2018-10-03 Nr. AB-17412-3-61-3-04563-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1630-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04563-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. (K. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. Č. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 390 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo drėgna, tamsu, veisėsi blakės bei tarakonai, ant sienų buvo pelėsio. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, be to, jame buvo tiekiamas tik šaltas vanduo. Prie kamerose įrengto stalo vienu metu galėjo valgyti tik du asmenys. Lovos buvo senos, surūdijusios, gadindavo patalynę ir girgždėdavo. Dušai Lukiškių TI-K buvo prastos būklės, jais buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius bei fizinius išgyvenimus, suprastėjo jo sveikata.

3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti 8,52 Eur skundo dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

4. Atsakovas nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai. Atsakovas paaiškino, jog dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

5. Atsakovas paaiškino, jog už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Nurodė, jog Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius – vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už skalbimo paslaugą. Suimtieji šia paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Jei suimtasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami sausi.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

7. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. kovo 21 d. ir nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. Šiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,79 kv. m iki 34,71 kv. m, todėl pareiškėjui tekdavo nuo 2,44 iki 8,68 kv. m. Pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas 411 dienų, iš jų 2 dienas (2016 m. kovo 3 d. ir 2016 m. kovo 24 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į 3,6 kv. m kameros plotą. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas taip pat nustatė, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų įrengimu, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punktą, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino reikalavimų dėl sanitarinio mazgo patalpų atskyrimo bei vėdinimo, o šalto vandens neįrengimo sanitariniame mazge nelaikė pažeidimu.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo antisanitarinės sąlygos: buvo tarakonų, blakių, tvyrojo drėgmė, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, ant sienų buvo pelėsio, teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, konstatavo Higienos normos HN 76:2010 56 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 39 punkto pažeidimą, o pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kamerų apšvietimo bei drėgmės atmetė, kaip nepagrįstus. Įvertinęs tai, kad Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaręs 2015 m. gruodžio 30 d. sutartį Nr. 575/18-298 dėl buitinių kenkėjų stebėjimo ir naikinimo, pareiškėjo argumentus, susijusius su tarakonų ir parazitų buvimu kamerose, teismas taip pat atmetė.

10. Pareiškėjo argumentus, susijusius su kėdžių trūkumu kamerose, teismas atmetė, nurodydamas, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikoma 1–2 asmenys. Be to, pareiškėjas neginčijo, kad kamerose būdavo tik dvi kėdės.

11. Teismas įvertinęs tai, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė jokių higienos reikalavimų pažeidimų, susijusių su dušų būkle, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir (ar) kitas institucijas, pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu prastų sąlygų ir tvarkos atmetė. Atitinkamai, pareiškėjui neteikus skundų dėl netinkamos gultų būklės, jo skundo argumentus teismas taip pat atmetė.

12. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų (minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimą, netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą ir pelėsio buvimą kameroje) mastą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 800 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 800 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Pareiškėjas K. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas teigia, kad jis kreiptis į teismas anksčiau negalėjo, nes EŽTT nutarimai neišversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, jis buvo ilgesnis nei nustatė teismas. Pareiškėjas nurodo, jog prašė taikyti europietišką ploto standartą, tačiau teismas vis tiek taikė Lietuvos ir įskaitė į plotą baldus. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

15. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas iš esmės atkartojo savo poziciją pateiktą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas su pareiškėjo pozicija nesutinka, ir teigia, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui K. Č., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui 2 dienas Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinimas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Taip pat konstatavo Higienos normas HN 76:2010 21 ir 56 punktų bei Higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimus.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, jog teismas netinkamai apskaičiavo pažeidimo trukmę, taip pat neįvertino ploto trūkumo kamerose, kadangi neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

22. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

23. Įvertinus atsakovo atstovo teismui pateiktus duomenis (b. l. 12–13), galima spręsti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. periodiškai buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,79 iki 34,71 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 5, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,44 iki 8,68 kv. m. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2 dienas Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose kamerose.

24. Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 800 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija jo patirtai skriaudai atlyginti.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Č. (K. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė