2024-06-05 Nr. AB-9061-3-61-3-00069-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-316-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00069-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 57.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo mažosios bendrijos „Vilniaus nemokumo administratoriai“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Vilniaus nemokumo administratoriai“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Vilniaus nemokumo administratoriai“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 21RE-878 (toliau – ir Komisijos sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2023 m. lapkričio 30 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijai pateikė skundą prašydamas: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus pavaduotojo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą (raštą) Nr. (10.4 Mr) D2-1675 dėl nemokumo administratoriaus MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ neplaninio veiklos patikrinimo (toliau – ir Sprendimas, ir raštas); 2) įpareigoti Tarnybą nutraukti nemokumo administratoriaus MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ veiklos neplaninį patikrinimą. Komisijos sprendimu buvo nuspręsta atsisakyti priimti MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ patikslintą skundą. Sprendime nurodyta, kad raštas vertintinas kaip tarpinis viešojo administravimo subjekto priimamas dokumentas, o jo panaikinimas iš esmės nepakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, jog ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes, todėl skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Atsakovo vertinimu, skundžiamas Tarnybos Sprendimas yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, sudarantis prielaidas priimti galutinį sprendimą.

Pareiškėjas 2024 m. kovo 18 d. teismui pateikė prašymą nutraukti bylą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 500 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei 22,50 Eur žyminį mokestį. Nurodė, jog sprendimą atsisakyti skundo lėmė atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, kad 2023 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (10.4 Mr) D2-1675 vis tik yra neskundžiamas. Pareiškėjas nebemato prasmės ginčyti Komisijos sprendimą ir prašė bylą nutraukti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi į teismą kreipėsi suklaidintas Tarnybos, kuri nurodė, jog ginčijamas Sprendimas yra skundžiamas. Pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovo kaltės, kadangi pareiškėjas privalėjo ginti savo teisėtus interesus, ginčydamas atsakovo Sprendimą, nurodytą kaip skundžiamą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašė prašymo netenkinti, nurodydamas, jog aplinkybė, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog skundžiamas Tarnybos Sprendimas yra tik tarpinis procedūrinis dokumentas, sudarantis prielaidas priimti galutinį sprendimą ir, kad pagal minėtą sprendimą pareiškėjui kyla tik procedūrinio pobūdžio (teikti paaiškinimus, dokumentus) pasekmės, tačiau jis teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, nereiškia, kad Tarnyba pripažino, jog suklydo savo sprendime nurodydama jo apskundimo tvarką. Tarnyba, laikydamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, privalėjo nurodyti jo apskundimo terminą. Kiekvienu konkrečiu atveju, ne Tarnyba, o tik teismas (ar Komisija) sprendžia, ar viešojo administravimo subjekto ginčijamas aktas gali būti administracinio ginčo objektu.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi priėmė pareiškėjo MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ atsisakymą nuo skundo ir bylą nutraukė. Teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo atsisakymas skundo pateiktas įstatymo nustatytu terminu (iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį), skundo atsisakymas neprieštarauja įstatymui ir viešajam interesui, nepažeidžia šalių ir kitų asmenų teisių ir įstatymu saugomų interesų, pareiškėjas atsisakyme nurodė, jog jam žinoma, kad bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 104 str. 3 d.), todėl bylą nutraukė (ABTĮ 103 str. 4 p., 104 str.).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad pareiškėjas įgytų teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, būtinos dvi sąlygos: 1) pareiškėjas turi atsisakyti skundo; 2) pareiškėjas tai turi padaryti dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas po skundo padavimo teismui pareiškėjo reikalavimų nepatenkino, o aplinkybę, jog skundžiamas Sprendimas nenagrinėtinas teisme, kaip nesukeliantis materialinių teisinių pasekmių, pareiškėjas privalėjo žinoti ir sužinojo ne dėl pateikto atsiliepimo, todėl pareiškėjas skundo atsisakė ne dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimus padavus skundą, ir ne dėl to, kad atsakovas suklaidino pareiškėją. Teismas pripažino nepagrįstais nurodytus pareiškėjo argumentus dėl jo suklaidinimo skundžiant atsakovo Sprendimą ir konstatavo, kad pareiškėją atstovauja profesionalus advokatas, kuris išmano įstatymus ir priimtų sprendimų galimas kilti pasekmes, ir turėjo įvertinti, jog pareiškėjo tiek Komisijoje, tiek vėliau teisme siekiamas apskųsti Tarnybos Sprendimas yra tarpinio-procedūrinio pobūdžio ir pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Kadangi atitinkamo atstovo ir ginčo kėlimo strategijos pasirinkimas yra pareiškėjo subjektyvios valios išraiška, todėl jis kilusias dėl nepagrįstai inicijuoto ginčo pasekmes prisiima savo rizika. Be to, pareiškėjas apie tai, kad skundžiamas dokumentas jam nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti ginčo objektu, buvo informuotas skundžiamu Komisijos sprendimu, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo sprendimą atsisakyti skundo teisme lėmė atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, kad Sprendimas yra neskundžiamas. Šiuo atveju Komisijos sprendime buvo nurodyti išsamūs argumentai ir teismų praktika dėl to, kodėl pareiškėjo siekiamas apskųsti atsakovo Sprendimas yra nenagrinėtinas kaip savarankiškas ginčo objektas, todėl pareiškėjo kreipimąsi į teismą lėmė ne atsakovo elgesys, o pareiškėjo pasirinkimas ir savas ginčo situacijos traktavimas.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovo Sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nereiškia, jog jis (sprendimo turinys) automatiškai gali būti ginčo nagrinėjimo Komisijoje ir/ar teisme objektas ir, kad toks apskundimo tvarkos išaiškinimas klaidina pareiškėją. Tarnyba apskundimo tvarką savo Sprendime nurodė vykdydama VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punkto reikalavimą nurodyti administracinio sprendimo apskundimo tvarką, tačiau ne Tarnyba, o tik teismas (ar Komisija) sprendžia, ar viešojo administravimo subjekto ginčijamas aktas gali būti administracinio ginčo objektu. Todėl Tarnyba nėra atsakinga už tai, kad pareiškėjo skundo Komisija nepriėmė nagrinėti ir, juo labiau, nėra atsakinga už tai, jog pareiškėjas atsisakė teismui paduoto skundo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo prašymas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo negali būti tenkinamas, nes išlaidų susidarymą lėmė jo paties valios išraiška (sprendimas ginčyti atsakovo tarpinį-procedūrinį Sprendimą), o ne atsakovo neteisėti veiksmai.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų (ne)atlyginimo ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad atsakovas 2023 m. spalio 30 d. rašte nurodė, jog tai yra sprendimas ir jis skundžiamas, tuo metu 2024 m. vasario 14 d. atsakovas diametraliai priešingai pakeitė savo poziciją ir nurodė, jog 2023 m. spalio 30 d. sprendimas nėra skundžiamas. Kadangi Tarnyba pripažino suklaidinusi pareiškėją ir nurodė, kad 2023 m. spalio 30 d. sprendimas negali būti skundžiamas, todėl pareiškėjui nebuvo prasmės ginčyti Komisijos sprendimą. Teismas klaidingai aiškina VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punkto reikalavimą. Šiuo atveju atsakovui atsiliepimu į skundą pripažinus, kad jo sprendimas iš tiesų nėra skundžiamas, jis negalės ateityje teigti, jog sprendimas įsigaliojęs ir neginčytinas. Būtent dėl šios priežasties, tai yra dėl atsakovo klaidingai nurodytos apskundimo tvarkos, ir buvo pradėta administracinė byla, dėl ko pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias privalo atlyginti atsakovas. VAĮ įstatyme įtvirtintas reikalavimas administraciniame sprendime nurodyti apskundimo tvarką, nereiškia, jog visais atvejais privalu nurodyti, kad sprendimas skundžiamas. Ši įstatymo nuostata reikalauja nurodyti, ar sprendimas skundžiamas, ar neskundžiamas, o jei skundžiamas, tuomet per kokį terminą ir kuriai institucijai ar įstaigai. Šiuo atveju atsakovas, teigiantis, kad jo sprendimas neskundžiamas, tą ir privalėjo nurodyti savo administraciniame sprendime. Kadangi atsakovas sąmoningai ir tyčia suklaidino pareiškėją, todėl jis atsakingas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, iš esmės nubaudė pareiškėją už tai, kad jis naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Teismas tarsi pateisino atsakovo netinkamą procesinį elgesį, sąmoningai ir tyčia nurodant klaidingą informaciją apie jo paties priimto sprendimo apskundimą. Tuo buvo pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei įstatyme įtvirtintas tikslas – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad šiuo atveju Tarnyba, vadovaudamasi VAĮ nuostatomis, privalėjo Sprendime nurodyti jo apskundimo tvarką. Be to, vadovaujantis VAĮ 14 straipsniu ir atsižvelgiant į jo prasmę, įstaiga, nurodydama apskundimo tvarką administraciniame sprendime, neturi teisės nurodyti, jog administracinis sprendimas apskritai yra neskundžiamas, kaip, kad atskirajame skunde bando įrodyti pareiškėjas. Kiekvienu konkrečiu atveju ne Tarnyba, o tik teismas (ar Komisija) sprendžia, ar viešojo administravimo subjekto ginčijamas aktas gali būti administracinio ginčo objektu. Šiuo atveju Tarnybos procesinis elgesys buvo tinkamas, Tarnyba sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju skundžiama Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutarties dalis, kuria, priėmus pareiškėjo MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ atsisakymą nuo skundo ir nutraukus bylą, atmestas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, konstatavęs, kad išlaidų susidarymą lėmė pareiškėjo paties valios išraiška (sprendimas ginčyti atsakovo tarpinį-procedūrinį sprendimą), o ne atsakovo neteisėti veiksmai. Pareiškėjas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, laikydamasis pozicijos, kad dėl atsakovo klaidingai nurodytos Sprendimo apskundimo tvarkos ir buvo pradėta administracinė byla, dėl ko pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias privalo atlyginti atsakovas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog pareiškėjas įgytų teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, būtinos dvi sąlygos: 1) pareiškėjas turi atsisakyti skundo; 2) pareiškėjas tai turi padaryti dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-52-602/2022; 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-141-556/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-256-602/2024 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos administracinių ginčų komisijai pateikė skundą prašydamas: 1) panaikinti Tarnybos 2023 m. spalio 30 d. sprendimą (raštą) dėl nemokumo administratoriaus MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ neplaninio veiklos patikrinimo; 2) įpareigoti Tarnybą nutraukti nemokumo administratoriaus MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ veiklos neplaninį patikrinimą. Lietuvos administracinių ginčų komisija 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 21RE-878 nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo MB „Vilniaus nemokumo administratoriai“ patikslintą skundą nagrinėti, konstatavusi, jog pareiškėjo skundžiamas Tarnybos Sprendimas (raštas) vertintinas kaip tarpinis viešojo administravimo subjekto priimamas dokumentas, o jo panaikinimas iš esmės nepakeistų pareiškėjo teisių ir pareigų. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašymas panaikinti Komisijos sprendimą.

Pareiškėjas 2024 m. kovo 18 d. teismui pateikė prašymą, kuriuo atsisakė skundo ir prašė nutraukti bylą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, jog sprendimą atsisakyti skundo lėmė atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, kad Tarnybos Sprendimas (raštas) vis tik yra neskundžiamas, dėl ko nėra prasmės ginčyti Komisijos sprendimą. Pareiškėjo teigimu, jis į teismą kreipėsi suklaidintas Tarnybos, kuri nurodė, jog ginčijamas Sprendimas yra skundžiamas, todėl dėl atsakovo kaltės pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl Tarnybos Sprendime (rašte) nurodytos apskundimo tvarkos, pažymi, kad skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl administracinio akto gali būti paduotas skundas administraciniam teismui, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Tarnybos Sprendimą (raštą) pagal jame nurodytą apskundimo tvarką, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog vien aplinkybė, kad atsakovo Sprendime (rašte) buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nereiškia, jog šis raštas automatiškai gali būti ginčo nagrinėjimo Komisijoje ir/ar teisme objektas ir, kad toks apskundimo tvarkos išaiškinimas klaidina pareiškėją. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodomi argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad atsakovas nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir nesąžiningai atliko procesines pareigas. Asmuo, manydamas, jog jo teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus. Pareiškėjas pats pasirinko atitinkamą savo teisių gynybos / realizavimo būdą bei, iš esmės, veikė savo rizika dalyvaudamas byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo atsisakymas yra pareiškėjo laisvos valios procesinis veiksmas, nulemtas išimtinai pareiškėjo subjektyviu ginčo situacijos vertinimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Tarnyba geruoju nepatenkino pareiškėjo reikalavimo ir todėl, pareiškėjui nusprendus atsisakyti skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo patirtas išlaidas, kurias jis patyrė dėl jo kreipimosi į teismą. Nenustačius antrosios būtinos ABTĮ 40 straipsnio 2 daliai taikyti sąlygos, t. y., kad šioje byloje pareiškėjo skundas buvo patenkintas geruoju, darytina išvada, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo mažosios bendrijos „Vilniaus nemokumo administratoriai“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius