2018-03-28 Nr. AB-6487-3-62-3-02522-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1624-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02522-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Š. su skundu (b. l. 4–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų (toliau ‒ ir Kauno nepilnamečių TI-PN), 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Kauno nepilnamečių TI-PN buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. birželio 6 d. kamerose Nr. 43, 45, 48, 49, 47, 51, 58, 59, 53, 61, 62, 63, 68. Šiose kamerose jam trūko gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino esantys baldai. Pareiškėjas teigė, jog tiek pasivaikščioti, tiek pasimankštinti lauke buvo suteikiama tik viena valanda per parą, nors nepilnamečiams privalėjo skirti 1,5 valandos. Dušu, kuriame nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, pareiškėjas galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Patalpose, pareiškėjo teigimu, buvo bloga ventiliacija, o ant sienų veisėsi pelėsis. Lovos būdavo sulaužytos, surūdijusios, čiužiniai suplyšę, nuo drėgmės jautėsi blogas kvapas. Pareiškėjo manymu, reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, neturi būti taikomas ieškinio senaties terminas, kadangi jis bausmės atlikimo metu buvo nepilnametis, o atsakovo atstovas nepaaiškino įstatymuose reglamentuotų nuteistųjų teisių.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno nepilnamečių TI-PN, atsiliepime (b. l. 12–14) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas į Kauno nepilnamečių T-PN atvyko 2006 m. rugsėjo 28 d., o 2010 m. birželio 3 d. buvo perkeltas į Pravieniškių 1-uosius pataisos namus. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pastatas pastatytas 1998 metais (rekonstrukcija atlikta 2010 metais), todėl suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos yra geros. Po rekonstrukcijos kiekvienoje kameroje (gyvenamojoje patalpoje) įrengtas dušas, pastatytas antivandalinis klozetas su praustuvu, o pataisos namuose – klozetas ir atskirai praustuvas, kamerose ir gyvenamosiose patalpose apšviestumo normos atitinka teisės aktų reikalavimus, visose kamerose ir gyvenamosiose patalpose sudėti plastikiniai varstomi langai, todėl, atsakovo teigimu, atmestini pareiškėjo teiginiai dėl šviesos trūkumo ir nepakankamo vėdinimo. Pastatuose sumontuota rekuperacinė vėdinimo sistema, todėl užtikrintas vėdinimas ir sanitariniame mazge, karštas vanduo tiekiamas iš miesto tinklų, suimtųjų ir nuteistųjų patalynę, rankšluosčius ir viršutinius rūbus skalbia VĮ „Mūsų matai“, patalpose tarakonų židinių niekada nebuvo užfiksuota. Atsakovas pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo E. Š. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. ir tęsėsi iki 2010 m. birželio 6 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. gruodžio 5 d. (b. l. 9). Vertindamas nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė 2016 metais. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies nuostata bei atsižvelgęs į atsakovo prašymą, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikė ieškinio senaties terminą.

7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė diskomfortą, psichologinę kančią, fizinius nepatogumus, patyrė sveikatos problemų. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, psichologinę kančią, fizinius nepatogumus, patyrė sveikatos problemų, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas E. Š. apeliaciniame skunde (b. l. 69) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, kad būdamas Kauno nepilnamečių TI-PN buvo nepilnametis, todėl nesuvokė, kad yra pažeidžiamos jo teisės. Jis įgijo vidurinį išsilavinimą ir tik dabar suprato, jog buvo pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjas remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir teigia, kad senaties terminas jo atžvilgiu neturi būti taikomas.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno nepilnamečių TI-PN, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 75–76), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismas, spręsdamas ginčą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino procese dalyvavusių šalių argumentus, išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teisingai taikė normas ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

13. Atsakovas pareiškėjo argumentą, jog jis, atlikdamas bausmę Kauno nepilnamečių TI-PN, buvo nepilnametis ir todėl nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos, laiko nepagrįstu, nes, kaip teisingai pažymėjo teismas, tai nelaikytina objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą.

14. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad remiantis Konvencijos nuostatomis senaties terminas jo atžvilgiu negali būti taikomas. Atsakovas pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovo teigimu, teismas savo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o laikotarpiui nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. birželio 6 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui E. Š. už kalinimą Kauno nepilnamečių TI-PN nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. birželio 6 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 5 d. (b. l. 9) praleidęs senaties terminą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

17. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį jo atžvilgiu ieškinio senaties terminas neturi būti taikomas. Be to, jis, būdamas Kauno nepilnamečių TI-PN, nesuprato, jog jo teisės yra pažeidinėjamos.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

19. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

20. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

23. Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, be to, teismas pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

24. Pareiškėjo teiginius dėl senaties termino netaikymo, nes jo reikalavimui taikytina Konvencijos 3 straipsnio nuostata, teisėjų kolegija vertina kritiškai.

25. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

26. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

27. Remiantis nuoseklia teismų praktika nagrinėjamu atveju, spręstina, jog apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

28. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, 2006–2010 metais.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė