus nustatydamas baudų dydžius su maksimalios ir minimalios baudų intervalais, su galimybe atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes taip pat numatant galimybę neskirti baudos, jau sudarė prielaidas baudą skiriančiai institucijai kiekvienu konkrečiu atveju individualizuoti sankciją.

Kaip matyti, atsakovas sprendė, jog skirtina baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkio dydžio bauda, t. y. 15 500 Lt, nenustačius nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jis bendradarbiavo su atsakovu, teikė paaiškinimus Lietuvos bankui 2013 m. liepos 4 d. ir 2013 m. liepos 30 d. raštu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, priežiūros institucija, pradėjusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į asmenį, dėl kurio veiksmų ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Įstatymo 32 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, dėl kurio pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, privalo priežiūros institucijai pateikti informaciją ir dokumentus galimiems šio įstatymo pažeidimams tirti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kaip minėta kliudymas atlikti tyrimą, padaryto pažeidimo slėpimas gali būti vertinami kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Taigi pareiškėjas, kaip asmuo, dėl kurio veiksmų buvo pradėta Įstatymo pažeidimo procedūra, privalėjo pateikti informaciją ir dokumentus pažeidimui tirti, ir turėjo teisę teikti paaiškinimus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. liepos 4 d. rašto Lietuvos banko Priežiūros tarnybai turinį vertina, jog be to, jog jame taip pat šio rato prieduose pareiškėjas privalomai pateikė atsakovo prašomus duomenis apie galimai padarytą pažeidimą, iš esmės pareiškėjo nurodomi teiginiai yra gynybinio pobūdžio. Minėtame rašte pareiškėjas teigė, jog atlikęs R. J. mokumo vertinimą, nenustatė jokių padidintos rizikos kriterijų, iš visumos duomenų neturėjo jokių objektyvių priežasčių abejoti kredito gavėjo galimybėmis grąžinti kreditą. Taip pat ir 2013 m. liepos 30 d. rašte pareiškėjas Lietuvos banko Priežiūros tarnybai akcentavo, jog suteikiant vartojimo kreditą R. J. buvo tikrinama jo kreditinė istorija Skolininkų administravimo informacinėje sistemoje, kurioje niekada nebuvo užfiksuota jokių uždelstų įsiskolinimų. 2013 m. rugsėjo 9 d. rašte pareiškėjas taip pat išdėstė savo gynybinę poziciją, reaguodamas į atsakovo išvadą dėl vartojimo kredito sutarties su R. J. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teikti rašytiniai paaiškinimai nevertintini kaip intensyvus savanoriškas bendradarbiavimas su priežiūros institucija tyrimo metu.

Pagal anksčiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes negalima konstatuoti, pareiškėjas asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas ėmėsi veiksmų pertvarkyti savo vykdomą kreditavimo veiklą taip, jog ji atitiktų teisės aktų reikalavimus, nereiškia, jog pareiškėjas nutraukė Sprendime konstatuotą pažeidimą. Priešingai, kaip minėta, pareiškėjas žinodamas apie tai, jog sudarydamas sutartis su vartojimo kreditų gavėjais ir tinkamai netikrindamas jų mokumo pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir už tokio pobūdžio veiklą jau buvęs įspėtas, vis tiek sudarė Sutartį su R. J. pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nėra duomenų apie kitas, Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje išvardintas ar kitokias galimas lengvinančias aplinkybes, todėl atsakovas pagrįstai sprendė nemažinti baudos nenustačius lengvinančių aplinkybių.

Dėl pažeidimo masto teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju, Sutartimi suteikto kredito suma, laikotarpis nėra reikšmingi. Kaip minėta, pareiškėjas neginčija padaryto pažeidimo. Akcentuotina, jog šiuo pažeidimu nesilaikyta Įstatymo reikalavimo laikytis atsakingo skolinimo principo, dėl ko buvo suteiktas vartojimo kreditas asmeniui, kuriam jis nebūtų suteiktas, jei kredito davėjas būtų laikęsis Įstatymo reikalavimų. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir tai, jog kaip nurodė pats pareiškėjas 2013 m. liepos 4 d. rašte Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, R. J. kreditą grąžino 2013 m. liepos 2 d., nors pagal Sutartį grąžinimo data buvo nustatyta 2013 m. balandžio 23 d., be kita ko sumokėdamas 130,78 Lt vėlavimo palūkanų.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, jog atsakovas pagrįstai skyrė Įstatyme nustatyto dydžio minimumo ir maksimumo vidurkio dydžio baudą. Tokio dydžio bauda nagrinėjamu atveju atitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas tinkamai įvertinęs pareiškėjo padarytą pažeidimą taikė teisingą sankciją. Atsakovo priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir tinkamai vadovavosi aktualia suformuota teismų praktika, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo UAB „4Finance“ apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „4Finance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė