2018-01-30 Nr. AB-2139-3-62-3-00646-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-245-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00646-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.3; 18.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės O. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, O. G., V. R. ir I. L., trečiajam suinteresuotam asmeniui Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarei L. M. dėl administracinių aktų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 3S-147 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,88 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102-2;

2) panaikinti NŽT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. S3-146 dėl J. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,87 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102-2;

3) panaikinti NŽT 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3-200 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininkiu 0,35 ha ploto dalį žemės sklypo Nr. 314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-1, 0,72 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,14 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4;

4) panaikinti NŽT 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3-201 dėl J. R. nuosavybės teisų 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 0,35 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-1, 0,73 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,13 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4;

5) panaikinti NŽT 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-457 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr. i, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,92 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5;

6) panaikinti NŽT 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-458 dėl J. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 1, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,93 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5;

7) panaikinti NŽT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-502 dėl J. R. nuosavybės teisų į 8,87 ha žemės plotą ir 0,38 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102;

8) panaikinti NŽT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-5O3 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 8,88 ha žemės plotą ir 0,37 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 1 02;

9) pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą notarinis Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės L. M. O. G.;

10) taikyti restituciją natūra, grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus, esančius Varėnos r. sav. Merkinės vs., kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Paaiškino, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R., M. (miręs (duomenys neskelbtini)) Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Merkinės seniūnijos Merkinės viensėdyje turėtą žemę pateikė D. R. – J. R., J. žmona, nurodydama pretendentais savininko sūnus J. R. ir Č. R.. Vėliau J. R., J. ir Č. R., J. pasirašė susitarimą, kuriuo sutarė atkurti nuosavybės teises į J. R., M. (jų tėvo) iki nacionalizacijos valdytą žemę lygiomis dalimis. Ginčijamų administracinių aktų pagrindu nuosavybės teisės J. R., J. ir Č. R., J. buvo atkurtos į dvylika sklypų, esančių Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Merkinės seniūnijos Merkinės viensėdyje. Pareiškėjas teigė, kad visi ginčijami administraciniai teisės aktai neteisėti, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra naikintini. Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 2 straipsniu. Pabrėžė, kad pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese – turto savininko jo nacionalizavimo metu nustatymas – nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo metu. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini). Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kas po jo mirties iki nacionalizacijos valdė turėtą žemę, nėra. Atkurti nuosavybės teises J. R., J. ir Č. R., J. nebuvo jokio teisinio pagrindo, kadangi nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu. Pareiškėjas nurodė, kad administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, taip pat asmens, visuomenės teises, turtinius valstybės interesus, todėl teigė esant viešojo intereso pažeidimą. Panaikinus administracinius aktus, pripažintinas negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas ir taikytina restitucija natūra, žemės sklypus grąžinant valstybei.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu sutiko.

4. Nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kokie asmenys, kokiomis dalimis ir kokiu pagrindu po žemės savininko J. R., M. mirties (duomenys neskelbtini), valdė žemę iki jos nacionalizacijos. Pabrėžė, kad miręs asmuo negali būti laikomas žemės savininku jos nacionalizacijos metu. Aiškinant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių aktų visumą, nuosavybės teisių atkūrimas siejamas būtent su asmens, kuris nacionalizacijos metu, t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė žemę ir iš kurio tas turtas nacionalizacijos metu buvo neteisėtai nusavintas. Atsižvelgiant į tai, jog miręs asmuo – J. R., M. objektyviai negalėjo valdyti žemės jos nacionalizavimo metu, nuosavybės teises į žemę negalėjo būti atkuriamos.

5. Atsakovai I. L., O. G., V. R., jų atstovė prašė atmesti prokuroro prašymą kaip nepagrįstą.

6. Manė, kad ginčijamais administraciniais aktais Č. R. ir J. R. nuosavybės teisės į žemę atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Nurodė, jog pareiškėjas į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo kreipėsi nepagrįstai nesulaukęs Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos Nr. eA-2471-261/2015 baigties, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl turto savininko nacionalizacijos metu. Nurodė, kad nuosavybės teisės ginčo sprendimais atkurtos ne į J. R., M. turėtą nuosavybę, bet į jo sūnaus J. R., J. nuosavybę, paveldėjusio nuosavybę po tėvo mirties 1922 m. Manė, jog šią aplinkybę patvirtina J. R., J. trėmimas, taip pat Varėnos rajono apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-0730/2001 dėl juridinio fakto nustatymo medžiaga. Šioje civilinėje byloje pagal O. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo pripažinta, kad O. G. tėvas J. R., J. (jis yra J. R., M. sūnus) buvo nacionalizuotos žemės savininkas, todėl žemės savininko klausimas, praėjus 14 metų, nebegali būti kvestionuojamas. Pareiškėjo ginčijamuose sprendimuose yra nurodoma, jog pretendentams atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. R. nuosavybę. Juose nėra nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į J. R., M. nuosavybę. Tai reiškia, kad nuosavybės teisės yra atkurtos į buvusio savininko J. R., J. nuosavybę, kuris ir buvo nacionalizuoto turto savininkas, o NŽT painioja R. šeimos giminystės ryšius dėl vardo ir pavardės tapatumo. Pabrėžė, kad jokie kiti asmenys nepretenduoja į ginčo žemę. Teigė, kad prašymas panaikinti ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia įpėdinių teisėtus lūkesčius bei teisę į nuosavybę, be to, prokuratūros prašyme neatsižvelgiama, dėl kieno neteisėtų ir aplaidžių veiksmų yra susidariusi ši situacija. Nurodė, kad valstybinių institucijų atstovai privalo užtikrinti institucijų priimtų sprendimų tęstinumą. Teisinėje valstybėje nėra pateisinama situacija, kai už nuosavybės teisių atkūrimo procedūras atsakinga institucija pareiškia užtenkant duomenų nuosavybės teisėms atkurti, o po 14 metų iš esmės pakeičia poziciją. Teigė, kad paveldėję žemę, jie patyrė nemažų finansinių išlaidų, todėl pagal prokuroro prašymą taikius restituciją, atsakovų naudai turėtų būti priteistos visos patirtos išlaidos.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu prašymą tenkino. Panaikino: NŽT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 3S-147 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,88 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102-2; NŽT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. S3-146 dėl J. R. nuosavybės teisių į 16,13 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 1,87 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 101-1, 14,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102-2;

NŽT 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3-200 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininkiu 0,35 ha ploto dalį žemės sklypo Nr. 314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-1, 0,72 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,14 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4; NŽT 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. S3- 201 dėl J. R. nuosavybės teisų 1,88 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendrasavininku 0,35 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314, 0,67 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-1, 0,73 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-2, 0,13 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 314-4;

NŽT 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-457 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr. i, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,92 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5; NŽT 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 3S-458 dėl J. R. nuosavybės teisių į 3,63 ha žemės plotą atkūrimo grąžinant natūra su bendraturčiu 0,52 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 1, 0,79 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 2, 0,90 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 3, 0,93 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 4, 0,50 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 5;

NŽT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-502 dėl J. R. nuosavybės teisų į 8,87 ha žemės plotą ir 0,38 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 102; NŽT 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 3S-5O3 dėl Č. R. nuosavybės teisių į 8,88 ha žemės plotą ir 0,37 ha miško plotą atkūrimo grąžinant natūra kartu su bendraturčiu 9,25 ha ploto dalį žemės sklype Nr. 1 02. Pripažino negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą notarinis Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės L.

M. O. G.. Taikė restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn žemės sklypus, esančius Varėnos r. sav. Merkinės vs., kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nustatė, kad 1991 m. spalio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. R., M. (miręs (duomenys neskelbtini)) Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Merkinės seniūnijos Merkinės viensėdyje turėtą žemę, pateikė D. R. – J. R., J. žmona, nurodydama pretendentus J. R. ir Č. R.. 1992 m. birželio 19 d. J. R., M. sūnūs J. R., J. ir Č. R., J. pasirašė susitarimą, kuriuo sutarė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. R., M. (jų tėvo) iki nacionalizacijos valdytą žemę lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam po 29,68 ha žemės. Nuosavybės teisę įrodantys dokumentai patvirtina (dėl to ginčo nėra), kad J. R., M. iki savo mirties (1922 m.) valdė šį žemės sklypą. Ginčijamais 2010 – 2011 m. NŽT sprendimais nuosavybės teisės J. R., J. ir Č. R., J. buvo atkurtos į dvylika sklypų, esančių Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Merkinės seniūnijos Merkinės viensėdyje. Pareiškėjas nurodė, kad J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini), jis nebuvo turto savininkas jos nacionalizavimo momentu, todėl skundžiami aktai neteisėti, kadangi priimti pažeidžiant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnį.

9. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsniu, pagrįstai nurodo, kad miręs asmuo negali valdyti, naudotis ir disponuoti nuosavybės teisės objekto, toks asmuo negali būti laikomas žemės, kaip nuosavybės teisės objekto, savininku. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka).

10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu.

11. Tiek pagal ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu, tiek ir pagal šiuo metu galiojančias Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) turėtą nekilnojamąjį turtą gali būti atkurtos jo savininkui, o jeigu buvęs turto savininkas miręs, nuosavybės teisės atkuriamos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka asmenims, susijusiems su buvusiu savininku giminystės ryšiais, o taip pat asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, ir asmenims, kuriems iki 2001 m. gruodžio 31 d. yra perleistos teisės atkurti nuosavybės teises. Analogiškas sąlygas nustato ir Įgyvendinimo tvarkos 2 ir 3 punktai. Teismas, atsižvelgęs į Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies bei Įgyvendinimo tvarkos 2.1 punkto nuostatas, nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimas siejamas su asmens, kuris nacionalizacijos metu valdė žemę ir iš kurio tas turtas nacionalizacijos metu buvo neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų, numatytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš buvusio savininko teisių. Taigi prielaidas atkurti nuosavybės teises nustato Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, kuris apibrėžia piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą.

12. Pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad sprendžiant pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turi būti nustatyta, kas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu. Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija. Byloje neginčijamai nustatyta, kad žemės savininkas J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini), jokių objektyvių duomenų, kas jo turėtą nuosavybę valdė nacionalizacijos metu, nėra. Pastaroji aplinkybė yra esminė, sprendžiant dėl kitų asmenų galimybės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

13. Atsakovai O. G., V. R. ir I. L. nurodo, kad nuosavybės teisės ginčo sprendimais yra atkurtos ne į J. R., M. turėtą nuosavybę, kaip teigia pareiškėjas, o į jo sūnaus J. R., J. nuosavybę, paveldėjusio nuosavybę po tėvo mirties. Teigia, kad būtent pastarasis asmuo buvo turto savininkas jo nacionalizavimo metu. Teismo vertinimu, tokie atsakovų teiginiai yra nenuoseklūs, prieštaringi, objektyviais duomenimis nepatvirtinti, todėl nepagrįsti.

14. Šiuo aspektu akcentuota, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-1650-644/2015, kurioje 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu teismas konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta (tą pripažįsta ir šalys), kad J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini), todėl jis nacionalizacijos metu nebuvo ginčo žemės savininku. Esant tokioms aplinkybėms, 1991 spalio 29 d. D. R. bei vėlesni J. R., Č. R. bei pareiškėjų prašymai atkurti nuosavybės teises į J. R., M. iki nacionalizacijos Merkinės viensėdyje ((duomenys neskelbtini)) valdytą žemę, negali (ir negalėjo) būti tenkinami. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kas iš tikrųjų nacionalizacijos metu buvo ginčo žemės savininku, o pareiškėjai nurodė, jog jie artimiausiu metu kreipsis į Varėnos rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad galėtų įrodyti, jog ginčo žemės savininke nacionalizacijos metu buvo J. R., M. sutuoktinė O. R.. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-472-261/2016 2016 m. gegužės 24 d. nutartyje taip pat nurodė, kad J. R., M. priklausantis turtas negalėjo būti nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų prasme ir konstatavo, kad nuosavybės teisės atkūrimo į neatkurtą R. J., M. žemės dalį procedūros negali būti tęsiamos, nesant įrodymų, patvirtinančių, kas valdė žemės sklypą jo nacionalizavimo metu. Tokiu būdu, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuotas šiai nagrinėjamai bylai reikšmingas faktas, kad J. R., M. nebuvo turto savininkas jo nacionalizavimo metu ir kad įrodymų, patvirtinančių, kas valdė ginčo žemę jo nacionalizavimo metu, nėra. Būtent dėl šio teismo sprendimo, be kita ko, pačių atsakovų O. G., V. R. ir I. L. prašymu, nagrinėjama byla 2015 m. gruodžio 2 d. teismo nutartimi buvo sustabdyta, siekiant sulaukti prejudicinę galią turinčio klausimo išsprendimo Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, nustatant, kas yra tikrasis žemės savininkas jos nacionalizavimo momentu.

15. Kolegija pabrėžė, kad nei Varėnos rajono apylinkės teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-0730/2001, kuria O. G. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo buvo paliktas nenagrinėtu, nei J. R., J. trėmimo faktas, nėra pakankami ir nepatvirtina aplinkybės, kad J. R., J. turtą paveldėjo iš 1922 m. mirusio tėvo J. R., M. ir buvo savininkas jo nacionalizavimo metu.

16. Vertindamas O. G., V. R. ir I. L. nurodytas aplinkybes, kaip akivaizdžiai prieštaringas ir nenuoseklias, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šių asmenų pozicija dėl nacionalizuoto turto savininko pakito tik po Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1650-644/2015. Tik apeliaciniame skunde minėti asmenys pradėjo teigti bei įrodinėti, jog nacionalizuotos žemės savininkas buvo J. R., J.. Pažymėta ir tai, kad patys pretendentai J. R., J. ir Č. R., J. dar 1992 m. birželio 19 d. susitarime nurodė pretenduojantys į buvusio savininko J. R., M. (jų tėvo) turėtą žemę.

17. Tinkamas teisės normų taikymas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje gali būti pripažinti gintinais viešojo intereso objektais, o viešojo intereso buvimo faktą teismas kiekvienu atveju nustato ad hoc. Kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybių visetą pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras, nurodydamas konkrečių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimą, pagrįstai tvirtina, kad buvo pažeistas visos visuomenės interesas į teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, kad šis pažeidimas savo mastu (nuosavybės teisės pretendentams neteisėtai atkurtos į 12 sklypų, kurių bendras plotas 61,78 ha) bei pobūdžiu akivaizdžiai pažeidžia viešąjį interesą (tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei ar jos daliai). Aptariamuoju aspektu pažymėta ir tai, kad ginčo žemės sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės J. R. ir Č. R., kaip nurodė NŽT, patenka į Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją. Kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma, nagrinėjamų klausimų pobūdis ir reikšmė būtent šiuo konkrečiu atveju nesuteikia pagrindo pagrįstai konstatuoti, kad ginamas viešasis interesas akivaizdžiai konkuruoja su privataus intereso svarba, kad pareiškėjo nurodytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pažeidimas yra tik formalus, taigi yra pagrindo konstatuoti, kad šio pažeidimo pobūdis ir mastas yra pakankamas pripažinti viešojo intereso pažeidimą.

18. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tos priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, aktų panaikinimas neprieštarautų pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, atitiktų proporcingumo, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams keliamus reikalavimus, todėl yra pagrindas panaikinti ginčijamus sprendimus akto negaliojimo pagrindais, numatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje. Atsakovų teisėti lūkesčiai nepažeisti, nes viena iš šio principo taikymo sąlygų yra ta, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teises įgijęs civilines teises. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, negali būti pripažįstami teisėtais ir ginami lūkesčiai, jeigu jų įgyvendinimas yra susijęs su imperatyvių įstatymo normų reikalavimų nepaisymu. Ginčo atveju lūkesčių dėl akivaizdžiai neteisėtų administracinių aktų pagrindu susiformavusių faktinių santykių negalima traktuoti kaip teisėtų.

19. Dėl imperatyvių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų pažeidimo tenkinus prokuroro prašymą panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, naikintinos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, tenkinant išvestinius pareiškėjo reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės O. G. ir restitucijos natūra taikymo, grąžinant valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus.

III. 20. Atsakovė O. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti.

21. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog buvo pažeistos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos. Byloje yra surinkti įrodymai, patvirtinantys, jog žemės savininkas nacionalizacijos metu buvo J. R., J., kuris paveldėjo žemę iš 1922 m. mirusio savo tėvo J. R., M..

22. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovų paaiškinimus, kad prašymo atkurti nuosavybės teises pildymo metu institucijos darbuotojai nurodė įrašyti pradinį buvusį savininką, o ne savininką 1940 m. nacionalizacijos metu.

23. Pažymi, kad byloje yra Varėnos rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo ir nuosavybės teisių atkūrimo posėdžio, įvykusio 2000 m. rugsėjo 5 d., protokolo Nr. 1 išrašas, kuriuo buvo nustatyta, kad Merkinės mieste žemę ir mišką iki nacionalizacijos valdė savininkai, tarp kurių yra nurodytas J. R.. Atsakovės įsitikinimu, tai yra pakankamas dokumentas patvirtinti, kad jos tėvas buvo žemės savininkas nacionalizacijos metu.

24. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir itin formaliai sprendė, kad juridinis faktas teismo sprendimu Varėnos rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo nustatytas. Pažymi, jog privalu atsižvelgti į nutarties turinį. Varėnos rajono apylinkės teismo 2001 m. spalio 1 d. nutarties motyvuose yra aiškiai nurodyta, kad pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo yra paliekamas nenagrinėtu (nėra atmestas) tik dėl to, kad prašomas nustatyti juridinis faktas dėl jos tėvo buvimo turto savininku nacionalizacijos metu yra nustatytas ir valstybinės institucijos patvirtintas bylos nagrinėjimo metu, dėl ko priimti teismo sprendimą, pakartotinai patvirtinantį šį faktą nereikia. Atsakovės manymu, praėjus 15 metų po šios civilinės bylos užbaigimo, valstybinei institucijai tai ginčyti ir teigti, kad nėra nustatytas ginčo žemės savininkas nacionalizacijos metu, yra nesąžininga, nepagrįsta ir neteisinga.

25. Pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose nėra nurodyta, kad atkuriamos nuosavybės teisės į J. R., M., nuosavybę. Kadangi šių sprendimų priėmimo metu jau buvo išnagrinėta minėta Varėnos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2- 0730/2001, akivaizdu, kad buvo atkurtos nuosavybės teisės būtent į O. G. tėvo turėtą žemę.

26. Teigia, kad yra pažeisti atsakovės teisėti lūkesčiai. Atsakovė negalėjo numanyti, kad praėjus 15 metų po Varėnos rajono apylinkės teismo 2001 m. spalio 1 d. nutarties, kurioje valstybinė institucija patvirtino, kad jai visiškai pakanka duomenų atkurti nuosavybės teises į O. G. tėvo turėtą nuosavybę, 2016 m. valstybinės institucijos pozicija pasikeis.

27. Tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręstų, jog NŽT sprendimai naikintini pagrįstai, yra pagrindas pripažinti, kad NŽT, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, netinkamai vykdė Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis numatytas pareigas nustatyti ginčo žemės savininką nacionalizacijos metu, o atsakovei, kaip sąžiningai įgijėjai, negali būti perkeliamos neigiamos su valstybinės institucijos pareigų netinkamu vykdymu susijusios teisinės pasekmės – nuosavybės netekimas. Šiuo atveju galėtų būti sprendžiama dėl piniginio ekvivalento atlyginimo, bet ne dėl žemės natūra taikymo. Atkreipia dėmesį, kad byloje nepaneigtas atsakovų sąžiningumas.

28. Teigia, kad jei kilo būtinybė patikslinti, kad nuosavybės teisės atkurtos ne į 1922 m. mirusio J. R., M. nuosavybę, bet į J. R., J. nuosavybę, tai turėtų būti atliekama Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalies pagrindu.

29. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą.

30. Pažymi, jog atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad nuosavybės teisės yra atkurtos ne į J. R., M. turėtą nuosavybę, o į jo sūnaus J. R., J. nuosavybę. Šis motyvas yra niekuo nepagrįstas, taip pat teismo sprendime buvo išsamiai aptartas.

31. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nei Varėnos rajono apylinkės teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartis, nei J. R., J. trėmimo faktas nėra pakankami ir nepatvirtina aplinkybės, J. R., J. turtą paveldėjo iš J. R., M. ir buvo savininkas jo nacionalizavimo metu.

32. Mano, kad teismas teisingai įvertino viešojo intereso buvimą bei svarbą, išsamiai aptarė priežastis, kodėl jis turi būti ginamas šioje byloje.

33. Vadovaujantis CK 1.80, 4.96 straipsniais, pagal niekinius NŽT sprendimus gauti žemės sklypai, taikant restituciją, turi būti grąžinti jų buvusiam savininkui – Lietuvos Respublikai, natūra. Atsakovės nurodyta CK 6.145 straipsnio norma leidžia teismui išimtiniais atvejais pasirinkti kitą restitucijos būdą, tačiau teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju tos priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui.

34. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą.

35. Pažymi, kad dokumentų, kurie patvirtintų atsakovės teiginius dėl J. R., J. žemės turėjimo ir samdomos jėgos naudojimo byloje nėra.

36. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1991 m. liepos 19 d. archyvinėje pažymoje Nr. 6/6-18409, kurios informacija remiasi atsakovė, yra nurodyti ir kiti galimi J. R., M. turto paveldėtojai V. R., J. ir O. R., A.. Tai patvirtina, kad J. R., M. turto paveldėtojas, valdęs paveldėtą žemę iki nacionalizacijos, pagal turimus dokumentus negali būti nustatytas.

37. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypai patenka į saugomą teritoriją, bei tai, kad žemės sklypai nebuvo perleisti atlygintinų sandorių pagrindu, mano, kad restitucijos taikymas natūra yra vienintelis teisingas būdas, kuriuo bus pašalinamas viešojo intereso pažeidimas.

38. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. sausio 10 d. buvo gautas atsakovės O. G. prašymas sustabdyti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamą administracinę bylą Nr. eA-245-525/2018 iki tol, kol bus išnagrinėta ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2YT-49-547/2018 ir priimti teikiamus naujus dokumentus bei prijungti prie nagrinėjamos administracinės bylos Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose iškeltos civilinės bylos Nr. e2YT-49-547/2018 ir prie jos pridėtos archyvinės bylos Nr. 2-0730/2001 medžiagą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos sprendimus, kuriais J. R. ir Č. R. atkurtos nuosavybės teisės į J. R. (M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos 44,36 ha žemės ir 33 ha miško, taip pat pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą ir taikyti restituciją.

40. Prokuroras pareiškimą grindė tuo, kad J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini), jis nebuvo turto savininkas jo nacionalizavimo momentu, todėl skundžiami aktai neteisėti, kadangi priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnį.

41. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs imperatyvių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų pažeidimą, tenkino prokuroro prašymą panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, pripažino negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės O. G. ir taikė restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus. Atsakovė O. G., nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

42. Atsakovė O. G. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą dėl apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos sustabdymo ir papildomų dokumentų prijungimo.

43. Atsakovė prašo sustabdyti šią administracinę bylą iki tol, kol bus išnagrinėta ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2YT-49-547/2018. Tačiau nurodyta civilinė byla Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (kurią paliko nepakeistą Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi) jau yra sustabdyta iki bus priimtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme šioje administracinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas sustabdyti šią administracinę bylą negali būti tenkinamas.

44. Atsakovė taip pat prašo priimti naujus dokumentus ir prijungti prie nagrinėjamos administracinės bylos Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose iškeltos civilinės bylos Nr. e2YT-49-547/2018 ir prie jos pridėtos archyvinės bylos Nr. 2-0730/2001 medžiagą. Teisėjų kolegija šį prašymą tenkina ir atsakovės pateiktus dokumentus prijungia prie bylos.

45. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

47. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek 1991 m. spalio 29 d. prašyme atkurti nuosavybės teises (I t., b. l. 59–60), tiek Č. R. ir J. R. 1992 m. birželio 19 d. susitarime atkurti nuosavybės teises (I t., b. l. 61–62) nurodyta, kad siekiama atkurti nuosavybės teises į J. R., M. (M.) valdytą žemę. Į bylą pateiktas Mirties liudijimas patvirtina, jog J. R., M. mirė (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 90).

48. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalizacijos momentu (1940 m.) J. R., M. buvo miręs, jis negalėjo tuo metu būti žemės savininkas. Esant tokioms aplinkybėms, prašymas atkurti nuosavybės teises į J. R., M. valdytą žemę negalėjo būti tenkinamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje skundžiami aktai, kuriais J. R. ir Č. R. atkurtos nuosavybės teisės į J. R., M., turėtą žemę, yra neteisėti, kadangi priimti pažeidžiant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnį.

49. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais atsakovė siekia pagrįsti, jog byloje buvo surinkti įrodymai, kad nacionalizacijos metu žemės savininkas buvo J. R., J., šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi šioje byloje skundžiami aktai buvo priimti pagal 1991 m. spalio 29 d. prašymą ir 1992 m. birželio 19 d. susitarimą, kuriuose prašoma atkurti nuosavybės teises į J. R., M. valdytą žemę. Prašymo atkurti nuosavybės teises į J. R., J. valdytą žemę atsakovai nagrinėjamu atveju nebuvo pateikę.

50. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad tai, jog prašyme atkurti nuosavybės teises tik formaliai buvo įrašytas pradinis žemės savininkas (J. R., M.), o ne nacionalizacijos metu buvęs savininkas (J. R., J.). Pažymėtina, kad priklausomai nuo savininko keičiasi ir jo turto paveldėjimo teisiniai santykiai. Todėl nėra galima laikyti, jog tai, kad prašyme atkurti nuosavybės teises buvo nurodytas ne žemės sklypo savininkas, būtų nereikšminga aplinkybė.

51. Nurodytos aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju negalėjo būti tenkinami Č. R., J. ir J. R., J. prašymai atkurti nuosavybės teises į J. R., M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Atitinkamai buvo teisinis ir faktinis pagrindas tenkinti pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus, kuriais šiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės į J. R., M. valdytą žemę bei panaikinti šių pagrindu atsiradusias teisines pasekmes: pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2910M, išduotą Varėnos rajono 2-ojo notaro biuro notarės O. G. ir taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus.

52. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad dėl susidariusios situacijos būtent jai kilo neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tuo atveju, jei atsakovė mano, kad Nacionalinė žemės tarnyba atliko neteisėtus veiksmus ir tuo jai padarė žalą, ji turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės O. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys