2021-09-22 Nr. AB-19179-3-61-3-02071-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-793-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02071-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas 2020 m. birželio 8 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 66 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. atliko ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę (iki gyvos galvos) Lukiškių TI-K, 18 m. 4 mėn. buvo laikomas nuolat užrakintose kamerose. Per savaitę už kameros ribų galėjo praleisti 10 valandų, nors turėjo teisę kasdien tą daryti po 8 valandas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) standartų (ištrauka iš Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/ inf (92)3] Pataisos įstaigos) 47 punkte teigiama, jog „Tinkama veiklos programa (darbas, mokslas, sportas ir t. t.) yra ypatingai svarbi kalinių gerovei“. CPT nuomone, „turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad tardymo izoliatoriuose esantys kalinamieji galėtų didelę dienos dalį (8 ir daugiau valandų) praleisti ne kamerose ir užsiimti įvairia naudinga veikla. Aišku, kad laisvės atėmimo įstaigų, kuriose bausmę atlieka nuteistieji, režimai turėtų būti dar švelnesni“. Ilgalaikes bausmes atliekantiems asmenims skirtus režimus reikėtų sudaryti taip, kad neigiamas kalinimo poveikis būtų kompensuotas taikant pozityvias ir iniciatyvias priemones. Lukiškių TI-K socialinės integracijos, pozityvaus užimtumo programos buvo vykdomos formaliai, jos buvo pasenusios, neskatino nuteistųjų resocializacijos. Apie jas jis nebuvo informuotas, todėl negalėjo jų lankyti. Dėl to patyrė kančią ir neigiamus išgyvenimus. Atsakovas, nevykdydamas būtinos, reikalingos ir pakankamos įkalintų asmenų socialinės reabilitacijos, nusižengia visuomenės saugumo interesams bei poreikiams. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino.

3. Pareiškėjas 2020 m. birželio 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 2 d. su pertraukomis lankė Lukiškių TI-K meno studiją (toliau – ir Studija). Studijoje jam neleisdavo pasireikšti meniškai kuriant pačiam, kadangi tekdavo daryti tik tai, ką užsakydavo Studijos vadovas. Už tai negavo jokio užmokesčio, todėl jautėsi išnaudojamas Lukiškių TI-K administracijos. Studija buvo įrengta 3 korpuso 2 aukšte, buvusioje gyvenamojoje patalpoje (kameroje) Nr. 403, kurios plotas – apie 20 kv. m. Joje buvo laikoma studijos įranga, todėl laisvos vietos beveik nebuvo, taip pat patalpoje nebuvo įrengta ventiliacija. Studiją kiekvieną darbo dieną nuo 9 val. iki 17 val. lankė 5–6 asmenys. Lukiškių TI-K neaprūpino darbo apsaugos priemonėmis – pirštinėmis, plastmasiniais akiniais, respiratoriais, jam nebuvo pravestas darbo saugos instruktažas. Be to, Studijoje kartu su juo buvo laikomas asmuo, sergantis nepagydoma liga – ŽIV. Dėl to jautė stresą ir baimę užsikrėsti. Lankant Studiją, negalėjo lankyti kitų užsiėmimų, eiti į koplyčią atlikti religinių apeigų, nes pareigūno buvo įspėtas, jog bus išbrauktas iš Studiją lankomų asmenų sąrašo.

5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartimi sujungtos administracinės bylos pagal pareiškėjo skundus.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė juos atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimuose nurodė, kad:

6.1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Pareiškėjo skundas teismui surašytas 2020 m. birželio 6 d., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

6.2. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas dalyvavo šiose socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse: Naujai atvykusių nuteistųjų adaptacijos programoje; Kompiuterinio raštingumo programoje; Kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėje; Pozityvaus užimtumo priemonėse. Pareiškėjas buvo vedamas į lauką žaisti krepšinį, tinklinį bei žaisti stalo tenisą, į Šv. mišias, koncertus, renginius ir susitikimus su nevyriausybinėmis organizacijomis. Darbo, poilsio ir švenčių dienomis buvo vedamas į Laisvalaikio užimtumo patalpas, kur bendravo su kitais nuteistaisiais, žaidė stalo žaidimus. Taip pat nuo 2015 m. gruodžio 2 d. (su pertraukomis) lankė meno studiją, kurioje buvo sudarytos sąlygos kryptingam laisvalaikio praleidimui. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas dalyvauja atitinkami skyriai, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Nuteistajam buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Įstaigos administracija negali priversti nuteistąjį dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ir pozityviame užimtume, tačiau visomis priemonėmis skatina tai daryti.

6.3. Lukiškių TI-K meninio ugdymo programa buvo vykdoma vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. V-79 „Dėl nuteistųjų pataisos programų ir pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. patvirtintu įsakymu Nr. N-64 „Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, meninio ugdymo programa“ bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-45 „Dėl Lukiškių TI-K meno studijos nuostatų patvirtinimo“. Studijos nuostatų VI skyriuje nurodoma, jog visateisiais Studijos dalyviais galėjo tapti Lukiškių TI-K laikomi nuteistieji, savanoriškai rašytiniu prašymu pareiškę norą dalyvauti kurioje nors meno srityje, susipažinę su meninio ugdymo programa, Studijos nuostatais bei darbuotojų saugos, sveikatos ir gaisrinės saugos reikalavimais. Nuteistojo prašymas suderinamas su Socialinės reabilitacijos, Apsaugos ir priežiūros, Kriminalinės žvalgybos, Psichologinės tarnybos skyrių atsakingais pareigūnais. Pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 2 d. (su pertraukomis) lankė meno studiją, kurioje buvo sudarytos sąlygos kryptingam laisvalaikio praleidimui.

6.4. Pareiškėjas turėjo teisę pasirinkti, kokiuose renginiuose, pozityvaus užimtumo priemonėse ar programose ir būreliuose dalyvaus, kadangi įstaigoje vienu metu vyko įvairūs užsiėmimai, renginiai, būreliai ir programos.

6.5. Studijai skirta patalpa buvo perdaryta iš gyvenamosios kameros. Perdarant didelę gyvenamąją kamerą į Studijos patalpas, vienas iš pagrindinių nuteistųjų pageidavimų buvo, kad Studijos patalpoje būtų tualetas, kuris, atsižvelgiant į asmenų, išvedamų į Studiją pageidavimus, pašalintas nebuvo, liko patalpoje. Tualetas buvo uždaras, nepažeidžiantis asmenų privatumo. Studija buvo pakankamai didelė, erdvi ir visiems joje esantiems žmonėms vietos užtekdavo, nuteistiesiems patikdavo būti toje patalpoje. Nuteistieji asmenys į Studiją buvo išvedami savo noru, niekas joje būti nevertė, tai nebuvo priverstinis darbas, bet kada paprašius budinčio pareigūno buvo galima išeiti iš Studijos ir grįžti atgal. Nusiskundimų dėl Studijos iš nuteistųjų niekada nebuvo gauta. Remiantis Resocializacijos skyriaus tarnybiniu pranešimu dėl pareiškėjo lankymosi Studijoje, pareiškėjo skundo teiginiai dėl to, jog jis buvo išnaudojamas, jam neleisdavo pasireikšti meniškai, dėl pareigūno, atsakingo už Studijos veiklą, įspėjimo dėl išbraukimo iš Studijos sąrašų, yra deklaratyvaus pobūdžio bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

6.6. Teisės aktų nuostatos nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.

6.7. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo įstaigoje, dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

6.8. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, yra nepagrįstas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundus atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad: 1) laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas: nebuvo užtikrintas jo užimtumas ir socialinė reabilitacija; 2) laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. vasario 19 d. jam nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis užimtumas, saugi kūrybinei raiškai aplinka Studijoje.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas skundą išsiuntė tik 2020 m. birželio 8 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.). Pareiškėjas taip pat skundą teismui dėl netinkamo užimtumo ir saugios kūrybinei raiškai aplinkos Studijoje neužtikrinimo išsiuntė paštu 2020 m. birželio 9 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. birželio 8 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas Vilniaus PN prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. imtinai (dėl užimtumo neužtikrinimo) ir už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. birželio 8 d. imtinai (neužtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis užimtumas, saugi kūrybinei raiškai aplinka Studijoje). Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias priežastis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas, o teismas tokių priežasčių nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. birželio 7 d. imtinai. Teismas šias pareiškėjo skundų dalis atmetė.

10. Teismas, pasisakydamas dėl užimtumo užtikrinimo, pažymėjo, kad CPT rekomendacijose nėra įtvirtintos jokios valstybėms narėms privalomos taisyklės, organizuojant laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalimi, 111 straipsniu, BVK 126 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 136 straipsniu, 137 straipsnio 2 dalimi, 1371 straipsnio 1 dalimi. Teismas konstatavo, kad tarnybinių pranešimų duomenys paneigia pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo ir nepakankamo jo užimtumo, jo neinformavimo apie galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ir kitoje naudingoje veikloje.

Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus patarėjo Tarnybiniame pranešime informuojama, kad: pareiškėjas per buvimo įstaigoje laikotarpį, buvo psichologų žinioje; nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. balandžio mėnesio dalyvavo jam pasiūlytoje intervencinėje priemonėje, dailės terapijoje „RAKTAS“; nuteistasis dalyvavo ir kitose psichologų vykdomose kryptingose priemonėse: 2017 m. lapkričio 25 d. nuteistasis dalyvavo paskaitoje „Emocinė gerovė“; pareiškėjas 2017 m. gruodžio 2 d. dalyvavo „Emocijų stresinėse situacijose identifikavimo ir valdymo programos užsiėmime; nuteistasis 2017 m. gruodžio 9 d. dalyvavo „Bendravimo įgūdžių formavimo ir lavinimo“ programos grupiniame užsiėmime, kurio metu vyko filmo peržiūra „Kalėdų giesmė“ bei aptarimas.

Be kita ko, Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus specialisto tarnybiniame pranešime informuojama, kad nuo atvykimo į įstaigą iki 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas dalyvavo šiose socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse: Naujai atvykusių nuteistųjų adaptacijos programoje; Kompiuterinio raštingumo programoje; Kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėje; Pozityvaus užimtumo priemonėse. Pareiškėjas buvo vedamas į lauką žaisti krepšinį, tinklinį bei žaisti stalo tenisą, į Šv. mišias, koncertus, renginius ir susitikimus su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Darbo, poilsio ir švenčių dienomis buvo vedamas į Laisvalaikio užimtumo patalpas, kur bendravo su kitais nuteistaisiais, žaidė stalo žaidimus. Taip pat nuo 2015 m. gruodžio 2 d. (su pertraukomis) lankė meno studiją, kurioje buvo sudarytos sąlygos kryptingam laisvalaikio praleidimui. Pareiškėjas, susipažinęs su atsiliepimais į skundą, kuris paremtas minėtų tarnybinių pranešimų duomenimis, nepaneigė juose nurodytos informacijos. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas skunde neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta.

Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl organizuojamų socialinės reabilitacijos programų kokybės. Taigi, pareiškėjui nepateikus teisiškai pagrįstų argumentų ir nesant objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu aspektu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie nesudarytas sąlygas užsiimti tam tikra pozityvia veikla ir dalyvauti tam tikrose programose, teismas šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Teismas, pasisakydamas dėl Studijos, pažymėjo, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nei Lietuvos higienos norma HN 34:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 34:2015), nereglamentuoja negyvenamųjų patalpų, skirtų meninei ar kitai nuteistųjų veiklai, ploto, tenkančio vienam asmeniui, ir jų įrengimo reikalavimų. Vilniaus PN nepateikė įrodymų dėl tikslaus Studijos ploto, tačiau atsiliepime į skundą paaiškino, kad Studija buvo perdaryta iš gyvenamosios kameros, kadangi įstaigos pastato, buvusio Lukiškių skg., Vilnius, specifika buvo izoliatorius-kalėjimas, kuriame iš esmės buvo gyvenamosios patalpos, kurios galėjo būti perdarytos pagal kitą paskirtį, kitiems tikslams įgyvendinti, t. y. tokiems, kaip dailės Studija. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pagal nuteistųjų pageidavimą patalpoje buvo paliktas uždaras tualetas, taip pat nurodė, kad Studija buvo pakankamai erdvi ir visiems joje esantiems žmonėms vietos užtekdavo, nuteistiesiems patikdavo toje patalpoje būti. Teismas, atsižvelgdamas į bylos duomenis, kad Studija buvo įrengta gyvenamojoje patalpoje, padarė išvadą, kad jai taikytini HN 134:2015 17 punkto reikalavimai. Pareiškėjas nenurodė, kad studijos nebuvo galima išvėdinti per langą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 2 d. (su pertraukomis) lankė meno studiją, kurioje buvo sudarytas sąlygos kryptingam laisvalaikio praleidimui. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad dalyvavimas meniško ugdymo programoje buvo paremtas savanoriškumo principu. Pareiškėjas Studijos veikloje dalyvavo su pertraukomis. Byloje duomenų, kad pareiškėjas buvo verčiamas lankyti meno Studiją, nėra. Pareiškėjo teiginiai, kad skųstis netinkamomis Studijos sąlygomis jis negalėjo, nes pareigūnai įspėjo dėl jo išbraukimo iš Studiją lankančių asmenų sąrašo, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė nei konkretaus pareigūno, kuris tokį įspėjimą pareiškė, nei kada konkrečiai tai įvyko. Teismas pažymėjo, kad pagal Studijos nuostatus Studijos dalyviais galėjo būti tik tie nuteistieji, kurie savanoriškai rašytiniu prašymu pareiškė tokį norą, susipažinę su meninio ugdymo programa, Studijos nuostatais bei darbuotojų saugos, sveikatos ir gaisrinės saugos reikalavimais. Tai, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 2 d. su pertraukomis dalyvavo Studijoje vykdomoje meninio ugdymo programoje, suponuoja išvadą, kad jis buvo supažindintas su darbų saugos taisyklėmis, nes tai yra viena esminių sąlygų dalyvauti šioje programoje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl darbų saugos priemonių suteikimo ar su pranešimu apie realią grėsmę, dėl kurios kiltų neigiamos pasekmės, nesant minėtų priemonių. Taip pat byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į medicinos įstaigą dėl žalos sveikatai, kuri galbūt kilo dėl neužtikrintos darbų saugos, ar į Valstybinę darbo apsaugos inspekciją dėl darbų saugos pažeidimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų šiuo aspektu, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nesukonkretino, kada ir kokius darbus atliko Studijos vadovo nurodymu. Atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas nurodė, kad jis vieną kartą pasinaudojo teise padovanoti savo sukurtą kūrinį artimam asmeniui. Konkrečių atvejų, kada nebuvo tenkinti kiti jo prašymai padovanoti kūrinį artimam asmeniui, nenurodė. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuteistųjų dalyvavimas meninio ugdymo programoje nėra privalomas, tik rekomenduojamas.

14. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus. Teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiu asmeniu.

15. Teismas taip pat nurodė, kad byloje duomenų, jog dėl Studijos lankymo pareiškėjui buvo ribojama galimybė dalyvauti kituose renginiuose, užsiėmimuose ar religinėse apeigose, nėra, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundų dalis dėl žalos, kildinamos iš netinkamo užimtumo užtikrinimo Lukiškių TI-K nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (dėl užimtumo) ir nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (neužtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis užimtumas, saugi kūrybinei raiškai aplinka Studijoje) atmetė kaip nepagrįstus.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo 91 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; netaikyti senaties termino. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visapusiškai jo skundo ir buvo šališkas.

17.2. Pareiškėjas prašo teismo netaikyti senaties termino, nes jis nėra baigęs teisės ir neišmano visų įstatymų bei teisės aktų.

17.3. Visos Lukiškių TI-K programos, įsakymai, įstatymai, kitokie potvarkiai ar teisės aktai, kurie susiję su nuteistojo socialine reabilitacija, integracija, reintegracija į visuomenę su pozityviu, prasmingu užimtumu, yra grynai tik formalaus, deklaratyvaus pobūdžio. CPT standartuose nurodomos nuostatos taip pat turi teisinį pagrindą nagrinėjant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl kankinančių, žiaurių, nežmoniškų, nepriimtinų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

17.4. Lukiškių TI-K neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytina neteisėtais valdžios institucijos veiksmais, nes laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu jis buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius BVK 136 bei 137 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo skundas dėl užimtumo nebuvo tinkamai išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme.

17.5. Dėl Studijos pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad po darbo Studijoje nebuvo suteikta galimybė nusimaudyti ir nusiplauti nuo savęs visas dulkes. Taip pat pagal BVK jam priklausė pasivaikščioti per parą 1,5 val., bet lankant dailės studiją jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Taip pat lankant Studiją jam nebuvo suteikta galimybė nueiti į bažnyčią ir atlikti religines apeigas. Teismas neatsižvelgė į jo prašymą, kad būtų iškviesti kiti nuteistieji kaip liudininkai šioje byloje, kurie kartu su juo lankė Studiją ir kai kurie iš jų būtent ir buvo uždaryti į kameras ir išbraukti iš Studijos sąrašų už tai, kad rašė skundus. Pareiškėjas taip pat turėjo dirbti vienoje patalpoje su nuteistuoju, kuris sirgo ŽIV.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su 2020 m. birželio 8 d. skundu dėl užimtumo ir socialinės reabilitacijos neužtikrinimo nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. ir su 2020 m. birželio 9 d. skundu dėl užimtumo, saugios aplinkos kūrybinei raiškai Studijoje neužtikrinimo nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. vasario 19 d. kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundo reikalavimams atlyginti jo galbūt patirtą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. imtinai (dėl užimtumo neužtikrinimo) ir už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. birželio 8 d. imtinai (dėl teisės aktų reikalavimus atitinkančio užimtumo, saugios kūrybinei raiškai aplinkos Studijoje neužtikrinimo) taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir nagrinėjo pareiškėjo skundų dalis dėl neturtinės žalos, galbūt patirtos laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2019 m. vasario 19 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nevisapusiškai išnagrinėjo jo skundą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo, nurodo, kad senaties terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių.

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu, atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. EŽTT yra pažymėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, laikui bėgant įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020 ir kt.).

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo kalinimą galbūt netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d., tačiau skundus teismui išsiuntė tik 2020 m. birželio 8–9 d. (spaudai ant vokų), t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo skundų dalis dėl neturtinės žalos, galbūt patirtos laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisinių žinių trūkumas nelaikytinas svarbia priežastimi, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galbūt pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti galėjo būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad taiko sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl neturtinės žalos, patirtos už laikotarpį nurodytą Nutarties 21 punkte, atlyginimo ir nagrinėjo pareiškėjo skundų dalis dėl neturtinės žalos, galbūt patirtos laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2019 m. vasario 19 d., atlyginimo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

30. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą, kad būtų iškviesti kiti nuteistieji kaip liudytojai šioje byloje, kurie kartu su juo lankė Studiją ir kai kurie iš jų būtent ir buvo uždaryti į kameras ir išbraukti iš Studijos sąrašų už tai, kad rašė skundus, pažymėtina, kad teismas surinko pakankamai duomenų teisingam ir pagrįstam sprendimui priimti, todėl ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas dar turėjo apklausti liudytojus ar vertinti papildomus duomenis, vertintini kaip nepagrįsti.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su užimtumo ir socialinės reabilitacijos neužtikrinimu, saugios aplinkos kūrybinei raiškai Studijoje neužtikrinimu, pareiškėjo laikymu kartu su ŽIV sergančiu asmeniu, apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai nepaneigia byloje esančių duomenų. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė