2024-09-11 Nr. AB-12910-3-61-3-02334-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-30-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02334-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-281-525/2024 pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Florinus“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. G., R. G. ir V. B. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 3R-269 (2.13-1.E) „Dėl A. G., R. G. ir V. B. G. 2021 m. gegužės 14 d. skundo“ (pagal skundžiamo akto metaduomenis – 2022 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 3R-269 (2.13-1.E)) (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš Inspekcijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Inspekcijos Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimų, kadangi yra neišsamus, todėl iš dalies nemotyvuotas ir nepagrįstas. Sprendimas buvo priimtas tinkamai neįvertinus pareiškėjų 2021 m. gegužės 14 d. skunde „Dėl neteisėto vaizdo stebėjimo, asmens duomenų rinkimo bei tvarkymo“ (Inspekcijos registracijos Nr. 1R-3432(2.13.Mr)) Inspekcijai nurodytų faktinių aplinkybių, nenagrinėjus pareiškėjų suformuluotų prašymų ir dėl jų visiškai nepasisakius, neišaiškinus, kokiomis teisinėmis priemonėmis pareiškėjai galėtų apginti savo pažeistas teises, neatsižvelgus į pareiškėjų 2021 m. birželio 17 d. Inspekcijai pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus (toliau – ir Rašytiniai paaiškinimai), tokiu būdu Sprendimu užkertant kelią pareiškėjams apginti savo pažeistas teises, kurias pažeidė skundžiamas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Florinus“ (toliau – ir skundžiamas asmuo, ir Bendrovė), be pareiškėjų sutikimo neteisėtai stebėdama vaizdą, rinkdama bei tvarkydama asmens duomenis, pažeisdama pareiškėjų teisę į privatų gyvenimą.

2.2. Pareiškėjai yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), bendrasavininkiai ir Sklype tuo pačiu adresu esančio daugiabučio namo (toliau – ir Namas, ir Pastatas) vieno iš butų, kitų patalpų bei Sklype esančių statinių (garažų; toliau – ir Statiniai) savininkai. Bendrovė 2020 m. viduryje išsinuomojo du butus, esančius Name, o 2021 m. pradžioje šiuos butus įsigijo. Bendrovė iškart ant Pastato sienų įrengė tris vaizdo stebėjimo kameras. Vėliau, jau po to, kai pareiškėjai 2021 m. gegužės 14 d. pateikė skundą Inspekcijai, skundžiamas asmuo ant Pastato sienos įrengė dar vieną vaizdo stebėjimo kamerą (kaip matyti iš Sprendimo, Bendrovė taip pat pripažino, jog ant Pastato sienų yra įrengusi keturias vaizdo stebėjimo kameras). Pareiškėjai kreipėsi į Inspekciją prašydami patikrinti kamerų įrengimo teisėtumą.

2.3. Inspekcija nustatė, kad Bendrovė nuolat vykdo vaizdo stebėjimą viešoje teritorijoje, jog į vaizdo stebėjimo kamerų stebėjimo lauką patenka bendrasavininkiams priklausančio Sklypo teritorija, Bendrovei nepriklausantys Statiniai, įvažiavimas į kiemą, Šeimyniškių g. šaligatvis ir viena važiuojamosios kelio dalies eismo juosta. Vaizdo stebėjimo kameras Bendrovė įrengė ir vaizdo stebėjimą atliko (atlieka) savavališkai, be pareiškėjų sutikimo ir niekaip jų neinformavusi. Atsakovas konstatavo, kad skundžiamas asmuo (Bendrovė) stebi vidinį kiemą bei įvažiavimą į jį, o tai nėra Bendrovei nuosavybės teise priklausanti teritorija. Šia teritorija gali naudotis ne tik pareiškėjai ir Bendrovė, bet ir pašaliniai asmenys, kadangi patekimas į vidinį kiemą nėra niekaip ribojamas. Be to, viena iš kamerų stebi viešą Šeimyniškių g. pėsčiųjų šaligatvį bei važiuojamosios kelio dalies eismo juostą, kuriomis naudojasi didelis srautas automobilių ir pėsčiųjų. Į kamerų stebėjimo lauką patenka ir šalia esančių kitų asmenų sklypų teritorijų dalis. Nurodydama pastarąją aplinkybę apie kitiems asmenims priklausančių sklypų dalis, Inspekcija, tikėtina, siekė įvardinti būtent Sklypą, kaip bendraturčiams priklausančią teritoriją, kurioje atskiros dalys nėra teisiškai atidalintos ar nustatytos pagal teisės aktus patvirtinta naudojimosi Sklypu tvarka. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė vaizdo stebėjimą atlieka šiurkščiai pažeisdama teisės aktų reikalavimus, ignoruodama tai, jog pareiškėjai niekada nesutiko ir šiuo metu nesutinka, kad būtų stebimi, būtų renkami, saugomi ir tvarkomi jų asmens duomenys.

2.4. Atsakovas nuo pat pradžių vilkino pareiškėjų skundo nagrinėjimą. Pareiškėjui teikiant 2022 m. vasario 18 d. prašymą Inspekcijai „Dėl informacijos pateikimo“, skundas jau buvo nagrinėjamas ilgiau nei devynis mėnesius nuo jo pateikimo, t. y. ženkliai viršijant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 30 straipsnyje įtvirtintą bendrą skundo ar jo dalies nagrinėjimo terminą, kuris negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai nuo skundo gavimo priežiūros institucijoje dienos. Atsakovas Sprendimą priėmė ne tik praėjus beveik vieneriems metams nuo 2021 m. gegužės 14 d. skundo pateikimo Inspekcijai dienos, bet dar ir tik po to, kai pareiškėjas A. G. 2022 m. kovo 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių su skundu dėl atsakovo pareigūnų biurokratizmo. Atsakovas Sprendimu nusprendė: pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu; pateikti Bendrovei nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją iki 2022 m. gegužės 30 d., pateikiant jo įvykdymą patvirtinančius įrodymus.

2.5. Atsakovas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų pirmojo prašymo tuo aspektu, ar atliko patikrinimą vietoje, ar įėjusi į Bendrovės patalpas patikrino vaizdo stebėjimo ir saugojimo sistemas, ar įsitikino vaizdo stebėjimo kamerų specifikacijomis bei techninėmis galimybėmis keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą, plėsti stebėjimo lauką, ar atliko tik dokumentinį patikrinimą pagal Bendrovės pateiktus paaiškinimus bei kitus duomenis. Atsakovas Sprendime net neužsiminė ir visiškai neatsakė pareiškėjams dėl jų išdėstyto antrojo prašymo, būtent dėl savo diskrecijos įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, nei į kokią instituciją ir kokia tvarka pareiškėjai dėl minėto reikalavimo turėtų kreiptis, nei pasisakė dėl to, kokiu teisiniu pagrindu atsisakė pradėti administracinės baudos už asmens duomenų apsaugą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo procedūrą, kokias aplinkybes įvertinus tokia procedūra nepradėta, ar galėtų būti pradėta ateityje ir kokioms teisinėms sąlygoms esant, ir pan. Todėl atsakovas, nors ir pripažino pareiškėjų skundą pagrįstu, tačiau priimtu Sprendimu nepaaiškino, kaip pareiškėjai gali ginti pažeidžiamas teises tuo atveju, jeigu atsakovas neturi kompetencijos įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras. Atsakovas Sprendime visiškai nepasisakė dėl to, ar pareiškėjams bus teikiama kokia nors informacija dėl Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo kontrolės ateityje, ar pareiškėjai bus informuojami, jog Bendrovė vaizdo stebėjimo nebevykdo ar, kad jį vykdo teisėtai, pašalinusi visus Inspekcijos nustatytus pažeidimus. Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą ir pateikti išsamų, įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

2.6. Atsakovas šiuo atveju pasirinko atlikti tik dokumentinį Bendrovės patikrinimą skundo objekto aspektu, pasitikėjo Bendrovės pateiktais paaiškinimais ir jų nepatikrino. Inspekcija nepateikė jokių duomenų bei argumentų, susijusių su tuo, kaip analizavo ir sprendė teisinį Bendrovės veiksmų vertinimą pusiausvyros kriterijų, proporcingumo principo taikymo aspektais ir Sprendime nepasisakė, kodėl Inspekcija neįpareigoja (neturi/turi diskreciją įpareigoti) Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, kodėl, atsižvelgiant į tęstinių pažeidimų mastą, nėra proporcinga inicijuoti Bendrovės atsakingų asmenų atžvilgiu administracinės baudos už asmens duomenų apsaugą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo procedūrą ir pan. Inspekcija Sprendime tik nurodė, kad Sprendimą priėmė vadovaudamasi ADTAĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu ir BDAR 58 straipsnio 2 dalies f punktu, tačiau Sprendime nepaaiškino, kodėl pritaikė nurodytas poveikio priemones, kodėl negalėjo imtis kitų poveikio priemonių, be kita ko, iniciuoti administracinę procedūrą skirti administracinę baudą pagal BDAR 83 straipsnį, kartu taikant šioje dalyje nurodytas priemones arba vietoj jų, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (BDAR 58 straipsnio 2 dalies i punktas) ir kodėl jos nebūtų labiau proporcingos. Pareiškėjai įsitikinę, kad įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti lengvai keičiamas (kisti), o atsakovas to nepatikrino, arba tai nėra nurodyta Sprendime. Taip pat atsakovas neanalizavo, jog pareiškėjai neturi galimybių prižiūrėti vaizdo stebėjimo ir jo lauko, ar galbūt egzistuoja techninės galimybės suteikti pareiškėjams prieigą prie Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo, taip pat, ar Bendrovė sutiktų tokią prieigą pareiškėjams suteikti. Šios aplinkybės taip pat apsunkina galimybes užtikrinti, kad neįpareigojus Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, vaizdo stebėjimo kameromis ateityje ir toliau nebus pažeistos pareiškėjų teisės.

2.7. Atsakovas Sprendimu neįvertino visų pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, neišsprendė skunde suformuluotų prašymų, todėl priėmė neišsamų bei nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėjams nebuvo užtikrintos teisinės priemonės tinkamai apginti savo teisę nebūti stebimiems. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, Inspekcijos Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir iš esmės yra neteisėtas.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjai skundžia procedūrinius Inspekcijos darbuotojų veiksmus pasirenkant tikrinimo metodus ir būdus. Vadovaujantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vykdomų tyrimų ir (ar) patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2019 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1T-92(1.12.E) (toliau – ir Taisyklės), 20 punktu, Inspekcijos valstybės tarnautojai tyrimą ir (ar) patikrinimą (toliau – ir Tikrinimas) atlieka vienu ar keliais būdais, atsižvelgiant į tikrinamo subjekto specifiką, asmens duomenų tvarkymo ypatumus ir pan. Būtent Inspekcijos valstybės tarnautojas, gavęs užduotį atlikti Tikrinimą, sprendžia, kokiu būdu ar būdais, nurodytais Taisyklių 20 punkte, bus vykdomas Tikrinimas (Taisyklių 21 p.).

3.2. Nagrinėjamu atveju Tikrinimas buvo atliktas rašytine procedūra, Inspekcijos 2021 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 2R-2781(2.13) „Dėl vaizdo stebėjimo“ kreipiantis į pareiškėjų nurodytą skundžiamą asmenį (Bendrovę), kuri pateikė paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Įvertinusi gautą informaciją, Inspekcija 2021 m. lapkričio 30 d. bei 2021 m. gruodžio 16 d. raštais kreipėsi į skundžiamą asmenį dėl papildomos informacijos pateikimo. Inspekcija, įvertinusi visą skundo nagrinėjimo metu surinktą informaciją, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, t. y. konstatavo, kad Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR nuostatų, dėl to Bendrovei teikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą iki kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pagal skundžiamo asmens pateiktus duomenis nustačius, jog jo vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR nuostatų, nebuvo jokio poreikio papildomai dar atlikti Tikrinimą vietoje. Kita vertus, net ir patys pareiškėjai skunde nurodydami, jog Inspekcija neatliko tikrinimo vietoje ir neįsitikino, ar vaizdo stebėjimo kameros gali keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą ar plėsti stebėjimo lauką, bei pažymėdami, kad neabejoja, jog įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti lengvai keičiamas, pripažįsta, kad net ir Inspekcijai atlikus patikrinimą vietoje ir patikrinus vaizdo kamerų stebėjimo lauką, Bendrovė nesunkiai galėtų vėliau pakeisti kamerų stebėjimo lauką, pvz., pakreipiant kameras. Taigi toks tikrinimas vietoje nebūtų racionalus. Tyrimo metodus, strategiją renkasi viešojo administravimo institucija pagal jai numatytą kompetenciją reguliuojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjų siūlymai ar prašymai atlikti konkrečius tyrimo metodus ar būdus neįpareigoja institucijos, jei kitais teisėtais būdais galimas to paties tikslo pasiekimas.

3.3. Kai skundas ar jo dalis pripažįstama pagrįsta, Inspekcija motyvuotai teikia duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui nurodymus, rekomendacijas ir (ar) taiko kitas BDAR 58 straipsnio 2 dalyje, ADTAĮ 33 straipsnyje ir kituose įstatymuose, reguliuojančiuose asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, nurodytas priemones (ADTAĮ 31 str. 2 d. 1 p.). Pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nagrinėjamų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2021 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1T-20(1.12. E) (toliau – ir Aprašas), 41 punktą, sprendžiant dėl poveikio priemonių taikymo pripažinus skundą ar jo dalį pagrįsta, prioritetas teikiamas poveikio priemonei, kurios taikymas leis apginti ne tik pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, tačiau turės poveikį ir kitų asmenų, kurių duomenis tvarko ir tvarkys skundžiamas asmuo ateityje, atžvilgiu. BDAR 58 straipsnio (Įgaliojimai) 2 dalyje f punkte nustatyta, jog kiekviena priežiūros institucija turi visus įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų – nustatyti laikiną arba galutinį duomenų tvarkymo apribojimą, įskaitant tvarkymo draudimą. Taigi, Inspekcija, nustačiusi asmens duomenų tvarkymo pažeidimą, remiantis anksčiau pacituotomis nuostatomis, turėjo įgalinimus teikti nurodymą, tiek susijusį su neigiamų pasekmių konkretaus asmens duomenų subjekto atveju šalinimu, tiek preventyviai kitų asmens duomenų subjektų atžvilgiu siekiant išvengti neteisėto asmens duomenų tvarkymo atvejų (žr. BDAR 57 straipsnyje užduotys priežiūros institucijoms). Atsižvelgiant į tai, kad skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, Inspekcija turėjo teisę duoti nurodymą sustabdyti vykdomą vaizdo stebėjimą, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis.

3.4. BDAR numato Inspekcijos pasirinkimo galimybę parenkant taisomąsias priemones. Tai atitinka BDAR 52 straipsnyje įtvirtintą Inspekcijos, kaip priežiūros institucijos, nepriklausomumą. Todėl Inspekcija, atlikusi pareiškėjų skundo tyrimą, turėjo diskrecijos teisę nuspręsti dėl BDAR 58 straipsnio 2 dalyje numatytų taisomųjų veiksmų taikymo. Inspekcija neturėjo atsižvelgti į pareiškėjų pageidavimus dėl baudos skyrimo.

3.5. Inspekcija neneigia, jog pareiškėjų skundas Inspekcijoje buvo išnagrinėtas viršijus ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių skundo nagrinėjimo terminą, tačiau skundo nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių (ribotų žmogiškųjų išteklių, personalo kaitos, didelio Inspekcijos specialistų darbo krūvio, gaunamų skundų pobūdžio ir sudėtingumo). Inspekcijos vertinimu, skundo nagrinėjimo termino praleidimas šiuo atveju neturi būti laikomas esminiu pažeidimu, dėl užsitęsusio skundo tyrimo pareiškėjų teisės nebuvo pažeistos (skundas tokiais argumentais nemotyvuojamas).

3.6. Inspekcija, atlikusi skunde nurodytų aplinkybių tikrinimą rašytinės procedūros tvarka, nustatė, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, Sprendimu pripažino pareiškėjų skundą pagrįstu ir skundžiamam asmeniui taikė poveikio priemonę – nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą iki kol jis nebus suderinta su BDAR nuostatomis. Taigi Inspekcija atliko pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą, nustatė neteisėtą duomenų tvarkymo faktą ir taikė skundžiamam asmeniui poveikio priemonę. Tai, kad Inspekcija skundo tyrimą atliko kitu būdu nei pageidavo pareiškėjai (rašytinės procedūros tvarka), bei tai, jog Inspekcija taikė kitas poveikio priemones Bendrovei ir nepradėjo administracinės baudos skyrimo procedūros, nereiškia, jog Sprendimas yra neišsamus ar neatitinka kitų VAĮ keliamų reikalavimų. Dėl pareiškėjų prašymo įpareigoti Bendrovę nedelsiant pašalinti vaizdo stebėjimo kameras – Inspekcija neturi teisės aktais suteiktų įgaliojimų įpareigoti skundžiamą asmenį nuimti vaizdo stebėjimo kameras.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Inspekcijoje 2021 m. gegužės 14 d. buvo gautas pareiškėjų 2021 m. gegužės 14 d. skundas bei 2021 m. gegužės 25 d., 2021 m. birželio 10 d. ir 2021 m. birželio 17 d. skundo papildymai, kuriuose pareiškėjai nurodė, jog Name, esančiame sklype (duomenys neskelbtini), kuriame UAB „Florinus“ priklauso 2 butai, Bendrovė neteisėtai vykdo viešos teritorijos vaizdo stebėjimą ant Namo sienų įrengtomis vaizdo kameromis. Ant pastato sienos ir sklype nėra jokios informacinės lentelės, informuojančios apie vykdomą vaizdo stebėjimą, informacinis lipdukas apie vykdomą vaizdo stebėjimą yra priklijuotas ant Bendrovės įėjimo durų, o nedarbo metu Bendrovė nuleidžia žaliuzes ir lipduko nesimato. Pareiškėjai prašė Inspekcijos patikrinti įrengtų vaizdo kamerų teisėtumą. Inspekcija, išnagrinėjusi skundą, nustatė, kad Bendrovė neįrodė, jog vaizdo duomenų tvarkymas buvo vykdomas teisėtai, remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga. Todėl, atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, jog vaizdo duomenų tvarkymui taikytina bet kuri kita BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, Bendrovės vaizdo duomenų tvarkymą įvertino kaip pažeidžiančiu BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą teisėtumo principą. Tuo pagrindu Inspekcija priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, o Bendrovei pateikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis. Kaip papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė pareiškėjai, pagrindinis jų skundo teismui motyvas – Sprendimo neišsamumas bei jo neatitikimas VAĮ reikalavimams. Pareiškėjai teigė, kad, nors Inspekcija Sprendimu pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, tačiau Inspekcija neatsakė į esminius pareiškėjų skundo argumentus apie tai, kodėl Inspekcija pasirinko tyrimą atlikti dokumentiniu būdu, o nebuvo nuvykusi į vietą, dėl ko neįsitikino visomis kamerų techninėmis galimybėmis; taip pat, kodėl nebuvo skirta reali nuobauda vaizdo kameras įrengusiam subjektui.

7. Teismas, pasisakydamas dėl praleisto termino Sprendimui priimti, vadovavosi ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui; įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas, tačiau byloje nėra įrodymų, kad Inspekcija būtų sąmoningai vilkinusi Skundo nagrinėjimą. Nors Sprendimas buvo priimtas ženkliai vėliau, nei ADTAĮ nustatytas terminas, tačiau tai nėra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris būtų lėmęs skundą padavusių asmenų teisių pažeidimą ir kuris galėtų būti pagrindu panaikinti skundžiamą Sprendimą. Pareiškėjai skunde taip pat tik bendrai nurodė, kad terminas buvo praleistas, tačiau kokios neigiamos pasekmės pareiškėjams dėl to kilo, skunde nėra nurodyta. ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamais, todėl naikinti Sprendimą dėl to, kad jis buvo priimtas praleidus įstatyme nustatytą terminą, nėra teisinio pagrindo.

8. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo teisėtumo, vadovavosi BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktu, 6 straipsnio 1 dalimi (asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma). Teismas nurodė, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik taikant BDAR 5 straipsnyje nustatytus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus bei pritaikius bent vieną iš BDAR 6 straipsnyje nustatytų sąlygų. Teismas taip pat vadovavosi ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika, kad Inspekcija turi pareigą patikrinti jai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir realumą, naudodamasi jai teisės aktais suteiktomis priemonėmis bei instrumentais įrodymų surinkimui, aplinkybių nustatymui ir užfiksavimui (2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021).

9. Teismas, įvertinęs bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nagrinėjamu atveju tyrimas Inspekcijoje, pagal pareiškėjų skundus, nebuvo atliktas paviršutiniškai. Kaip nustatyta iš tyrimo medžiagos, Bendrovė Inspekcijai nepateikė jokių įrodymų ir informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad vaizdo kameromis gautų duomenų tvarkymas atitiko bent vieną iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų. Taip pat nebuvo pateikti įrodymai ir apie tai, kad Bendrovė apie atliekamą vaizdo stebėjimą būtų informavusi atitinkamais informaciniais pranešimais.

Taigi, nors Inspekcija tyrimą atliko rašytine procedūra, kuri, kaip viena iš galimų įtvirtinta Taisyklių 20 punkte, tačiau Inspekcijos surinkta medžiaga institucijai aiškiai leido konstatuoti BDAR nuostatų nesilaikymą. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl šių konstatuotų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, todėl jų detalesnis nagrinėjimas teisiškai nebūtų reikšmingas, o ir Inspekcijos šiuo aspektu konstatuotų išvadų iš esmės nepakeistų. Taigi, Inspekcijos surinkta rašytinė medžiaga jai pagrįstai leido konstatuoti, kad Bendrovė vaizdo kameromis gaunamus duomenis tvarkė pažeisdama BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą teisėtumo principą, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas galbūt atliko neobjektyvų, neišsamų ar nevisapusišką pareiškėjų nurodytų aplinkybių įvertinimą.

Nors, kaip teigė pareiškėjai, Inspekcija nepasisakė tuo aspektu, ar atliko patikrinimą vietoje, ar įėjusi į Bendrovės patalpas patikrino vaizdo stebėjimo ir saugojimo sistemas, ar įsitikino vaizdo stebėjimo kamerų specifikacijomis bei techninėmis galimybėmis keisti stebėjimo kampą, artinti vaizdą, plėsti stebėjimo lauką, tačiau Inspekcijos pasirinktas tyrimo būdas (rašytinės medžiagos) buvo aiškiai pakankamas konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą ir pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu, ko iš esmės ir siekė pareiškėjai.

Taigi, pareiškėjų skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti Inspekcijos pasirinktos priemonės, nors ir rašytiniu būdu, buvo pakankamos, o pasirinkti tinkamiausias priemones skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti yra būtent Inspekcijos diskrecija, įtvirtinta Taisyklių 20 punkte. Inspekcija ištyrė pareiškėjų skundą priimdama ginčijamą Sprendimą ir priimtas Sprendimas neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjų argumentą.

10. Išanalizavęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų reikalavimus. Sprendimas yra aiškus ir suprantamas, motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais bei teisės aktų normomis, todėl jį pripažinti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimams nėra teisinio pagrindo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad iš rašytinės medžiagos konstatavus BDAR nuostatų pažeidimą, papildomų veiksmų atlikimas, kaip vykimas į vietą ir pan., būtų neracionalus ir perteklinis, tuo labiau, jog jau vien tokiu būdu gautos medžiagos pakako, kad pareiškėjų skundas būtų pripažintas pagrįstu.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pritaikytos poveikio priemonės, vadovavosi ADTAĮ 31 straipsnio 2 dalies 1 punktu, BDAR 58 straipsnio (Įgaliojimai) 2 dalies d punktu ir nurodė, kad Inspekcija, nustačiusi asmens duomenų tvarkytojo pažeidimą, turi įgalinimus teikti nurodymus, tiek susijusius su neigiamų pasekmių konkretaus asmens duomenų subjekto atveju šalinimu, tiek preventyviai kitų asmens duomenų subjektų atžvilgiu siekiant išvengti neteisėto asmens duomenų tvarkymo atvejų (žr., BDAR 57 str. užduotys priežiūros institucijoms).

Todėl, kaip ir šiuo atveju, Inspekcija, konstatavusi BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimą, turėjo teisinį pagrindą taikyti poveikio priemonę. Inspekcijai suteikta diskrecijos teisė, atsižvelgiant į individualų pažeidimo įvertinimą, subjektui, neteisėtai tvarkančiam asmens duomenis, skirti nurodymus, rekomendacijas, ar skirti baudas, kaip nustatyta ADTAĮ 32 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju atsakovas Bendrovei pateikė nurodymą sustabdyti vaizdo stebėjimą tol, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis ir apie nurodymo įvykdymą informuoti raštu Inspekciją iki 2022 m. gegužės 30 d., pateikiant jo įvykdymą patvirtinančius įrodymus.

Bendrovė 2022 m. gegužės 30 d. raštu Inspekciją informavo, kad kamerų veikimas yra sustabdytas. Teismas pažymėjo, kad Inspekcijos Bendrovei taikyta poveikio priemonė sukelia tiesiogines pasekmes tik pačiai Bendrovei, o pareiškėjams jokių teisių ir pareigų nesukelia, todėl pareiškėjai iš esmės neturi teisės kvestionuoti Inspekcijos taikytą poveikio priemonę Bendrovei. Atitinkamai analogiškai pasisakyta ir dėl pareiškėjų argumentų, kad jiems nėra aišku, kodėl, nustačius pažeidimą, nebuvo vadovaujamasi ADTAĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostata ir nesvarstyta Bendrovei skirti piniginę baudą.

Poveikio priemonės parinkimas yra išskirtinai Inspekcijos diskrecija, o pareiškėjams, nagrinėjamu atveju, nesuteikta teisė ginčyti Bendrovei skirtos poveikio priemonės teisėtumą (poveikio priemonė pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia), todėl ir pareiškėjų skunde šiuo aspektu išdėstyti argumentai (neargumentuotas poveikio priemonės skyrimas) negali būti pagrindu Sprendimą pripažinti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių Sprendimas turėtų būti pripažintas neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, taip pat ir dalyje dėl poveikio priemonės Bendrovei taikymo, todėl pareiškėjų reikalavimai Sprendimą panaikinti dėl jo neišsamumo, kas suponuotų atsakovo pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą, vertinti kaip nepagrįsti.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl Sprendimą naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjų skundas pripažintas pagrįstu, o vien ta aplinkybė, jog pareiškėjų galbūt netenkina Bendrovei taikyta poveikio priemonė, jau minėtais argumentais (Inspekcijos diskrecija; skirta poveikio priemonė pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia), nesudaro pagrindo Sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Pareiškėjų skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.

III. 13. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti; iš atsakovo Inspekcijos pareiškėjų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

13.1. Teismas nepagrįstai neatliko savarankiško reikšmingų bylos aplinkybių vertinimo, nepateikė savarankiškų teisinių argumentų bei motyvų ir tiesiog pritarė atsakovo pozicijai. Teismo sprendimas, kuriame nebuvo analizuoti pareiškėjų argumentai, negali būti laikomas teisingu, nebent tik formaliai (nominaliai) teisingu, o toks teisingumas nėra konstituciškai pateisinamas.

13.2. Iš nurodytų Inspekcijai pateiktų prašymų (reikalavimų) Inspekcija Sprendime faktiškai pasisakė tik dėl pareiškėjų skundo pagrįstumo, konstatuodama Bendrovės vykdomo vaizdo stebėjimo neteisėtumą, tačiau Sprendime nėra pasisakyta (ar, juo labiau, išsamiai pasisakyta) dėl kitų pareiškėjų prašymų bei jų skunde išdėstytų argumentų. Todėl pareiškėjai negavo atsakymų į Inspekcijai keltus klausimus bei reikštus reikalavimus, dėl ko Sprendimas vertintinas kaip neišsamus ir nemotyvuotas.

13.3. Pareiškėjai skunde teismui argumento dėl tyrimo trukmės nenaudojo kaip Inspekcijos Sprendimą darantį neteisėtu ir nepagrįstu, o tik užsiminė apie tai, kad, be kita ko, Inspekcijos Sprendimo priėmimo terminas buvo ženkliai praleistas. Aptariamas nepagrįstai ilgos Inspekcijos tyrimo trukmės klausimas pareiškėjų buvo keliamas paties Inspekcijos tyrimo metu tiek kreipiantis į Inspekciją paaiškinimų, teikiant papildomą medžiagą, tiek ir kreipiantis į Seimo kontrolieriaus įstaigą su prašymu įvertinti Inspekcijos pareigūnų veiksmus biurokratizmo aspektu. Šiuo atveju dėl Inspekcijos nepagrįstai ilgo ir dvigubai ilgesnio už nustatytą maksimalų terminą pareiškėjų skundo nagrinėjimo, pareiškėjai itin ilgą laiką prieš jų valią buvo stebimi vaizdo stebėjimo kameromis, buvo renkami, kaupiami bei nežinia kaip tvarkomi jų asmens duomenys.

13.4. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 7 d., 80 str. 1 d., 86 str. 1–2 d., 87 str. 4 d.). Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą). Taip pat paminėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2858-525/2021), kurioje vertinta, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės neatliko savarankiško teisinio vertinimo, neanalizavo ir nevertino pareiškėjo argumentų, tik pacitavo atsakovo atsiliepimo argumentus. Pareiškėjai į teismą kreipėsi tikėdamiesi, kad teismas apgins pareiškėjų teisę gauti išsamų ir motyvuotą viešosios valdžios institucijos sprendimą, jog galėtų efektyviai, mažiausiomis laiko ir finansinėmis sąnaudomis, apginti savo pažeidžiamas teises ir teisėtus interesus.

13.5. Nors atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą iš dalies nurodė teisinį pagrindą bei kitas aplinkybes, susijusias su ginču, tačiau pagal LVAT suformuotą administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.

13.6. Vien tik pareiškėjų skundo pripažinimas pagrįstu ir įpareigojimas Bendrovei sustabdyti vaizdo stebėjimą, kol jis kada nors bus suderintas su BDAR nuostatomis, tik teoriškai, bet ne realiai apgina pažeidžiamas pareiškėjų teises. Inspekcijos nurodymas sustabdyti vaizdo stebėjimą gali būti (ir realiai buvo) Bendrovės ignoruojamas, nes vaizdo stebėjimas toliau buvo vykdomas. Inspekcijai Sprendime niekaip neatsakius į vieną iš esminių pareiškėjų skundo prašymų – įpareigoti Bendrovę pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, ar nepaaiškinus, į kokią instituciją to reikalaudami pareiškėjai turėtų kreiptis, pareiškėjų teisė nebūti stebimiems vaizdo kameromis, jų teisė į privatumą nebuvo realiai apginta bei įgyvendinta.

13.7. Teismas netinkamai aiškino ir taikė VAĮ 3 bei 10 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, ir netinkamai taikė bei aiškino teisės principus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai į dalį prašymų (reikalavimų) Sprendime negavo jokio atsakymo ir jokio paaiškinimo, todėl ir neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į teismą. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjams nesuteikta teisė ginčyti Bendrovei skirtos poveikio priemonės teisėtumą. Teismo sprendime tiesiog aklai akcentuojama Inspekcijos diskrecijos teisė pasirinkti tikrinimo būdus (procedūras) bei poveikio priemonių taikymą, tačiau visiškai nenagrinėjama tai, ar Inspekcijos diskrecijos teisė yra absoliuti, ar egzistuoja tam tikros jos ribos. Inspekcijos diskrecija, be abejo, egzistuoja, tačiau ADTAĮ ar BDAR nuostatos nustato jos taikymo laisvę, kuri nėra neribota, savavališka, abstrakti, nereikalaujanti aiškaus pasirinkto veikimo būdo motyvavimo, pagrįstumo ir pan. VAĮ 3 bei 10 straipsniuose įtvirtintų imperatyvių nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų išaiškinimų rėmuose.

13.8. Iš teismo sprendimo visiškai nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad Inspekcija įvykdė pareigą atlikti individualų pažeidimo įvertinimą, o jį atlikusi, tinkamai ir proporcingai atliktam pažeidimui, Bendrovei pritaikė poveikio priemonę. Kad minėtų veiksmų Inspekcija neatliko tinkamai, o teismas to tinkamai neįvertino, patvirtina aplinkybė, jog Bendrovei pritaikyta poveikio priemonė yra tiesiog neveiksminga ir neveikianti. Tai patvirtina ir pareiškėjų Bendrovės atžvilgiu inicijuotoje civilinėje byloje Nr. e2-1514-918/2023 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-20004-2022-1) nagrinėjamos aplinkybės.

13.9. Inspekcijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1T-154 (1.12.E) patvirtinto Administracinių baudų už asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus skyrimo tvarkos aprašo 5 punkte, be kita ko, yra nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi tyrimą ir (ar) patikrinimą savo iniciatyva ar baigusi skundo ar jo dalies nagrinėjimą ir nusprendusi pripažinti skundą ar jo dalį pagrįstu, turi teisę siūlyti skirti administracinę baudą. Tuo metu atsakovui pripažinus pareiškėjų skundą pilnai pagrįstu, neaišku kodėl nurodyti pareiškėjų teisės į privatų gyvenimą pažeidimai ir privataus gyvenimo gerbimo ribojimas, kuris neturėjo ir neturi teisėto tikslo, proporcingai nebuvo vertintas kaip pagrindas pradėti Bendrovės atžvilgiu administracinės baudos skyrimo procedūrą. Pareiškėjai yra asmenys, kurių teisės yra pažeidžiamos tiek neproporcingu mastu, tiek ir neproporcingai ilgą laiką, todėl jie turi teisę Inspekcijos reikalauti taikyti jų teises pažeidžiančiai Bendrovei (atsakingiems jos darbuotojams) proporcingą jos daromiems pažeidimams poveikio priemonę bei žinoti jos taikymą (netaikymą) pagrindžiančius argumentus.

13.10. Sprendime iš esmės nepasisakyta (nutylima) dėl pareiškėjų skunde teismui plačiai išdėstytų argumentų dėl Inspekcijos Sprendimo neatitikimo išsamumo bei motyvuotumo reikalavimams, o tik selektyviai pacituota kelias VAĮ 3 bei 10 straipsnio nuostatas aiškinanti LVAT praktika, kuri, paradoksaliai, būtent ir paneigia teismo sprendime padarytas išvadas. Teismo sprendimo argumentavimas pripažintinas būtinųjų teismo sprendimo motyvų, nustatytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimu.

13.11. Ne tik atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo laikytis teisės principų, bet, pirmiausia, teismas, vertindamas bylai reikšmingas teisines aplinkybes, turėjo vadovautis konstituciniais principais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas tik pacitavo jurisprudencines nuostatas, susijusias su teisės principų aiškinimu, tik ta apimtimi, kiek jų buvo pacituota atsakovo atsiliepime į pareiškėjų skundą, bet nurodytų principų iš esmės neanalizavo, todėl tapo neįmanomas ir teisingo teismo sprendimo byloje priėmimas.

13.12. VAĮ 3 straipsnio 3 punkte proporcingumo principas suprantamas, kaip reikalavimas, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog proporcingumo principas reikalauja, kad institucijos, priėmusios administracinį aktą, galėtų teisme įrodyti, jog aktas buvo priimtas veiksmingai pasinaudojant savo diskrecija, kuri reikalauja atsižvelgti į visus šioje situacijoje, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes. Šios institucijos bent turi galėti pateikti bei aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti bazinius duomenis, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta pagrindžiant ginčijamas šio akto priemones ir nuo kurių priklausė jų diskrecijos įgyvendinimas (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimo byloje Ispanija prieš Europos Tarybą, C 310/04, 122–123 p.). Tačiau teismas skundžiamu sprendimu tokios atsakovo diskrecijos laisvės ribų ir to, kad Bendrovei buvo pritaikytos per švelnios poveikio priemonės, nevertino, iš esmės nesprendė šios proporcingumo problemos.

13.13. Teismas skundžiamame sprendime neatliko ginčui aktualių (taikymo prasme) VAĮ 3 ir 10 straipsnio nuostatų analizės ir nepateikė šių teisės normų aiškinimo, ypač teisės principų kontekste. Todėl vertintina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai jas pritaikydamas ir išaiškindamas. Suprantama, kad teismas neturi detaliai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių iškeltą argumentą, tačiau nagrinėjamu atveju teismas būtent neatsakė į esminius pareiškėjų skunde teismui iškeltus argumentus bei prašymus, jų neįvertino, todėl tai neabejotinai laikytina esminiu ginčijamo sprendimo trūkumu.

14. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad teismas, atsižvelgdamas į skundo dalyką, remdamasis pareiškėjų, Inspekcijos pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, argumentuotai, vadovaudamasis teisės aktais ir teismų praktika, sprendime vertino visus pareiškėjų skunde nurodytų argumentus, dėl kurių, jų nuomone, reikia naikinti sprendimą, t. y. netinkamas skundo nagrinėjimo terminas, netinkamas skundo nagrinėjimo būdas / tyrimas bei netinkama taikyta poveikio priemonė. Inspekcijos vertimu, skundžiamam asmeniui pateikti taisomieji veiksmai, t. y. nurodymas, yra proporcingi nustatytiems pažeidimams, todėl Inspekcija nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad turėjo būti skirta administracinė bauda. Be to, Inspekcija laikosi nuomonės, jog nurodymo, kaip taisomosios priemonės, taikymas yra tam tikrais atvejais efektyvesnis, kadangi jį įvykdžius yra apginamos ne tik skundą pateikusių, bet ir kitų duomenų subjektų, kurių asmens duomenis tvarko duomenų valdytojas, teisės. Taip pat ši priemonė efektyvesnė ir tuo pažiūriu, jog ateityje nustačius, jog duomenų valdytojas nevykdė duoto nurodymo, jam už tokį pažeidimą būtų taikoma sunkesnė, BDAR 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta atsakomybė. Kaip teisingai teismas sprendime pažymėjo, teismų praktikoje pripažįstama Inspekcijos diskrecijos teisė pasirinkti, kokias poveikio priemones taikyti, kai asmens skundo nagrinėjimo metu nustatoma, kad skundas yra pagrįstas, t. y. tyrimo metu konstatuojamas asmens duomenų tvarkymo reikalavimų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija, o ne skundą teikiantys subjektai, turi teisę spręsti dėl taisomųjų veiksmų taikymo. Inspekcija atliko pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą, nustatė neteisėtą duomenų tvarkymo faktą ir taikė skundžiamam asmeniui poveikio priemonę. Tai, kad Inspekcija skundo tyrimą atliko kitu būdu nei pageidavo pareiškėjai (rašytinės procedūros tvarka) bei tai, jog Inspekcija taikė kitas poveikio priemones Bendrovei ir nepradėjo administracinės baudos skyrimo procedūros, nereiškia, jog Sprendimas yra neišsamus ar neatitinka kitų VAĮ keliamų reikalavimų. Inspekcijos vertinimu, skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės) ir teisės aktų nuostatomis, nurodyti motyvai, kuriais remiantis priimtas sprendimas.

IV. 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-281-525/2024 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad tyrimas Inspekcijoje pagal pareiškėjų skundą nebuvo atliktas paviršutiniškai. Inspekcija tinkamai ir visapusiškai atliko administracinę procedūrą. Tai, kad pareiškėjai nesutinka su procedūriniais Inspekcijos darbuotojų veiksmais pasirenkant tikrinimo metodus ir būdus, t. y. kad Inspekcija skundo tyrimą atliko kitu būdu nei pageidavo pareiškėjai (rašytinės procedūros tvarka), bei tai, jog Inspekcija taikė kitas poveikio priemones Bendrovei ir nepradėjo administracinės baudos skyrimo procedūros, nereiškia, jog Inspekcijos Sprendimas yra neišsamus ar neatitinka VAĮ (tarp jų VAĮ 3 str. 5 p., 10 str. 5 d. 6 p.) įtvirtintų reikalavimų bei kitų teisės aktų reikalavimų.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad pareiškėjų skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti Inspekcijos pasirinktos priemonės, nors ir rašytiniu būdu, buvo pakankamos, o pasirinkti tinkamiausias priemones skunduose nurodytoms aplinkybėms įvertinti yra būtent Inspekcijos diskrecija, įtvirtinta Taisyklių 20 punkte (Inspekcijos valstybės tarnautojai tyrimą ir (ar) patikrinimą atlieka vienu ar keliais būdais, atsižvelgiant į tikrinamo subjekto specifiką, asmens duomenų tvarkymo ypatumus ir pan.). Inspekcijos pasirinktas tyrimo būdas buvo pakankamas konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą ir pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu, ko iš esmės ir siekė pareiškėjai. Pareiškėjų siūlymai ar prašymai atlikti konkrečius tyrimo metodus ar būdus neįpareigoja institucijos, jei kitais teisėtais būdais galimas to paties tikslo pasiekimas.

19. Vadovaudamasis ADTAĮ 31 straipsnio 2 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovės vykdomas vaizdo stebėjimas neatitinka BDAR reikalavimų, Inspekcija turėjo teisę duoti nurodymą sustabdyti vykdomą vaizdo stebėjimą, kol jis nebus suderintas su BDAR nuostatomis. Pareiškėjai nepagrindė, kokią įtaką Bendrovei skirta poveikio priemonė daro jų teisėms ir / ar teisėtiems interesams.

V. 20. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-281-525/2024.

21. Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) nurodytais pagrindais.

22. Pareiškėjai teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išplėtojęs nusistovėjusią praktiką dėl reikalavimų, taikomų administraciniam sprendimui. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs neigiamas pasekmes sukeliantį sprendimą (nagrinėjamu atveju neigiamos pasekmės pareiškėjams kilo ta apimtimi, kuria jiems Inspekcija neatsakė į jų skunde Inspekcijai suformuluotus prašymus), turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Pareiškėjams nesuprantama, kodėl teismo nutartyje neanalizuojamos pareiškėjų skundo Inspekcijai pateikimo aplinkybės ir jame suformuluotų prašymų turinys, ir kokiu pagrindu vadovaujantis jis darė išvadą, jog galima tik pritarti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, bet nesivadovauti savo paties suformuota praktika, aiškinant ir taikant VAĮ 3 straipsnio 4, 5 punktų ir 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatas. Neanalizuodamas visų skunde Inspekcijai pateiktų prašymų (jų sąrašo), teismas netiesiogiai sprendė, kad nėra būtina į kiekvieną iš jų motyvuotai atsakyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino BDAR nuostatų turinio ir neanalizavo, ar jos sudaro pagrindą skirti Bendrovei baudą, o tiesiog pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui, jog Inspekcijos sprendimas yra atitinkantis įstatymo reikalavimus (taigi ir VAĮ 3 bei 10 straipsnių nuostatas), nors niekaip tokios niekuo neribotos Inspekcijos diskrecijos teisės skirti ar neskirti Bendrovei baudą, nemotyvavo. Negana to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė, kad ir faktiškai neribotą Inspekcijos diskrecijos teisę rinktis tyrimo būdus bei metodus suponuoja Taisyklių 20 punktas.

Kitaip tariant, teismas, neatsižvelgdamas į įstatymo viršenybės principą (VAĮ 3 str. 4 p.), vertino, kad žemesnės galios poįstatyminis teisės aktas (Taisyklės) suponuoja tokią absoliučią Inspekcijos diskreciją. Be to, pareiškėjų teigimu, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią Inspekcijos diskrecijos teisė nėra neribota ir Inspekcija privalo detaliai motyvuoti savo sprendimus bei pateikti pareiškėjams išsamų savo tyrime naudotų priemonių ir būdų pasirinkimo pagrindimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1826-629/2021).

Pareiškėjai siekė, kad jiems būtų atsakyta į kiekvieną jų prašymą, o to reikalauja būtent VAĮ 3 straipsnio 4, 5 punktų ir 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatos, todėl liko nevertinti jų argumentai, kad Inspekcijos sprendimas negali būti laikomas tinkamu pareiškėjų skundo išnagrinėjimu VAĮ prasme. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai nevertino pareiškėjų argumento, jog Inspekcija tik pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė kai kurias teisines jos sprendimo priėmimo aplinkybes.

23. Pareiškėjų įsitikinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi liko neapgintos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) atskirai ir kartu su Konvencijos 13 straipsnyje (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) bei Konvencijos 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) įtvirtintos pareiškėjų teisės. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės paviršutiniškai, neįsigilinęs nusprendė dėl pareiškėjų teisės į savo pažeistų teisių ir interesų gynybą, ir tuo galutinai bei neskundžiamai jų teisę į išsamų, motyvuotą, pagrįstą, įstatymo reikalavimus atitinkantį institucijos sprendimą atėmė, apribodamas jos esmę (įsikišo į jos esminį turinį). Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo pareiškėjų iškeltą esminę ginčo dalyką sudarančią – pareiškėjų skunde Inspekcijai neatsakytų prašymų – problemą.

24. Būtinybę atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu pareiškėjai grindžia tuo, kad jie tiek apeliaciniame skunde, tiek prašyme atnaujinti procesą kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Sprendimo teisėtumo, be kita ko, jog buvo ignoruojamos (apskritai netaikytos) imperatyvios įstatymo normos – VAĮ 3 straipsnio 4, 5 punktų ir 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatos, kurios buvo tiek netinkamai aiškinamos apskritai, užsiminus apie neprieštaravimą imperatyviems VAĮ 3 ir 10 straipsnių reikalavimas, tiek toks jų reikšmės teisinis sumenkinimas esmingai neatitiko jų aiškinimo bei taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pirmosios instancijos teismas pateikė atsakovo atsiliepime į skundą atitinkantį bylos aplinkybių vertinimą, o apeliacinės instancijos teismas neatliko jokio savarankiško bylos aplinkybių vertinimo, nepasisakė dėl naujų aplinkybių, nepateikė aktualiu teisiniu reguliavimu pagrįstų teisinių argumentų, kodėl Inspekcijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes nagrinėjamu aspektu visais atvejais tik pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui. Aptartos aplinkybės reiškia, kad buvo padarytos esminės materialinės teisės taikymo ir aiškinimo klaidos.

25. Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu grindžia tuo, kad išnagrinėtoje byloje esmingai buvo nukrypta nuo daugelį metų formuotos ir jau aiškiai susiformavusios vieningos administracinių teismų praktikos, taikant VAĮ 3 ir 10 straipsnių nuostatas ir net minėtos praktikos nesilaikyta teismui, nenustačius jokio reinterpretacijos poreikio ir jos neatlikus, netiesiogiai prieinant prie išvados, jog atsakovas neprivalo priimti išsamaus, motyvuoto, teisės aktų normomis ir nustatytais faktais pagrįsto administracinio sprendimo. Todėl tokia teismo nutartis yra prieštaraujanti ankstesnei praktikai ir bando administracinių teismų praktiką formuoti klaidinga linkme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 26. Pareiškėjai siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-281-525/2024 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

27. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

28. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

29. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

30. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

31. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

32. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

33. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

34. Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

35. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).

36. Pareiškėjai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė imperatyvių VAĮ 3 straipsnio 4, 5 punktų ir 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatų, taip pat, tik formaliai pritardamas pirmosios instancijos teismui, neatliko jokio savarankiško bylos aplinkybių vertinimo, nepasisakė dėl naujų aplinkybių, nepateikė aktualiu teisiniu reguliavimu pagrįstų teisinių argumentų, kodėl Inspekcijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

37. Nagrinėdama šiuos pareiškėjų argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagrindinis pareiškėjų skundo teismui motyvas - Sprendimo neišsamumas bei jo neatitikimas VAĮ reikalavimams. Pareiškėjai teigė, kad, nors Inspekcija Sprendimu pareiškėjų skundą pripažino pagrįstu, tačiau Inspekcija neatsakė į esminius pareiškėjų skundo argumentus apie tai, kodėl Inspekcija pasirinko tyrimą atlikti dokumentiniu būdu, o nebuvo nuvykusi į vietą, dėl ko neįsitikino visomis kamerų techninėmis galimybėmis; taip pat, kodėl nebuvo skirta reali nuobauda vaizdo kameras įrengusiam subjektui.

Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendime, išanalizavęs Sprendimo turinį, darė išvadą, kad jis atitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų reikalavimus, Sprendimas yra aiškus ir suprantamas, motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, faktais bei teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcijos pasirinktas tyrimo būdas (rašytinės medžiagos) buvo aiškiai pakankamas konstatuoti BDAR nuostatų pažeidimą ir pareiškėjų skundą pripažinti pagrįstu, ko iš esmės ir siekė pareiškėjai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, 2024 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad tai, jog pareiškėjai nesutinka su procedūriniais Inspekcijos darbuotojų veiksmais pasirenkant tikrinimo metodus ir būdus, t. y. kad Inspekcija skundo tyrimą atliko kitu būdu nei pageidavo pareiškėjai (rašytinės procedūros tvarka), bei tai, jog Inspekcija taikė kitas poveikio priemones Bendrovei ir nepradėjo administracinės baudos skyrimo procedūros, nereiškia, jog Inspekcijos Sprendimas yra neišsamus ar neatitinka VAĮ (tarp jų VAĮ 3 str. 5 p., 10 str. 5 d. 6 p.) įtvirtintų reikalavimų bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Taigi, priešingai nei prašyme atnaujinti procesą teigia pareiškėjai, apeliacinės instancijos teismas įvertino pareiškėjų argumentus dėl VAĮ 3 straipsnio 4, 5 punktų ir 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatų taikymo vertinant skundžiamo Inspekcijos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad būtent Inspekcijai, kaip priežiūros institucijai, yra suteikta diskrecijos teisė kiekvienu konkrečiu atveju deramai įvertinus visas asmens duomenų tvarkymo pažeidimo padarymui reikšmingas aplinkybes nuspręsti, kokia poveikio priemonė (nurodymas, rekomendacija ar BDAR 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti taisomieji veiksmai) turėtų būti taikoma duomenų valdytojui ir (ar) duomenų tvarkytojui už asmens duomenų tvarkymo pažeidimus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-822/2023).

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjai nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

38. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015).

39. Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; kt.).

40. Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016; kt.).

41. Pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje esmingai buvo nukrypta nuo daugelį metų formuotos ir jau aiškiai susiformavusios vieningos administracinių teismų praktikos, taikant VAĮ 3 ir 10 straipsnių nuostatas, todėl tokia teismo nutartis yra prieštaraujanti ankstesnei praktikai ir bando administracinių teismų praktiką formuoti klaidinga linkme.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių kitų argumentų bei nedetalizavo, kad administracinių teismų praktika dėl ginčo situacijos būtų formuojama klaidinga linkme.

43. Įvertinus pareiškėjų nurodytų bylų faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodė nė vieno procesinio sprendimo kitoje analogiškoje administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms ir jas įvertinus, būtų priimtas priešingas teismo procesinis sprendimas.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2024 m. vasario 21 d. nutartį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

45. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi jie iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-281-525/2024.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-281-525/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-281-525/2024 pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. G., R. G. ir V. B. G. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Florinus“) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė