2025-03-26 Nr. AB-5470-3-61-3-04077-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-219-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04077-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tikkurila“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tikkurila“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tikkurila“ (toliau – Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. spalio 31 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 179 (toliau – ir Sprendimas); 2) tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Sprendimo panaikinimo, atleisti pareiškėją nuo mokėtino mokesčio už 2013–2015 m. arba sumažinti pareiškėjui paskaičiuotą mokestį bent 10 kartų. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Skundžiamu Sprendimu buvo nuspręsta patvirtinti 2018 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktą Nr. V-8 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas turi mokestinę prievolę sumokėti 395 861,13 Eur mokesčio per 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjo iš viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) gauti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą 2013–2015 m. nuo 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) direktoriaus sprendimo Nr. VR-17.5-82 (toliau – 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas) priėmimo dienos yra laikomi netekę galios. Pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 m. (toliau – ir Deklaracijos), todėl mokesčio per 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma – 395 861,13 Eur.

2.2. Ginčijamame Sprendime ir Patikrinimo akte nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas privalėjo patikslinti Deklaracijas už 2013–2015 m., kadangi PTO išduoti patvirtinimai laikomi netekę galios priėmus 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Pareiškėjas teigė, kad jis turi teisę nuspręsti, ar koreguoti deklaracijas ir mokėti mokestį, ar ginti savo teises teisme. Vien faktas, kad UAB „Metrail“ išduotos pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančios pažymos buvo panaikintos, savaime nereiškia, kad pareiškėjas turi pareigą deklaruoti mokesčius.

2.3. Esminį poveikį pareiškėjo ūkinei veiklai darančios priemonės pritaikytos nesant įstatyminio pagrindo. Skundžiamame Sprendime ir Patikrinimo akte neatsižvelgta, kad Vilniaus RAAD, priimdamas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą viršijo savo kompetenciją, kadangi iki 2016 m. vasario 4 d. teisės aktai nenumatė galimybės panaikinti PTO išduotų patvirtinimų. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas priimtas, remiantis galbūt neteisėtu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir Aplinkos ministras) 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Dokumentų aprašas), nuostatų pakeitimu ir taikymu. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas ir ginčijamas Sprendimas buvo priimti, remiantis Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas) 17.2 punkto nuostatomis, kurios neturi įstatyminio pagrindo.

2.4. Pareiškėjas tinkamai įvykdė visus atliekų tvarkymą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl jam nepagrįstai atgaline data (už 2013–2015 m.) buvo panaikinta mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis lengvata. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau ir – PPATĮ) laikomas gamintoju-importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą.

Ši pareiga pagal nustatytą teisinį reguliavimą gali būti vykdoma tik per licencijuotas gamintojų ir importuotojų organizacijas, sutarčių pagrindu pavedant joms vykdyti gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pareiškėjas, vykdydamas minėtas įstatymines pareigas, sudarė sutartį su PTO ir jam pavedė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą ir kitais teisės aktais nustatytų pareigų vykdymą. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. balandžio 16 d. su PTO sudarė sutartį Nr. PTO/13/721 dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo (toliau – ir Sutartis).

Sutartimi PTO įsipareigojo teikti paslaugas, t. y. organizuoti pareiškėjo užsakymuose nurodytos pakuotės atliekų rūšies ir kiekio sutvarkymą, pateikti patvirtinančius dokumentus apie pareiškėjo naudai sutvarkytas atitinkamos rūšies pakuotės atliekas ir kt., o pareiškėjas – padengti šios veiklos kaštus (apmokėti už suteiktas paslaugas). Sutarties galiojimo metu pareiškėjas tinkamai vykdė tiek savo įsipareigojimus mokėti Sutartimi sulygtą mokestį, tiek teisės aktų įpareigojimus nustatyta tvarka įgaliotai valstybės institucijai teikti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius pakuotės atliekų perdirbtą kiekį.

Pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas ir jokiais savo veiksmais nepažeidė teisės aktų ar Sutarties nuostatų, susijusių su pakuočių atliekų tvarkymu. Pareiškėjas sumokėjo už atliekų tvarkymą, t. y. sudarė Sutartį su valstybės licencijuota PTO ir susitarė, kad PTO teiks paslaugas, bei atsiskaitė už surinktas ir sutvarkytas atliekas. Šalys atitinkamai ir veikė – teikė užsakymus, mokėjo sutartą kainą, gavo pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas atliko visus veiksmus, kurių iš jų reikalavo Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tinkamai įgyvendino visas su atliekų tvarkymu susijusius įsipareigojimus.

Pareiškėjas sąžiningai įgijo teisę į mokesčio lengvatą, o PTO, turėdamas tam teisę, išdavė pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus.

2.5. Iš 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo matyti, kad patvirtinimai, kuriuos išdavė PTO, buvo panaikinti išimtinai dėl to, kad PTO šiuos dokumentus išdavė remiantis atliekų tvarkytojo, t. y. UAB „Metrail“, išrašytais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, o šie UAB „Metrail“ išduoti, įrodantys dokumentai Vilniaus RAAD sprendimais – pripažinti negaliojančiais.

2.6. Atsakovas Sprendimu patvirtindamas mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, atliko neteisėtą atsakomybės perkėlimą ir valstybės sankciją sąžiningai įmonei už su ja jokiais teisiniais ryšiais nesusijusių asmenų nusikalstamą veiką. Išlaidas, susijusias su žalos aplinkai atitaisymui, turi kompensuoti tas, kuris yra tiesiogiai įpareigotas ar atsakingas už jų nevykdymą. Vertinant tokią situaciją, nuostolių atsiradimo pagrindinė priežastis buvo ne pareiškėjo veiksmai ar neveikimas, todėl atsakomybė turėtų kilti tam asmeniui, kuris galbūt atsakingas už nuostolių atsiradimą, t. y. UAB „Metrail“. Sprendime dėl Patikrinimo akto tvirtinimo nebuvo įvertinta, kad pareiškėjas pareigą saugoti aplinką įvykdė. Patikrinimo aktas priimtas, neatsižvelgiant, kad atsakomybė tretiesiems asmenims negali būti taikoma visiškai nevertinant ir neatsižvelgiant, dėl kokių priežasčių buvo panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, kad jie ginčijami teisme, todėl ir anksčiau suteikta mokestinė lengvata buvo visiškai nepagrįstai panaikinta.

2.7. Vertinant skundžiamo Sprendimo dėl Patikrinimo akto tvirtinimo pasekmes, pareiškėjui akivaizdu, kad įpareigojimas sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, vykstant ginčui teisme dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo, pažeidžia ne tik pareiškėjo verslo interesus ir kelia grėsmę dėl jo veiklos tęstinumo, bet ir pažeidžia teisinės valstybės pagrindinius principus.

2.8. Patikrinimo akte apskaičiuotą ir Sprendimu patvirtintą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis turi sumokėti galbūt nusikalstamas veikas atlikę ar aplaidžiai veikę asmenys ir ši pareiga negali būti perkelta sąžiningai veikusiems subjektams. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo panaikinti PTO išduoti patvirtinimai už 2013–2015 m. Todėl galima spręsti, kad kompetentingos valstybės institucijos nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas, neužtikrino efektyvios UAB „Metrail“ kontrolės ir jo vykdomos veiklos atitikties įstatymų normų reikalavimas. Dėl tokių aplaidžių subjektų veiksmų ir netinkamo funkcijų vykdymo, PTO išduoti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai (kurie išrašyti remiantis UAB „Metrail“ panaikintais įrodančiais dokumentais) buvo panaikinti. Be to, dėl UAB „Metrail“ galbūt nusikalstamos veiklos į teismus buvo kreiptasi dar 2015 m., tačiau nei valstybė, nei atitinkamos institucijos nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta sąžiningai veikiančių juridinių asmenų teisių apsauga.

2.9. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie tyrimus, kurie tiesiogiai darė įtaką jo teisėms ir pareigoms, o 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas, kuriuo remiantis buvo panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai ir atliktas patikrinimas bei surašyti Patikrinimo aktas ir ginčijamas Sprendimas, yra nemotyvuotas. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendime buvo konstatuota, jog PTO išduoti patvirtinimai, išrašyti remiantis UAB „Metrail“ panaikintais įrodančiais dokumentais, yra išrašyti neteisėtai ir dėl to naikintini. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendime tik formaliai buvo nurodyti Dokumentų aprašo punktai, tačiau nenurodyta, kokius konkrečius teisės aktų pažeidimus įvykdė UAB „Metrail“, kokius konkrečius teisės aktų pažeidimus įvykdė skirtingais laikotarpiais, kokiu būdu šio asmens įvykdyti teisės aktų pažeidimai lėmė, kad buvo panaikinti UAB „Metrail“ išduoti dokumentai. Taip pat nėra pateikta duomenų apie tai, kad konkretūs UAB „Metrail“ veiksmai, neatitinkantys teisės normų, būtų susiję su konkrečiu PTO pareiškėjui išduotu dokumentu.

2.10. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad atitinkama sistema, kurios priežiūros pareiga tenka būtent valstybei, veiks tinkamai, bei leis pasinaudoti suteiktomis mokestinėmis lengvatomis.

2.11. Atsakomybė už pakuočių atliekas turėtų būti laikoma pasibaigusia jų sutvarkymo organizavimą perdavus gamintojų ir importuotojų organizacijai, kadangi valstybė prisiėmė pareigą kontroliuoti į atliekų tvarkytojų sąrašą įrašytų atliekų tvarkytojų veiklą. UAB „Metrail“ pažymos už 2013–2015 m. buvo naikinamos tik 2017 m., o tai reiškia, kad Vilniaus RAAD tikrindamas UAB „Metrail“ veiklą savo pareigas vykdė aplaidžiai ir nenustatė jokių pažeidimų anksčiau (nors privalėjo tą padaryti) arba apskritai nevykdė jokios UAB „Metrail“ kontrolės, nors būtent (ir išimtinai) Vilniaus RAAD buvo patikėtas atitinkamų asmenų kontrolės funkcijų atlikimas. Jeigu Vilniaus RAAD būtų tinkamai atlikinėjęs savo pareigas, pareiškėjas jau 2014 m. būtų žinojęs apie PTO ar UAB „Metrail“ darbo trūkumus, ir vienareikšmiškai pasirinkęs kitą atliekų tvarkymo organizatorių. Atsižvelgiant į nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą teisių ir pareigų pasiskirstymą, organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą bei įgyvendinant gamintojo atsakomybės principą, Lietuvos Respublikoje gamintojų / importuotojų atsakomybė už pakuočių atliekas turėtų būti laikoma pasibaigusia jų sutvarkymo organizavimą perdavus gamintojų ir importuotojų organizacijai, o šiai, atitinkamai, jų sutvarkymą perdavus atliekų tvarkytojui, įrašytam į Atliekų tvarkytojų sąrašą. Būtent valstybė prisiėmė pareigą ne tik į šį sąrašą įrašyti tik tuos atliekų tvarkytojus, kurių veikla atitinka įstatymų reikalavimus, bet ir kontroliuoti į šį sąrašą įrašytų atliekų tvarkytojų veiklą.

2.12. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad valstybė negali įgyti naudos dėl to, kad ji pati netinkamai (ar nevisiškai) įgyvendina Europos Sąjungos teisę.

3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimus nurodė:

3.1. Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatyta, kad 3,1592 proc. atliekų kiekio UAB „Metrail“ buvo sutvarkęs tinkamai už 2013 m. Todėl už 2013 m. pareiškėjo mokėtinas mokestis turi būti patikslintas (sumažintas) įvertinus teismo paliktų galioti patvirtinimų kiekį. Be to, jau po Sprendimo priėmimo, bylos nagrinėjimo metu pagal PTO skundą paaiškėjo, kad net 264 įmonėms, nurodytoms 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu nepagrįstai buvo panaikinti patvirtinimai už 2014 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados patvirtina faktą, kad ginčijamas Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, priimtas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrindu, neatitinka objektyvių duomenų ir faktų. Iš pareiškėjo nepagrįstai skundžiamu Sprendimu pareikalauta susimokėti papildomus mokesčius už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013–2015 m., ir taip pat neteisingai apskaičiuota pareiškėjo mokėtina suma už 2013 m.

3.2. Iš atsakovo rašytinių paaiškinimų, pareiškėjas suprato, kad Sprendimu patvirtinta 395 861,13 Eur mokesčio suma šiemet (iš esmės po 9 metų, jei mokesčiai būtų skaičiuojami už 2013 m.) pareiškėjui perskaičiuota į 391 038,38 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.

3.3. Ginčijamas Sprendimas turėtų būti pripažintas kaip neatitinkantis proporcingumo principo, juolab, kad nėra jokios pareiškėjo kaltės dėl atsakovo netinkamai atliktos kontrolės funkcijos ir atitinkamai kilusių pasekmių. Pareiškėjas sutiko, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, tačiau vadovaujantis proporcingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principais, turi būti įvertina, ar valstybės institucija (atsakovas), kuris paskirta atlikti kontrolės funkciją dėl tinkamo atliekų sutvarkymo, tinkamai ir laiku vykdė savo pareigas. Aplinkybė, kad iš esmės tik 2023 m. atsakovas pagaliau „susiskaičiavo“ pareiškėjo mokėtiną mokestį už 2013–2015 m., t. y. už laikotarpį, buvusį prieš dešimt ar aštuonerius metus, nesant jokių faktinių įrodymų apie esamą realiai nesutvarkytą atliekų kiekį ir taip pat nesant pareiškėjo kaltės, visiškai neatitinka proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principų.

3.4. Vien dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas neturėtų lemti pareiškėjui prievolės mokėti padidintą mokestį, jei nėra faktinių įrodymų apie nesutvarkytus atliekų kiekius. Pats mokesčio pavadinimas lemia, kad mokestis turi būti mokamas už teršimą, o ne už dokumentų (patvirtinimų) neteisingą surašymą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą atsakovas, kaip kontroliuojanti institucija, turėjo konkrečią pareigą atlikti tam tikrus atliekų tvarkymo priežiūros ir kontrolės veiksmus, laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, t. y. tikrinti organizacijas ir atliekų tvarkytojus kasmet, tačiau tokių pareigų tinkamai neatliko. Priešingai, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu atliko neteisėtą atsakomybės perkėlimą ir valstybės sankciją sąžiningoms įmonėms už su jomis jokiais teisiniais ryšiais nesusijusių asmenų nusikalstamą veiką. Be to, gamintojų ir importuotojų teisės, galimybės ir „įrankiai“ kontroliuoti ir prižiūrėti minėtų organizacijų veiklą buvo mažesni nei valstybės institucijų.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad nėra atsakingas už tai, kad valstybės prižiūrimos įmonės nesąžiningai tvarkė atliekas. Be to, paaiškino, jog atliekų sutvarkymo pažymos buvo išduodamos atsitiktine tvarka, todėl nėra aišku, ar būtent pareiškėjo atliekos (jų dalis) liko nesutvarkyta. Taip pat pažymėjo, kad atliekų sutvarkymo užduotys buvo vykdomos 54 proc. atliekų, tačiau mokestis priskaičiuotas už 100 proc. atliekų, o nuo 2019 m. mokesčio tarifas buvo sumažintas.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

6.1. Departamentas atliko PTO patikrinimą ir priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, dėl kurio PTO išrašyti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. Šis Departamento sprendimas galiojo tiek skundžiamo Sprendimo priėmimo metu, tiek galioja šiuo metu, be to, dėl šio Sprendimo sustabdymo nėra pritaikytos jokios laikinosios priemonės. Todėl Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu vadovaujamasi kaip galiojančiu kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes. Į 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.

6.2. Departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios.

6.3. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenis iki 2018 m. balandžio 20 d. Departamento 2017 m. gruodžio 19 d. raginimo Nr. (3 8-19)-VR-1.7-9547 neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už 2013–2015 m. pats nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio, remiantis faktiniu užduoties įvykdymu. Pareiškėjas pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO, tačiau, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėjas žinojo apie jam išliekančią pareigą Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu (toliau – ir MATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių, t. y. pareiškėjas žinojo ir privalėjo žinoti būtent jam, kaip gamintojui ir importuotojui, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, kad mokestį mokėti privalėtų būtent jis.

6.4. PTO išrašyti patvirtinimai pripažinti netekę galios Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas privalėjo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

6.5. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, tačiau pareiškėjas nepateikė tokio pagrindimo. Taip pat nepateikė jokio duomens, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis, todėl pareiškėjui galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 395 861,13 Eur už 2013–2015 m. ir ji paskaičiuota tinkamai.

6.6. Atliekant pareiškėjo veiklos patikrinimą įvykdyti visi teisės aktų, reglamentuojančių ūkio subjektų patikrinimų atlikimo tvarką, reikalavimai, patikrinimas atliktas ir surašytas Patikrinimo aktas, esant įstatyminiams pagrindams, kurio metu buvo vadovautasi tik galiojančiais oficialiais dokumentais, aplinkosauginių informacinių sistemų duomenimis bei tuo metu galiojusiais teisės norminiais aktais. Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojusiomis ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

7. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimus nurodė:

7.1. Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu.

7.2. Vadovaujantis minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 129.1 ir 129.2 papunkčiais, Sprendimu mokesčio perskaičiavimas buvo atliktas tik už 2013 m. 2014–2015 m. Patikrinimo aktu paskaičiuoti ir ginčijamu Sprendimu patvirtinti paskaičiuoti mokesčiai įmonei nekeičiami. Bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 m. – 391 038,38 Eur.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Departamento Sprendimą, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtintą 395 816,13 Eur mokesčio sumą iki 391 038,38 Eur sumos. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimo išlaidas ir sumokėtą žyminį mokestį.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. Pareiškėjas, vykdydamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ), PPATĮ ir MATĮ gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 m. buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai PTO vykdyti jam nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo.

9.2. Pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino Deklaracijų už 2013–2015 m., neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį, nors PTO išduoti patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą panaikinti Vilniaus RAAD ir vadovaujantis Aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Apskaičiavimo aprašas) 7 punktu, pareiškėjui apskaičiuotas 395 861,13 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

9.3. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, nes nustatė, jog pareiškėjui priskaičiuotinas 395 861,13 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis dėl to, kad pareiškėjas pažeidė PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį, nes nevykdė Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Pareiškėjas 2013–2015 m., kolektyviai vykdydamas gamintojų ir importuotojų pareigas ir Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos PTO gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą (2013 m. metalinės pakuotės kiekis – 65,718 t., 2014 m. metalinės pakuotės kiekis – 69,277 t., 2015 m. metalinės pakuotės kiekis – 72,900 t.), todėl buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį, kaip tai reglamentuota MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Šiuos patvirtinimus pareiškėjui PTO išdavė UAB „Metrail“ jam išduotų patvirtinimų pagrindu (už 2013 m. – 1314V0019-5513-3370, už 2014 m. – 1414VI0001-5513-3370, už 2015 m. – 1514V0001-5513-3370. Tačiau Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO mokesčio mokėtojui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, todėl jie nuo Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo dienos yra netekę galios.

9.4. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 (administracinė byla Nr. eI-142-789/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2018-8). Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios PTO, atstovaujamo nemokumo administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, skundą atsakovui Departamentui, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu, t. y. panaikino atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d.

Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas taip pat pakeitė atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d.

įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas likusią Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-927-525/2022), t. y. paliko galioti sprendimą pripažinti netekusiais galios likusius patvirtinimus, kurie buvo išrašyti gamintojams ir importuotojams.

9.5. Pareiškėjas MATĮ 3 straipsnio 3 punkte nurodytas pakuotes 2013–2015 m. privalėjo mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis, tačiau pasinaudojo MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta lengvata, nes pavedė PTO organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir kolektyviai vykdydamas gamintojų ir importuotojų pareigas ir Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos PTO gavo Patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą, todėl buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį, kaip tai reglamentuota MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), ATĮ, PPATĮ, MATĮ, Dokumentų aprašo, taip pat kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

11. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus RAAD pripažino negaliojančiais UAB „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013–2015 m., jų pagrindu 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimu Nr. VR-17.5-82 buvo panaikinti licenzijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašyti patvirtinimai: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0019-5513-3370 metalinės pakuotės kiekis 65,718 t., 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-3370 metalinės pakuotės kiekis 69,277 t., 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-3370 metalinės pakuotės kiekis 72,900 t. Gamintojams ir importuotojams buvo išsiųsti pranešimai su prašymu patikslinti mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas iki 2018 m. balandžio 20 d. bei susimokėti mokestį už į Lietuvos Respublikos vidaus rinką tiektas pakuotes. Todėl teismas darė išvadą, kad Departamentas nuo 2018 m. balandžio 20 d. pradėjo gamintojų ir importuotojų, kuriems buvo panaikinti patvirtinimai, patikrinimus. Teismas akcentavo, kad pareiga mokėti mokesčius už pakuočių sutvarkymą yra reglamentuota teisės aktais, t. y. PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje ir Kontrolės tvarkos aprašo 17 punkte.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, jog, įvertinus minėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2013 m. paliekamas galioti dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio (UAB „Metrail“ patvirtinimas Nr. 1314VI0005-4994-5513 ir PTO patvirtinimas Nr. 1314VI0019-5513-3370), o už 2014 m. ir 2015 m. Patikrinimo aktu ir Sprendimu patvirtinti paskaičiuoti mokesčiai Bendrovei nekeičiami. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MATĮ nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 391 038,38 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 m. (už 2013 m. 115 746,18 Eur, už 2014 m. 134 395,38 Eur, už 2015 m. 140 896,82 Eur). Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.

13. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pateiktais išaiškinimas, teismas darė išvadą, kad Departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nustatyti, kad pareiškėjas privalo sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nustatytą PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, dėl tos dalies, kurios patvirtinimai buvo panaikinti.

14. Teismas nurodė, kad Departamentas, įvertinęs minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, atliko paskaičiavimus, jog pareiškėjui privalu sumokėti 391 038,38 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m., o ne 395 861,13 Eur. Atkreipė dėmesį, kad Departamentas informaciją apie atliktus perskaičiavimus pateikė išvados 1 priede. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo, bei dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Akcentavo, jog bankrutuojanti PTO taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos 2013–2015 m. pakuotės. Teismas vertino, kad pareiškėjas ir skunde nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima būtų konstatuoti, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis PTO perdavė pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nevykdė pareigos užkirsti kelią pažeidimams, laiku nenustatė UAB „Metrail“ pažeidimų, nesiėmė reikiamų priemonių ir pan., yra labiau yra deklaratyvūs nei turintys realų pagrindą. Pažymėjo, kad nepagrįsta būtų reikalauti iš atsakovo visus galimus pažeidimus prevenciškai užkardyti. Teismas akcentavo, jog pažeidimai nustatomi atliekant atitinkamus patikrinimus, tuomet ir imamasi atitinkamų priemonių. Be to, teismas iš bylos duomenų nustatė, kad dėl UAB „Metrail“ 2013 m. išrašytų dokumentų patikrinimas buvo atliktas 2015 m., atitinkamai buvo priimti sprendimai, kurie buvo skundžiami teismui. Bylos medžiaga taip pat patvirtino, kad atsakovas kitais metais, t. y. 2016 m., vėl atliko UAB „Metrail“ 2015 m. patikrinimą, kurio metu paaiškėjo minėtos įmonės padaryti pažeidimai, kurie vėliau turėjo įtakos pareiškėjo mokėtiniems mokesčiams. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovo veiksmuose nebuvo nustatyta netinkamo elgesio.

16. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad skundžiamas Sprendimas neatitiko esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimų. Teismas vertino, jog skundžiamame Sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Teismas nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, kad jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką, darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas keistinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendime nurodyta sumokėti pareiškėjui 395 816,13 Eur mokesčio suma keistina, nustatant, kad pareiškėjas turi sumokėti 391 038,38 Eur mokesčio.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jam apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis PTO perdavė pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata.

19. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jo kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas.

20. Vadovaudamasis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, teismas pažymėjo, kad gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Teismas taip pat nurodė, jog ginčui aktualios PPATĮ redakcijos 1 dalies 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Įvertinęs PPATĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatą, teismas sprendė, kad pats pareiškėjas pasirinko atliekų tvarkymo užduočių atlikimo būdą ir negali dėl to permesti atsakomybės valstybei.

21. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), jog atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi jis to padaryti negali, jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Teismas pažymėjo, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.

22. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija. Kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame Sprendime apskaičiuotas pareiškėjui, nepagrindusiam teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis už į rinką išleistą jo deklaruotą pakuotės kiekį. Teismas pažymėjo, kad konkretaus mokesčio tarifo nustatymas yra valstybės politinio apsisprendimo ir ekonominių paskaičiavimų dalykas, o administraciniai teismai nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.), dėl to, teismas vertino, jog argumentai apie mokesčio tarifo neadekvatumą išeina už teisminio administracinio ginčo ribų. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjui skundžiamu Sprendimu paskaičiuotas mokestis, o ne taikyta bauda už mokesčio įstatymo pažeidimus.

23. Vadovaudamasis ABTĮ, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nuostatas, pareiškėjo pateiktus duomenis, teismas pažymėjo, kad nurodytos paslaugos šioje byloje suteiktos ir vietiniai mokėjimai atlikti laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2023 m. spalio 9 d., todėl išlaidoms už suteiktas teisines paslaugas šioje administracinėje byloje taikytinas 2018 m. II ketvirčio iki 2023 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo nuo 926,70 iki 2 000,1 Eur. Įvertinęs, kad buvo prašoma priteisti 5 221,15 Eur už 43,30 val., taip pat atsižvelgus į tai, jog skundas buvo tenkintas iš dalies, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtintą mokesčio sumą, teismas iš atsakovo priteisė 100,00 Eur atstovavimo išlaidų sumą, kuri laikytina protinga ir atitinkanti bylos sudėtingumą. Kadangi pareiškėjas už skundą sumokėjo 23,00 Eur žyminio mokesčio, teismas, atsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui iš atsakovo taip pat priteisė 1 Eur žyminio mokesčio.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria jo skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, bei atitinkamai perskirstyti pirmosios instancijos teisme pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, užduodant šiuos klausimus: 1) „Ar iš Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 str. 2 d. kylantis principas „teršėjas moka“ turėtų būti aiškinamas taip, kad tais atvejais, kai gamintojas / importuotojas tvarko atliekas kolektyviai ir atliekas perduota licencijuotai gamintojų ir importuotojų organizacijai, kuri pasitelkia konkretų licencijuojamą atliekų tvarkytoją, kuris faktiškai atliekų nesutvarkė ir įvykdė nusikalstamą veiką, gamintojas / importuotojas negali būti pripažintas teršėju ir negali būti įpareigojamas mokėti taršos mokestį?“; 2) „Ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas 15 str. 4 d., 23 str. 1 d., 34 str. 1-2 d., 36 str. turėtų būti aiškinama taip, kad išimtinė pareiga užtikrinti sukurtos sistemos funkcionavimą, įskaitant, bet neapsiribojant, vykdyti patikrinimus ir kitas kontrolės funkcijas, tenka valstybei narei ir jos institucijoms? Atitinkamai, ar yra teisiškai pateisinama tokia situacija, kuomet valstybei neužtikrinus tinkamos atliekų tvarkymo sistemos kontrolės ir tuo atliekų tvarkytojui pasinaudojus, visos iš to kylančios neigiamos finansinės pasekmės yra perkeliamos sąžiningam verslui?“.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes, ginčo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir papildomai nurodo:

26.1. Pirmosios instancijos teismas faktiškai bylos neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių pareiškėjo argumentų, t. y. byla išnagrinėta formaliai, nepateiktas joks teisinis vertinimas, pirmosios instancijos teismas neatliko individualaus įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė, kad panaikinus Patvirtinimus, pareiškėjas privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis.

26.2. Pareiškėjui atsakovo pozicija dėl apskaičiuotų mokesčių buvo žinoma gavus ginčijamą Sprendimą, su kuria pareiškėjas nesutiko ir kreipėsi į teismą. Nesutikdamas su atsakovo pozicija ir argumentais, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teikė kontraargumentus, tačiau juos pirmosios instancijos teismas ignoravo ir dėl jų nepasisakė. Situacija, kai ginčijant Sprendimą, teismas ignoruoja jam pateiktus argumentus ir įrodymus ir tik pakartoja Sprendime išdėstytus motyvus, netoleruotina.

26.3. Esminis pirmosios instancijos teismui nurodytas argumentas buvo Sprendimo ne proporcingumas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutarties 128 punkto išaiškinimus, t. y. kad bylose ir turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų ir apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjas nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad jam apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas. Tačiau iš tokios pirmosios instancijos teismo išvados pareiškėjui nėra aišku, kodėl nei viena iš jo nurodytų aplinkybių, nebuvo pripažinta kaip pagrindas mokesčio sumažinimui. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose buvo išdėstęs argumentus, kad apskaičiuotą mokestį išimtinai lėmė neteisėti UAB „Metrail“ veiksmai, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo pripažinti nusikalstamais; nėra jokių duomenų apie tai, kad atitinkamas atliekų kiekis faktiškai yra nesutvarkytas, o vien dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas neturėtų lemti pareiškėjui prievolės mokėti padidintą mokestį; valstybė buvo pripažinusi, jog iš verslo subjektų reikalauti sumokėti taršos mokestį yra neproporcinga; pareiškėjas, tinkamai įvykdęs savo prievoles PTO, turėtų būti pripažįstamas nuketėjusiu subjektu; apskaičiuotas mokestis ne tik neproporcingas, bet ir neatitinka teisingumo principo.

26.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė nei dėl minėtų esminių argumentų, nei dėl pareiškėjo pažeistų teisėtų lūkesčių. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus, kad jis nepažeidė jokių įstatymo reikalavimų, savo pareigas vykdė tinkamai ir kruopščiai laikė nesvarbiais ir tik nurodė, jog pareiškėjo argumentai, kad jis nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jo kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti.

26.5. Pareiškėjas tinkamai ir laiku, visapusiškai įvykdė įstatyme nustatytus reikalavimus dėl pakuočių tvarkymo, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino ir dėl šių aplinkybių nepasisakė. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepažeidė jokių ATĮ, PPATĮ, MATĮ (šiais teisės aktais įgyvendinama 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) bei 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva)) reikalavimų ir savo pareigas vykdė tinkamai. Joks sąžiningas, atidus ir rūpestingas subjektas negali būti baudžiamas valstybės dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymo leidėjo tikslai ir ketinimai, nurodyti, be kita ko, ir teisėkūros dokumentuose, patvirtina, jog sąžiningo gamintojo ir importuotojo teisės ir teisėti lūkesčiai privalo būti saugomi valstybės. Pagal aktualų teisinį reguliavimą tuo atveju, jeigu gamintojas ir importuotojas tinkamai vykdo savo prievoles, jis yra laikomas sąžiningu subjektu, kurio teisės ir teisėti lūkesčiai privalo būti saugomi ir atsakomybė negali būti taikoma.

26.6. Pareiškėjas, kuriam kilo pareiga tvarkyti atliekas, pasirinko kolektyvinio atliekų tvarkymo modelį ir atliekas tvarkė jas perduodamas PTO. Pareiškėjas tapo PTO nariu bei sudarė sutartį dėl pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo, už tinkamą pareigų vykdymą mokėjo PTO nustatytą mokestį. Nė viena iš valstybės institucijų jokių pretenzijų dėl pareigų nevykdymo, pavyzdžiui, dėl mokesčio nemokėjimo pareiškėjui nereiškė. PTO, kaip gamintojų ir importuotojų organizacijai, keliami reikalavimai bei privalomos vykdyti pareigos buvo nustatytos ATĮ 3422 straipsnyje, be to, organizacija gali vykdyti savo veiklą tik gavusi atitinkamą gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją (ATĮ 3422 str. 4 d.).

Pakuočių atliekų surinkimui ir sutvarkymui PTO sutarčių pagrindu pasitelkia atliekų tvarkytojus. Nagrinėjamu atveju atliekų tvarkytojas buvo parinktas konkurso būdu – sutartis buvo pasirašyta su konkurso laimėtojomis UAB „Ecso“ ir UAB „Metrail“. 2015 metais dėl diegiamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančios atliekų surinkimo sistemos eksploatavimo pirkimo sutartis buvo pasirašyta su konkurso laimėtoja UAB „Metrail“. Atliekų tvarkytojui keliami reikalavimai numatyti ATĮ 3425 straipsnyje. Taigi, atliekų tvarkytojo veikla yra licencijuojama ir valstybės institucijų prižiūrima, o šiems subjektams ir jų veiklai keliami reikalavimai yra išsamiai nustatyti teisės aktuose.

Atliekų tvarkytojas išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašas yra skelbiamas viešai. UAB „Metrail“ buvo įrašytas į Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, turinčių teisę išrašyti atliekų tvarkytojų sąrašą kaip PET ir metalinės pakuočių atliekų eksportuotojas, PET ir metalinės pakuočių atliekų surinkėjas ne iš komunalinio srauto, stiklinės, plastikinės, PET, metalinės, popierinės ir kartoninės, kombinuotos pakuotės atliekų surinkėjas iš komunalinio srauto bei eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkėjas ir pradinis apdorotojas.

Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą sudaro ir jame įrašytų atliekų tvarkytojų kontrolę atlieka Aplinkos apsaugos agentūra, o Regionų aplinkos apsaugos departamentai užtikrina atliekų tvarkytojų, išrašančių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kontrolę.

26.7. Pareiškėjas tinkamai ir laiku įvykdė teisės aktų reikalavimus ir sutartinius įsipareigojimus bei įstatymais jam nustatytas pareigas – atliekas perdavė tvarkyti, o už paslaugas atsiskaitė. Pareiškėjui jokie teisės aktai nenustatė pareigos tikrinti licencijuotų subjektų veiklą, prižiūrėti atliekų sutvarkymą, įsitikinti, jog atliekos buvo sutvarkytos – tai išimtinė valstybės institucijų pareiga ir kompetencija. Savo veiksmais pareiškėjas įgyvendino „teršėjas moka“ principą. Akcentuotina, kad Vyriausybės nustatyta pakuotės atliekų tvarkymo užduotis 2013–2015 m. numatė sutvarkyti 54 proc. pakuočių atliekų. Pareiškėjas atliko viską, ką jam nustatė įstatymas, kad įgyvendintų minėtą užduotį. Apmokestinus pareiškėją už 54 proc., tai būtų papildoma sankcija. Apskaičiuotos sumos turi būti mažinamos: 2013 m. – 50 proc. (4 proc. nėra apmokestinta pritaikius 0,96 koeficientą), o 2015 m. – 54 proc., nes tik pareiškėjo neužsakyta sutvarkyti ir neapmokėta pakuočių 46 proc. dalis gali būti laikoma mokesčio baze, o 54 proc. įmonės atveju yra sankcija.

26.8. Nors pareiškėjo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas, kuriuo nustatyta mokestinė prievolė sumokėti beveik 400 000 tūkst. Eur. į biudžetą. Taigi, priešingai nei nemotyvuotai nusprendė pirmosios instancijos teismas, nepadarius jokio teisės pažeidimo, pareiškėjui buvo de facto (faktiškai) pritaikyta sankcija. Pareiškėjas pažymi teisės doktrinoje pateikiamus išaiškinimus, susijusius su sankcijos apibrėžtimi, taip pat remdamasis PPATĮ 7 straipsnio 3 dalimi, nurodo, jog prievolė mokėti taršos mokestį yra valstybės reakcija į nepageidaujamą subjekto elgesį, užtikrinama valstybei naudojantis valdžios ir prievartos priemones, todėl iš esmės yra laikytina valstybės taikoma negatyviąja sankcija. Be to, Sprendimu pareiškėjui nustatytas taršos mokestis net 17 kartų viršija atliekų tvarkymo kaštus, todėl ši sankcijos ir kaštų disproporcija patvirtina, jog prievolė yra baudžiamojo pobūdžio ir laikytina ekonomine sankcija, kuri pritaikyta pareiškėjui nesant jo neteisėtų veiksmų ir kaltės.

26.9. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, akivaizdu, kad pareiškėjui taikoma ekonominė sankcija pažeidžia esminius teisės principus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei pareiškėjas, nei PTO nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktinį atliekų sutvarkymą ir, atitinkamai, darė išvadą, jog mokestinė prievolė Sprendimu pareiškėjui nustatyta pagrįstai. Tačiau akcentuotina, kad pasirinkęs kolektyvinio atliekų tvarkymo būdą, pareiškėjas teismo reikalaujamais įrodymais nedisponavo ir negalėjo disponuoti, be to, pareiškėjas neturėjo (negalėjo turėti) pagrindo abejoti proceso skaidrumu bei savarankiškai rinkti kitų subjektų organizuojamų procesų dokumentacijos (įrodymų), todėl pareiškėjui iš esmės taikyta nepakeliama įrodinėjimo našta, t. y. probatio diabolica (negalima reikalauti įrodyti tai, kas neįmanoma). Pirmosios instancijos teismas iškreipia MAĮ 66–67 straipsniuose įtvirtintą mokesčio apskaičiavimo, perskaičiavimo bei pagrindimo tvarką, nes vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atsakovui tenka pareiga surinkti mokesčio už aplinkos teršimą taikymą pagrindžiančius įrodymus (taip pat pagrįsti, jog atliekomis nebuvo tinkamai operuojama), o pirmosios instancijos teismo konstatuotas tokių įrodymų nebuvimas – tai taršos mokesčio taikymo galimybę paneigianti aplinkybė. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nustato in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principas, abejonės dėl atliekų tvarkymo buvo taikytos pareiškėjo nenaudai, o ne jo naudai. Todėl skundžiamas Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisės aktų normoms bei principams.

26.10. Nė vienas iš atliekų tvarkymo sistemos dalyvių neturėjo jokio pagrindo abejoti ar kvestionuoti UAB „Metrail“ veiklos ir (ar) pagal teisės aktus licencijuoto subjekto išduodamų pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, o tai pagal teisės aktų suteiktus įgaliojimus turėjo atlikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos – Departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra. Ši kontrolės pareiga ir teisė taikyti sankcijas įtvirtinta Atliekų direktyvos 15 straipsnio 4 dalyje ir 36 straipsnyje. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokių pareiškėjo argumentų nevertino – sprendė, kad jo pozicija neva yra deklaratyvi ir nurodė, jog nepagrįsta būtų reikalauti iš atsakovo visus galimus pažeidimus prevenciškai užkardyti. Pažymėtina, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas turėjo pareigą kontroliuoti UAB „Metrail“ veiklą ir kad ši pareiga akivaizdžiai nebuvo įvykdyta laiku bei tinkamai, kita vertus, pareiškėjas nekėlė klausimų dėl visų galimų pažeidimų užkardymo, o kvestionavo atsakovo neveikimą nevykdant UAB „Metrail“ bei PTO veiklos priežiūros 2013–2015 m. laikotarpiu, kuris, lėmė pasekmes pareiškėjui. Sprendimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindu, neteisėtus veiksmus padarę subjektai savo veiksmų pasekmių išvengia, o neigiamos teisinės pasekmės (ekonominė sankcija) yra taikoma sąžiningam bei visus teisės aktų reikalavimus įvykdžiusiam verslui (pareiškėjui).

26.11. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad perskaičiuoto mokesčio mokėjimas yra neproporcingas ir tik apsiribojo teiginiu, jog pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad perskaičiuotas mokestis yra neproporcingas. Tačiau pareiškėjas byloje įrodinėjo, kad jis savo pareigas sutvarkyti pakuočių atliekas vykdė tinkamai, jo veiksmuose nėra nustatyta jokių neteisėtų veiksmų ar pažeidimų, taršos mokestis išimtinai susijęs su UAB „Metrail“ neteisėtais veiksmais (jie konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais), o susiklosčiusioje situacijoje valstybės institucijų veiksmai (paskirstyta rizika tarp pakuočių tvarkymo procese dalyvavusių subjektų) yra neproporcingi, kadangi visa atsakomybė sumokėti taršos mokestį perkeliama gamintojui (importuotojui). Atsižvelgiant į teisminių procesų rezultatus, tiriant UAB „Metrail“ ir jos vadovų veiksmus tvarkant atliekas, teismų padarytą išvadą, kad valstybės biudžetui buvo padaryta didelė turtinė žala, spręstina, jog valstybė turėjo visas teisines priemones išieškoti nesumokėtus mokesčius kaip nusikalstama veika padarytą žalą iš kaltų asmenų, tačiau to sąmoningai nedarė ir šią atsakomybę perkėlė sąžiningiems verslo subjektams. Pažymėtina, kad visgi valstybė ne kartą patvirtino, jog dėl susidariusios situacijos reikalauti verslo subjektų sumokėti taršos mokestį yra neproporcinga ir nesąžininga. Be to, valstybės pozicija atsispindi ir teisės aktuose.

26.12. Dėl proporcingumo principo taikymo pažymėtina, jog pareiškėjas, tinkamai įvykdęs savo prievoles ir nesant jo kaltės dėl pakuočių nesutvarkymo bei neegzistuojant galimybei regreso tvarka išieškoti sumų iš kaltų asmenų, negali būti baudžiamas valstybės. Tai reiškia, kad atsakovo nurodymas sumokėti mokestį už aplinkos teršimą reiškia neteisėtą atsakomybės perkėlimą ir valstybės sankciją sąžiningiems subjektams už su jais jokiais teisiniais ir (ar) faktiniais ryšiais nesusijusių asmenų nusikalstamą veiką. Teisės aktuose ir teismų jurisprudencijoje įtvirtinta, kad proporcingumo principas reiškia, jog įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir užtikrinti interesų pusiausvyrą.

26.13. Faktą, jog įpareigojimas mokėti taršos mokestį yra neproporcingas, patvirtina tai, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas neturi teisės pasirinkti atliekų tvarkytojo (tokią teisę turi tik organizacija) su atliekų tvarkytoju neturi jokių savarankiškų sutartinių ar kitokių teisinių santykių bei neturi teisinių priemonių / prievolių kontroliuoti licencijuojamas įmones ir (ar) jų veiklą. Priėmus Sprendimą ir perskaičiavus taršos mokestį, susidarė paradoksali ir teisiškai nepateisinama situacija, kai sankcija, PTO išduotų Patvirtinimų bei lengvatos gamintojams ir importuotojams panaikinimas, buvo pritaikyta nesant nei pareiškėjo, nei PTO neteisėtų veiksmų ir kaltės, išimtinai dėl trečiojo asmens atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Be to, pagal Europos Žmogau Teisių Teismo jurisprudenciją valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita.

26.14. Nagrinėjamu atveju mokestis už pakuočių atliekų tvarkymą yra ne tik neproporcingas, bet ir neteisingas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu sukuriamos teisinės pasekmės yra tik formalus įstatymo taikymas, visiškai neatsižvelgiant į skunde nurodytą įstatymo leidėjo valią ir ketinimus, taip pat į Europos Sąjungos reguliavimą bei ekstraordinarią situaciją, kuri kilo dėl atliekų tvarkytojo nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra nustatytos priemonės, kuriomis vadovaujantis atsakomybė gali būti netaikoma arba mažinama, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Lietuvos Banko įstatymo 434 straipsnis, VAĮ 368 straipsnio 6 dalis, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 167 straipsnis, 168 straipsnio a) punktas, 178 straipsnio a) punktas, 220 straipsnio 1 punktas ir 226 straipsnis, be to, teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad MATĮ nustatytas padidinto tarifo mokestis galėtų būti mažinamas, kadangi tai yra sankcija. Kadangi pareiškėjas nepadarė jokio teisės akto pažeidimo, jam atsakomybės taikymas už UAB „Metrail“ nusikalstamus veiksmus reikštų proporcingumo, adekvatumo, protingumo ir teisingumo principų pažeidimą.

26.15. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kurie yra ir teisinės valstybės principo sudedamoji dalis, yra pažeidžiami. Pareiškėjas atliko visus veiksmus, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir tinkamai įgyvendino visus su atliekų tvarkymu susijusius įsipareigojimus. Pareiškėjas sąžiningai ir teisėtai įgijo teisę į mokesčio lengvatą, o PTO turėdamas tam teisę išdavė pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Valstybės veiksmai, kuriais yra įpareigojama sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, prieštarauja teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių principui. Pareiškėjas, kuris atliekų tvarkymo organizavimą patikėjo valstybės institucijų licencijuojamiems ir prižiūrimiems subjektams, turėjo teisėtą pagrindą (lūkestį) tikėtis, kad valstybės sukurta ir įgyvendinama sistema funkcionuos tinkamai, bei pareiškėjas turės galimybę pasinaudoti mokestine lengvata ir jam nekils neigiamų finansinių padarinių dėl nesusijusių trečiųjų asmenų (atliekų tvarkytojo), nusikalstamų veiksmų. Nei pareiškėjas, nei bet kuris kitas ūkio subjektas negalėjo tikėtis, numatyti ir (ar) kontroliuoti, kad valstybės institucijos atgaline data panaikins jos pačios kontroliuojamų ūkio subjektų išduotus dokumentus, taip pat neturėjo realaus pasirinkimo ir privalėjo naudotis valstybės licencijuotų įmonių paslaugomis.

27. Prašymą ir būtinybę kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pareiškėjas grindė šiais esminiais argumentais:

27.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Europos Sąjungos teisės normas, todėl Pakuočių direktyva ir Atliekų direktyva, buvo netinkamai taikomos, be to, netinkamas Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių teisės aktų taikymas iš esmės lėmė ir nepagrįstos sankcijos pareiškėjui skyrimą.

27.2. Pagal Europos Sąjungos teisę visų atliekų tvarkymo tikslas yra aplinkos apsauga. Pirminis atliekų gamintojas ar kitas turėtojas gali pats atlikti atliekų apdorojimą arba patikėti apdorojimo atlikimą prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, arba organizavimą privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui. Akcentuotina, kad valstybei narei tenka imperatyvi pareiga prižiūrėti ir tikrinti atliekų tvarkymą organizuojančias ir vykdančias įmones, kurioms valstybės narės išduoda atitinkamus veiklos leidimus. Europos Sąjungos teisinis reguliavimas suteikia teisę valstybėms narėms taikyti sankcijas subjektams, kurie nesilaiko direktyvos reikalavimų, pavyzdžiui, netvarko atliekų. Tačiau siekiant taikyti bet kokio pobūdžio finansines sankcijas subjektams, yra būtina nustatyti egzistuojant neteisėtus veiksmus.

27.3. Byloje kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, kurie yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai. Nėra aišku, ar principo „teršėjas moka“ taikymo apimtis apima ir tuos atvejus, kai faktiškai subjektai neatlieka jokių neteisėtų ir (ar) nesąžiningų veiksmų bei jokiu kitu būdu neprisidėjo prie žalos / taršos susidarymo ar to grėsmės. Kitaip tariant, ar principas „teršėjas moka“ gali būti aiškinamas plečiamai ir taršos mokesčio mokėjimo našta gali būti perkeliama sąžiningam verslui, kuris įvykdė visus jam taikomus ir nuo jo veiksmų / neveikimo priklausomus veiksmus.

27.4. Svarbu išsiaiškinti, ar tais atvejais, kai atliekų gamintojas ar kitas turėtojas tinkamai įgyvendino jam tenkančias pareigas, susijusias su atliekų tvarkymu ir įgijo teisę į mokestinę lengvatą, tačiau dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų pakuotės faktiškai nebuvo sutvarkytos, gamintojas / importuotojas gali būti įpareigojamas mokėti taršos mokestį visa apimtimi, neatsižvelgiant į priežastinį ryšį.

27.5. Tokia situacija, kai valstybės narės teismas apmokestina gamintojus / importuotojus, neatsižvelgiant į tai, ar pastarieji savo veiksmais prisidėjo prie faktinio atliekų tvarkymo, gali lemti „teršėjas moka“ principo pažeidimą. Todėl kyla klausimas, ar toks priežastingumo kriterijaus ne vertinimas yra galimas ir toleruotinas Europos Sąjungos teisinėje sistemoje.

28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės tinkamai patikrino Departamento priimto Sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl Departamento taikytų materialinės teisės normų, sprendime pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų ir nepažeidė proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, taip pat visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo ir įvertino bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, tinkamai pagrindė sprendime padarytas išvadas. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

29.2. Departamentas, įvertinęs Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, ABTĮ nuostatas, ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, akcentuoja, kad nėra tikslinga spręsti dėl būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

29.3. Nagrinėjamu atveju visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjui nepalankų sprendimą pažeidė teisėtų lūkesčių principus. Atitinkamas mokestis, kurio nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai – gali būti nustatomas tik įstatymu (MAĮ 3 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 str. 15 p.). Pareiškėjo atvejis priskiriamas prie MATĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatomo mokesčio. Mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato, taip pat gali nustatyti tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo neskaičiuoti mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtojus atleisti nuo mokesčio mokėjimo.

29.4. Pareiškėjas nepagrįstai ginčija Departamento priimto Sprendimo teisėtumą, nes Departamentas sprendimą priėmė laikydamasis teisės aktų reikalavimų, tiek VAĮ, tiek MAĮ reikalavimų nuostatų. Pareiškėjo siekis išvengti mokėti privalomų mokesčių, negali būti laikomas pareiškėjo teisėtu interesu. Todėl šiuo atveju argumentai, kad pareiškėjas turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, neatitinka jo cituojamos teismų praktikos, taip pat faktinių bylos aplinkybių. Pareiga mokėti privalomus mokesčius negali būti siejama su pareiškėjo tariamais teisėtais lūkesčiais.

29.5. Pareiškėjas iš esmės atkartoja skunde pateiktus argumentus. Tačiau vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su jam nepalankiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime negali lemti teismo sprendimo neteisėtumo. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra esminiai šioje byloje ir niekaip nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 179 teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. šios nutarties 9–23 p.) pateikė apeliacinį skundą (žr. šios nutarties 24–27 p.), kuriame nurodo, kad teismo sprendimas buvo formalus (žr. šios nutarties 26.1 p.), apskaičiuotas mokestis yra ne tik neproporcingas, bet ir neteisingas (žr. šios nutarties 26.3 p., 26.11–26.14 p.), pirmosios instancijos teismas neanalizavo Europos Sąjungos teisėje ir teismų jurisprudencijoje atskleisto principo „teršėjas moka“ (žr. šios nutarties 27.3–27.5 p.), pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti ar kvestionuoti UAB „Metrail“ veiklos (žr. šios nutarties 26.6, 26.10 p.), atsakomybė perkelta sąžiningiems verslo subjektams (žr. šios nutarties 26.10 p.), atsakomybė perkelta neteisėtai (žr. šios nutarties 26.8 p.), teisė į mokesčio lengvatą įgyta sąžiningai ir teisėtai (žr. šios nutarties 26.4, 26.5 p.).

32. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į ESTT (žr. šios nutarties 25 p., 27 p.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, pareiškėjas buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Joje nustatyti faktai iš naujo šioje tikrinamoje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, 129 punkte buvo konstatuota, kad „<...> Byloje pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys (šių asmenų tarpe ir UAB „Tikkurila“ – pastaba padaryta šios teisėjų kolegijos) taip pat kelia klausimą dėl jų kaltės nebuvimo ir ginčijamu Sprendimu taikytos priemonės (patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo. Pasisakydama dėl šių argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę“. Tokio pobūdžio išvada, lemia visų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo kaltės nebuvimu, atmetimą.

35. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pripažinimo nepagrįstais teisinių abejonių taip pat nekyla.

36. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MATĮ 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 26 p.).

37. MATĮ 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).

38. Pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, iš esmės laikomasi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo MATĮ 5 straipsnio 6 dalies pagrindu.

39. MATĮ 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 35 p.).

40. Iš MATĮ nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36–37 p.).

41. MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį.

42. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais rėmėsi pareiškėjas, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, buvo panaikinti, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (buvo trečiuoju suinteresuotu asmeniu) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MATĮ nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė. Bendro pobūdžio argumentai ir pasvarstymai negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

43. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už pakuočių perdirbimo neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57 p.).

44. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir tvirtinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 62 p.).

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžia, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

46. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių, paisant formuojamos jurisprudencijos analogiško pobūdžio administracinėse bylose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, palikdamas iš esmės galioti Departamento Sprendimą (žr. nutarties 1 p.).

47. Dėl teismo sprendimo formalumo pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta: priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi, teismas turi įvertinti bylos duomenis (įrodymus), nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visus bylai reikšmingus duomenis (aplinkybes), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, suponuojančių kreipimąsi į ESTT.

50. Pareiškėjas būtinybę kreiptis į ESTT iš esmės sieja su savo kaltės nebuvimu „teršėjas moka“ plotmėje, t. y. neginčydamas patenkantis į teršėjo sąvoką, teisės aktais numatytą atsakomybę, siekia paneigti nebuvimu asmeninės kaltės.

51. Kaltės klausimu jau buvo pasisakyta pirmiau bei pažymėta, jog panaikinus dokumentus, kuriais buvo grindžiamas ginčo atliekų sutvarkymas, gamintojui ar importuotojui teisinė galimybė pasinaudoti mokestine lengvata paneigiama, todėl nekyla jokių abejonių ir dėl sąvokos „teršėjas moka“ aiškinimo bei taikymo (žr. šios nutarties 43 p.).

52. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra konstatavęs, kad „<...> Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C- 335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 80 p. ir 83 p.).

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, be kita ko, prašo atitinkamai perskirstyti pirmosios instancijos teisme pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimų, nėra jokio teisinio pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tikkurila“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio 2023 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis