2013-06-17 Nr. AB-2766-3-61-3-02030-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1481/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02030-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino 2013 m. sausio 14 d. teismo posėdyje, prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, Tarnyba) 2010 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 4-01-2030 „Dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovus Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Specialiųjų tyrimų tarnybos, (toliau – ir atsakovai) išmokėti susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką po 1 251,07 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo;

3) įpareigoti atsakovus mokėti Tarnybos 2005 m. rugpjūčio 1 d. išvada Nr. L-1753 paskirtą 2 085,11 Lt pensiją už tarnybą;

4) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. išvada jam buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija – 2 085,11 Lt, kurią gaudavo iki 2010 m. sausio 1 d. Nuo 2010 m. sausio 1 d. jo valstybinė pensija buvo sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas ir jam kiekvieną mėnesį buvo išmokama tik 834,04 Lt pensijos. Atsakovas Tarnyba Sprendime nurodė, kad valstybinė pensija jam buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas nesutiko su šiuo Sprendimu. Manė, kad jam paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta nepagrįstai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį. Teigė, jog jam paskirta pensija yra sumažinta kelis kartus ir neproporcingai. Taip pat nurodė Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija yra sumažinta tokiu dideliu mastu, kokiu nėra sumažintos kitos išmokos iš valstybės biudžeto, jo gaunama pensija sumažėjo 2,5 karto. Tokiu būdu yra pažeisti ne tik teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, bet ir proporcingumo principai. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, jog nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos. Pagal Laikinojo įstatymo nuostatas mokama valstybinė pensija neužtikrina žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų bei socialiai priimtinų poreikių. Taip pat nurodė, kad per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. jam yra neišmokėta 23 296,60 Lt valstybinės pensijos dalis, valstybė šių lėšų gera valia negrąžina, taikos sutarties nesiūlo, todėl prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas.

Pateiktame atsiliepime atsakovai Lietuvos valstybė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog ginčijamu Sprendimu informavo pareiškėją, kad jam paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) pareiškėjui paskirta pensija nebuvo apribota, kadangi neviršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pažymėjo, kad teisės aktai yra laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jų prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad mažinant valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, asmenų išmokos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, todėl gavus atitinkamus duomenis, pareiškėjui A. J. 2011 m. lapkričio 23 d. buvo grąžinta 3 393 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis už 2010 metus. Taip pat pažymėjo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios, todėl atitinkamai pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio valstybinė pensija mokama perskaičiavus ją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Tarnyba perskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojusiomis ir nepripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai ar įstatymams teisės aktų, o taip pat ir Laikinojo įstatymo, nuostatomis, dėl to naikinti ginčijamo Sprendimo nėra pagrindo. Nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją. Šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Specialiųjų tyrimų tarnyba galėtų išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį nuostatas neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 23 296,60 Lt. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti palūkanas nurodė, kad tarp šalių susiklostę ne civiliniai prievoliniai santykiai, o pensijų mokėjimo, dėl to reikalavimas yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos, 23 296,60 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nurodė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y., vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 29 d.

Teismas nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį. Pareiškėjas prašė panaikinti atsakovo Tarnybos Sprendimą. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 29 d., ginčijamas Specialiųjų tyrimų tarnybos Sprendimas buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai – nebuvo jokio pagrindo teigti, kad jis yra neteisėtas. Pažymėta, jog ginčijamas Tarnybos Sprendimas neriboja pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl jam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjas prašė priteisti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, t. y. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 1251,07 Lt per mėnesį. Kaip matyti iš Tarnybos 2013 m. sausio 25 d. pažymos Nr. 4-01-585, pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, paskirta pensija buvo perskaičiuota ir per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 23 296,60 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoka, įvertinus pareiškėjui 2011 m. lapkričio 23 d. grąžintą 3 393 Lt sumą. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota taikant ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirta 2 085,11 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo sumažintas, atitinkamai neišmokėta iš viso 15 012,72 Lt, pagrįstai. Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, nebuvo išmokėta 23 296,60 Lt. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 23 296,60 Lt dydžio nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir pažymėjo, kad pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Minėta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl pareiškėjui apskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją, jo nuostatos ir nėra taikomos. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą mokėti jam paskirtą 2 085,11 Lt dydžio valstybinę pensiją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių galiojimas tokiai pensijai pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., ribojama pagrįstai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, tenkinti pareiškėjo reikalavimo mokėti jam paskirto dydžio valstybinę pensiją nebuvo pagrindo. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir pažymėjo, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos, ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne viešuosiuose) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliaciniu skundu (b. l. 110-112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjo prašymas tenkintas iš dalies ir priteista 23 296,60 Lt valstybinės pensijos dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti.

Apeliaciniame skunde aptaria faktines bylos aplinkybės ir nurodo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo, kuriame aiškinama Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, nuostatas. Pažymi, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal ankščiau nurodytas teisės normas, kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki ankščiau nurodyto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, jog sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo A. J. pensiją nelaikytinas įvykdytu.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123) prašo apeliacinį skundą atmesti ir įpareigoti atsakovus per ne ilgesnį kaip 4 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo datos grąžinti jam 23 296,60 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Teigia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą išaiškinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, priteisimo.

Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Remiantis šiuo ir kitais motyvais pripažinta, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. sausio 25 d. pažyma Nr. 4-01-585 patvirtina, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, A. J. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (b. l. 94). Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo (Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.) pareiškėjas negavo 23 296,60 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialiniu išmoku perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsniu ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis A. J. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 23 296,60 Lt (įvertinus pareiškėjui 2011 m. lapkričio 23 d. grąžintą 3 393 Lt sumą) suma (b. l. 94, 43). Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina. Taigi pirmosios instancijos teismas pagristai priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 23 296,60 Lt dydžio pensijos nepriemoką.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo A. J. pensiją nelaikytinas įvykdytu, kadangi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Dėl skundžiamo akto panaikinimo.

Specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. birželio 9 d. sprendime Nr. 4-01-2030 „Dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo“ yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti A. J. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti minėto įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, priimdama Sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Tarnybos Sprendimo dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti anksčiau minėtą Specialiųjų tyrimų tarnybos Sprendimą, keistina. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, ir Tarnybos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 4-01-2030 „Dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo“ dalį, kuria atsisakyta A. J. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė