2017-05-10 Nr. AB-10044-3-61-3-03028-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-3503-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03028-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas: 1) panaikinti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2016 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 6TE-75 „Dėl E. N. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą į Departamento Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigas; 3) priteisti iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 4) priteisti iš Departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 6TE-75 „Dėl E. N. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų” (toliau – ir Įsakymas), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 41 straipsnio 2 ir 5 dalimis, nuo 2016 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš užimamų pareigų. Pareiškėjas su skundžiamu įsakymu nesutiko, teigė, kad jo atleidimas iš valstybės tarnybos yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi jo pareigybė nebuvo panaikinta. Pažymėjo, kad jam nebuvo pasiūlytos eiti lygiavertės pareigos, vėliau formaliai pasiūlius eiti lygiavertes pareigas, apsispręsti nurodyta tą pačią dieną.

Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas buvo atleistas teisėtai, panaikinus jo einamą pareigybę. Pareiškėjui pareigos nebuvo siūlomos formaliai, bet įvertinus jo turimą patirtį, tačiau pareiškėjas pareigų atsisakė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius 2016 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 6TE-75 „Dėl E. N. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, grąžino pareiškėją į A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas Informatikos ir ryšių departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš tarnybos iki pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą dienos, iš šios kompensacijos išskaičiuojant atleidimo metu išmokėtą keturių mėnesių iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoką, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, be kita ko, Departamento struktūrinius pokyčius, teismas nenustatė, jog Telekomunikacijų administravimo skyriaus funkcijos būtų iš esmės pasikeitusios (išskyrus tai, jog plėtėsi gaunančių paslaugas subjektų ratas), todėl nesutiko su atsakovo argumentais, jog, patvirtinus Telekomunikacijų administravimo skyriaus nuostatus, įsteigta nauja Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigybė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės atitiko Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigoms (A lygio 15 kategorijos) keliamus specialiuosius reikalavimus. Atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl šios pareigos nebuvo pasiūlytos pareiškėjui. Atsakovo nurodytas argumentas, jog nesutapo Departamento direktoriaus ir pareiškėjo požiūris į vadovavimą, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjo atitikimo minėtus reikalavimus, todėl, nepasiūlydamas pareiškėjui minėtų laisvų pareigų, atsakovas jį atleido iš valstybės tarnybos neteisėtai.

Teismas, nustatęs, kad įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos buvo priimtas pažeidžiant VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 43 straipsnio 1 dalį, t. y. realiai nepanaikinus pareiškėjo užimtos pareigybės, taip pat pažeidus imperatyvų VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimą pasiūlyti atleidžiamam asmeniui kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, kurios yra laisvos ir kurias jis tinka užimti, atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu, panaikino atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 6TE-75, grąžino pareiškėją į A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas Informatikos ir ryšių departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (atsakovą įpareigojo įvertinti pareiškėjo atitikimą Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigoms ir tuo atveju, jei pareiškėjas atitiks pareigybės aprašymo 6.8 p. specialiuosius šiai pareigybei nustatytus reikalavimus, skirti pareiškėją į Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigas), priteisė pareiškėjui iš atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš tarnybos iki pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą dienos, iš šios kompensacijos išskaičiuojant atleidimo metu išmokėtą keturių mėnesių iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoką.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad pareiškėjas grąžinamas į A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas Informatikos ir ryšių departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nurodant, kad pareiškėjas grąžinamas į valstybės tarnybą Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigas (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, 15 kategorijos), priteisti pareiškėjui iš atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš valstybės tarnybos iki grąžinimo į Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigas dienos. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį, turėjo pareiškėją grąžinti į tas pareigas, iš kurių jis buvo atleistas. Pažymi, kad praktiškai pačiam atsakovui palikta nuspręsti, į kokias pareigas grąžinti pareiškėją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuri pareiškėjo skundo dalis atmesta.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažymi, kad, prieš grąžinant pareiškėją į skyriaus vedėjo pareigas, būtina nustatyti, ar pareiškėjas atitinka specialųjį reikalavimą – t. y. ar gautų leidimą dirbti su informacija, pažymėta „visiškai slaptai“. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjui apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pravaikšta atsiranda ne dėl atsakovo kaltės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 6TE-75 „Dėl E. N. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, kuriuo pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacinio tinklo administravimo skyriaus vedėjo pareigų (A lygio 15 kategorijos), remiantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kuri susijusi su jo pažeistų teisių – neteisėtai atleidus jį iš užimamų pareigų, gynybos būdu. Nesutinka su teismo sprendimu, kad jis turi būti grąžintas į A lygio 15 kategorijos pareigybes Informatikos ir ryšių departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nenurodant konkrečios pareigybės. Prašo jį grąžinti į naujai įsteigtą Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigybę (A lygio 15 kategorijos).

Administracinių teismų praktikoje aiškinant teisės normų, reglamentuojančių šiuos teisinius santykius, nuostatas yra konstatuota, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016 ir kt.).

Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

Darbo kodekso 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad „Jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.“ (3 d.). „Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.“ (4d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, šiuo metu atitinkančią DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą visų pirma reiškia, kad teismas, nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo teisinius santykius. Teismui nustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą (atleidimą iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką), teismo sprendimo pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio vėl ima galioti anksčiau jų sudaryta ir darbdavio neteisėtai nutraukta darbo sutartis. Tik taip gali būti suprantama ir aiškinama įstatymo formuluotė „teismas grąžina jį į pirmesnį darbą“. Taigi, teismui grąžinant darbuotoją į darbą, teismo sprendimu negali būti modifikuojama, keičiama šalių sudaryta darbo sutartis, juolab nėra teisinio pagrindo grąžinti darbuotoją į darbą (pareigas), dėl kurio (kurių) šalys apskritai nebuvo sudariusios darbo sutarties. Darbuotojo grąžinimas į pareigas, kurių darbuotojas apskritai niekada nėjo, traktuojamas netinkamu DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012).

Šios DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatos, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, reiškia, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog realiai valstybės tarnautojo pareigybė nebuvo panaikinta, jis turi būti grąžinamas į tas pačias pareigybes iš kurių buvo neteisėtai atleistas. Šiuo atveju pareigybių pavadinimo pasikeitimas, po įvykusių pertvarkymų, šios valstybės tarnautojo teisės - būti grąžintam į pirmesnes pareigybes, nepanaikina, nes realus pareigybės panaikinimo ar nepanaikinimo faktas yra nustatomas lyginant pareigines funkcijas, teises bei pareigas priskirtas šioms pareigybėms, t. y., nustatant šią teisiškai reikšmingą aplinkybę yra remiamasi turinio, o ne formos kriterijais. Dėl ko formalus pareigybės pavadinimo neatitikimas, jei nustatyta tvarka yra konstatuota, kad realiai valstybės tarnautojo pareigybė nebuvo panaikinta, o yra tik pakeistas jos pavadinimas, nėra kliūtis, turinio prasme, valstybės tarnautoją grąžinti į buvusią pareigybę, nors šios pareigybės pavadinimas, formos prasme, ir yra pasikeitęs.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas padarė išvadą, jog realiai pareiškėjo pareigybė - Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacinio tinklo administravimo skyriaus vedėjo (A lygio 15 kategorijos), nebuvo panaikinta, bei kad ji buvo transformuota į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigybę (A lygio 15 kategorijos).

Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nagrinėjamu atveju, turėjo vadovautis DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei spręsti pareiškėjo grąžinimo į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigybę (A lygio 15 kategorijos), klausimą.

Kita vertus, teismas nustatė ir tai, kad aptariamos pareigybės skiriasi vienu aspektu –joms yra nustatytas skirtingas specialus reikalavimas dėl darbo su slaptais dokumentais. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacinio tinklo administravimo skyriaus vedėjo pareigybei (A lygio 15 kategorijos) buvo nustatytas reikalavimas turėti slaptumo žymą – „SLAPTAI“, o Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigybei (A lygio 15 kategorijos) – „VISIŠKAI SLAPTAI“.

Pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatitikimas specialiųjų reikalavimų yra kliūtis valstybės tarnautojui užimti atitinkamą pareigybę. Todėl šiuo atveju teismas, konstatavęs kad pareiškėjo pareigybė realiai nebuvo panaikinta, prieš tai turėjo nustatyti ir tai, ar pareiškėjas atitinka minėtą reikalavimą- turėti žymą „VISIŠKAI SLAPTAI“, ar ne. Tačiau kaip matyti iš teismo sprendimo teismas apsiribojo tik atsakovo atstovės paaiškinimu, kad pareiškėjas atitinka šį reikalavimą. Tai reiškia, kad ši teismo išvada yra grindžiama prielaidomis, nes slaptumo žymos yra suteikiamos kompetentingų institucijų sprendimais, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis.

Be to, VTĮ 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūra patikrinama iki asmens, pripažinto laimėjusiu konkursą, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas arba iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas, į kurias šio Įstatymo nustatyta tvarka priimama be konkurso. Į valstybės tarnautojo pareigas asmuo yra priimamas gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad šiam asmeniui gali būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.“

Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad sprendžiant teisme tarnautojo grąžinimo į pareigas, kurioms yra nustatytas aptariamas specialus reikalavimas, klausimą, teismas privalo Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo tvarka nustatyti, ar tarnautojas atitinka šį reikalavimą bei priklausomai nuo gauto rezultato, atitinkamai išspręsti jo grąžinimo į tarnybą klausimą.

Negali būti pripažintas teisingu bei teisėtu sprendimas pavesti šį klausimą spęsti atsakovui, nes teismo sprendimas tokiu atveju tampa sąlyginiu, kadangi bylos išsprendimo rezultatas, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymas tampa priklausomais nuo to, kokios aplinkybės bus nustatytos ateityje, kaip jas įvertins atsakovas ir pan.. Todėl tokio pobūdžio teismų sprendimais ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas bei sukuria sąlygas šiam ginčui vystytis toliau, kas prieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų reikalavimams (ABTĮ 11 str.).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs dalį bylai reikšmingų aplinkybių (kad buvusi Telekomunikacinio tinklo administravimo skyriaus vedėjo pareigybė ir naujai įsteigta Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigybė pagal joms priskirtų funkcijų, teisių bei pareigų pobūdį ir apimtį yra tapačios), neištyrė bei nenustatė ar pareiškėjas atitinka reikalavimą - turėti žymą „VISIŠKAI SLAPTAI“. Ši pažaida savo ruožtu sąlygojo tai, jog byloje buvo priimtas sąlyginis sprendimas, o tuo pačiu nebuvo atsakyta bei tinkamai išspręstas pagrindinis pareiškėjo reikalavimas – grąžinti jį į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Telekomunikacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigybę (A lygio 15 kategorijos).

Iš teismo sprendimo taip pat matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui kompensaciją už priverstinę pravaikštą, taip pat neišsprendė šio klausimo iš esmės, nes nekonkretizavo kokio dydžio pinigine išraiška jam turi būti išmokėta kompensacija už laiką iki teismo sprendimo bei į ateitį, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Tokiu būdu teismas taip pat neišsprendė šios ginčo dalies iš esmės bei sukūrė sąlygas jam vykti ir ateityje.

Dėl šių priežasčių teismo sprendimas yra naikinamas, bylą perduodant iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 140 str. 2 d.; 145 str. 1 d. 2;3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas