P-552-61-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-61/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00680-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3, 80.11, 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „HPH group“, uždarajai akcinei bendrovei „Kristiana“, uždarajai akcinei bendrovei „Init“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Conangym“, R. G., L. T. dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2006 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. A-2616 (toliau – ir Įsakymas) dalį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo; 2) panaikinti Administracijos statytojui UAB „HPH group“ 2008 m. vasario 21 d. išduotą statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17 (toliau – ir Statybos leidimas).

Nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūroje 2011 m. rugpjūčio 10 d. iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros gautas nagrinėti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, Departamentas) 2011 m. liepos 29 d. raštas Nr. R4-7210 (3.12)2-1862 dėl administracinių aktų, kurie sudarė sąlygas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai panaikinimo. Atlikus Departamento prašyme nurodytų duomenų patikrinimą, nustatyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d.

įsakymu Nr. 292 į Kultūros vertybių registrą, kaip kultūros vertybė, įrašyta Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu (unikalus numeris Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 minima kultūros vertybė (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu) pripažinta valstybės saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į šios kultūros vertybės vietovės teritoriją, todėl traktuotinas kaip kultūros vertybės vertingoji savybė.

Kauno miesto administracijos direktoriaus 2006 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. A-2616 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)detaliojo plano tvirtinimo“ buvo patvirtinti dviejų sklypų detalieji planai, įskaitant ir 2 132 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Pažymėjo, jog žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, valstybinės žemės patikėjimo teise šiuo metu valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Nuomos teisėmis žemės sklypo dalis valdo UAB „Kristiana“ ir UAB „HPH group“.

Šiame žemės sklype yra registruoti pastatai, kurių adresai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atskiromis pastato, registruoto adresu (duomenys neskelbtini), patalpomis nuosavybės teise šiuo metu disponuoja UAB „Kristiana“ ir UAB „HPH group“. Pastato, registruoto adresu (duomenys neskelbtini), atskiromis patalpomis nuosavybės teise disponuoja UAB „Conangym“ ir UAB „Init“. Nurodė, kad Įsakymu patvirtintu 2 132 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliuoju planu (toliau – ir Detalusis planas) nustatyti tvarkymo ir naudojimo režimai.

Be kitų Detaliojo plano sprendinių, pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), leista aukštinti iki 20,5 m. Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų ir infrastruktūros skyrius 2008 m. vasario 21 d. išdavė statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17, kuriuo leidžiama pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija. Rekonstrukcijos objektas – administracinio pastato lB3p ((duomenys neskelbtini)) dalies patalpų rekonstravimas, užstatant antstatą (planuojamas ketvirtas ir penktas – mansardinis aukštai), patalpų paskirties keitimas į viešbutį.

Pagal techninį projektą, statinio užimtas žemės plotas po rekonstrukcijos padidėja nuo 564 kv. m iki 571 kv. m, pastato tūris po rekonstrukcijos padidėja nuo 8 786 kv. m iki 10 296 kv. m. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 kultūros vertybę (Kauno miesto istorinę dalį, vadinamą Naujamiesčiu) pripažinus valstybės saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui, pradėjo veikti ir turėjo būti taikomas kultūros vertybės pase (registro duomenų išraše) nurodytų kultūros vertybės vertingųjų savybių apsaugos mechanizmas.

Šio įsakymo 2 punkte numatyta, kad įsakymu patvirtintos kultūros vertybės saugomos, remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. 1999 metų apskaitos dokumentuose (Dosjė) nurodyta, kad Naujamiesčio teritorijoje vertinga: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 įsteigus Kultūros vertybių registrą, kurio veiklos pradžia, numatyta pačiame nutarime – 2007 m. balandžio 3 d., kultūros vertybės (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu) saugotinos vertingosios kultūros vertybės savybės, kaip saugotinos, įrašytos registre, būtent gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis. Įrašant į Kultūros vertybių registrą, nustatyta vertybės urbanistinė, architektūrinė vertė, todėl pastatas (duomenys neskelbtini), nuo 1999 metų vertintinas kaip kultūros vertybės vertingoji savybė, kuriai nuo 2005 m. gegužės 7 d. taikomi imperatyvūs Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 19 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimai.

Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriui 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 Naujamiestį įrašius į Kultūros vertybių registrą, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip kultūros vertybės, t. y. vietovės, vertingoji savybė privalėjo būti saugojamas autentiškumo apimties aspektu pagal NKPAĮ 2 straipsnio 7 dalį. Išduodant projektavimo sąlygas ir atliekant pastato, esančio (duomenys neskelbtini) projektavimą, turėjo būti vadovaujamasi NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios, nustačius, kad numatomi darbai žalotų kultūros vertybės (Naujamiesčio) vertingąsias savybes, įpareigojo asmenis inicijuoti objekto (statinio) pripažinimo saugojamu procedūrą, tačiau tai atlikta nebuvo.

Atsižvelgė į NKPAĮ 19 straipsnio 2, 4 dalis ir pažymėjo, jog Detaliojo plano sprendiniai ir Statybos leidimas, kurių pagrindu numatoma pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), aukštinti, pristatant antstatą, papildomus aukštus, didinti pastato tūrį yra naikintini, kadangi šie sprendimai suteikia teisę realizuoti įstatymu uždraustus veiksmus. Atitinkamai šie sprendimai savo turiniu iš esmės prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pabrėžė, jog, atlikus pastato rekonstrukciją, remiantis statybos techniniu projektu, būtų sužalotos (pažeistos) saugomos kultūros vertybės Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingosios savybės – užstatymo tūris ir pobūdis.

Pabrėžė, jog, remiantis teisės aktais, Naujamiesčio teritorijoje galimi tik tokie paveldo tvarkybos darbai, kurie nekeistų pastato, kaip urbanistinės ir architektūrinės vertybės, autentiškumo apimties ir nebūtų pažeidžiamos pastato, kaip saugomos kultūros vertybės elemento, vertingosios savybės. Pažymėjo, kad po Administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, priėmimo ir po statybos leidimo išdavimo minimas statinys Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)).

Registre nustatytos šios nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija. Nors statinys, kaip atskiras saugojamas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ir nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tokios apimties statyba, kiek ji leidžiama pagal patvirtintą Detalųjį planą ir išduotą Statybos leidimą, atsižvelgiant į tai, kad pats pastatas yra saugomos kultūros paveldo vietovės vertingoji savybė ir 2008 m. birželio 5 d. pripažintas saugomu, kaip atskiras kultūros paveldo objektas, būtų negalima.

Teigė, jog numatoma rekonstrukcija būtų saugomo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės, t. y. saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, bei saugomos kultūros vertybės – Naujamiesčio vertingosios savybės, žalojimas. Pabrėžė, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos kultūros vertybe pripažintai vietovei – Kauno miesto istorinei daliai, vadinamai Naujamiesčiu, būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, laikytinas viešuoju.

Tuo tarpu tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Pažymėjo, kad prokuroras, gavęs Departamento raštą, iš Administracijos išsireikalavo visos sudėties žemės sklypų (duomenys neskelbtini), detalųjį planą ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), techninį projektą su visais statybos leidimo išdavimo procedūros dokumentais.

Detaliojo plano ir statybos leidimo išdavimo dokumentacija Kauno apygardos prokuratūroje gauta 2011 m. rugsėjo 2 d. Ši medžiaga buvo būtina, siekiant įvertinti numatomos statybos apimtį, tam, kad būtų galima padaryti išvadas dėl jos atitikties NKPAĮ nuostatoms. Taigi, įstatyme numatytas terminas administraciniams aktams skųsti nepraleistas.

Atsakovas Administracija atsiliepimu į prašymą prašė bylą nutraukti, o jeigu teismas laikys, kad terminas nebuvo praleistas – prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Detalusis planas suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje, patikrintas Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje, 2006 m. gegužės 26 d. išduotas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP-291 su teigiama patikrinimo išvada ir siūlymu žemės sklypų suformavimo prie pastatų (duomenys neskelbtini) ir tvarkymo bei naudojimo reglamentų nustatymo detalųjį planą tvirtinti. Pažymėjo, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), ir prie jų suformuotas žemės sklypas patenka į kultūros vertybės Kauno miesto istorinę dalį, vadinamą Naujamiesčiu (unikalus kodas (duomenys neskelbtini), buvęs kodas (duomenys neskelbtini)).

Minėta kultūros vertybė, kaip vietovė, į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“, teritorijos plotas 118,43 ha. Atkreipė dėmesį į tai, kad Detaliojo plano patvirtinimo metu galiojusio NKPAĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte expressis verbis nurodyta, kad teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, detalieji planai tvirtinami, kai yra Departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti.

Detalusis planas suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje (Kompleksinio derinimo protokolas 2006-01-25 – 26 Nr. 40-12-SK27). Detaliojo plano sprendiniai inter alia suderinti su Departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausiąja specialiste R. G. (2006 m. sausio 25 d.) ir Administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus vedėju R. M. (2006-02-01 derinimas D.55-8-11). Pažymėjo, kad Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų ir infrastruktūros skyrius 2008 m. vasario 21 d. statytojui UAB „HPH group“ išdavė statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17, kuris galioja iki 2018 m. vasario 21 d.

Statybos leidime numatyta administracinės paskirties pastato lB3p dalies patalpų rekonstrukcija, užstatant antstatą, ir patalpų paskirties keitimas į viešbutį. Rekonstrukcijos projektas apsvarstytas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje (posėdžio protokolas 2008 m. sausio 9 – 10 d. Nr. 40-10-SK09), kurios išvada – išduoti leidimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokole pasirašė Departamento įgaliotas atstovas – Kauno teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius, 1. e. vedėjo pareigas L.

T. (2008 m. sausio 21 d., Nr. 08-17). Statybos leidimo byloje yra pateiktas jau minėtas Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros vertybių apsaugos departamentas) Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. 2K-344/1 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini) aukštinimo“, kuriame nurodoma, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), galima aukštinti pagal projektą. Be to, minėtoje byloje yra ir Ekspertų tarybos prie Kultūros vertybių apsaugos departamento (toliau – ir Ekspertų taryba) Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 23 d. posėdžio protokolas.

Šio posėdžio metu antru klausimu svarstytos pastato (duomenys neskelbtini), aukštingumo galimybės ir nuspręsta, kad pastato keitimas pastogės tūryje leistinas, keliant papildomus aukštus iš Laisvės alėjos ir aikštės pusių, o pastato plotą plėsti – kiemo pusėje. Nurodė, jog Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos 2007 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu (protokolas Nr.

14) antru klausimu buvo svarstytas ginčo pastato patalpų rekonstravimas, dėl pritarimo rekonstrukcijos projektui balsavo „už“ – 7 ekspertai, „prieš“ – 1 ekspertas, nutarta pritarti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstravimo ir paskirties pakeitimo techninio projekto sprendiniams su rekomendacijomis. Be to, priimant ginčijamus administracinius aktus, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar nebuvo nustačiusi Naujamiesčio, kaip kultūros vertybės, vertingųjų savybių. Pabrėžė, jog Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313 nustatė kultūros paveldo vietovės vertingąsias savybės, t. y. jos įrašytos į registrą jau po ginčijamų administracinių aktų priėmimo.

Teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kokiu būdu Detalusis planas jo patvirtinimo metu ir Statybos leidimas jo išdavimo metu ir pagal dabar esančią situaciją naikina ar žaloja nekilnojamosios vertybės vertingąsias savybes. Tuo tarpu kompetenciją nustatyti, ar atitinkami būsimi statybos darbai gali turėti vertingąsias nekilnojamosios kultūros vertybės savybes sumenkinantį poveikį, turi tik specialių žinių turintys specialistai. Atkreipė dėmesį į tai, kad Detaliojo plano byloje yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. liepos 11 d.

Įgaliojimas organizuoti sklypo detaliojo plano rengimą Nr. 9.3-54, kuriuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra įgaliojo UAB „HPH group“ organizuoti detaliojo plano rengimą sklype prie pastatų (duomenys neskelbtini), nustatant bendro naudojimo sklypo statybos reglamentus, žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį bei atstovauti visose su tuo susijusiose institucijose, o ginčijamo Statybos leidimo byloje – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. balandžio 11 d. raštas Nr. 9.2-84 „Dėl sutikimo vykdyti rekonstrukciją“, kuriuo statytojui UAB „HPH group“ duotas sutikimas vykdyti įmonei nuosavybės teise priklausančių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją.

Remdamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad prokurorai ginti viešąjį interesą gali ir savo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra jau 2005 m. liepos 11 d. ir 2006 m. balandžio 11 d. yra išreiškusi pritarimą atitinkamai ginčijamo Detaliojo plano sprendiniams ir ginčijamame Statybos leidime numatytai statybai, ir jau tada turėjo galimybę susipažinti su visa ginčijamų administracinių aktų rengimo, patvirtinimo ir išdavimo medžiaga, laikytina, kad jau tuo metu ir prasidėjo termino prašymui paduoti eigos pradžia.

Taigi, pareiškėjas praleido įstatyme numatytą terminą prašymui paduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kristiana“ atsiliepimu į prašymą (III t., b. l. 76–82) prašė bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą, o jeigu teismas spręs, kad terminas prašymui paduoti nepraleistas – prašymą atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą prašymui pateikti. Pabrėžė, jog nuo 1996 metų Kauno apygardos prokuratūra yra įsikūrusi pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Šis pastatas yra greta pastato ((duomenys neskelbtini)), kurio rekonstrukcijai buvo išduotas Statybos leidimas. Be to, Įsakymu patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai apėmė ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame įsikūręs pareiškėjas. Teigė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pagal atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis jau 2005 m. liepos 11 d. ir 2006 m. balandžio 11 d. buvo išreiškusi pritarimą šioje byloje ginčijamo Detaliojo plano sprendiniams ir Statybos leidime numatytai patalpų rekonstrukcijai. Taigi, pareiškėjas jau nuo 2006 metų turėjo pakankamai duomenų viešajam interesui ginti bei atitinkamai objektyvią galimybę aktyviai domėtis ir susipažinti su visa ginčijamų administracinių aktų rengimo, patvirtinimo ir išdavimo medžiaga. Kadangi pareiškėjas nepateikė prašymo terminui atnaujinti, o jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis buvo praleistas, nėra, byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą. Bet kuriuo atveju, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, praleidimo, vertintina tai, kada suinteresuotos institucijos perdavė informaciją prokuratūrai. Nurodė, jog Departamentas 2011 m. liepos 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl aktų, kurie sudarė sąlygas ginčo rekonstrukcijai, panaikinimo, tačiau pats Departamentas yra suderinęs tiek Detaliojo plano sprendinius, tiek ginčo žemės sklype esančio pastato rekonstrukcijos techninį projektą, kurio pagrindu ir išduotas Statybos leidimas. Taigi, Departamentas į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo galėjo kreiptis jau nuo 2008 metų pradžios. Pasisakydamas dėl pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus, sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu (IV t., b. l. 73–81) prašymą patenkino ir panaikino Įsakymo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo bei Statybos leidimą.

Nustatė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1999 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 292 į Kultūros vertybių registrą kaip kultūros vertybė įrašyta Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu (unikalus numeris Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 minima kultūros vertybė (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu) pripažinta valstybės saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui. Minimo įsakymo 2 punkte numatyta, kad įsakymu patvirtintos kultūros vertybės saugomos, remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. 1999 metų apskaitos dokumentuose (Dosjė) nurodyta, kad Naujamiesčio teritorijoje vertinga: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis, atskiri užstatymo fragmentai.

Taip pat neginčijamai nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į šios kultūros vertybės vietovės teritoriją. Administracijos direktoriaus Įsakymu buvo patvirtinti dviejų sklypų detalieji planai, tarp jų ir 2 132 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kuriuo nustatyti tvarkymo ir naudojimo režimai. Be kitų detaliojo plano sprendinių pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), leista aukštinti iki 20,5 m. Administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų ir infrastruktūros skyrius 2008 m. vasario 21 d. išdavė statybos leidimą Nr. 38-4-NR1-17, kuriuo leista pastato, esančio (duomenys neskelbtini)rekonstrukcija.

Rekonstrukcijos objektas – administracinio pastato lB3p ((duomenys neskelbtini)) dalies patalpų rekonstravimas, užstatant antstatą (planuojamas ketvirtas ir penktas – mansardinis aukštai), patalpų paskirties keitimas į viešbutį. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 buvo įsteigtas Kultūros vertybių registras, kurio veiklos pradžia, numatyta pačiame nutarime – 2007 m. balandžio 3 d., todėl kultūros vertybės (Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu), kaip saugotinos, įrašytos registre, būtent gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis.

Nustatė, kad po Įsakymo priėmimo ir Statybos leidimo išdavimo minimas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)). Registre nustatytos šios nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija. Sprendė, jog iš Vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. pasitarimo protokolo Nr. 55-8-5 akivaizdu, kad kultūros paveldo objektui (duomenys neskelbtini) jau anksčiau buvo nustatytos vertingosios savybės, o tokia aplinkybė, teismo nuomone, reikšminga šios bylos nagrinėjimo kontekste.

Atsižvelgė į Detaliojo plano patvirtinimo metu galiojusio NKPAĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir pažymėjo, jog šiuo atveju nurodytų nuostatų buvo laikomasi, nes Detaliojo plano sprendiniai buvo suderinti su Departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausiąja specialiste R. G. ir Detalusis planas suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje 2006 m. sausio 25 – 26 d. Nr. 40-12-SK27. Rėmėsi NKPAĮ nuostatomis ( 23 str. 1, 2, 8 d., 2 str. 24 d., 9 str. 1, 2 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. Dl-279/ĮV-233 ir pažymėjo, jog kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, valdytojas, planuojantis atlikti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes galinčius pažeisti tvarkybos darbus, turi pateikti savivaldybės paveldosaugos padaliniui projektinius siūlymus arba raštu išdėstytus numatomus darbus. Savivaldybės paveldosaugos padalinys apie tai nedelsdamas praneša Departamentui, o jeigu nustatoma, kad numatomi darbai žalotų vertingąsias savybes, per 15 dienų turi būti inicijuojamas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu.

Sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objektą skelbti valstybės saugomu priima Departamentas, o savivaldybės saugomu – savivaldybės paveldosaugos padalinys. Vertino, kad toks teisinis reguliavimas nustatytas, siekiant apsaugoti kultūros vertybes nuo veiksmų, galinčių sužaloti saugomus objektus ir sunaikinti kultūros paveldo objektų, pripažintų kultūros vertybėmis, autentiškumo požymius. Kadangi kultūros paveldo objektui (duomenys neskelbtini)jau anksčiau buvo nustatytos vertingosios savybės, o po ginčijamų aktų priėmimo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) ir registre nustatytos šios nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – saugoma fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija, padarė išvadą, kad Departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji specialistė R.

G., derindama detaliojo plano sprendinius, bet neinicijavusi objekto, (duomenys neskelbtini) skelbimo valstybės saugomu, kaip tai numato NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalis, pažeidė pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Teismas aplinkybę, kad ir Ekspertų tarybos 2004 m. lapkričio 23 d. posėdžio protokolu nuspręsta, kad pastato keitimas pastogės tūryje leistinas, keliant papildomus aukštus iš Laisvės alėjos ir aikštės pusių, o Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos 2007 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu (protokolas Nr.

14) antru klausimu buvo svarstytas ginčo pastato patalpų rekonstravimas (dėl pritarimo rekonstrukcijos projektui balsavo „už“ – 7 ekspertai, „prieš“ – 1 ekspertas) ir nutarta pritarti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstravimo ir paskirties pakeitimo techninio projekto sprendiniams su rekomendacijomis, nelaikė reikšmingomis, nes ginčijamų aktų priėmimo metu jau buvo patvirtinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-21 buvo sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

Pažymėtina ir tai, kad vyriausioji specialistė R. G., derindama detaliojo plano sprendinius ir kreipdamasi į Ekspertų tarybos Kauno teritorinį padalinį, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 375 „Dėl istorinę ir kultūrinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų, nesančių kultūros paminklų sąrašuose, apsaugos užtikrinimo“, tačiau šis nutarimas neteko galios 2004 m. lapkričio 18 d. nutarimu nuo 2004 m. lapkričio 24 d. Pažymėjo, jog kadangi Statybos leidimas buvo išduotas Detaliojo plano, kuris buvo patvirtintas neteisėtai, pagrindu, todėl neteisėto Detaliojo plano pagrindu išduotas Statybos leidimas taip pat yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

Sutiko su teiginiu, kad pagal NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalyje įtvirtintas tvarkybos darbų rūšis, rekonstrukcija, kaip darbų rūšis, iš viso nenumatyta, todėl yra negalima.

Teismas, pasisakydamas dėl termino prašymui paduoti, rėmėsi ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2003-12-30, 2004-12-13, 2004-12-29, 2006-01-16, 1997-05-06, 2006-09-21 nutarimus), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A146-335/2008, A3-11/2004, A13-1725/2005). Nurodė, jog šioje byloje prokuroras siekė apginti viešąjį interesą teritorijų planavimo srityje, už kurią visuomenės vardu veikia ir atsako vietos savivaldybių administracijos ir siekė panaikinti galimai neteisėtai viešojo administravimo subjektų priimtus individualius aktus, nustatančius tam tikras teises ir pareigas konkretiems subjektams.

Tuo tarpu teismas pripažino, kad Įsakymo dalis dėl Detaliojo plano patvirtinimo ir Statybos leidimas neteisėti, o kadangi Kauno miesto savivaldybės institucijos, privalančios užtikrinti, kad jų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 8 p.), nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimti ginčijami sprendimai, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą.

Konstatavo, kad ginčijamų aktų teisėtumas ir pagrįstumas yra laikytinas viešuoju interesu. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A822-65/2009) ir sprendė, jog panaikinus skundžiamus aktus bus apgintas viešasis interesas, nes pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KM-RM-10 įrašius į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), bus išsaugotos registre nustatytos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (statinio) vertingosios savybės – fasadų kompozicija, tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo linija.

Pažymėjo, kad Kauno apygardos prokuratūra Departamento 2011 m. liepos 29 d. raštą Nr. R4-7210 (3.12)2-1862 „Dėl administracinių aktų, kurie sudarė sąlygas pastato, esančio (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai panaikinimo“, gavo 2011 m. rugpjūčio 10 d., todėl, kreipdamasi į teismą 2011 m. rugsėjo 9 d., ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino nepraleido. Nesutiko su vertinimu, jog terminas buvo praleistas, nes Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2005 m. liepos 11 d. buvo išdavusi įgaliojimą dėl detaliojo planavimo, o 2006 m. balandžio 11 d. raštu išreiškusi sutikimą su rekonstrukcija, nes pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą prokurorai, tik turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, o toks pagrindas atsirado 2011 m. rugpjūčio 10 d. gavus raštą iš Departamento.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Init“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, o bylą nutraukti.

Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą, o teismui nustačius, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino prašymui paduoti – priimti naują sprendimą ir prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, o prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „HPH group“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, o bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu; tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui paduoti – panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 14 d. sprendimu atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Init“, R. G., uždarosios akcinės bendrovės „HPH group“ apeliacinius skundus patenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmetė.

Dėl termino kreiptis su prašymu į teismą, ginčijant Įsakymą ir Statybos leidimą, ir viešojo intereso, teismas pabrėžė, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų numatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, jog terminas prašymui pateikti turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d., kai Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. 17.2-14980, kuriuo persiųstas Departamento 2011 m. liepos 29 d. raštas Nr. (3.12)2-1862 ir jo priedai, nesutiko. Įvertinęs nurodytus įrodymus: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. liepos 11 d. įgaliojimą organizuoti sklypo detaliojo plano rengimą Nr. 9.3-54, kuriuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra įgaliojo UAB „HPH group“ organizuoti detaliojo plano rengimą sklype prie pastatų (duomenys neskelbtini), nustatant bendro naudojimo sklypo statybos reglamentus, žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį bei atstovauti visose su tuo susijusiose institucijose ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. balandžio 11 d. raštą UAB „HPH group“ „Dėl sutikimo vykdyti rekonstrukciją“ Nr. 9.2-84, kuriuo išreikštas sutikimas vykdyti nuosavybės teise UAB „HPH group“ priklausančių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, atsižvelgęs į tai, kad nors šioje byloje ginčijama tik dalis Detaliojo plano, susijusi su sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kita dalimi buvo atliktas planavimas, susijęs su sklypu (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi Kauno apygardos prokuratūra, vertino, jog pareiškėjui jau daug anksčiau nei 2011 m. rugpjūčio 10 d., kai jam buvo persiųstas Departamento raštas, buvo ir turėjo būti žinoma apie tariamus viešojo intereso pažeidimus, kurie sudarė pagrindą kreiptis su prašymu į teismą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos ginčo pobūdį, viešojo intereso apsaugos reikalavimus, teisingumo ir protingumo principus, sprendė, jog tikslinga pasisakyti dėl kilusio ginčo esmės.

Nesutiko su pareiškėjo aiškinimu, kad išreiškiant minėtą sutikimą, prokurorai veikė ne kaip teisėsaugos institucijos atstovai ar kaip statybos (kultūros paveldo) teisėtumo priežiūrą vykdantys asmenys, bet kaip gretimo sklypo naudotojai, o išduodant įgaliojimą, prokuratūrai jokia planinė numatomų darbų dokumentacija nebuvo pateikta. Papildomai pažymėjo ir tai, jog, pareiškėjas, prašymu kreipdamasis į teismą, ginčija tik Įsakymo dalį dėl Detaliojo plano dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) patvirtinimo, tačiau Įsakymu taip pat buvo patvirtinta ir Detaliojo plano dalis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Byloje neginčijamai nustatyta, jog šį žemės sklypą valdo Kauno apygardos prokuratūra. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu, kaip valstybės saugoma vietovė, registre įregistruota iki ginčijamų aktų priėmimo. Tuo tarpu vertingosios kultūros paveldo vietovės (Naujamiesčio) savybės nustatytos Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. gruodžio 1 d. aktu Nr. KPD-RM-1313.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Nr. ĮV-190 2 punkte nurodyta, kad vertingosios savybės nustatomos vertybės apskaitos dokumentuose. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro Kultūros vertybės pagrindinio dosjė nustatė, jog vertinga Naujamiesčio teritorijoje: gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis, atskiri užstatymo fragmentai. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad Detaliuoju planu atliktas teritorijų planavimas nesuderinamas su nurodytomis nuostatomis, jas pažeidžia. Pabrėžė, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad, net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad, atliekant detalųjį planavimą, šiuo atveju turėjo būti remiamasi minėtame dosjė įtvirtintais reikalavimais, jie buvo pažeisti.

Teismas, įvertinęs minėtoje dosjė nurodytas vertingąsias kultūros paveldo teritorijos savybes, byloje pateiktą medžiagą, nurodė, jog neturi pagrindo išvadai, jog ginčijamu Įsakymu buvo pažeistas nustatytas teritorijos režimas ir atitinkamai numatyta atlikti pakeitimus, kurie būtų nesuderinami su nurodytomis nuostatomis. Pabrėžtina ir tai, jog dosjė abstrakčiai nustatė būtent Kauno miesto istorinės dalies, kaip teritorijos, vertingąsias savybes, o ne ginčo objekto, kaip kultūros paveldo objekto, vertingąsias savybes (jos nustatytos jau po Įsakymo priėmimo ir Statybos leidimo išdavimo). Tuo tarpu byloje nėra pagrindo teigti, kad atliktas teritorijos detalusis planavimas šiuo atveju sudarė galimybę atlikti veiksmus, pažeidžiančius teisės aktais nustatytą Kauno miesto istorinės dalies (vadinamos Naujamiesčiu), kaip kultūros vertybės, teisinį režimą. Teismas sprendė, jog Statybos leidimas išduotas teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktas faktines aplinkybes, reikšmingas bylos išsprendimui (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Byloje nėra nei vieno įrodymo, kad pareiškėjui buvo žinoma apie tai, jog Generalinės prokuratūros prokuroras ar kitas prokuroras būtų davęs įgaliojimą ar pritarimą rengti viešąjį interesą pažeidžiantį teritorijų planavimo dokumentą ir techninį projektą dėl statinio rekonstrukcijos.

2. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), reguliuojančias prašymų dėl viešojo intereso gynimo pateikimo terminų taikymo. Pažymi, kad prokuroras priimant sprendimus dėl ginčijamų administracinių aktų priėmimo nedalyvavo, todėl nežinojo ir negalėjo iš anksto žinoti, kad tokie pažeidimai galėjo būti padaryti. Tik paaiškėjus tokioms aplinkybėms, kai į Prokuratūrą kreipėsi kompetentingos institucijos, surinkęs pakankamai duomenų apie galimus pažeidimus, prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas ginti galimai pažeistą viešąjį interesą. Mano, kad ši aplinkybė teisingai pirmosios instancijos teismo buvo siejama su momentu, kai prokuroras surinko pakankamai įrodymų apie viešojo intereso pažeidimą, ir teismas pripažino jo pateiktus duomenis pagrįstais, todėl apeliacinės instancijos teismas šias faktines aplinkybe nepagrįstai įvertino, kaip netinkamą procesinių teisės normų taikymą.

3. Teismas negalėjo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 375 (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 375), ne tik todėl, kad pripažino, jo nurodytas nutarimas neteko galios 2004 m. lapkričio 18 d., bet ir todėl, kad teritorijų planavimo dokumentų rengimo šis teisės aktas nereguliavo net tuo metu, kai galiojo. Šiuo teisės aktu niekaip negalėjo būti pagrįsti neteisėti Departamento Kauno teritorinio padalinio veiksmai ir priimti administraciniai aktai. Be to, šis nutarimas nereglamentavo ir ekspertų tarybų veiklos, o minėti ekspertų tarybos sprendimai jokiu teisės aktu nėra įteisinti kaip privalomi viešojo administravimo subjektams.

4. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas), kadangi konstatavo, jog Kultūros paveldo centro sudaryti apskaitos dokumentai tik abstrakčiai nustatė Kauno miesto istorinės dalies vertingąsias savybes, visiškai neatsižvelgiant į NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą imperatyvą, draudžiantį naikinti ir vietovių vertingąsias savybes, į kurių apimtį pateko ir kultūros paveldo statinys (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas paneigė savo paties sprendime konstatuotą materialinės teisės normos išaiškinimą (sprendimo 17 psl.), jog Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 buvo įtvirtintas apskaitos duomenų galiojimas ir taikymas, nepaisė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. 6-(1.15))-2D-15588 konstatuotų aplinkybių, jog techninio projekto sąvade nėra kultūros vertybės apsaugos reglamento, nors jis privalomas pagal STR 1.05.07:2002 49 punktą, kad užstatant naują aukštą su mansarda, keičiasi statinio tūris, vadinasi keičiama saugomos vietovės vertingoji savybė - užstatymo tūris ir pobūdis. Taigi byloje vertintinas kultūros paveldo vietovės apsaugos teisinio reglamentavimo pažeidimas, kurio faktinėms aplinkybėms nustatyti būtina vadovautis Kultūros vertybių registro duomenimis, tame tarpe ir kultūros vertybių dosjė pateiktais apskaitos duomenimis, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858 -305/2012.

5. Teismas nesiaiškino ir nevertino aplinkybių, jog kultūros paveldo statiniui, esančiam valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės vertingąja savybe yra parengti du techniniai projektai ir išduoti du leidimai statyti – 2004 m. spalio 15 d. Nr.38-4, Nr.165-159 ir 2008 m. vasario 21 d. Nr.38-4, Nr. 1-17, tačiau kaip yra nustatyta šiuo metu, nei pagal vieną iš šių leidimų jokie statybos darbai nėra pradėti, o vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 3 punkto redakcija, galiojusia pastarojo išdavimo metu, leidimas netenka galios, jei nuo leidimo išdavimo dienos statinys nebuvo pradėtas statyti 3 metus, o dabartinėje Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcijoje nurodyta, jog leidimo terminai gali būti pratęsiami, jei neatsirado sąlygų, dėl kurių statybą leidžiantis dokumentas negalėtų būti išduotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kristiana“ atsiliepime į trečiojo suinteresuotojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė jo netenkinti. Nesutikimą su prašymu grindžia šiais argumentais:

1. Nors Departamentas prašyme nurodė, kad prašymas teikiamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertina kaip „naujai paaiškėjusias“, todėl jis nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui.

2. Nesutinka su ABTĮ 153 str. 2 d. 10 punkto pagrindu susijusiais Departamento argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl materialinių teisės normų, reguliuojančių prašymų dėl viešojo intereso gynimo pateikimo terminų taikymo. Pažymi, kad teisės normos, numatančios terminą kreiptis į teismą, savo esme yra procesinės teisės normos, tačiau įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo.

3. Nesutinka su teiginiais, kad teismas nepagrįstai byloje taikė Vyriausybės nutarimą Nr. 375 dėl to, kad nutarimas tariamai neteko galios 2004 m. lapkričio 18 d. bei todėl, kad jis nereguliavo teritorijų planavimo dokumentų rengimo. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 375 nustatė, kad kultūros paveldo objektų griovimas, rekonstravimas, palaikomasis ar kapitalinis remontas, restauravimas ir atkūrimas, žemės darbai ir statybų projektavimas jų aplinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik gavus Kultūros paveldo inspekcijos leidimą. Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinis padalinys tokį leidimą davė, t. y. 2004 m. lapkričio 29 d. raštu (I t., b. l. 25) leido pastatą aukštinti, pristatant vieno aikšto su mansarda antstatą. Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2005 m. gegužės 20 d.) 18 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonose žemės ir statybos darbų projektai turi būti suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Tad Vyriausybės nutarimo galios pasibaigimas 2004 m. lapkričio 24 d. teisinės reikšmės Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 29 d. leidimo galiojimui teisinės reikšmės neturi, kadangi aukštesnės galios teisės aktas - Įstatymas - tokį leidimą numatė. Be to, vadovaujantis minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 375 nuostatomis, leidimas duodamas remiantis paminklosauginės ekspertizės išvadomis. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, Ekspertų tarybos posėdis įvyko tebegaliojant Vyriausybės nutarimui Nr. 375.

4. Dėl argumentų, kad teismas, nesivadovaudamas sudarytu Naujamiesčio dosjė, visiškai neatsižvelgė į NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu nustatytą imperatyvą, pabrėžia, kad apeliacinė instancija įvertino, kad nėra pagrindo išvadai, kad detaliuoju planu būtų pažeidžiami Kultūros vertybės pagrindinio dosjė reikalavimai net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad atliekant detalųjį planavimą turėjo būti remiamasi dosjė įtvirtintais reikalavimais. Tad keliamas ginčas dėl Kultūros vertybių pagrindinio dosjė statuso šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes teismas detaliojo plano sprendinius įvertino ir atitikimo dosjė reikalavimams.

5. Departamentas prašyme nenurodo nuo kokios konkrečios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos buvo nukrypta. Jis ginčija pirmosios instancijos teismo vertinimą dėl Kultūros vertybės pagrindinio dosjė ir jame įvardintų Kultūros vertybės duomenų teisinio statuso, savo nesutikimą siedamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A858-305/2012. Departamentas nepateikia įrodymų, jog jo nurodomų bylų aplinkybės yra identiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir šioje byloje yra akivaizdžiai nukrypta nuo vieningos teismų formuojamos praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte (paaiškėja esminės bylos aplinkybės), 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su procesinio sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012). Atsižvelgiant į tai, terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, administracinėje byloje Nr. A525-406/2012, priimtu 2012 m. spalio 5 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2013 m. sausio 7 d. (V t., b. l. 61-63), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotasis asmuo Departamentas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (pvz., administracinės bylos Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010).

Atskirai pažymėtina, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio1 dalis).

Įvertinusi pateikto prašymo turinį, teisėjų kolegija pažymi, jog nors Departamentas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios iš esmės atitiktų nurodytas esminėms bylos aplinkybėms taikomas sąlygas.

Remdamasi išdėstytų motyvų visuma, kolegija konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodė jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos administracinės bylos Nr. A525-2406/2012 nagrinėjimo metu, ir kurios sudarytų pagrindą atnaujinti šios bylos procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto norma.

Prašymą atnaujinti procesą Departamentas taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju prašyme dėl proceso atnaujinimo procesą atnaujinti pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą prašoma keliais aspektais. Visų pirma, trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl materialinių teisės normų, reguliuojančių prašymų dėl viešojo intereso gynimo pateikimo terminų taikymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas neįvardija, kokios konkrečios materialinės teisės normos, reguliuojančios prašymų dėl viešojo intereso gynimo pateikimo terminų taikymą buvo pažeistos. Tačiau pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisės normos, numatančios terminą kreiptis į teismą, savo esme yra procesinės teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-179/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/2007). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Departamentas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui.

Antra, proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą Departamentas nurodo tai, jog, jo nuomone, teismas nepagrįstai byloje taikė Vyriausybės nutarimą Nr. 375, kadangi jis neteko galios 2004 m. lapkričio 18 d., be to, šis teisės aktas teritorijų planavimo dokumentų rengimo nereguliavo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. spalio 5 d. sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 375 „Dėl istorinę ir kultūrinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų, nesančių kultūros paminklų sąrašuose, apsaugos užtikrinimo“ 1 punktas aiškiai nurodė, jog kultūros paveldo objektų griovimas, rekonstravimas, palaikomasis ar kapitalinis remontas, restauravimas ir atkūrimas, žemės darbai ir statybų projektavimas jų aplinkoje Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik gavus Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos leidimą. Įvertinęs nurodytas teisės normas, apeliacinės instancijos teismas sutiko su teiginiu, jog vyriausioji specialistė R. G., derindama detaliojo plano sprendinius, pagrįstai kreipėsi į Ekspertų tarybos Kauno teritorinį padalinį. Teismas nurodė, kad priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors nurodytas nutarimas ir neteko galios 2004 m. lapkričio 18 d. nutarimu nuo 2004 m. lapkričio 24 d., ekspertų tarybos posėdis vyko dar galiojant šiam nutarimui, todėl kreipimasis buvo pagrįstas. Tuo tarpu vėlesnis teisės aktų pasikeitimas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti vertinamas kaip paneigiantis tinkamai gautą suderinimą. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad vien tai, jog buvo taikytas Vyriausybės nutarimas Nr. 375, kuris neteko galios 2004 m. lapkričio 24 d., nesudaro pagrindo išvadai, kad Statybos leidimas buvo išduotas Detaliojo plano, kuris buvo patvirtintas neteisėtai, pagrindu, todėl yra neteisėtas, o priešingai, konstatavo, kad Statybos leidimas išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Be to, kaip atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodė trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Kristiana“, Vyriausybės nutarimo galiojimo pasibaigimas 2004 m. lapkričio 24 d. teisinės reikšmės Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 29 d. leidimo galiojimui teisinės reikšmės neturi, kadangi aukštesnės galios teisės aktas - Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (redakcija, galiojusi iki 2005 m. gegužės 20 d., 18 straipsnio 4 dalis) - tokį leidimą numatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu turinį, taip pat sprendžia, kad Departamentas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, kadangi jo manymu teismas taip pat netyrė ir nevertino aplinkybių, jog kultūros paveldo statiniui, esančiam valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės vertingąja savybe yra parengti du techniniai projektai ir išduoti du leidimai statyti (2004 m. spalio 15 d. Nr.38-4, Nr.165-159 ir 2008 m. vasario 21 d. Nr.38-4, Nr. 1-17). Tačiau pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.

Atskirai pabrėžtina, kad teisėjų kolegijos vertinimu, nors trečiasis suinteresuotas asmuo proceso atnaujinimo pagrindu nurodo materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, tačiau iš esmės yra keliamas faktų nustatymo ir vertinimo klausimas, t. y. dėl statybos leidimo išdavimo procedūros. Tam, kad tai įvertinti, reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusių teismų atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio trečiojo suinteresuoto asmens argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotasis asmuo nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog Kultūros paveldo centro sudaryti apskaitos dokumentai tik abstrakčiai nustatė Kauno miesto istorinės dalies vertingąsias savybes, visiškai neatsižvelgiant į NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą imperatyvą, paneigė savo paties sprendime konstatuotą materialinės teisės normos išaiškinimą, jog techninio projekto sąvade nėra kultūros vertybės apsaugos reglamento, nors jis privalomas pagal STR 1.05.07:2002 49 punktą, kad užstatant naują aukštą su mansarda, keičiasi statinio tūris, vadinasi keičiama saugomos vietovės vertingoji savybė - užstatymo tūris ir pobūdis. Taip pat pažymi, kad byloje vertintinas kultūros paveldo vietovės apsaugos teisinio reglamentavimo pažeidimas, kurio faktinėms aplinkybėms nustatyti būtina vadovautis Kultūros vertybių registro duomenimis, tame tarpe ir kultūros vertybių dosjė pateiktais apskaitos duomenimis, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-305/2012.

Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo ginčija apeliacinės instancijos teismo tame pačiame 2012 m. spalio 5 d. sprendime padarytas išvadas dėl to, kad Kultūros paveldo centro sudaryti apskaitos dokumentai tik abstrakčiai nustatė Kauno miesto istorinės dalies vertingąsias savybes, kurios jo manymu prieštarauja sprendime teismo pateiktam STR 1.05.07:2002 49 punkto išaiškinimui, jog užstatant naują aukštą su mansarda, keičiasi statinio tūris, vadinasi keičiama saugomos vietovės vertingoji savybė. Pažymėtina, kad šias išvadas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė toje pačioje byloje Nr. A525-2406/2012 priimdamas 2012 m. spalio 5 d. sprendimą, todėl, kaip nurodyta, šie argumentai neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo sąlygų.

Atkreiptinas dėmesys, kad Departamento prašyme nurodytoje administracinėje byloje Nr. A858-305/2012 faktinė situacija nėra tapati, kadangi joje teismas dosjė vertino ne kaip pavienį dokumentą, o kartu su Kultūros vertybių registre esančiais duomenimis, nes objektas, dėl kurio buvo sprendžiamas ginčas buvo įregistruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, įskaitant ir informaciją apie objekto vertingąsias savybes, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pastatas kaip pavienis objektas nebuvo pripažintas saugomu ir vertybių registre nebuvo registruotas. Be to, apeliacinės instancijos teismas 2012 m. spalio 5 d. sprendime konstatavo, kad „Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad, net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad, atliekant detalųjį planavimą, šiuo atveju turėjo būti remiamasi minėtame dosjė įtvirtintais reikalavimais, jie buvo pažeisti.“

Teisėjų kolegija vertina, kad nurodytais argumentais Kultūros paveldo departamentas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl Kultūros vertybės pagrindinio dosjė ir jame įvardintų Kultūros vertybės duomenų teisinio statuso, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrįstas prielaida apie, jo nuomone, galimą teismų praktikos formavimą ydinga linkme.

Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A525-2406/2012 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A525-2406/2012 pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „HPH group“, uždarajai akcinei bendrovei „Kristiana“, uždarajai akcinei bendrovei „Init“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Conangym“, R. G., L. T. dėl aktų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius