2013-07-03 Nr. AB-3491-3-61-3-02418-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1300/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02418-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. rugpjūčio 11 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM; Ministerija) 2010 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 1D-5790(2); 2) priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Skunde paaiškino, kad jam 2007 m. buvo paskirta 598,77 Lt pensija, tačiau Ministerija, vadovaudamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis mokėjo sumažintą pensiją. Teigė, jog Laikinuoju įstatymu nustatytas reguliavimas, kuriuo mažinamos paskirtos pensijos, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio, 48 straipsnio, 52 straipsnio nuostatoms, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimams. Taip pat suvaržoma jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą, diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūno pensija. Įstatymu nustatyta pareigūnų teisė į pensiją reiškia, kad valstybė įsipareigoja mokėti nustatyto dydžio pensiją ir asmuo turi teisę reikalauti, kad valstybės šiuos įsipareigojimus vykdytų. Pažymėjo, jog pensijos mažinimas buvo sąlygotas neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.247 straipsniu ir 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra visos sąlygos jos civilinei atsakomybei kilti. Taip pat grindė savo reikalavimus Konstitucinio teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovas Ministerija, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2010 m. liepos 23 d. raštu Nr. 1D-5790-(2) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką. Nurodė, kad Lietuvos valstybės atsakomybė gali kilti tik konstatavus neteisėtus veiksmus. Ministerija galiojančių teisės aktų nepažeidė, todėl nėra prielaidų civilinei atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), teismui pateiktame atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti (b. l. 14–16). Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikant atitinkamus perskaičiavimo koeficientus. Pažymėjo, kad Tarnyba neturi teisino pagrindo elgtis kitaip, o sumažintų pensijų kompensavimo įstatymas nenumato. Savo poziciją Tarnyba pagrindė detaliais pareiškėjui mokamos pensijos apskaičiavimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 174,89 Lt, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, o likusioje dalyje pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, jog Ministerijos 2007 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 11SP-1670 pareiškėjui už tarnybą buvo paskirta 598,77 Lt (b. l. 18). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija (b. l. 55). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2010 m. liepos 8 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010 m. liepos 23 d. raštu Nr. 1D-5790(2) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 9). Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 12 d. pateikta pažyma Nr. 11D(P)-4579 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis (b. l. 55). Iš šio dokumento matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 7 174,89 Lt pensijos dalis (19 160,64 Lt – 11 985,75 Lt = 7 174,89 Lt).

Pažymėjo, jog iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Taip pat nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas taip pat rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinėje teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuota praktika, susijusia su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme bei pridūrė, jog analogiškos pozicijos laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 m. gegužės 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-55-04 ir kt.).

Konstatavo, jog atsižvelgiant į pastaruosius išaiškinimus bei į tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo Ministerijos sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Sprendė, og pareiškėjui paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai. Pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 7 174,89 Lt pensijos dalis (19 160,64 Lt – 11 985,75 Lt = 7 174,89 Lt), todėl pareiškėjo reikalavimas, kuriuo prašoma priteisti neišmokėtą pensijos dalį, iš esmės yra pagrįstas.

Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktus išaiškinimus bei sprendė, jog neteisėtai neišmokėta pensijos suma konkrečiu atveju priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Taip pat pridūrė, jog Ministerijos 2010 m. liepos 23 d. sprendimo priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuojama sumažinta pensija, buvo galiojančios, todėl panaikinti minėtą atsakovo sprendimą nėra pagrindo.

III. Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70 – 71), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo pakeisti, jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo, nes jis priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo praktiką, todėl nurodytoje dalyje turi būti pakeistas pareiškėjo skundo reikalavimą atmetant.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d. bei į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 75).

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 77 – 78) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog apeliantai siūlo taikyti netinkamą Konstitucijos nuostatą, t. y. jie aiškina, jog teisės aktas netaikytinas tik po Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nenaikino VRM 2010 m. liepos 23 d. sprendimo, nors tai buvo vienas iš skundo reikalavimų, tačiau priteisė pensiją, t. y. peržiūrėjo neįgyvendintą sprendimą (Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalį). Taigi, mano, jog konkrečiam teisiniam ginčui išspręsti yra aktuali ne Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, o Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos valstybinės pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas, jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų, yra galima tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju – aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004 ir Nr. A7-55-04).

Taip pat nurodo, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. P. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui VRM sekretoriaus 2007 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 11SP-1670 nuo 2007 m. gegužės 29 d. neterminuotai buvo paskirta 598,77 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 18). Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui ši pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota nebuvo, nes nesiekė ribinio dydžio (650 Lt), tačiau buvo perskaičiuota pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Būtent – pareiškėjo valstybinei pensijai buvo pritaikytas 0,7152 koeficientas, apskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą pareiškėjo pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio sumažėjo bei siekė 428,24 Lt (598,77 Lt * 0,7152 = 428,24 Lt).

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam perskaičiuotos valstybinės pensijos dydžiu, 2010 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, kuri 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu, be kita ko, atsakė, kad mokėti pareiškėjui iki tol nustatyto dydžio valstybinę pensiją, nėra pagrindo, nes Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo neįtvirtina (b. l. 7 – 8).

Pareiškėjas 2010 m. liepos 8 d. su prašymu kreipėsi į VRM, kuri 2010 m. liepos 23 d. raštu Nr. 1D-5790 pranešė, jog mokėti 598,77 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką konkrečiu atveju neturi pagrindo.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas VRM sprendimą dėl jam skirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą pensijos dalį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo bylą, sprendė, jog jo skundas tenkintinas iš dalies bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 174,89 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, o likusioje dalyje pareiškėjo skundo reikalavimus teismas atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė kilusį ginčą bei priteisė pareiškėjui susidariusią neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį, todėl naikinti jo sprendimo nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis analizuojamoje situacijoje pritaikyta nebuvo, tačiau jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Ši nuostata, kaip nurodyta aukščiau, buvo pripažinta antitkonstitucine, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė dėl šios nuostatos taikymo susidariusią neišmokėtiną pensijos sumą. Būtent – iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos (b. l. 55) matyti, jog pareiškėjui per 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį turėjo būti išmokėta 19 160,64 Lt valstybinės pensijos, tačiau faktiškai (dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo) buvo išmokėta tik 11 985,75 Lt. Minėtųjų sumų skirtumas – 7174,89 Lt pagrįstai ir buvo įvertintas kaip pareiškėjui priteistina neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi pritaikius Konstitucijai prieštaravusia pripažintą Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas su minėtuoju pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo motyvu, jog Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Šiuo aspektu nurodytina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Taigi, teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.

Tuo tarpu kitų motyvų, remiantis kuriais atsakovai iš esmės ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikiama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau pateiktomis nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Konstitucinio Teismo aktualią jurisprudenciją, dėl kitų bylos aspektų plačiau nepasisakys.

Apibendrinant pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, o procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl naikinti jo sprendimo atsakovų apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo. Spręstina, jog jis paliktinas nepakeistu, apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius