772a2c0c-c720-4c8b-a2b5-166312981f93 · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla NrPranešėjas Algerdas Urbšys                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-175/2015;Teisėjas Rimantas Grigas                                             Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00065-2014-7;                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                                                                        2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. vasario 24 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo UrbÅ¡io, teisėjų Danguolės Å iugždinytės, Rimo Å virino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant nuteistajam R. K., jo gynėjai advokatei Matildai Liatukaitei, nukentėjusiesiems P. B., J. B., V. B., jų atstovei advokatei Reginai Majauskienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R.

K. skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 10 mėnesių, įpareigojant per šį laikotarpį bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. IÅ¡ R. K. nukentėjusiajam V. B. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt teisminių iÅ¡laidų ir 44 Lt už teismo medicinos apžiÅ«rÄ , nukentėjusiajam P. B. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt teisminių iÅ¡laidų ir 44 Lt už teismo medicinos apžiÅ«rÄ , nukentėjusiajam J.

B. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt teisminių iÅ¡laidų ir 44 Lt už teismo medicinos apžiÅ«rÄ .Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė: R. K. nuteistas už tai, kad jis 2013-05-12 (duomenys neskelbtini) P. B., J. B. ir V. B. kraunant į traktoriaus priekabÄ R. K. sklype esančius nukentėjusiųjų daiktus, prie jų priėjęs ir agresyviai nusiteikęs pradėjo ginÄÄ , po to sugriebė J. B. už gerklės, suspaudė ir kumščiu sudavė jam į deÅ¡inę veido pusę.

P. B. atstÅ«mus nuo J. B. R. K., Å¡is, neiÅ¡laikęs pusiausvyros, nukrito ant žemės, po to vėl atsistojo ir kumščiu smogė P. B. į nosį. P. B. ranka atstÅ«mus R. K., Å¡is pripuolė prie V. B. ir smogė ranka jam į veidÄ , pataikydamas į kairį antakį ir nosį. R. K. apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2014-11-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, vadovavosi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis iÅ¡teisinamojo nuosprendžio priėmimÄ , nurodydamas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. R. K. nurodo, kad jis neneigia tos aplinkybės, kad 2013-05-12, apie 17.00 val.

– 18.00 val. buvo savo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat neneigia, kad prieš įvykį buvo vartojęs alkoholio, tačiau apsvaigęs nebuvo, todėl visas aplinkybes, nepriklausomai nuo to, kad praėjo ilgas laiko tarpas, gerai atsimena. Apeliantas nurodo, kad ginčas tarp jo ir V. B. kilo dėl to, kad šis kategoriškai atsisakė iš apeliantui priklausančio sklypo išvežti statines, kuriose buvo neaiškaus turinio skystis, iš jų sklido aitrus, gniaužiantis kvapas.

Ä® ginÄÄ Ä¯sivėlė ir V. B. sÅ«nÅ«s, vienas iÅ¡ jų – P., smogė kumščiu (ar kitu buku daiktu) apeliantui į kairę akį. Dėl to smÅ«gio apeliantui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, jis neteko 35 % darbingumo, Å¡i aplinkybė konstatuota ir specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) Atlikus papildomÄ tyrimÄ pirmoji iÅ¡vada nebuvo paneigta ir buvo papildomai nurodyta, kad sužalojimas nėra bÅ«dingas griuvimui ir atsitrenkimui į kietus bukus daiktus ar pavirÅ¡ius. Teismo medicinos specialistų iÅ¡vados akivaizdžiai rodo, kad apeliantas buvo muÅ¡amas kelių fiziÅ¡kai nepalyginamai stipresnių asmenų – V.

B. sÅ«nų P. ir J., gimusių atitinkamai (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m.. pats V. B. taip pat jaunesnis už apeliantÄ 6 metais. Skunde R. K. neneigia to, kad pats gindamasis sudavė smÅ«gius rankomis užpuolikams, tačiau kelia klausimÄ , kaip jis, bÅ«damas senyvo amžiaus, 2-os grupės invalidas, galėjo sumuÅ¡ti tris žymiai fiziÅ¡kai stipresnius vyrus. Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad motyvas konfliktui ir smurto proveržiui nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo tai, kad R.

K. pyko ant B. dėl to, kad Å¡ie iÅ¡ jo sklypo neiÅ¡sivežė savo daiktų, tai R. K. erzino, kėlė didžiulį nepasitenkinimÄ . Apelianto teisėtas pretenzijas asmeniui, kuris iÅ¡ sklypo neiÅ¡sivežė galimai nuodingų medžiagų, teismas įvardijo tuo, kad apeliantas pirmas pradėjo konfliktÄ , t. y. priėjęs prie B. pradėjo jiems nurodinėti, kokius daiktus reikia vežti tuojau pat, o kuriuos vėliau. Apeliantas pažymi, kad taip elgtis jis turėjo teisę, kadangi svetimais daiktais buvo užversta jo asmeninės nuosavybės teise priklausanti teritorija.

Teismas Å¡ioje byloje visiÅ¡kai nenagrinėjo ir nesiaiÅ¡kino, ar nėra Å¡ioje byloje atsakomybę Å¡alinančių aplinkybių. Teismas buvo Å¡aliÅ¡kas virÅ¡enybę teikdamas vienų asmenų parodymams ir visiÅ¡kai nepagrįstai atmesdamas apelianto, kaip kaltinamo asmens, parodymus. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad apelianto kaltė įrodyta ir liudytojos R. M. parodymais, kuri patvirtino, kad apeliantas nuėjo pas B. ir reikalavo, kad Å¡ie pirmiausia iÅ¡vežtų statines. IÅ¡ to iÅ¡eina, kad tai, jog apeliantas reikalavo atlikti teisėtus veiksmus, tampa įrodymu, kad jis padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 str. 1 d.

Tai rodo akivaizdų teismo Å¡aliÅ¡kumÄ . Skunde taip pat pažymima ir tai, kad nuosprendis suraÅ¡ytas skubotai ir aplaidžiai. Nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodoma, kad <...liudytoja R. M....>, tačiau iÅ¡ teismo posėdžio protokolo matyti, kad toks asmuo apklaustas teismo posėdyje nebuvo. Teismo Å¡aliÅ¡kumÄ rodo ir tai, kad teismas visiÅ¡kai nesiaiÅ¡kino, kodėl nukentėjusieji kreipėsi į teismÄ praėjus beveik dvejiems metams po nagrinėjamo įvykio arba septynioms dienoms po to, kai vienam iÅ¡ B.

– P. B. buvo įteiktas praneÅ¡imas apie įtarimÄ padarius sunkų nusikaltimÄ , numatytÄ BK 135 str. 1 d. Å iuo metu Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje apeliantas yra pripažintas nukentėjusiuoju, P. B. yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d., padarymu. Dėl Å¡aliÅ¡kumo teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra vienas iÅ¡ baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančių aplinkybių – bÅ«tinoji gintis (BK 28 str.). Nuosprendyje iÅ¡ viso neanalizuota ir neatsakyta į klausimÄ , ar R.

K. veikė, ar neveikė bÅ«tinosios ginties bÅ«klėje. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto iÅ¡vadÄ , kuria konstatuoti jam padaryti sužalojimai ir dėl sužalojimo atsiradusios pasekmės, teismas vertino kaip jo kaltės, padarius BK 140 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ , įrodymÄ . R. K. skunde kategoriÅ¡kai tvirtina, kad žalÄ užpuolikams padarė veikdamas bÅ«tinosios ginties bÅ«klėje, t. y. gindamas savo gyvybę ir sveikatÄ nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis buvo pavojingas, kadangi apeliantas buvo užpultas trijų fiziÅ¡kai stipresnių asmenų, užpuolimo metu jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliantas, suvokdamas, kad užpuolimas bus tęsiamas, pats sudavė smÅ«gius užpuolikams. Nurodo, kad asmens girtumas neatima iÅ¡ jo teisės į bÅ«tinÄ jÄ gintį. Be to, apeliantas nurodo ir tai, kad kartu su B. buvo dar vienas atletiÅ¡ko sudėjimo jaunuolis, kurio veiksmai buvo neprognozuojami. Nebuvo jokių garantijų, kad jis nepradės apelianto muÅ¡ti. Užpuolimas buvo akivaizdus, kadangi buvo daroma žala apelianto sveikatai, buvo suduoti smÅ«giai. Suvokdamas kėsinimosi akivaizdumÄ apeliantas sudavė smÅ«gius B..

Pavojus buvo realus, žala buvo daroma įstatymo saugomam gėriui, t. y. apelianto sveikatai, todėl jis, norėdamas atremti pavojingÄ kėsinimÄ si, aktyviais veiksmais padarė teisėtÄ Å¾alÄ užpuolikams. BÅ«tinosios ginties ribos peržengtos nebuvo. Nėra jokių duomenų, rodančių, kad gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Paminėtina ir tai, kad apeliantas buvo užpultas netikėtai, buvo sumišęs ir iÅ¡sigandęs. Jis nesitikėjo, kad pažįstami žmonės – kaimynai – taip liguistai ir neadekvačiai sureaguos į apelianto teisėtus reikalavimus ir pradės naudoti fizinį smurtÄ . Teismo posėdyje nuteistasis R.

K. ir jo gynėja apeliacinį skundÄ palaikė, prašė tenkinti. Nukentėjusieji V. B., P. B., J. B. ir jų atstovė advokatė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ , nurodo, kad jis pats buvo sužalotas nukentėjusiųjų, todėl teismas turėjo pripažinti, kad jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, taip pat nurodo, kad teismas buvo Å¡aliÅ¡kas.Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimÄ , taip pat iÅ¡ naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, jog įrodyta, kad R.

K. padarė BK 140 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ , yra pagrįstos, padarytos įvertinus tiek kiekvienÄ Ä¯rodymai atskirai, tiek jų visumÄ . Pagal BK 140 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Å ioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, kad R. K. sugriebė J. B. už gerklės, suspaudė ir kumščiu jam sudavė į deÅ¡inę veido pusę, kumščiu smogė P. B.

į nosį, pripuolęs prie V. B., smogė jam ranka į veidÄ , pataikydamas į kairį antakį ir nosį. Tokius R. K. veiksmus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atitinkančius BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Nors nuteistasis R. K. su tokiu vertinimu nesutinka, aukÅ¡tesnysis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir pripažindamas R. K. kaltu padarius minėtÄ nusikaltimÄ , pažeidė baudžiamojo proceso įstatymÄ ir padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo R. K., nukentėjusiųjų V. B., P. B., J. B., liudytojų A. B., R. K., V. B. parodymus, specialisto iÅ¡vadas, kitus raÅ¡ytinius įrodymus pagrįstai nustatė, kad R. K. kaltė dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo yra įrodyta.Teismo posėdyje apklaustas R. K. neneigė, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu atliko tam tikrus fizinius veiksmus, tačiau tvirtino, kad visi jo veiksmai buvo sÄ lygoti pačių nuketėjusiųjų prieÅ¡ jį naudoto smurto, t. y. ginantis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡iuos R. K. paaiÅ¡kinimus vertino kritiÅ¡kai, kaip jo pasirinktÄ gynybinę taktikÄ siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai leido teismui nustatyti iÅ¡ esmės skirtingas, negu nurodė pats R. K., faktines aplinkybes. Teismo posėdyje buvo apklausti nukentėjusieji, kurie kategoriÅ¡kai patvirtino, kad konfliktÄ pirmas pradėjo bÅ«tent R. K., smurtauti taip pat pradėjo jis, t.y. jis buvo konflikto iniciatorius. Nukentėjusysis V.

B. paaiÅ¡kino, kad R. K. atėjo girtas, neleido iÅ¡neÅ¡ti staklių, puolė J. ir sugriebė jam už gerklės, kirto jam į veidÄ . Tai pamatęs P. kaltinamÄ jį atstÅ«mė. R. K. puolė ir P., smogė jam į nosį. Kaltinamasis smogė jam, t. y. V. B.. Nukrito akiniai, pradėjo bėgti kraujas. Neneigė, kad jis ir pats po kaltinamojo naudoto smurto kaltinamajam sudavė, kaltinamasis pargriuvo. P. B. patvirtino V. B. nurodytas aplinkybes, nurodė, kad kaltinamasis atėjo neblaivus, neleido iÅ¡neÅ¡ti staklių, bandant J. atitraukti kaltinamojo rankas, jis J. pradėjo smaugti, smogė jam.

Smogė ir tėčiui – V. B.. Kas po to vyko, tiksliai neatsimena. Matė, kad kaltinamasis gulėjo, J. nubėgo ieÅ¡koti kaltinamojo žmonos, kad Å¡i jį iÅ¡sivestų. Kaltinamasis jam sudavė vienÄ smÅ«gį. Nukentėjusysis J. B. taip pat patvirtino, kad kaltinamasis buvo girtas, sugriebė už staklių, neleido jų neÅ¡ti. Tada jis nustÅ«mė kaltinamojo rankas nuo staklių, po to kaltinamasis jį griebė už gerklės, rankÄ atitraukė, tačiau kaltinamasis iÅ¡ kitos rankos jam sudavė į žandikaulį.

P. atsistojo tarp jų, kaltinamasis ir P. sudavė į nosį. Kumščiu sudavė ir tėčiui (V. B.) į akį. Kai kaltinamasis sudavė tėčiui, Å¡is užlaužė kaltinamajam rankÄ ir paguldė ant žemės, o jis (J. B.) nuėjo ieÅ¡koti kaltinamojo žmonos. Nukentėjusiųjų nurodytas konflikto aplinkybes patvirtino ir kartu su jais buvęs A. B., kuris apklausiamas liudytoju ir bÅ«damas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , paaiÅ¡kino, kad kaltinamasis buvo neblaivus, pradėjo konfliktuoti, neleido neÅ¡ti staklių, stvėrė J. už gerklės, trenkė P. į nosį, Å¡iam iÅ¡ nosies pradėjo bėgti kraujas.

Kaltinamasis buvo kelis kartus nukritęs dėl atstūmimų, galėjo nukristi ir dėl savo būsenos (girtumo). Pradėjo konfliktuoti su V., V. buvo pamušta akis, sulaužyti akiniai. Liudytojomis apklaustos R. K. sutuoktinė R. K., V. B. sutuoktinė V. B. nurodė pačios įvykio nemačiusios, aplinkybes žinančios tik iš sutuoktinių pasakojimų, todėl jų parodymų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino kaip iš esmės paneigiančių, ar patvirtinančių kaltinamojo ar nukentėjusiųjų versijas.

Faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl kaltinamojo R. K. veiksmų buvo sužaloti, yra nustatyta ir objektyviais byloje esančiais įrodymais – specialistų iÅ¡vadomis. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. B., atlikus medicininį tyrimÄ , konstatuota poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, odos nubrozdinimas kairiame antakyje, nosyje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Duomenų, prieÅ¡taraujančių tiriamojo nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam laikui, nėra.

Sužalojimai įvertinti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotas P. B. nosies sumuÅ¡imas, padarytas kietu buku daiktu, duomenų, prieÅ¡taraujančių tiriamojo nurodytoms traumos aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui, nėra. Padaryti sužalojimai įvertinti kaip atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymÄ . IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pagal medicininius dokumentus J. B. nustatytas deÅ¡inės veido pusės sumuÅ¡imas, padarytas J.

B. nurodytomis aplinkybėmis, mechaninės traumos požymių nekonstatuota. Paminėtos specialisto išvados patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas smurto prieš juos panaudojimo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi kaip įrodymu, patvirtinančiu R. K. kaltę. Byloje taip pat pateikta specialisto išvada, kurioje konstatuoti R. K. padaryti sužalojimai, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste ši išvada, kaip R. K. teisinantis ar kaltinantis įrodymas, nevertintina, kadangi šioje byloje sprendžiamas ne nukentėjusiųjų V.

B., P. B. ir J. B., o R. K. baudžiamosios atsakomybės, padarius BK 140 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ , klausimas. Å iuo aspektu pažymėtina tai, kad patys nukentėjusieji neneigė atlikę tam tikrus veiksmus prieÅ¡ R. K. ir dėl tokių veiksmų yra atliekamas atskiras tyrimas, kuriame R. K. pripažintas nukentėjusiuoju.Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad R. K. naudojo prieÅ¡ nukentėjusiuosius fizinį smurtÄ , dėl kurio jiems buvo padaryti tam tikri sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymÄ (P. B. ir V.

B.) ir sukėlę fizinį skausmÄ (J. B.). Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiksliai neapibrėžė nusikalstamos veikos padarymo laiko, atskirai neaprašė, kuriam nukentėjusiajam koks sveikatos sutrikdymo mastas buvo padarytas, t. y. iÅ¡ nuosprendžio neaiÅ¡ku, kuriam nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o kuriam sukeltas fizinis skausmas ir tai aukÅ¡tesnysis teismas laiko pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo trÅ«kumu, tačiau nevertina jo kaip esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, galinčio turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų rodymų visumos matyti, kad teismo išvados, įvertinus byloje esančius įrodymus, iš esmės yra teisingos, pagrįstos ir atitinka faktines šioje byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais yra nustatyta, kokiu metu, kokiais R. K. veiksmais kiekvienam iš nukentėjusiųjų buvo padaryti atitinkami sužalojimai, sužalojimai įvertinti specialistų išvadose, kuriose konstatuota, koks sveikatos sutrikdymas kiekvienam nukentėjusiajam buvo padarytas.

Nusikaltimo padarymo laikas aiÅ¡kiai matyti, tiek iÅ¡ paties R. K., tiek iÅ¡ nukentėjusiųjų paaiÅ¡kinimų. Dėl paminėtų aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos padarymo laiku, padariniais, ginčo nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nebuvo, kaltinamasis į klausimÄ , ar jam suprantamas pareikÅ¡tas kaltinimas, atsakė teigiamai, kas teismui leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinimo faktinės aplinkybės, t. y. tiek veikos laikas, tiek padariniai, tiek kitos aplinkybės R. K. buvo aiÅ¡kios.

Atsižvelgiant į tai, paminėtas trÅ«kumas nelaikytinas turinčiu esminės reikÅ¡mės sprendžiant R. K. kaltės klausimÄ , todėl aukÅ¡tesnysis teismas jo nevertina kaip sudarančio pagrindÄ nuosprendį naikinti. Nepagrįstais laikytini ir apelianto teiginiai, kad jis sužalojimus nukentėjusiesiems padarė veikdamas bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Pagal BK 28 str. 1 d. asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusiÄ bÅ«tinosios ginties sampratÄ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ , bÅ«tinÄ ja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. BÅ«tinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi bÅ«ti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, bÅ«ti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.).

Teismas, spręsdamas klausimÄ dėl BK 28 str. 1 d. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingÄ kėsinimÄ si, jo akivaizdumÄ ir realumÄ , kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentÄ . Ä®vertinus Å¡ių aplinkybių visumÄ , spręstina, ar apskritai egzistavo bÅ«tinosios ginties situacija. Tam, kad bÅ«tų galima padaryti pagrįstas iÅ¡vadas dėl bÅ«tinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, bÅ«tina iÅ¡tirti visÄ konflikto dinamikÄ , kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtÄ .

Å ioje byloje aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad konfliktÄ pirmas pradėjo, taip pat ir fizinį smurtÄ panaudojo, pats R. K., o nukentėjusiųjų vėliau sekę veiksmai, tame tarpe ir prieÅ¡ R. K. panaudotas fizinis smurtas, buvo paties R. K. netinkamo elgesio pasekmė. Tokioje situacijoje, kai pats kaltinamasis buvo konflikto iniciatorius, pirmas sugriebė vienam iÅ¡ nukentėjusiųjų – J. B. – už gerklės, atitraukus rankas dar ir trenkė, po to smurtavo ir prieÅ¡ kitus nukentėjusiuosius, kurie bandė J.

B. padėti, nenurimo, kol pats nebuvo paguldytas ant žemės ir iÅ¡kviesta policija, pripažinti, kad kaltinamasis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, nėra pagrindo. Ta aplinkybė, kad Å¡io konflikto metu sužalojimai buvo padaryti ir pačiam R. K., jo nuo baudžiamosios atsakomybės padarius BK 140 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ neatleidžia. Kaip jau minėta, pripažinti, kad kaltinamas asmuo veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis galima tada, kai nustatoma, jog pavojingas kėsinimasis prieÅ¡ asmenį buvo realus, akivaizdus ir egzistavo objektyviai, t. y. jau buvo prasidėjęs ir buvo pagrindo manyti, kad toks kėsinimasis pažeis besiginančiojo teises.

Nagrinėjamoje byloje tokia situacija nustatyta nebuvo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo R. K. paaiÅ¡kinimus, kad jis buvo užpultas nukentėjusiųjų ir prieÅ¡ juos smurtÄ naudojo tik gindamasis, vertino kaip jo gynybinę versijÄ siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Skunde taip pat teigiama, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas. Teismo Å¡aliÅ¡kumÄ R. K. grindžia tuo, kad teismas be pagrindo tikėjo vienų asmenų parodymais ir nepagrįstai atmetė jo parodymus, taip pat rėmėsi teismo posėdyje neapklaustos liudytojos R.

M. parodymais. Sutikti su Å¡iais apeliacinio skundo motyvais apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d., 301 str. Ä®rodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sÄ sajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

BylÄ nagrinėjantis teismas turi iÅ¡skirtinę kompetencijÄ Ä¯vertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiÅ«lymus ir reikÅ¡ti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siÅ«lymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamu atveju pripažinti, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino nesilaikydamas aukščiau paminėtų BPK normų, dėl ko juos įvertino netinkamai, pagrindo nėra. Teismas nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais ir kodėl jis grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės, taip pat nurodė, kuriuos įrodymus atmeta, kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Vien tai, kad įrodymus teismas įvertino nepalankiai apeliantui, neduoda pagrindo pripažinti, kad teismas juos vertino šališkai.

Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme kaltinamajam be kitų procesinių teisių buvo iÅ¡aiÅ¡kinta ir teisė pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ teismui, tačiau Å¡ia teise kaltinamasis nepasinaudojo, nuÅ¡alinimo nereiÅ¡kė, kas Å¡iuo atveju leidžia pagrįstai manyti, jog apeliaciniame skunde iÅ¡reikÅ¡ta abejonė teismo neÅ¡aliÅ¡kumu yra sÄ lygota nepalankaus kaltinamajam procesinio sprendimo priėmimu. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtinta ir tai, kad savo skunde R.

K. nė vieno iš BPK 58 str. numatytų pagrindų, nenurodė, o savo prielaidas dėl teismo šališkumo iš esmės grindė jam nepalankiu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Teismo šališkumo nerodo ir ta aplinkybė, kad nuosprendyje teismas, vertindamas liudytojų parodymus, pasisakė dėl liudytojos R. M. parodymų. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo, taip pat ir paties nuosprendžio motyvų akivaizdu, kad teismas analizuoja ir vertina teismo posėdyje apklaustos liudytojos R.

K. parodymus. Tokia iÅ¡vada darytina lyginant teismo posėdžio protokole ir nuosprendyje užfiksuotus minėtos liudytojos parodymus. Atsižvelgiant į tai, nuosprendyje nurodyta pavardė M. laikytina raÅ¡ymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės, kadangi akivaizdu, jog nuosprendyje minima R. M. yra teismo posėdyje apklausta liudytoja R. K.. AnalogiÅ¡ka iÅ¡vada darytina ir dėl nuosprendyje nurodyto BPK 303 str. 5 d. 1 p., kuriuo teismas vadovaujasi priimdamas nuosprendį. Teisingai apeliantas skunde pažymi, kad BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu teismas prima iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Å iuo atveju iÅ¡ nuosprendyje iÅ¡dėstytų įrodymų, jų analizės ir vertinimo motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, taip pat nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų iÅ¡vadų dėl R. K. kaltės, akivaizdu, kad teismas pripažino, kad R. K. kaltė padarius BK 140 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ yra įrodyta ir už Å¡iÄ veikÄ jam skyrė atitinkamÄ bausmę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nuosprendis priimamas vadovaujantis ir BPK 303 str. 5 d. 1 p., padarė raÅ¡ymo apsirikimÄ , nedarantį esminės įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui ir nekeičiantį nuosprendžio esmės, todėl Å¡is apsirikimas iÅ¡taisytinas apeliacinės instancijos teisme minėto straipsnio 5 d. 1 p. iÅ¡ nuosprendžio paÅ¡alinant.

Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 str. 1 d., padarė R. B., nors iÅ¡ teismo apraÅ¡ytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, dėstomų įrodymų turinio, įrodymų vertinimo motyvų, rezoliucinės nuosprendžio dalies akivaizdu, kad Å¡ioje byloje buvo iÅ¡spręstas R. K. kaltės klausimas. Atsižvelgiant į tai nuosprendyje nurodyta R. pavardė „B.“ iÅ¡taisytina į pavardę „K.“. Jokių kitų faktinių aplinkybių ar duomenų dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir aukÅ¡tesnysis teismas.

Kiti apelianto skundo teiginiai, kad ginčas su B. kilo dėl to, kad Å¡ie atsisakė iÅ¡vežti iÅ¡ jam priklausančio žemės sklypo statines su neaiÅ¡kiu skysčiu, kad jis negalėjo sužaloti fiziÅ¡kai už save stipresnių ir jaunesnių asmenų, esminės reikÅ¡mės sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. klausimÄ neturi. Kaip jau minėta, pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino.

Å i nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimÄ . Taigi, tam, kad asmenį pripažinti kaltu pagal šį straipsnį, bÅ«tina nustatyti, kad asmuo prieÅ¡ nukentėjusįjį (nuketėjusiuosius) naudojo fizinį smurtÄ ir dėl tokio smurto panaudojimo atsirado straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai – fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Tam, kad kvalifikuoti kaltininko veiksmus pagal minėtÄ straipsnį, nebÅ«tina nustatyti, kas jį paskatino pasirinkti teisei prieÅ¡ingus veiksmus, sukėlusius atitinkamus neigiamus padarinius.

Tiesa, teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkui dėl iÅ¡orinių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantÄ ir tokiu atveju galima manyti, kad savo iniciatyva jis nebÅ«tų nusikaltęs, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamÄ jį atlikti neteisėtus veiksmus, yra pagrindas Å¡iÄ aplinkybę pripažinti tik kaltinamojo atsakomybę lengvinančia, tačiau ne baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančia aplinkybe.

Asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu veika yra padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, ir tai lėmė bÅ«tinÄ jÄ gintį ar kitas baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančias aplinkybes. Taigi, siekiant konstatuoti, kad kaltininkui nekyla baudžiamoji atsakomybė, bÅ«tina nustatyti jo veiksmuose kuriÄ nors baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiÄ aplinkybę, numatytÄ BK V skyriuje. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta, teismo iÅ¡tirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo pats R.

K.: trukdė nukentėjusiesiems iÅ¡sivežti savo daiktus – stakles, vienam iÅ¡ nukentėjusiųjų jį atstÅ«mus, pradėjo naudoti fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusiuosius – sugriebė vienam iÅ¡ nukentėjusiųjų už gerklės, trenkė į veidÄ ir tik po to smurtas buvo panaudotas prieÅ¡ jį patį – jam buvo suduota vienÄ kartÄ ir po Å¡io smÅ«gio jis buvo prispaustas prie žemės. Apelianto prielaida, kad jis negalėjo sužaloti trijų už save jaunesnių ir fiziÅ¡kai stipresnių asmenų neparemta jokiais objektyviais duomenimis ir yra paneigta tiek nukentėjusiųjų, liudytojų paaiÅ¡kinimais, tiek objektyviais įrodymais – specialisto iÅ¡vadomis, kurie aptarti ir iÅ¡analizuoti skundžiamame nuosprendyje.

Atsižvelgiant į visas iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai iÅ¡tirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas R. K. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sÄ mone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str. nustatytų nuostatų, pareikÅ¡tų civilinių ieÅ¡kinių priteisimo klausimas iÅ¡spręstas taip pat teisingai.

Atsižvelgiant į tai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų V. B. atstovė advokatė R. Majauskienė iÅ¡reiÅ¡kė praÅ¡ymÄ iÅ¡ kaltinamojo R. K. priteisti nukentėjusiųjų turėtas iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundÄ . Nukentėjusiųjų atstovė R. Majauskienė nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka 2015 m. vasario 4 d. posėdyje dalyvavo. Nukentėjusiųjų V. B., P. B., J. B. turėtas iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti patvirtina 2015 m. sausio 8 d., 2015 m. vasario 4 d. (du kvitai) pinigų priėmimo kvitai Nr. 777018, 777020, 777022 (4 t. b. l. 17-19). Teisėjų kolegijos nuomone, iÅ¡laidos advokato paslaugoms apmokėti turi bÅ«ti priteistos iÅ¡ nuteistojo R.

K., tačiau priteistina suma, atsižvelgiant į Å¡ios bylos specifikÄ , suteiktų teisinių paslaugų apimtį apeliaciniame procese, mažintina. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 106 str. 2 d., n u t a r i a: nuteistojo R. K. apeliacinį skundÄ atmesti.IÅ¡ R. K. nukentėjusiesiems V. B., P. B., J. B. priteisti po 100 Eur iÅ¡laidų advokato paslaugoms apmokėti. Pirmininkaujantis teisėjas                                                                           Algerdas UrbÅ¡ys Teisėjai                                                                                                       Danguolė Å iugždinytė                                                                                                                                                                                                                                      Rimas Å virinas