2022-04-13 Nr. AB-8947-3-62-3-03098-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1964-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03098-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. S. I. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) piliečio A. S. I. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33174 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1722 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį apskundė ikiteismine tvarka. Tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas atmestas.

3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime ir Komisijos sprendime padaryta išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas turėjo pareigą organizuoti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą taip, jog būtų užtikrinamas jo teisės būti išklausytam principo taikymas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Komisija nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad prašyme suteikti prieglobstį jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastis – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad aplinkybė, jog jis negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjas mano, kad šios aplinkybės įrodo, jog jo sveikatai ir gyvybei yra kilusi reali grėsmė, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Migracijos departamentas neįvertino nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų. Prašyme dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nurodė, jog išvyko iš kilmės šalies, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tyrimo metu atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas tyrimo metu nustatė, jog beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai numato, jog Komisija prieglobsčio prašytojų skundus nagrinėja rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviesdama į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, jog būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, kad tai yra reikalinga. Šiuo atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

8. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo negrindė aplinkybėmis, jog jis buvo persekiojamas dėl politinių priežasčių, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, buvo surinkta ir ištirta aktuali ir su pareiškėjo individualia situacija susijusi informacija, pats pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, nepateikė. Pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, realios rizikos pareiškėjui patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini) nenustatė.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, o paskutinė jo gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini), darbingo amžiaus vyras, visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), gerai pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, nepatvirtina, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo į kilmės šalį, pareiškėjas gali pasislėpti. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, gali pateikti tokį prašymą. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo jose nesikreipė, neteisėtai kirto sieną, neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pareiškėjas nesiekė kuo greičiau gauti prieglobstį, tai taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo A. S. I. I. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, „4. Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai sulaikė 15 asmenų, neteisėtai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną ir prisistačiusių (duomenys neskelbtini) piliečiais, tarp kurių buvo ir pareiškėjas. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2021 m. spalio 18 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini), jam uždrausta 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį apskundė ikiteismine tvarka. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Komisijos sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, motyvuodama tuo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

13. Teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė aktualias Įstatymo nuostatas, Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

14. Teismas nurodė, kad remdamasis nustatytais faktais ir pareiškėjo byloje surinkta informacija, atsakovas turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Tvarkos aprašo 99 punkte nustatytais kriterijais.

15. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius dokumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę ir į faktinę situaciją jo kilmės valstybėje. Pareiškėjo apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas, remdamasis (duomenys neskelbtini) pateikiama informacija nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kuriam esant vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjo įvardijama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo pačio subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, tokių įrodymų nepateikta ir teisme, todėl teismas sutiko, kad remdamasis pateikta medžiaga, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

17. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, todėl nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad prieš pareiškėją bus imtasi persekiojimo veiksmų, todėl padarė išvadą, jog jo baimė dėl pavojaus gyvybei yra nulemta tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Teismas nurodė, kad iš teismui pateiktos medžiagos, 2021 m. spalio 18 d. apklausos garso įrašo akivaizdu, jog pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, yra abstraktaus pobūdžio, atsakinėdamas į papildomus klausimus, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

18. Teismas nurodė, kad nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Teismas vertino, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai Sprendimu pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso, o neatitikus Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų ir papildomos apsaugos.

19. Pasisakydamas dėl atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl teismas konstatavo, jog Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

20. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad šiuo atveju 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka Kriterijų tvarkos nuostatų. Teismas sprendė, jog nors padaryta išvada, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Kriterijų tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra VSAT ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui, todėl pareiškėjo situacijai teismas taikė Kriterijų tvarkos 44.3.1 punkte įtvirtintą taisyklę ir pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi atsakovo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki 2 metų, teismas pakeitė ir kitą atsakovo Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

21. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Komisija nepagrįstai jo skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Teismas nurodė, jog Komisijai nebuvo privaloma pareiškėjo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka ir žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

III. 22. Pareiškėjas A. S. I. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

24. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tokią informaciją, pareiškėjo teigimu, turi būti laikoma, jog dėl (duomenys neskelbtini), atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Iš pateiktos informacijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) grėsmė yra padidėjusi ir pareiškėjo teiginiai bei nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas. Iš šios informacijos taip pat matyti, jog prieš (duomenys neskelbtini) atliekami veiksmai, požiūris gali būti prilyginami kankinimui ir žmogaus orumo negerbimui, žiauriam elgesiui, o tai lemia papildomos apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjas teigia, kad jo parodymus patvirtina ir Migracijos departamento tyrime užfiksuoti aspektai. Pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, o Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini) gresia reali individuali grėsmė gyvybei. Todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, jog (duomenys neskelbtini) nebėra (duomenys neskelbtini) grėsmės, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, tik yra (duomenys neskelbtini). Tai ne kartą savo sprendimuose yra pripažinęs ir atsakovas. (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis, 2020 metais (duomenys neskelbtini) veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo.

25. Pareiškėjas nurodo, kad turėtų būti kritiškai vertinama atsakovo Sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Kadangi jam kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka Įstatymo nuostatas.

26. Pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) pateikiama informacija, kuria rėmėsi atsakovas, yra vienų metų senumo, todėl atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai (duomenys neskelbtini). Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vykstant kariniams veiksmams ir (duomenys neskelbtini) valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių karinių išpuolių, pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės šalį, pagrįstai bijodamas tiek vykstančių karo veiksmų, tiek persekiojimo dėl savo tikėjimo.

27. Pareiškėjo vertinimu, jam nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Todėl Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

28. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir taikyti draudimą jam atvykti, pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, turi būti panaikinti ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikti pagrįstai. Migracijos departamentas pareiškėjo atveju atliko tyrimą, kurio metu nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) tikimybės. Atsakovo surinkta pareiškėjo kilmės valstybės informaciją nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33174, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui A. S. I. I. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1722 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į C.SIS II perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

33. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (jis teigė, kad (duomenys neskelbtini)), nustatė, jog pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, pareiškėjas asmeniškai jokių grasinimų ar persekiojimo nepatyrė arba to nedetalizavo, o informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nebuvo rasta. Atsakovas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją (pareiškėją), t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsakovas pareiškėjo nurodomą jam grėsmę būti persekiojamam kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį, bei konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, atsakovas sprendė, jog asmuo neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

34. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

35. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

40. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

41. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

42. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

44. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės šalį iš esmės grindžia ta aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini), todėl jis pagrįstai bijo patirti persekiojimą. Be to, pareiškėjas teigia, kad bijo (duomenys neskelbtini).

45. Vertinant, ar šioje byloje tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jo prašymas negali būti tenkinamas, pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) (22–23 p.) daroma išvada, jog ne visiems asmenims, (duomenys neskelbtini), kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis; kt. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodoma, kad nors ne visi (duomenys neskelbtini) patenka į persekiojamųjų grupę, jų pažeidžiamumo vertinimas nėra iš anksto nulemtas, t. y. jie iš tiesų vis dar gali būti persekiojami dėl religijos, rasės ir tautybės (pvz., asmenys gali būti sulaikomi, fiziškai užpuolami, seksualiai išnaudojami, pagrobiami ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad nesant persekiojimo, yra tikimybė, jog šie asmenys yra diskriminuojami. Siekiant įvertinti diskriminacijos pobūdį (jo rimtumą, sistemiškumą) bei jo sukeliamą kumuliacinį poveikį asmens teisėms, kuris gali prilygti persekiojimui, būtina vertinti individualias aplinkybes. Moterų ir mergaičių, vaikų grupės išskiriamos kaip labiau pažeidžiamos visame (duomenys neskelbtini) padėties kontekste (88–90 p.).

46. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia būtent pareiškėjo baimės patirti persekiojimą, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad deklaruojama pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini), patenka į persekiojamųjų grupę, buvo ir gali būti ateityje diskriminuojamas.

47. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaudamasis (duomenys neskelbtini), nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, prašymą grindė hipotetiniais teiginiais, jo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, yra bendro pobūdžio, susijęs su bendra situacija (duomenys neskelbtini), o ne su individualiomis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas negalėtų ten grįžti. Be to, pats pareiškėjas iš esmės pripažino, kad (duomenys neskelbtini). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas tik bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės.

48. Pažymėtina, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kitais tarptautinių organizacijų paskelbtais duomenimis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje.

49. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

50. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pasakojimą, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

51. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.

52. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

54. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

55. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

56. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

59. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

60. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

61. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė