2016-06-06 Nr. AB-12129-3-61-3-04431-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1290-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04431-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. W. (M. W.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. W. ir uždaroji akcinė bendrovė „Ceramicoil“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 54–66), prašydami panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SPRE-680, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5133 ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui M. W. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d.

Pareiškėjas M. W. nurodė, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje dirba savarankiškai, o 2010 m. spalio 1 d. įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje „Ceramicoil“ (toliau – ir UAB „Ceramicoil“), kurios buveinė yra Vilniuje. Pareiškėjų nuomone, Tarnyba, remdamasi Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. birželio 28 d. reglamentu (ES) Nr. 465/2012 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012), nepagrįstai atsisako išduoti M. W. A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d., nors tuo metu jis tebedirbo UAB „Ceramicoil“.

Atsakovas pažeidė Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 87a straipsnio 1 dalyje nustatytas Reglamento (ES) Nr. 465/2012 taikymo pereinamąsias nuostatas, kurios, anot pareiškėjų, reiškia, kad šiuo atveju taikomas 10 metų pereinamasis laikotarpis ir jam turi būti išduotas A1 pažymėjimas likusiam laikotarpiui, nebent pasikeistų situacija. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad turi būti vertinama faktinė situacija, kada asmuo pradėjo dirbti, o ne data, kada kreipėsi dėl A1 pažymėjimo išdavimo. 2013 m. gruodžio 3 d.

Lenkijos kompetentinga įstaiga informavo, kad, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009) 16 straipsniu, nuo 2010 m. spalio 1 d. pareiškėjui M. W. buvo laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Kadangi Tarnyba per 2 mėnesius neinformavo Lenkijos kompetentingos įstaigos apie tai, kad ji nesutinka su nustatymu arba, kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu, pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį laikinas Lietuvos Respublikos taikomų teisės aktų nustatymas tapo galutiniu.

Pareiškėjų įsitikinimu, šiuo atveju nėra reikšminga M. W. veiklos apimtis, nes vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi yra taikoma valstybės, kurioje vykdomas darbas pagal darbo sutartį, socialinės sistemos teisė (lex loci laboris principas). Be to, atsižvelgiant į VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 18 punktą, sąvoka „didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje.

Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia interpretuoti taikant sisteminį jos aiškinimą, atsižvelgiant į visą reglamento kontekstą. Anot pareiškėjų, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktą reikia interpretuoti kaip papildomą nuostatą, įgyvendinančią Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, bet nesusijusią su šio reglamento 13 straipsnio 3 dalies sakinio pirma dalimi. 2012 m. Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje, Europos ekonominėje erdvėje ir Šveicarijoje, praktiniame vadove taip pat išaiškinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai.

Tokiu aiškinimu vadovaujasi Lenkijos teismai.

Pareiškėjas UAB „Ceramicoil“ papildomai paaiškino, kad Tarnyba, nesilaikydama Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės nuostatų, sudaro jos darbuotojams kliūtis naudotis jų teise aktyviai dirbti ir mokėti socialinio draudimo įmokas pagal Europos Sąjungos teisės taisykles. Bendrovei Europos Sąjungos teisė suteikia galimybę įdarbinti asmenis iš bet kurios Europos Sąjungos valstybės narės, tačiau Tarnyba realiai daro kliūtis tai atlikti, todėl bendrovė netiesiogiai bus priversta darbinti tik Lietuvoje gyvenančius asmenis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 79–94).

Paaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Iki Reglamente (EB) Nr. 465/2012 įtvirtintų Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies pakeitimų į nedidelės apimties veiklą neatsižvelgiama tik nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. tais atvejais, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių. Taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, visų pirma reiškia asmenį, kuris:

a) nenutraukdamas veiklos vienoje valstybėje narėje, tuo pačiu metu vykdo kitą atskirą veiklą vienoje ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į tos atskiros veiklos trukmę ir pobūdį;

b) nuolat pakaitomis vykdo kelių rūšių veiklą, išskyrus labai nedidelės apimties veiklą, dviejose ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į veiklos rūšies keitimo dažnumą ir reguliarumą. Pasak atsakovo, sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatas bei jų pakeitimus galima daryti išvadą, jog Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies pakeitimai yra aktualūs (imperatyvūs) ne tik taikytinų teisės aktų nustatymo atvejais, įtvirtintais Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje (kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių), bet ir kitais to paties reglamento 13 straipsnyje, tarp kurių ir 13 straipsnio 3 dalyje, nustatytais atvejais.

Tarnyba pažymėjo ir tai, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl Europos Sąjungos valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje.

Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo (o ne jo darbdavys) pateikia Tarnybai patvirtintos formos prašymą bei kitus dokumentus. Tarnyba, įgyvendindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Tvarkos aprašo nuostatas, 2013 m, gruodžio 12 d. raštu Nr. (7.2) S2-41299 kreipėsi į pareiškėją M. W. bei Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą pateikimo, tačiau papildomų dokumentų dėl pajamų, gautų vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje, pareiškėjas M.

W. nepateikė, todėl vadovaujantis Tvarkos aprašo 31 punktu, pažymėjimo išdavimo klausimas buvo sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Kadangi pateikti duomenys buvo nepakankami nustatyti, ar pareiškėjui M. W. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, todėl buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti jam A1 pažymėjimą. Tarnybos nuomone, pareiškėjai netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje.

Šiuo atveju asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (I t., b. l. 79–82) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais kaip ir atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas M. W. į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo kreipėsi 2013 m., t. y. jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo, taigi iki minėto reglamento įsigaliojimo M. W. nebuvo nustatytas Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, todėl nėra pagrindo taikyti pareiškėjui M. W. Reglamento Nr. 883/2004 87a straipsnio pereinamąsias nuostatas dėl Reglamento (ES) Nr. 465/2012 taikymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu (I t., b. l. 162–166) pareiškėjo M. W. skundą tenkino ir panaikino Tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SPRE-680, VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5133 ir įpareigojo Tarnybą išduoti pareiškėjui M. W. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Pareiškėjo UAB „Ceramicoil“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas M. W. 2010 m. rugsėjo 28 d. su UAB „Ceramicoil“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2010 m. spalio 1 d. pareiškėjas M. W. pradėjo dirbti vadybininku. Nustatyta darbo trukmė – 1 diena per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 40 Lt per mėnesį. Ši darbo sutartis nutraukta 2011 m. rugsėjo 1 d. (I t., b. l. 110–111). 2012 m. sausio 2 d. pareiškėjas M. W. su UAB „Ceramicoil“ sudarė terminuotą darbo sutartį iki 2014 m. sausio 31 d., pagal kurią nuo 2012 m. sausio 2 d. pareiškėjas M.

W. pradėjo dirbti vadybininku. Sutartyje nustatyta darbo trukmė – 3 dienos per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 120 Lt per mėnesį (I t., b. l. 112–113). Lenkijos kompetentinga įstaiga 2013 m. lapkričio 15 d. raštu informavo M. W. ir Tarnybą, kad M. W., vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatomis, laikinai nuo 2010 m. spalio 1 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Be to, prašė pranešti apie galimus pasikeitimus, susijusius su aktyviai vykdoma profesine veikla, bei pažymėjo, kad dėl Lietuvos Respublikos įstatymų taikymo bus galutinai nuspręsta per du mėnesius nuo šio pranešimo Tarnybai dienos, jeigu nebus pateikta Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nurodytų išlygų (I t., b. l. 114–116).

Tarnyba 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. (7.2)S2-41299 informavo M. W. ir Lenkijos kompetentingą įstaigą, kad pareiškėjas M. W. Tarnybai turi pateikti prašymą išduoti A1 pažymėjimą ir su juo susijusius dokumentus. 2014 m. vasario 27 d. Tarnyba gavo pareiškėjo M. W. prašymą išduoti jam A1 pažymėjimą (I t., b. l. 127–130). 2014 m. kovo 20 d. Tarnyba išdavė pareiškėjui M. W. A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2012 m. birželio 27 d. (I t., b. l. 25–27), tačiau 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. SPRE-680 nusprendė neišduoti pareiškėjui M.

W. A1 pažymėjimo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d., nes jis nepateikė pakankamai dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis (I t., b. l. 138–139). Pareiškėjas M. W. minėtą Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV (I t., b. l. 20–22), tačiau VSDFV ginčijamu 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5133 pareiškėjo M. W. skundą atmetė (I t., b. l. 14–16).

Taikytinų teisės aktų nustatymą reglamentuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis, kurios 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Kadangi M. W. Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojo Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies b punktu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis iš dalies keičiamas įterpiant 5b punktą, pagal kurį siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Taigi, nuo 2012 m. birželio 28 d. atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis, tuo tarpu iki 2012 m. birželio 28 d. sprendžiant taikytinos teisės nustatymą pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį veiklos apimtis reikšmės neturėjo. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, M. W. A1 pažymėjimas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišduodamas būtent tuo pagrindu, kad jis neįrodė, jog jo Lietuvoje vykdyta veikla nebuvo nedidelės apimties.

Vertindamas skundo reikalavimų pagrįstumą teismas atsižvelgė į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87a straipsnį, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jei įsigaliojus Reglamentui (ES) Nr. 465/2012 asmeniui pagal šio reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau nei dešimt metų nuo Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo dienos. Toks asmuo gali pateikti prašymą nebetaikyti pereinamojo laikotarpio.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo M. W. atveju egzistuoja sąlygos taikyti pereinamąjį laikotarpį. M. W. su UAB „Ceramicoil“ 2012 m. sausio 2 d. sudaryta darbo sutartis galiojo iki 2014 m. sausio 31 d. Kadangi 2012 m. sausio 2 d. reikalavimas atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis, kaip nustatoma taikytina teisė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, nebuvo taikomas, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, M. W. taikytini Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktai. Taigi, M. W. iki Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo dienos buvo taikomi Lietuvos teisės aktai. Taigi, nors pagal nuo 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojusį reglamentavimą M. W. turėtų būti taikoma Lenkijos Respublikos socialinės apsaugos teisė, jam šiuo atveju turi būti taikomas pereinamasis laikotarpis ir toliau tęsiamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų taikymas. Šiuo atveju tai, kad dėl A1 pažymėjimo išdavimo už 2012 m. sausio 2 d. – 2014 m. sausio 31 d. laikotarpį A. W. kreipėsi po 2012 m. birželio 28 d., nesudaro pagrindo netaikyti jam pereinamojo laikotarpio nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba nepagrįstai išskaidė M. W. darbo Lietuvoje laikotarpius ir atsisakė išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d., iš esmės motyvuodama tuo, kad M. W. veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, todėl teismas nusprendė panaikinti Tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SPRE-680 bei jį patvirtinantį VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5133 ir įpareigoti Tarnybą išduoti M. W. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d.

Dėl UAB „Ceramicoil“ reikalavimų teismas atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl šios bendrovės teisių ir pareigų, todėl ji neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Ginčijamais sprendimais pareiškėjos UAB „Ceramicoil“ teisės ir pareigos nėra pažeidžiamos, todėl teismas nusprendė jos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Netenkinus UAB „Ceramicoil“ skundo, netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. UAB „Ceramicoil“ sumokėtą žyminį mokestį.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–5) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka, kadangi, jo manymu, šis sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas grindžia atsakovo atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad M. W. savo 2014 m. gegužės 2 d. skunde VSDFV prašė taikyti jam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 straipsnio pereinamąsias nuostatas dėl Reglamento (ES) Nr. 465/2012 taikymo. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jei įsigaliojus Reglamentui (ES) Nr. 465/2012 asmeniui pagal šio reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau nei dešimt metų. M. W. į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo kreipėsi 2013 m., t. y. jau po Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo 2012 m. birželio 28 d. Taigi, iki minėto reglamento įsigaliojimo M. W. nebuvo nustatytas Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, todėl nėra pagrindo taikyti M. W. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87a straipsnio pereinamųjų nuostatų dėl Reglamento (ES) Nr. 465/2012 taikymo. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87a straipsnis priimtas siekiant apsaugoti asmenų, kuriems jau buvo priimtas sprendimas dėl taikytinos teisės nustatymo, teises, tačiau, jei asmuo kreipėsi jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo jo teisės nėra pažeistos, nes jam jau žinomas atitinkamas teisinio reglamentavimo pasikeitimas ir jo pasekmės. VSDFV nemano, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos turėtų būti taikomos tiems asmenims, kurie jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo kreipėsi dėl taikytinos teisės aktų nustatymo už praeitą laiką – laikotarpį iki Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo. Taigi, Tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. SPRE-680 ir VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. (1.45) I-5133 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti tinkamai vadovaujantis teisės aktų normomis.

Pareiškėjas M. W. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 8–20) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą pareiškėjas M. W. grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, taip pat Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87a straipsnio nuostatomis. Be to, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi jame išdėstytais motyvais. Papildomai pareiškėjas M. W. pažymi, jog Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnių kalbinių versijų. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas lygino ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies kalbines versijas (pareiškėjo teigimu, šioje nuostatoje turėtų būti ne žodis „keliose“, o žodis „skirtingose“ valstybėse narėse). Pareiškėjas M. W. pažymi, kad nesant pagrindo vertinti M. W. savarankiškos veiklos apimties, nėra teisinio pagrindo taikyti Taisyklių 27, 30 ir 31 punktus. Reikalaudama papildomų dokumentų Tarnyba viršija savo įgaliojimus (šį teiginį grindžia Taisyklių 15, 27 punkto nuostatomis). Remdamasis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pareiškėjas M. W. teigia, kad laikinas Lietuvos Respublikos taikomų teisės aktų taikymas tapo galutiniu, nes Tarnyba per du mėnesius nepareiškė savo nesutikimo su Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimu.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 22–25) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SPRE-680, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui M. W. A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės siekia to, kad, išdavus socialinio draudimo A1 pažymėjimą, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d. jam būtų taikomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo teisės aktai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SPRE-680, VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5133, įpareigojo VSDFV Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui M. W. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d.; o pareiškėjo UAB „Ceramicoil“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. W. A1 pažymėjimas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d. buvo neišduotas remiantis 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojusiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnio papildymu, pagal kurį nustatant taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, t. y. tuo pagrindu, kad M. W. neįrodė, jog jo Lietuvoje vykdyta veikla nebuvo nedidelės apimties. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi šį pakeitimą nustačiusio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 87a straipsniu, pagal kurį, jei įsigaliojus Reglamentui (ES) Nr. 465/2012 asmeniui pagal šio reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad M. W. 2012 m. sausio 2 d. su UAB „Ceramicoil“ sudarė terminuotą darbo sutartį, galiojusią iki 2014 m. sausio 31 d. (šioje sutartyje nustatyta darbo trukmė – 3 dienos per mėnesį pagal grafiką, darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 120 Lt per mėnesį), o pareiškėjui buvo išduotas socialinio draudimo A1 pažymėjimas už laikotarpį iki 2012 m. birželio 27 d., teismas konstatavo, kad M. W. iki Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo buvo taikomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo teisės aktai ir jam turi būti taikomas pereinamasis laikotarpis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo teisės aktų taikymą pratęsiant, t. y. išduodant M. W. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo M. W. skundas, o sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjo UAB „Ceramicoil“ skundas, neginčija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytą ir vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pasisakys tik dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo dalies, kuria tenkintas pareiškėjo M. W. skundas.

Nesutikdamas su minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo dalimi apeliantas nurodė, jog nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą; VSDFV Užsienio išmokų tarnyba M. W. informavo apie siekiant gauti socialinio draudimo A1 pažymėjimą privalomus pateikti dokumentus, tačiau jis nepateikė dokumentų apie pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje ir dėl to nebuvo galimybės įvertinti, ar M. W. darbo Lietuvoje apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, yra nedidelės apimties veikla. Taip pat, apelianto teigimu, nėra pagrindo M. W. taikyti pereinamąjį laikotarpį numatančias nuostatas, kadangi dėl pažymėjimo išdavimo jis kreipėsi tik 2013 m., t. y. jau po Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo.

Taigi nagrinėjamoje byloje skundžiamas Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. SPRE-680, kuris grindžiamas tuo, kad kreipdamasis dėl A1 pažymėjimo išdavimo M. W. Tarnybai nepateikė visų teisės aktuose numatytų dokumentų, kurie reikalingi įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad socialinio draudimo A1 pažymėjimo sąvoka apibrėžta Tvarkos aprašo 4 punkte, pagal kurį A1 pažymėjimas yra pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų. Jo išdavimas inter alia reglamentuojamas minėtu Tvarkos aprašu, Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir jo įgyvendinimo tvarką nustatančiu Reglamentu (EB) Nr. 987/2009.

Ginčijamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu galiojusios Tvarkos aprašo redakcijos 27 punkte nurodyta, kad Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia Tarnybai VSDFV direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje patvirtintas kopijas; savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Tvarkos aprašo 31 punkte numatyta galimybė prašyti pareiškėją pateikti ir kitus dokumentus. Šiame punkte taip pat nurodyta, kad pareiškėjui reikiamų dokumentų nepateikus iki nustatyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog įgyvendindami savo teises asmenys turi laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teisės aktų numatytais atvejais, siekdami pasinaudoti savo teisėmis, asmenys turi pareigą atlikti tam tikrus veiksmus (pavyzdžiui, pateikti savo prašymą pagrindžiančius dokumentus) ir šių pareigų nesilaikymas asmenims gali apriboti galimybę pasinaudoti savo teisėmis (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 11 d. nutartį adm, byloje Nr. TA-69-552/2016; 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2229-756/2015; 2014 m. birželio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A602-238/2014; 2014 m. gegužės 13 d. nutartį adm. byloje Nr. A602-617/2014).

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Tarnyba 2013 m. gruodžio 3 d. gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2013 m. lapkričio 15 d. pranešimą (I t., b. l. 114–116) apie tai, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. laikinai nustatyta, jog M. W. taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Tarnyba 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. (7.2)S2-41299 (I t., b. l. 117–118) informavo M. W. ir Lenkijos kompetentingą įstaigą, kad M. W. Tarnybai turi pateikti prašymą išduoti A1 pažymėjimą, asmens dokumento patvirtintą kopiją, darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ kopijas, savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje įrodančių dokumentų (sudarytų, vykdomų sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas, nurodyti, kiek valandų/ dienų per mėnesį vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, pateikti dokumentų apie pajamas, gautas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje (Lenkijos mokesčių inspekcijai ir/ar kitai mokesčius administruojančiai įstaigai teiktų ataskaitų patvirtintas kopijas nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. bei išrašytų sąskaitų-faktūrų laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d.) patvirtintas kopijas bei informuoti, ar darbo sutarčių su UAB „Ceramicoil“ galiojimo metu M.

W. dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje bei ar dirbo Lenkijoje pagal darbo sutartis, pasirašytas su Lenkijos Respublikos darbdaviais. Tarnyboje 2014 m. vasario 27 d. gautas patvirtintos formos M. W. prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymą (I t., b. l. 126–130), su kuriuo pareiškėjas pateikė: pažymą apie tai, kad M. W. Lenkijos Respublikoje nuo 1999 m. spalio 1 d. vykdo ūkinę veiklą įmonėje „M. W. Domus-Mobil“ (I t., b. l. 131–132); 2012 m. liepos 31 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad Liublino trečiosios mokesčių inspekcijos viršininkas patvirtina, jog 2012 m. liepos 10 d. buvo įregistruotas mokesčių mokėtojas, kurio pavadinimas „DOMUS-MOBIL“ S. C. (I t., b. l. 133–134);

Lenkijos Respublikos Centrinės statistikos valdybos įmonių registro 2014 m. sausio 9 d. išrašą, kuriame nurodyta, kad įmonės „DOMUS-MOBIL“ S. C. veiklos pradžia yra 1990 m. lapkričio 16 d. (I t., b. l. 135–136). Atsakydamas į Tarnybos 2013 m. gruodžio 12 d. raštą pareiškėjas M. W. pateikė paaiškinimus (I t., b. l. 122–125), kuriuose nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą jam turi būti taikomi Lietuvos valstybinio socialinio draudimo teisės aktai, neatsižvelgiant į jo vykdomų veiklų apimtis, todėl prašė išduoti A1 pažymėjimą, nepateikiant Tarnybos 2013 m. gruodžio 12 d. rašte papildomai prašomos informacijos apie Lenkijoje vykdomą ūkinę veiklą.

Taigi, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas M. W. nepateikė visų Tarnybos 2013 m. gruodžio 12 d. rašte nurodytų dokumentų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant pareiškėjo M. W. prašymą išduoti A1 pažymėjimą, nepateikti dokumentai yra reikšmingi vertinant Reglamento (EB) Nr. 883/2004, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ir Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatų taikytinumą, be kita ko, sprendžiant dėl galimybės taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87a straipsnyje numatytą pereinamąjį laikotarpį, kadangi pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 87a straipsnį, jei įsigaliojus Reglamentui (ES) Nr. 465/2012 asmeniui pagal šio reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau nei dešimt metų nuo Reglamento (ES) Nr. 465/2012 įsigaliojimo dienos. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad vertinant, ar nepasikeitė „atitinkama situacija“ turi būti svarstoma, ar ginčo laikotarpiu (įsigaliojus Reglamentui (ES) Nr. 465/2012) nepasikeitė atitinkama situacija dėl M. W. vykdomos veiklos tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir užsienio valstybėje.

Pareiškėjas nepateikė Tarnybai pakankamai dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, atsižvelgiant į šio reglamento 87a straipsnio ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatas, nevykdė ginčui aktualiu metu galiojusios redakcijos Tvarkos aprašo 27 ir 31 punktų nuostatų, pagal kurias turėjo pareigą pateikti Tarnybai savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas bei Tarnybos nurodytus kitus reikšmingus dokumentus. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba 2014 m. kovo 27 d. neturėjo pagrindo M. W. išduoti A1 pažymėjimą už ginčo laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui M. W. turi būti taikomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo teisės aktai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas M. W. taip pat nurodė, kad, remiantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatomis, laikinas Lietuvos Respublikos taikomų teisės aktų taikymas tapo galutiniu, nes Tarnyba per du mėnesius nepareiškė savo nesutikimo su Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, „paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį.

Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas“. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Nagrinėjamoje byloje laikinas Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymas pareiškėjui M. W. buvo nustatytas Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos 2013 m. lapkričio 15 d. aktu, kuris Tarnyboje gautas 2013 m. gruodžio 3 d. (I t., b. l. 114–116). Tarnyba 2013 m. gruodžio 12 d. raštu informavo M. W. ir Lenkijos Respublikos kompetentingą instituciją apie tai, kad siekdamas gauti A1 pažymėjimą dėl taikomos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės M. W. turi pateikti atitinkamus dokumentus (I t., b. l. 117–118). Lietuvos teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad toks pranešimas laikytinas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nurodytu nesutikimu su laikinu taikomų teisės aktų nustatymu (žr., pvz.

LVAT 2016 m. gegužės 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1357-502/2016; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2002-146/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1893-146/2015 ir kt.). Taigi, tai, kad Tarnyba pateikė 2013 m. gruodžio 12 d. raštą Lenkijos Respublikos kompetentingai institucijai reiškia, kad ji nesuėjus Reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam dviejų mėnesių terminui pareiškė nesutikimą su laikinu taikomos teisės nustatymu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad laikinas Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymas pareiškėjui M.

W. tapo galutiniu pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas.

Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti pareiškėjo M. W. reikalavimai panaikinti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SPRE-680, VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5133 ir įpareigoti VSDFV Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui M. W. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d., naikintina. Trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pareiškėjo M. W. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo M. W. (M. W.) skundas ir pareiškėjo M. W. (M. W.) skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė