2013-10-30 Nr. AB-7312-3-61-3-03391-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2183/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03391-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Vidaus reikalų ministerija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 3 248,85 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1999 m. birželio 21 d. jam buvo paskirta 1 376,88 Lt valstybinė pensija už tarnybą. Šią sumą pareiškėjas gaudavo iki 2009 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pensijos dydis, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi sumažintas. Taip sumažinta pensiją pareiškėjas gavo 32 mėnesius, iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Nuo šių metų spalio mėnesio, pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą, pareiškėjui mokama didesnė pensija, t. y. sumažinta ne pagal įstatymo 2, o 1 priede nurodytą formulę. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime (toliau – ir 2012 m. vasario 6 d. KT nutarimas) konstatavus, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, šį nutarimą paskelbus Valstybės žiniose, pareiškėjui turi būti išmokėtas skirtumas tarp gautos už minėtą laikotarpį pensijos ir tos, kurią jis turėjo gauti perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau VRM 2012 m. gruodžio 14 d. rašte nurodė, kad išmokėti pareiškėjo prašomą nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Neišmokėtos valstybinės pensijos dalį patvirtina prie skundo pridėta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma. Kadangi iki šiol nėra priimta jokio teisės akto, kuris reglamentuotų neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies grąžinimo tvarką, prašo nurodytą sumą priteisti iš atsakovų.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą (b. l. 18–19), kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka.

Nurodė, kad VRM pareiškėjui pensiją mokėjo ir moka pagal pareiškėjo teisę į pensiją reguliuojančią teisę. Pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, t. y. 1 130,69 Lt pensija perskaičiuota atitinkamu koeficientu pagal kitusias draudžiamąsias pajamas. Ši norma pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį, todėl 2012 m. vasario 6 d. KT nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam Sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Pabrėžė, jog įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195) galiotų retroaktyviai, tačiau to nepadarė nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, nei kitu įstatymu. Todėl ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę – VRM sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 29−33) pareiškėjo R. D. skundą tenkino pilnai. Priteisė R. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 3 248,85 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Teismas vertino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 d. 1–4 punktus nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas taip pat rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04, Nr. A575-1831/2011. Pažymėjo, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. lapkričio 20 d., skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 28 d. (b. l. 1–5), t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises.

Teismas nurodė, kad Tarnybos 2012 m. gruodžio 13 d. pažyma Nr. 11D(P)-6169 patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1 376,88 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 44 060,16 Lt (b. l. 17). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnį 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 36 182,08 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 32 933,23 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 17). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, jog pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 36 182,08 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad faktiškai pareiškėjui išmokėta 32 933,23 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 3 248,85 Lt suma.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 3 248,85 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą − nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo teisės į priteistą sumą neginčija, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog teisės aktais, taip pat ir teismo sprendimu, negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Todėl pagal dabartinę faktinę padėtį VRM negali įvykdyti teismo sprendimo.

Pareiškėjas R. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 40−41), kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, todėl jos turi būti atkurtos kaip galima greičiau. Be to, pareiškėjui priteista suma nėra tokia didelė, kad atsakovas neturėtų galimybės ją išmokėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1D-8561-(11) bei atsakovų atsiliepimo argumentai patvirtina, jog Vidaus reikalų ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, R. D. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. pažyma Nr. 11D (P)-6169 (b. l. 6, 17) patvirtina, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai, pareiškėjas R. D. negavo 3 248,85 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz., 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 str.) taikymo išimtinumas (pvz., 2009 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Tikrinamu atveju atsakovas Lietuvos valstybė nepateikė konkrečių įrodymų apie savo finansinę padėtį, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, atsakovai nepateikė argumentų, kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas atsakovui sukeltų neproporcingų sunkumų, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė