2022-02-17 Nr. AB-3722-3-61-3-02445-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-6-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02445-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skaitmeninis priežiūros centras“ (toliau – ir Bendrovė) padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682‑188) (toliau – ir VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. S‑126 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) aktualios redakcijos (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX‑1960 redakcija, papildyta 2019 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. XIII‑2487 redakcija) 122 straipsnio 2 dalies nuostata „nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir jos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, ir sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas šios PVMĮ nuostatos atitikties Konstitucijai klausimas; 3) priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo atliktas Bendrovės teminis mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimas dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. d. iki 2013 m. gegužės 31 d. bei surašytas 2020 m. vasario 7 d. patikrinimo aktas Nr. (21.222) FR0680‑96 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nurodyta, kad Bendrovė 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais iš̌ Lenkijos įmonės Fresh Mobile Concepts Sp. z. o. o. (toliau – ir Lenkijos įmonė) įsigijo prekes, jas pardavė Estijos įmonei D&A Mobile OU (toliau – ir Estijos įmonė) ir PVM deklaracijose parduotų prekių vertę deklaravo kaip tarpininkas trikampės prekybos sandoriuose, kurie laikomi įvykusiais už Lietuvos Respublikos ribų. Patikrinimo akte nurodoma, jog prekės nebuvo nugabentos pirkėjui į Estiją, o nugabentos į Suomiją, Vokietiją, Vengriją, Jungtinę Karalystę, Portugaliją. Mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad Bendrovė nepateikė ̇ duomenų, jog ji yra įsiregistravusi PVM mokėtoja minėtose šalyse ir sumokėjusi iš kitos valstybės narės įsigytų prekių pardavimo PVM, taip pat neįsitikino, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas, kaip to reikalaujama PVMĮ 122 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, mokesčių administratorius konstatavo, jog Bendrovė neapskaičiavo 154 938 Eur pardavimo PVM. Šio apskaičiuoto 154 938 Eur pardavimo PVM Bendrovė, kaip teigiama Patikrinimo akte, neturėjo teisės įtraukti į PVM atskaitą, kadangi neįrodė̇, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo 111 775,5 Eur PVM delspinigių, paskyrė ̇ 15 494 Eur PVM baudą ir kartu atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 55 887,75 Eur PVM delspinigių mokėjimo. Komisija sprendimu VMI sprendimą paliko galioti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė trikampės PVM prekybos modelio sąlygas bei jas reglamentuojančias teisės norminių aktų nuostatas ginčo situacijoje. Pareiškėjas išpildė̇ visas esmines trikampės prekybos sąlygas ir įrodė̇ jų egzistavimą, t. y., kad ginčo prekių tiekime dalyvavo trys šalys. Pareiškėjas (Lietuvos įmonė) veikė kaip tarpininkas, prekės realiai buvo perleidžiamos trečiajai šaliai – Estijos įmonei – ir nugabentos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, o Komisija sprendime šias aplinkybes ignoravo bei atsisakė jas vertinti, nors jos yra akivaizdžios ir neginčytinos.

4. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo atveju PVM nebuvo sumokėtas Europos Sąjungos valstybėse narėse, į kurias buvo gabenamos prekės, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai reikalavo tokio pobūdžio įrodymų. Pareiškėjas negali ir negalėjo pateikti jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad kitų valstybių mokesčių mokėtojai tinkamai vykdė savo mokestinius įsipareigojimus, nors ėmėsi visų įmanomų ir prieinamų veiksmų šiuo klausimu. Europos Sąjungos teisė ̇ numato, kad informacija apie kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje veikiančio bei įregistruoto mokesčių mokėtojo prievoles teikiama tik užsienio šalių institucijoms (mokesčių administratoriams), o ne privatiems subjektams. Be to, Europos Sąjungos teisė draudžia atskleisti bet kokią informaciją apie vietos mokesčių mokėtojus tretiesiems asmenims, ir jokiems tretiesiems privatiems asmenims nesuteikiama teisė gauti tokius dokumentus (duomenis) iš bet kurios Europos Sąjungos valstybės narės mokesčių administratoriaus. PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies nuostata, kad PVM mokėtojas privalo pats įrodyti, jog PVM buvo sumokėtas toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas, laikytina prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui bei neatitinkančia ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Iš mokesčių mokėtojo nepagrįstai reikalaujama įrodyti neįmanomus dalykus – įrodyti, kad PVM buvo sumokėtas ne jo paties, bet kitų trečiųjų asmenų (kitų valstybių mokesčių mokėtojų), nors Lietuvos subjektas (mokesčių mokėtojas) negali kontroliuoti nei jų veiklos, nei rinkti apie juos detalios informacijos, ypač̌ kai jie veikia trečiųjų valstybių jurisdikcijoje.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija ir VMI priimdamos sprendimus, kurie yra ginčijami, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, dėl kurių nebuvo įmanoma užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą. Nei Patikrinimo aktas, nei VMI sprendimas, nei Komisijos sprendimas nėra tinkamai motyvuoti ir yra grindžiami prieštaravimais, prieštaringais duomenimis bei skirtingomis faktinių ir teisinių aplinkybių interpretacijomis. Pareiškėjui netgi nėra žinoma ir suprantama, kokiais konkrečiais pažeidimais jis kaltinamas ar kokios konkrečiai neteisėtos veikos jam yra priskiriamos ar inkriminuojamos. VMI ir Komisijos sprendimai yra skirtingai motyvuoti, tai pripažino pati Komisija. Tiek nagrinėjant pareiškėjo pastabas VMI dėl Patikrinimo akto, tiek ir nagrinėjant mokestinio ginčo bylą Komisijoje buvo padaryta įvairių papildomų esminių procedūrinių pažeidimų, į kuriuos priimdama galutinį ginčijamą sprendimą Komisija neatsižvelgė̇.

6. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nuo iš Lenkijos įmonės įsigytų ir Estijos įmonei parduotų prekių vertės neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM. Pareiškėjas nesivadovavo PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir nuo iš Lenkijos įmonės įsigytų ir į Suomiją, Vokietiją, Vengriją, Jungtinę Karalystę, Portugaliją nugabentų prekių, taikant „rezervo“ taisyklę, neapskaičiavo 154 938 Eur pardavimo PVM. Pareiškėjas neįrodė, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, VMI pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną 154 938 Eur PVM.

8. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo sandoriai neatitiko trikampės prekybos sąlygų. Sandoriuose dalyvavo ne trys, o keturios (penkios) šalys (Lenkija > Lietuva > Estija > Suomija / Vokietija / Vengrija / Slovakija / Jungtinė Karalystė / Portugalija), trikampę prekybą kaip tarpininkas taikė ir pareiškėjas, ir Estijos įmonė, pareiškėjas prekes pardavė Estijos įmonei, kuri neįsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, ir pareiškėjas šių tiekimų atveju neįsitikino, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas.

9. Atsakovo teigimu, patikrinimo aktas, VMI sprendimas ir Komisijos sprendimas yra pakankamai motyvuoti tiek teisiniais argumentais, tiek faktinėmis aplinkybėmis. Komisija visapusiškai įvertino visus skundo argumentus bei bylos medžiagą, tinkamai išanalizavo ir taikė teismų praktiką ir teisės aktus.

10. Pareiškėjas Bendrovė taip pat teikė papildomus paaiškinimus dėl VMI atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, dar kartą pasisakydamas dėl trikampės prekybos sąlygų, dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl byloje surinktų įrodymų, dėl padarytų procedūrinių pažeidimų.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, tikrindamas pareiškėjo ir Lenkijos bei Estijos įmonių sudarytus sandorius, nustatė, jog Bendrovės vykdyti prekių įsigijimai iš Lenkijos įmonės ir pardavimai Estijos įmonei neatitiko trikampės prekybos sąlygų. VMI surinkti įrodymai patvirtina, kad sandoriuose dalyvavo ne trys šalys, o keturios šalys (Lenkija > Lietuva > Estija > Suomija / Vokietija / Vengrija / Slovakija / Jungtinė Karalystė / Portugalija). Trikampę prekybą kaip tarpininkas vykdė ne tik pareiškėjas, bet ir Estijos įmonė. Pareiškėjas prekes pardavė Estijos įmonei, kuri neįsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje. Bendrovė nepateikė įrodymų, kad ji sumokėjo PVM Suomijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje (valstybėse narėse), kuriose baigėsi Bendrovės iš Lenkijos įmonės įsigytų prekių gabenimas, be to, pareiškėjas nebuvo registruotas PVM mokėtoju šiose valstybėse narėse.

13. Teismas konstatavo, kad VMI pagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovės vykdytas prekių įsigijimas iš Lenkijos įmonės yra PVM objektas Lietuvoje pagal PVMĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nes Bendrovė mobiliuosius telefonus, kurių vertė 737 800 Eur, įsigijo iš Lenkijos valstybės įmonės ir prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vieta pagal PVMĮ 122 straipsnio 2 dalį yra Lietuva. Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, kad VMI, tinkamai nustačiusi Bendrovės prekių įsigijimo vietą, pagrįstai sprendė, kad prekių įsigijimas yra PVM objektas Lietuvoje, ir Bendrovei pagrįstai apskaičiavo pardavimo PVM nuo iš Lenkijos įmonės įsigytų prekių vertės kaip PVM objekto Lietuvoje. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai apskaičiavo papildomą PVM.

14. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Tenkinti pareiškėjo reikalavimą bei panaikinti VMI sprendimą ir Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtintas VMI sprendimas, nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai dėl galimos PVMĮ neatitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

15. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 16. Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti; 2) priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas ir jį priėmus liko neišnagrinėti pagrindiniai pareiškėjo skundo argumentai (į juos neatsakyta). Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisingumo vykdymu bei tinkamu bylos išnagrinėjimu. Teismas netinkamai išaiškino trikampės PVM prekybos sąlygas ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Teismo argumentai dėl ginčo teisinius santykius reguliuojančių materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo yra visiškai nepagrįsti bei neatitinka realios faktinės ginčo situacijos.

18. Teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėjo iškeltos abejonės dėl PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies nuostatų konstitucingumo yra nepagrįstos. Bet kuriuo atveju, net jei ir teismui nekilo abejonių dėl šių normų konstitucingumo, kyla klausimas dėl minėtų normų atitikties Europos Sąjungos teisei ir jų tinkamo aiškinimo (Europos Sąjungos teisės kontekste). Pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas Europos Sąjungos teisės normas pareiškėjas yra ir buvo įvykdęs visas jam nustatytas teisines prievoles, todėl negali būti kaltinamas tariamos ir Europos Sąjungos teisės norminiuose aktuose nenustatytos „pareigos“ įrodyti prekių apmokestinimo faktą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pažeidimu.

19. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

20. Pareiškėjas Bendrovė pateikė papildomus paaiškinimus dėl atsakovo VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, pateikdamas argumentus dėl Estijos įmonės (Bendrovės kontrahento) teisinio statuso ir jo reikšmės, dėl Bendrovės PVM prievolių kitose valstybėse vykdymo.

IV. 21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Teisėjų kolegija vadovavosi PVMĮ 122 straipsniu, nustatė, kad tarp šalių ginčas iš esmės vyksta dėl PVMĮ 122 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų aiškinimo bei taikymo. Pagal PVMĮ 122 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės pripažįstamas įvykusiu Lietuvos teritorijoje, kai: 1. prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas; 2. jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes; 3. šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę. Teisėjų kolegija nurodė, kad šiuo atveju vartojama išlyga „nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas“ aiškintina kaip ketvirtoji sąlyga, reiškianti, kad prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės pripažįstamas įvykusiu Lietuvos teritorijoje, kai nėra duomenų apie PVM sumokėjimą toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas. Tik esant šioms keturioms sąlygoms yra realizuojama PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies dispozicija. Šiuo atveju pareiga paneigti ketvirtąją sąlygą (įrodyti, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas) tenka prekes įsigijusiam asmeniui, kuris yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtoju.

23. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal PVMĮ 122 straipsnio 3 dalyje nustatytą reglamentavimą prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės nelaikomas įvykusiu šalies teritorijoje, kai: 1. iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę išgabenamas prekes įsigyja Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas; 2. jis šias prekes iš karto toje kitoje valstybėje narėje patiekia asmeniui, kuriam toje kitoje valstybėje narėje nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM; 3. jis PVMĮ nustatyta tvarka šiuos sandorius deklaruoja prekių tiekimo į kitas valstybes nares ataskaitoje.

24. Apibendrinusi PVMĮ 122 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, teisėjų kolegija darė išvadą, kad asmuo, Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtoju, įsigijęs prekes iš vienos valstybės narės ir jas išgabenęs į kitą valstybę narę, neapmokestinamas Lietuvos Respublikoje PVM tik tuo atveju, jei prekes toje kitoje valstybėje narėje patiekia asmeniui, kuriam toje kitoje valstybėje narėje nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM, arba įrodo, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos PVMĮ 122 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos atitinka Direktyvos 2006/112/EB 141 straipsnio nuostatas.

26. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje yra pateikta Estijos mokesčių administratoriaus informacija apie Estijos įmonę ir pareiškėjo sandorius su šia įmone. Šioje informacijoje nurodyta, kad sutartis tarp pareiškėjo ir Estijos įmonės sudaryta nebuvo; prekės į Estiją nebuvo atgabentos, jos buvo pristatytos tiesiai pirkėjams; prekės buvo pakrautos iš pareiškėjo sandėlio; prekių gabenimą organizavo pareiškėjas; nėra informacijos, ar Estijos įmonė įsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje; Estijos įmonė iš pareiškėjo įsigytų prekių pardavimus Suomijos, Jungtinės Karalystės, Portugalijos, Vokietijos, Slovakijos pirkėjams deklaravo kaip trikampės prekybos sandorius; pagal Estijos mokesčių mokėtojo apskaitininkės paaiškinimus ji negali nurodyti prekių pakrovimo adreso, nes pristatymas buvo įskaičiuotas į kainą; Estijos įmonė šių prekių įsigijimo Bendrijos viduje PVM deklaracijose nedeklaravo; įtariama, kad Estijos įmonė yra įmonė „tarpininkė“, įtraukta į PVM sukčiavimo schemą su mobiliaisiais telefonais.

27. Teisėjų kolegija nurodė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas prekes, įsigytas Lenkijoje, patiekė į Suomiją, Vokietiją, Vengriją, Jungtinę Karalystę ir Portugaliją asmeniui (Estijos įmonei), kuriam tose valstybėse nėra nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM. Byloje taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad už pareiškėjo patiektas prekes buvo sumokėtas PVM tose valstybėse, į kurias buvo patiektos prekės (kur baigėsi prekių gabenimas). Tokių įrodymų teismui nepateikė ir pareiškėjas.

28. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal PVMĮ 122 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas asmuo Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtoju, įsigijęs prekes iš vienos valstybės narės ir jas išgabenęs į kitą valstybę narę, neapmokestinamas Lietuvos Respublikoje PVM tik tuo atveju, jei prekes toje kitoje valstybėje narėje patiekia asmeniui, kuriam toje kitoje valstybėje narėje nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM, arba įrodo, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas. Tai lemia, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra sąlygų, leidžiančių taikyti PVMĮ 122 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, kurios suteiktų jam teisę būti atleistam nuo PVM mokėjimo. Tuo pačiu šie pareiškėjo veiksmai taip pat neatitinka ir Direktyvos 2006/112/EB 141 straipsnio c punkto ir 42 straipsnio a punkto reikalavimų, suteikiančių tokią pačią teisę būti atleistam nuo PVM mokėjimo. Priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai pripažinti nepagrįstais bei atmesti.

29. Teisėjų kolegija nepagrįstais laikė ir tuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija nustatė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio reikalavimus, nustatytus teismo sprendimo turiniui. Tai, kad sutampa ginčą nagrinėjusių ikiteismine tvarka institucijų ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje taikomų materialiosios teisės normų aiškinimo, nėra pagrindas išvadai, kad teismo sprendimas yra be motyvų.

30. Teisėjų kolegija nepagrįstais laikė ir apeliacinio skundo teiginius, kuriais teigiama, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus įrodymus (pvz., dėl prekių tiekimo į Slovakiją). Įrodinėtinų aplinkybių pobūdį ir apimtį apsprendžia atitinkamą teisinį santykį reglamentuojančių materialiųjų teisės normų sudėtį kvalifikuojantys požymiai. Šioje byloje pagrindiniu kvalifikuojančiu požymiu buvo nustatymas faktinės aplinkybės, ar pareiškėjo Lenkijoje įsigytos prekės ir į trečią valstybę narę buvo patiektos asmeniui, kuriam toje valstybėje narėje nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM, ar ne. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę ištyrė ir atitinkamai ją įvertinęs byloje padarė reikiamas išvadas, turinčias esminę reikšmę šios bylos baigties rezultatui. Todėl kitos faktinės aplinkybės laikytinos perteklinėmis, nedarančiomis įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisingumui. Be to, pareiškėjui papildomi mokesčiai yra priskaičiuoti už jo tiekimus į Suomiją, Vokietiją, Vengriją, Jungtinę Karalystę ir Portugaliją, dėl kurių pareiškėjas įrodymų nepateikė.

31. Teisėjų kolegija nesutiko ir su tais pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Minėta teisės norma įgyvendina atitinkamas Direktyvos 2006/112/EB nuostatas, kurių aiškinimas yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisdikcija, todėl galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į šį teismą. Tačiau ESTT jurisprudencija šiais klausimais, kuri yra paminėta ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose, yra pakankamai išsami ir aiški, todėl papildomai aiškintis jų nėra poreikio.

V. 32. Pareiškėjas Bendrovė prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

33. Pareiškėjas, teigdamas, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), nurodo, jog PVMĮ 122 straipsnio 2 dalyje nėra atskirai nurodyta kas (koks subjektas) turėtų įrodyti (taikant šią konkrečią normą), kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas, t. y., ar tai yra išimtinai vien tik mokesčių mokėtojo ar mokesčių administratoriaus pareiga ir kokius konkrečius veiksmus ji turėtų apimti.

Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas pažymi, kad ši pareiga negali būti perkeliama vien mokesčių mokėtojui, bet priskiriama ir mokesčių administratoriui, kadangi šiuo atveju įrodinėjimas yra susijęs su būtinybe gauti informaciją apie PVM mokesčio sumokėjimą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, o šią teisę turi tik mokesčių administratorius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Tarybos reglamentas 904/2010 draudžia atskleisti bet kokią informaciją apie vietos mokesčių mokėtojus tretiesiems asmenims ir jokiems tretiesiems privatiems asmenims pagal šį reglamentą nesuteikiama teisė gauti tokius dokumentų duomenis iš bet kurios Europos Sąjungos valstybės narės mokesčių administracijos (mokesčių administratoriaus).

Reikalavimo įrodyti, jog PVM buvo sumokėtas toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas, nėra ir Europos Sąjungos PVM Direktyvoje (2006/112/EB). Kadangi Europos Sąjungos teisė aiškiai bei imperatyviai numato, kad informacija apie kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje veikiančio bei įregistruoto mokesčių mokėtojo prievoles teikiama tik užsienio šalių institucijoms (kompetentingiems mokesčių administratoriams), o ne privatiems subjektams, PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies norma turėtų būti aiškinama ne kaip perkelianti visas įrodinėjimo, ar PVM buvo sumokėtas užsienio valstybėje (kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje) prievoles mokesčių mokėtojui, bet kaip reikalaujanti iš mokesčių mokėtojo imtis visų jam prieinamų bei įmanomų priemonių siekiant pagrįsti šią aplinkybę, kurią savo ruožtu turėtų papildomai patikrinti ir įvertinti mokesčių administratorius.

Pareiškėjas tokią pareigą buvo įvykdęs, veikė sąžiningai, tą pripažino ir pats mokesčių administratorius, sumažindamas jam apskaičiuotų delspinigių dydį 50 proc. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-95-968/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-536-968/2020 ir daro išvadą, kad PVM įstatymo 122 straipsnio 2 dalies nuostatos yra aiškinamos kaip alternatyvios ir kaip įrodymo apie PVM mokesčio sumokėjimą užsienio valstybėse turėtų pakakti ir tiesiog užsienio valstybės (Europos Sąjungos valstybės narės) mokesčių administratoriaus patvirtinimo, jog PVM užsienio valstybėje (prekių tiekimo į ją atveju) neturėjo būti mokamas.

Nagrinėjamu atveju tokia sąlyga buvo išpildyta. Pareiškėjas daro išvadą, kad PVMĮ 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta materialinė teisės norma šiuo atveju buvo aiškinama akivaizdžiai neteisingai: neteisingai paskirstant joje nustatytą įrodinėjimo pareigą ir be jokio tinkamo teisinio pagrindo ją perkeliant vien tik mokesčių mokėtojui (eliminuojant iš įrodinėjimo proceso mokesčių administratorių); taip pat akivaizdžiai neteisingai aiškinant ją kaip besąlygiškai reikalaujančią konkrečiai pagrįsti kokios PVM sumos buvo sumokėtos užsienio valstybėje, net jei mokesčių mokėtojas ir kreipiasi į užsienio valstybių mokesčių administratorius bei negauna jam reikiamos informacijos arba užsienio valstybių mokesčių administratoriai pateikia informaciją, jog prievolės mokėti PVM toje užsienio valstybėje nėra.

34. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo ESTT praktikos, apibrėžiančios trikampės PVM prekybos schemos taikymo sąlygas. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomi subjektai (asmenys, reziduojantys Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Jungtinėje Karalystėje bei Portugalijoje) nebuvo ir nėra trikampės PVM prekybos grandinės dalyviai, jie tebuvo Estijos įmonės tolesni klientai. Dėl šios priežasties pareiškėjo taikytas trikampės prekybos modelis atitinka trikampės PVM prekybos sampratą, kaip ji buvo išaiškinta ir ESTT praktikoje (2018 m. balandžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-580/16, Firma Hans Būhler). Pareiškėjas daro išvadą, kad procesas administracinėje byloje turėtų būti atnaujintas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, siekiant užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą bei siekiant tinkamai išaiškinti trikampės PVM prekybos schemos taikymo sąlygas pagal ESTT praktiką.

35. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo prašymo netenkinti.

36. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas iš esmės nurodo ne konkrečią teismų praktiką, o apžvelgia teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, susijusią su trikampės prekybos pagrindais / sąlygomis. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodyti argumentai apsiriboja tuo, jog jis nesutinka su teismo bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Pareiškėjas iš esmės siekia, jog ši byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė nei naujų aplinkybių, nei pateikė naujų dokumentų, kurie darytų prielaidą kitaip vertinti ginčo aplinkybes.

37. Pareiškėjas Bendrovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pagrindinė teisinė problema byloje yra tai ar, vadovaujantis ginčo teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais (ES PVM Direktyvos 141 straipsniu, 41, 42 straipsniu, PVMĮ 122 straipsnio 2, 3 dalimis): a. Trikampės PVM prekybos atveju, vykdant prekių tiekimus tarp trijų šalių, prekės, antrosios sandorio šalies (tarpininko) patiekiamos galutiniam jų įgijėjui (trečiajai šaliai), privalo būti fiziškai nugabentos (transportuotos) į Europos Sąjungos valstybę narę, kurioje veikia trečioji sandorio šalis (kas nesutampa su pareiškėjo veiklos modeliu); b.

Trikampės PVM prekybos atveju, vykdant prekių tiekimus tarp trijų šalių, prekės, antrosios sandorio šalies (tarpininko) turėtų būti tik patiekiamos galutiniam jų įgijėjui (trečiajai šaliai), perleidžiant į jas nuosavybės teisę, tačiau gali būti gabenamos (fiziškai) į tas ES valstybes nares, į kurias prekes gabenti nurodo / pasirenka trečioji sandorio šalis (kas atitinka pareiškėjo veiklos modelį). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 pritarė pirmajai pozicijai, t. y., kad ginčo prekės privalėjo būti fiziškai pristatomos į Europos Sąjungos valstybę narę, kurioje veikė trečioji sandorio šalis (nagrinėjamu atveju – į Estijos Respubliką, Estijos įmonei).

Pareiškėjo teigimu, tokios išvados šiuo klausimu neatitinka ESTT praktikoje pateikiamų išaiškinimų, konkrečiai dėl tos priežasties, jog nei ESTT byloje C-580/16, Firma Hans Būhler KG prieš Finanzamt de Graz-Stadt, nei kitose ESTT bylose, susijusiose su ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu (pavyzdžiui, byloje C-386/16, UAB „Toridas" prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), nėra pateikta ir suformuota tokio konkretaus precedento, kuris reikalautų trikampės PVM prekybos objektu esančias prekes transportuoti būtent į trečiąją valstybę, kuri sutampa su trečiojo PVM trikampės prekybos subjekto veiklos (buveinės) vieta.

Pareiškėjo teigimu, PVM trikampės prekybos modelis, kurį vykdė pareiškėjas, niekaip savaime neprieštaravo PVM trikampės prekybos modeliui, kuris apibūdintas ESTT byloje Nr. C-580/16, Firma Hans Būhler KG prieš Finanzamt de Graz-Stadt. Pareiškėjas daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartyje teismo praktika yra formuojama netinkama (klaidinga) linkme, nesutampančia su ESTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjo teigimu, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti svarstomas klausimas dėl kreipimosi į ESTT siekiant išaiškinti ginčui aktualias Europos Sąjungos PVM direktyvos, be kita ko, jos 141 straipsnio nuostatas.

38. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies, kurią taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, ir Europos Sąjungos PVM Direktyvos 41 straipsnio 1 dalies, kurią įgyvendina PVM įstatymo 122 straipsnio 2 dalis, tekstas skiriasi, tačiau dėl skirtumų byloje nebuvo pasisakyta, nors pagal juos skirtingai suprantama įrodinėjimo našta, tenkanti pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. 39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

40. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

41. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, dar kartą ištirti byloje esantys įrodymai, kuriuos ištyrė ir įvertino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

42. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

43. Siekiant atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

44. Procesas aptariamu pagrindu gali būti atnaujintas tik nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

45. Aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas iš esmės siejamas su pažeidimo akivaizdumu. Prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir „esminė“, t. y. tokia, kuri daro teismo procesinį sprendimą neteisėtu. Teismo padarytas „esminis materialiosios teisės normų pažeidimas“ gali būti suprantamas kaip (i) konkrečioje teisės normoje esančios aiškios taikytinos nuostatos netaikymas, (ii) imperatyviosios teisės normos netaikymas, (iii) vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir (iv) kiti panašūs atvejai (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, dėl, jo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 padarytų PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies pažeidimo, pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių akivaizdžių argumentų, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Pareiškėjas iš esmės prašymą grindžia subjektyviu aiškinimu, pagrindžiančiu būtent jo poziciją, kurios nepalaikė nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-95-968/2019 buvo sprendžiama, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja į sukčiavimą PVM įtrauktuose sandoriuose. Aptariamoje administracinėje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nebuvo pateiktas kitoks PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies aiškinimas (ši teisės norma išvis nebuvo taikoma). Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-536-968/2020 nurodytas sakinys minimas kaip vienas iš atsakovo pateikiamų argumentų. Aptariamoje administracinėje byloje nebuvo pateiktas kitoks PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies aiškinimas.

47. Taigi, pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Pažymėtina, kad būtent asmuo, prašantis atnaujinti procesą, turi pagrįsti proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose atliktu ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu ginčo situacijoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašyme nepateikta jokių akivaizdžių įrodymų, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

48. Pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

49. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-556/2021).

50. Iš pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika yra nevienoda, tačiau pateikia argumentus, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija akivaizdžiai nukrypo nuo vienodos ESTT praktikos, apibrėžiančios trikampės PVM prekybos schemos taikymo sąlygas. Pagrįsdamas savo argumentus pareiškėjas remiasi ESTT sprendimu C-580/16, Firma Hans Bühler KG, kuriame pateiktu Direktyvos 2006/112/EB nuostatų aiškinimu vadovavosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo prašomoje atnaujinti administracinėje byloje. Iš pareiškėjo pateikiamų argumentų matyti, kad jis iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 nukrypo nuo ESTT praktikos.

51. Taigi, įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, iš naujo vertinant byloje surinktus įrodymus pareiškėjui palankia kryptimi, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas.

52. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2234-438/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan