A-662-2950-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-718/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00269-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos valstybė ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 4) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 547,80 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad gera valia jam teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atsakovas atsisako išmokėti.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 19-20) su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimą, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Nurodė, kad, kaip matyti iš asmeninės uždarbio knygelės, 2009 metais darbo užmokesčio ribojimas pareiškėjui nebuvo taikomas, todėl jo prašymas netenkintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 22-23) su pareiškėjo prašymo motyvais nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Savo atsiliepimą grindė argumentais iš esmės analogiškais atsakovo argumentams.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 578,62 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui. Nurodė, kad bylose dėl darbo užmokesčio priteisimo atsakovu yra darbdavys. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo yra pateiktas nepraleidus senaties terminų.

III. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 37-38), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismui atmetus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pabrėžia, kad tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė. Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Pažymi, jog pareiškėjas savo prašyme teisingai nurodė nepriemokų sumą 547,80 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismas prie pareiškėjo prašomos sumos pridėjo pareiškėjui jau grąžintą 30,82 Lt sumą, todėl priteista suma turi būti sumažinta. Iš pareiškėjo pateiktos asmeninės darbo užmokesčio kortelės už 2008 m. sausio – gruodžio mėnesius matyti, jog 30,82 Lt pareiškėjui grąžinti 2008 m. vasario mėnesį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo (b. l. 45), kuriuo prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo ir tuo atveju, jeigu teismas paliktų galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinę.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas teisingai nurodė išmokėtiną sumą (547,80 Lt), tačiau pirmosios instancijos teismas prie pareiškėjo prašomos sumos pridėjo pareiškėjui jau grąžintą 30,82 Lt sumą, kuri pareiškėjui buvo išmokėta 2008 m. vasario mėnesį, ir nepargrįstai pareiškėjui priteisė iš viso 578,62 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, pareiškėjui priteista neišmokėto darbo užmokesčio dalis turi būti sumažinta. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančios darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 9) matyti, kad atsakovo nurodyta 30,82 Lt suma buvo priskaičiuota 2008 m. vasario mėnesį (mokėjimo rūšies kodas ir pavadinimas „289 Priedų, priemokų ribojimas 2 mėn. atgal“), tačiau pažymoje taip pat nurodyta, jog ši suma 2008 m. vasario mėnesį buvo išskaičiuota (mokėjimo rūšies kodas ir pavadinimas „245 Priedas už kategoriją 2 mėn. atgal.“). Iš pateiktos medžiagos sunku nustatyti, kaip pateikti duomenys turėtų būti vertinami apskaičiuojant priteistiną sumą pareiškėjui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šio aspekto nenagrinėjo, todėl galbūt neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Šiam klausimui išspręsti tikslinga surinkti daugiau įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodyta ABTĮ 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra naikintina ta apimtimi, kuria nustatyta konkreti pareiškėjui priteistina suma, t. y. 578,62 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be kita ko, aptartinas ir sprendimo vykdymo atidėjimo klausimas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Kiti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė