2016-04-26 Nr. AB-9168-3-65-3-00033-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-553-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00033-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–7), prašydamas: 1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) viršininko 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 89-TE-532 „Dėl viršilos A. K. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Utenos AVPK išmokėti A. K. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. buvo nušalintas nuo Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigų, kadangi galimai padarė tarnybinį nusižengimą. Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovas, priimdamas skundžiamą aktą, neįsigilino į faktines aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad taikoma priemonė pernelyg suvaržo pareiškėjo teises ir negali būti laikoma proporcinga siekiamiems tikslams bei pateisinama objektyviu būtinumu. Be to, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo nušalinimas nuo einamų pareigų visiškai neturi įtakos tyrimui. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neįvertino, kad dėl taikomos poveikio priemonės jam nemokamas atlyginimas, ir ši aplinkybė labai apsunkina jo pragyvenimo galimybes. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, vadovavosi negaliojančiu aktu – Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, todėl Įsakymas yra naikintinas.

Teismo posėdyje pareiškėjas A. K. pažymėjo, kad Įsakymas priimtas skubotai, neatsižvelgus į tai, kad įvykio vietoje pareiškėjas dalyvavo kaip liudytojas, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas be teisinio pagrindo, t. y. nesant nusikalstamos veikos sudėtį patvirtinančių duomenų. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nemokamo darbo užmokesčio sunkiai pragyvena, priverstas skolintis, kito darbo nušalinimo laikotarpiui neieško.

Pareiškėjo A. K. atstovas advokatas L. P. nurodė, kad policijos įstaigos vadovo teisė nušalinti pareigūną nuo tarnybos nėra absoliuti, t. y. nušalinimas galimas esant teisės aktų numatytam pagrindui ir remiantis galiojančiais teisės aktais. Utenos AVPK viršininkas Įsakyme nurodė negaliojantį teisės aktą ir dėl šios priežasties skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas ir naikintinas. Tarnybinis patikrinimas pradėtas be pagrindo, pareiškėjas jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė. Be to, pareiškėjo atstovas mano, kad ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį nėra perspektyvus, kadangi pareikštiems kaltinimams patvirtinti nebus surinkta įrodymų. Utenos AVPK, nušalindamas pareiškėją nuo tarnybos, neslepia nuostatos, jog ateityje ketina A. K. atleisti iš vidaus tarnybos. Tokie policijos veiksmai yra neteisėti.

Pareiškėjo A. K. atstovas advokato padėjėjas S. S. savo paaiškinimus išdėstė žodžiu ir pateikė raštu (b. l. 50–52). Teikdamas paaiškinimus advokato padėjėjas S. S. papildomai akcentavo, kad ginčo teisminio nagrinėjimo metu atsakovas neturi teisinio pagrindo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, nes yra paskirta dokumento ekspertizė, ikiteisminis tyrimas sustabdytas, todėl nėra patvirtinta, jog A. K. suklastojo dokumentą. Be to, ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, pareikštas kaltinimas – nepagrįstas. Advokato padėjėjo S. S. teigimu, A. K. nepadarė jokios veikos, kvalifikuotinos kaip pareigūno vardo pažeminimas. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nereiškia, kad jis kaltas įvykdęs tarnybinį nusižengimą.

Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime (b. l. 20–23) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjui 2014 m. gruodžio 30 d. buvo įteiktas Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 89-9-PR3-26 (toliau – ir Pranešimas). Pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie policijos turimus duomenis, jog A. K. įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, dėl kurio jis nušalinimas nuo Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigų. Utenos AVPK teigė, kad pareiškėjas nuo tarnybinių pareigų buvo nušalintas esant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 34 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, laikantis Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija), 15 punkto reikalavimų bei atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką. Gauta informacija, jog A. K. įteiktas pranešimas apie įtarimus dėl nusikalstamos veikos padarymo, sudarė pagrindą pareiškėjo atžvilgiu pradėti tarnybinį patikrinimą, įtariant jį padarius tarnybinį nusižengimą, kuriuo pažemintas pareigūno vardas. Pareiškėjo atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-01042-14 pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 59–64) pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyresnysis tyrėjas M. M. 2014 m. gruodžio 19 d. parengė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, jog 2014 m. gruodžio 19 d., apie 11 val. 50 min., Utenoje, Joniškėlio gatvėje, vykdydamas tarnybines pareigas, pastebėjęs automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įtardamas, jog automobilio vairuotojas padarė administracinį teisės pažeidimą, jį sustabdė. Vairuotojas J. R. transporto priemonės dokumentų nepateikė, todėl į įvykio vietą buvo iškviesti Kelių policijos skyriaus pareigūnai (b. l. 13).

Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulio būrio vyresnysis patrulis N. Č. 2014 m. gruodžio 19 d. parengtame tarnybiniame pranešime nurodė, kad Utenos AVPK Operatyvaus valdybos skyriaus budėtojo nurodymu nuvykus į vietą, kurioje buvo sustabdytas automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jo vairuotojas J. R. neturėjo galiojančio draudimo poliso, o laikinojo valstybinio numerio galiojimas buvo pasibaigęs. J. R. atsisakė pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą (b. l. 14). Utenos AVPK Imuniteto poskyrio vyriausiasis tyrėjas T.

M. 2014 m. gruodžio 30 d. parengė tarnybinį pranešimą Nr. 89-RR5-789 „Dėl Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyresniojo patrulio A. K. veiksmų“ ir pateikė jį Utenos AVPK viršininkui (b. l. 24–26). Minėtame tarnybiniame pranešime Utenos AVPK Imuniteto poskyrio vyriausiasis tyrėjas T. M. išdėstė surinktus duomenimis apie administracinio teisės pažeidimo, kurį padarius įtariamas J. R., tyrimo aplinkybes; Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyresniojo patrulio N. Č. 2014 m. gruodžio 23 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes apie A.

K. veiksmus, kuriuos jis atliko N. Č. tiriant J. R. įvykdytą teisės pažeidimą; Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Veiklos organizavimo ir prevencijos grupės vyresniojo specialisto R. R. 2012 m. gruodžio 29 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes apie per administracinio teisės pažeidimo ROIK 07-14-8981887 tyrimą atliktus A. K. veiksmus pateikiant galimai suklastotą leidimą trumpalaikiam dalyvavimui eisme motorinei transporto priemonei; duomenis apie A. K. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Be to, Utenos AVPK Imuniteto poskyrio vyriausiasis tyrėjas T. M. pasiūlė pradėti tarnybinį patikrinimą dėl atliktų A. K. veiksmų (b. l. 24–26). Utenos AVPK viršininkas, susipažinęs su gautu Utenos AVPK Imuniteto poskyrio vyriausiojo tyrėjo T. M. tarnybiniu pranešimu Nr. 89-RR5-789, 2014 m. gruodžio 30 d. nurodė Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyresniajam tyrėjui M. M. pradėti A. K. tarnybinį patikrinimą (b. l. 24). Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyresnysis tyrėjas M. M. 2014 m. gruodžio 30 d. parengė Pranešimą, kuris tą pačią dieną pasirašytinai buvo įteiktas pareiškėjui (b. l. 27–30).

Be to, Utenos AVPK Imuniteto poskyryje 2014 m. gruodžio 29 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-01042-14 pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, o 2014 m. gruodžio 30 d. Utenos AVPK Imuniteto poskyrio vyriausioji tyrėja R. M. įteikė A. K. pranešimą apie įtarimą padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (b. l. 42–43). Ikiteisminio tyrimo pareigūnė pranešime apie įtarimą nurodė, kad A. K. įtariamas suklastojęs tikrą UAB „Bestauto“ leidimą trumpalaikiam (vienos dienos) dalyvavimui eisme motorinei transporto priemonei, 2014 m. gruodžio 23 d. panaudojo šį leidimą, pateikdamas jį kopijos padarymui, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Utenos AVPK Kelių policijos skyriuje, bei laikė šį leidimą automobilyje iki jį 2014 m. gruodžio 29 d. kratos metu paėmė Utenos AVPK Imuniteto poskyrio pareigūnai (b. l. 41–43).

Utenos AVPK viršininkas 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 89-TE-532 „Dėl viršilos A. K. nušalinimo nuo pareigų“ nušalino A. K. nuo Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigų tarnybinio patikrinimo metu nuo 2014 m. gruodžio 30 d., bet ne ilgiau kaip tarnybinio patikrinimo laikui (1 punktas); nurodė pareiškėjui grąžinti pareigūno pažymėjimą, specialųjį ženklą, tarnybinio ginklo kortelę, specialiąsias priemones bei kitą jam patikėtą materialųjį turtą (2.2 punktas), o Utenos AVPK Finansų skyriui – nemokėti darbo užmokesčio pareiškėjui nuo 2014 m. gruodžio 30 d.

Pareiškėjas su Įsakymu supažindintas pasirašant (b. l. 31).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl policijos įstaigos vadovo įsakymo nušalinti policijos pareigūną nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui teisėtumo ir pagrįstumo yra kilęs tarnybinių teisinių santykių srityje. Pareiškėjo A. K. ginčijamas Įsakymas priimtas, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 28 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308, 15 punktu.

Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis nurodo, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Priimant Įsakymą galiojo Aprašo 15 punktas, kuriame nurodoma, kad tikrinamas pareigūnas vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, įsakymu Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais tarnybinio patikrinimo atlikimo metu gali būti nušalintas nuo pareigų. Tokį įsakymą vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, gali priimti savo iniciatyva arba gavęs motyvuotą tikrintojo teikimą. Taigi, aukščiau nurodytos teisės normos yra blanketinio pobūdžio, nukreipiančios į Valstybės tarnybos įstatymą, konkrečiai, į šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Teismas pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gegužės 8 d. redakcija) yra pateiktas sąrašas šio įstatymo straipsnių ir jų dalių bei VI skyrius, kurie statutiniams valstybės tarnautojams taikomi be išlygų. Į šį sąrašą patenka ir Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnis, kuriuo atsakovas Utenos AVPK rėmėsi, priimdamas Įsakymą. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtino valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui pagrindą, apibrėžiamą sąlyga, kad pareigūno atžvilgiu tarnybinis patikrinimas turi būti atliekamas dėl veikos, už kurią jis gali būti atleistas iš pareigų. Vidaus tarnybos įstatymo 53 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindus, 1 dalies 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jeigu savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

Byloje nustatyta, kad Utenos AVPK Vidaus tyrimo grupės vyresnysis tyrėjas 2014 m. gruodžio 30 d. parengtame Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 89-9-PR3-26 pateikė policijos įstaigos turimus duomenis apie A. K. galimai įvykdyto tarnybinio nusižengimo faktines aplinkybes, pareiškėjo veikas, kuriomis jis įvykdė tarnybinį nusižengimą, nurodė, kokius teisės aktus pareiškėjas pažeidė, ir suformulavo išvadą, kad tokiu poelgiu pareiškėjas pažemino pareigūno vardą (b. l. 27–30). Pareiškėjas su nurodytu pranešimu buvo supažindintas 2014 m. gruodžio 30 d. (b. l. 30).

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad Utenos AVPK Imuniteto poskyrio vyriausioji tyrėja, remdamasi 2014 m. gruodžio 29 d. pranešimu, reg. Nr. 0114000821243, tą pačią dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 89-1-01042-14 pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimo požymius (b. l. 41), o 2014 m. gruodžio 30 d. ši tyrėja A. K. įteikė pranešimą apie įtarimą. Šiame pranešime nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių įtarti, kad pareiškėjas padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. suklastojo tikrą dokumentą, jį laikė ir panaudojo (b. l. 42–43).

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad Utenos AVPK viršininkas ginčijamą Įsakymą priėmė, gavęs Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyresniojo tyrėjo A. K. parengtą 2014 m. gruodžio 30 d. Pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 89-9-PR3-26. Atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 20 punkte įtvirtintas nuostatas ir Tvarkos aprašo priede pateiktą Pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo formą, teismas sprendžia, šiame dokumente yra nurodomos faktinės, objektyviai įtariamą pažeidimą patvirtinančios aplinkybės (konkretūs pareigūno veiksmai (neveikimas), įtariamo pažeidimo padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Tai reiškia, kad pranešime dėl tarnybinio nusižengimo išdėstomi esminiai objektyvieji įtariamo nusižengimo požymiai – konkreti veika, pažeidimo padarymo būdas, priemonės, laikas, vieta, veikos padariniai ir pan.

Išanalizavus A. K. parengtą 2014 m. gruodžio 30 d. Pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 89-9-PR3-26, daroma išvada, kad Utenos AVPK viršininkui buvo pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie A. K. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo esminius objektyviuosius požymius, pažeidimo pobūdį, kaltės formą.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad Utenos AVPK viršininkui 2014 m. gruodžio 30 d. priimant Įsakymą, buvo visos Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje ir Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, kurioms esant, policijos pareigūnas nušalinamas nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui. Be to, teismas sprendžia, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, laikėsi Aprašo 15 punkte įtvirtintų procedūrinių taisyklių: Įsakymą priėmė teritorinės policijos įstaigos vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą ir pasinaudojęs Valstybės tarnybos įstatymo suteikta teise; A. K. nuo pareigų nušalintas, Aprašo 20 punkto nustatyta tvarka pareiškėją informavus apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą; pareiškėjas su įsakymu dėl nušalinimo nuo pareigų supažindintas pasirašytinai; Įsakymo turinys atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

Atsakovo priimtas Įsakymas yra individualus administracinis aktas, kuriam keliamus bendruosius turinio reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis. Įsakymo įžanginėje dalyje, tarp teisės aktų, kuriais rėmėsi Utenos AVPK viršininkas, priimdamas šį individualų administracinį aktą, yra nurodyta ir Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka. Minėtas teisės aktas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d.

įsakymu Nr. 1V-308. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2013 m. rugpjūčio 23 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-720, kuriuo 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. 1V-308 „Dėl Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Nurodytu 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-720, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 12 dalimi, buvo patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d.

Pareigūno, kurio atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimą reguliuojančios taisyklės yra įtvirtintos Aprašo 15 punkte. Iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. galiojusioje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos pareigūno nušalinimą reguliavusios taisyklės buvo įtvirtintos 13 punkte. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Utenos AVPK viršininkas, priimdamas Įsakymą, vadovavosi teisingai parinkta teisės norma, tačiau neteisingai nurodė ją numatančio teisės akto redakciją.

LVAT praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, numatytas VAĮ 3 straipsnio 1 punkte, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą, yra įstatymo viršenybės principas. Šis principas reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais (LVAT 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-686/10). Teismas konstatuoja, kad ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas tinkamai parinktomis įstatymų normomis – Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsniu.

Poįstatyminio, t. y. žemesnės nei įstatymas galios, teisės akto – Aprašo 15 punktas nustato tik procedūrines taisykles, kuriomis vadovaujamasi taikant aukščiau nurodytas materialines teisės normas. LVAT yra nurodęs, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu. Taigi, mažareikšmiai procedūriniai pažeidimai nepaneigia individualaus administracinio akto teisėtumo.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta, sprendžia, kad aplinkybė, jog Įsakymo įžanginėje dalyje yra nurodytas netikslus teisės akto pavadinimas, nedaro neteisėtais nei atsakovo veiksmų, priimant Įsakymą, nei paties Įsakymo. Dėl šios priežasties teismas A. K. argumentus, kad ginčijamas Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas, nes pagrįstas negaliojančiu teisės aktu – Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, atmeta kaip nepagrįstus ir jais daromų išvadų negrindžia.

Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnis, reglamentuojantis valstybės tarnautojo nušalinimo teisines pasekmes, nustato, kad darbo užmokestis valstybės tarnautojui už nušalinimo laikotarpį nemokamas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, šis straipsnis policijos pareigūnų atžvilgiu taikomas be išlygų. Atsižvelgus į teisės normos imperatyvų turinį ir į tai, jog, pagal teisės aktų hierarchiją, minėtoji teisės norma įtvirtinta įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte, daroma išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnį taikantis subjektas neturi pasirinkimo galimybės. Taigi, atsakovas Utenos AVPK yra imperatyviai įpareigotas besąlygiškai pareiškėjui, kaip nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, nemokėti darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį.

Aplinkybė, kad nušalintas nuo pareigų pareiškėjas per tarnybinio patikrinimo laiką negaus darbo užmokesčio, neabejotinai sukelia tam tikrų nepatogumų ir suvaržymų. Tačiau įstatymų leidėjas Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 dalyje įtvirtino ir nuo pareigų nušalinto valstybės tarnautojo garantijas. Tai reiškia, kad, nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, pareiškėjas bus grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai vėl pradės eiti pareigas, jam atsakovas privalės išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, bei 0,07 procento delspinigių už šią sumą.

Delspinigiai nemokami tik tuo atveju, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 4 dalį, nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas nepraranda valstybės tarnautojo teisės dirbti kitą darbą pagal šio Įstatymo 161 straipsnį. Pagal LVAT aiškinimą, ginčuose darbo užmokesčio teisinių santykių srityje proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams, t. y. kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcijos) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir taikomą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Utenos AVPK, veikdamas taip, kaip reikalauja jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai, ir pareiškėjo atžvilgiu taikydamas poveikio priemones, kurios turėtų būti taikomos, elgėsi teisėtai. Dėl šios priežasties aplinkybė, kad A. K. per nušalinimo laikotarpį atsakovas nemoka darbo užmokesčio, negali būti laikoma neadekvačia ar neproporcinga ir dėl to neteisėta priemone.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, konstatuoja, kad pareiškėjo A. K. skundas yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 66–72) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas formaliai, netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai interpretavo teisės aktus, reglamentuojančius nušalinimo pagrindus.

2. Teismas nepagrįstai pripažino mažareikšmiu pažeidimu aplinkybę, kad ginčo Įsakymas priimtas remiantis negaliojančiu teisės aktu. Toks pažeidimas yra esminis.

3. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Įsakymas pagrįstas tinkamai parinktomis įstatymo nuostatomis – Valstybės tarnybos įstatymo, Statuto nuostatomis, o poįstatyminio akto, t. y. Aprašo 15 punkto, nuostatos nustato tik procedūrines taisykles, kuriomis vadovaujamasi taikant anksčiau nurodytas materialinės teisės normas, todėl Įsakymas yra teisėtas. Netinkamo akto nurodymas Įsakyme rodo, kad atsakovas, priimdamas šį aktą, nesigilino į faktines aplinkybes, Įsakymą priėmė skubotai.

4. Įsakymas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio nuostatoms, kadangi yra nemotyvuotas ir priimtas neturint duomenų, reikalingų Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui. Teismas neįvertino to, kad, priimant Įsakymą, atsakovas neturėjo pagrindo atleisti pareiškėją iš pareigų. Kad šių pagrindų nebuvo ir nėra patvirtina atsakovo 2015 m. vasario 2 d. sutikimas patvirtinti teikimą „Dėl tarnybinio patikrinimo sustabdymo“ Nr. 89-IL-1262 (jame nurodyta, kad tarnybinį patikrinimą siūloma stabdyti, nes dokumentų klastojimo faktas yra neaiškus, o kitų duomenų atleisti pareiškėją iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą nepakanka). Taigi buvo pažeistas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, taip pat VAĮ 8 straipsnio 1 dalis.

5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir teisingumo, proporcingumo principų. Nušalinimas nuo pareigų, nemokant atlyginimo, yra viena griežčiausių sankcijų, kuri gali būti skiriama tik esant pakankamai įrodymų, kad pareigūnas šiurkščiai pažeidė pareigūno statusą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, išvis nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas yra padaręs nusikaltimą ar pažeminęs pareigūno vardą.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime (b. l. 76–79) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai nurodė, kad pareigūno nušalinimas nuo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį galimas, be kita ko, ir tada, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pakankamu teisiniu pagrindu nušalinti pareigūną nuo pareigų yra tai, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios yra nesuderinamos su reikalavimais, keliamais pareigūno statusui. Nagrinėjamu atveju gauta oficiali informacija apie pareiškėjui pateiktus įtarimus dėl nusikaltimo padarymo Statuto 26 straipsnio 6 dalies bei Tvarkos aprašo 6 punkto taikymo požiūriu buvo pakankamas pagrindas pradėti pareiškėjo atžvilgiu tarnybinį patikrinimą. Šiuo metu pareiškėjo A. K. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 89-1-01042-14 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, yra atliekamas ir tęsiamas toliau.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jokių motyvų nenurodė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 89-TE-532 „Dėl viršilos A. K. nušalinimo nuo pareigų“ ir prašo įpareigoti atsakovą išmokėti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Ginčijamu įsakymu Utenos AVPK viršininkas A. K., Utenos APVK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyresnįjį patrulį, nušalino nuo einamų pareigų tarnybinio patikrinimo metu nuo 2014 m. gruodžio 30 d., bet ne ilgiau kaip tarnybinio patikrinimo laikui. Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 28 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308) 15 punktu ir atsižvelgus į Utenos AVPK vidaus tyrimų grupės 2014 m. gruodžio 30 d. pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 89-9-PR3-26 (b. l. 31).

Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje (ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojo 2013m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-456 redakcija) nustatyta, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo ar tarnybinio patikrinimo laikui. Pagal Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (ginčui aktuali Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija) 15 punktą tikrinamas pareigūnas vadovo, turinčio skirti tarnybinę nuobaudą, įsakymu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais tarnybinio patikrinimo atlikimo metu gali būti nušalintas nuo pareigų. Tokį įsakymą vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, gali priimti savo iniciatyva arba gavęs motyvuotą tikrintojo teikimą. Draudžiama tikrinamą pareigūną nušalinti nuo pareigų neinformavus jo apie pradėtą tarnybinį patikrinimą Tvarkos aprašo 20 punkte nustatyta tvarka. Su įsakymu dėl nušalinimo nuo pareigų tikrinamas pareigūnas nedelsiant supažindinamas pasirašytinai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad byloje nustatytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, jog Utenos AVPK viršininkui priimant ginčijamą įsakymą buvo visos Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje ir Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, kurioms esant policijos pareigūnas (valstybės tarnautojas) nušalinamas nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui. Priimdamas ginčijamą įsakymą, atsakovas laikėsi ir Aprašo 15 punkte įtvirtintų procedūrinių taisyklių.

Iš pareiškėjo A. K. pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, mano, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius nušalinimo pagrindus.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai nurodė, kuriais konkrečiai įrodymais remiasi priimdamas sprendimą, ir kuriuos atmeta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, gavęs 2014 m. gruodžio 30 d. Utenos AVPK Imuniteto poskyrio vyriausiojo tyrėjo tarnybinį pranešimą Nr. 89-RR5-789 „Dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniojo patrulio A. K. veiksmų“, tą pačią, t. y. 2014 m. gruodžio 30 d. pavedė M. M. (Utenos AVPK Vidaus tyrimų grupės vyresniajam tyrėjui) pradėti tarnybinį patikrinimą (b. l. 24). Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 89-9-PR3-26 buvo surašytas 2014 m. gruodžio 30 d. ir tą pačią dieną pateiktas pareiškėjui susipažinti, apie ką jis patvirtino pasirašytinai (b. l. 27-30). Su įsakymu dėl nušalinimo nuo pareigų A. K. taip pat buvo supažindintas pasirašytinai, kaip tai reikalaujama Aprašo 15 punkte. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Utenos AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 89-TE-532 „Dėl viršilos A. K. nušalinimo nuo pareigų“ preambulėje teisingai nurodyta poįstatyminio teisės akto – Aprašo 15 punkto, nustatančio tikrinamo pareigūno nušalinimo nuo pareigų procedūrą, nuostata. Ta aplinkybė, kad įsakyme buvo nurodyta tik Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo aprašo patvirtinimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo data ir numeris, bet nebuvo nurodyta įsakymo priėmimo metu galiojusi įsakymo redakcija (t. y. 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720) ginčijamo įsakymo nedaro neteisėtu. Kita vertus, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, atsakovo įsakymas pagrįstas tinkamai parinktomis įstatymų (aukštesnės galios teisės aktų) normomis: Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsniu.

Atsakydama į apelianto argumentą, kad atsakovo įsakymas yra nemotyvuotas ir priimtas neturint duomenų, reikalingų Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymui, kadangi atsakovas 2015 m. vasario 2 d. sutiko patvirtinti teikimą „Dėl tarnybinio patikrinimo sustabdymo“, teisėjų kolegija pažymi, kad priimant ginčijamą įsakymą buvo remiamasi ir Utenos AVPK vidaus tyrimų grupės 2014 m. gruodžio 30 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 89-9-PR3-26. Tad šis dokumentas laikytinas sudėtine įsakymo dalimi. Pranešime yra išsamiai išdėstytos faktinės pažeidimų, kurių padarymu pareiškėjas kaltinamas, aplinkybės, teisė aktų normos ir pripažinta, kad pareiškėjas galimai savo poelgiu pažemino pareigūno vardą (b. l. 9-11). Pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies (2008m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija) 7 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Jau minėta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą nušalinimas nuo pareigų galimas, kai tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią galima atleisti iš pareigų. Aplinkybė, kad Utenos AVPK viršininkas 2015 m. vasario 2 d. sutiko patvirtinti tyrėjo teikimą dėl tarnybinio patikrinimo sustabdymo iki bus priimtas procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 89-1-01042-14, kuris buvo pradėtas dėl tų pačių veikų, kurios buvo užfiksuotos ir tarnybinio patikrinimo metu, esminės reikšmės 2014 m. gruodžio 30 d. priimto įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad anksčiau minėtose Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatose numatytos teisės pareiškėją nušalinti nuo pareigų esant tam tikroms sąlygoms, atsakovas nepažeidė.

Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, duomenų apie procesinės teisės normų pažeidimus nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė