2017-01-30 Nr. AB-2472-3-61-3-00604-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2017-01-30 Nr. AB-2472-3-61-3-00604-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9502(11); 3) priteisti iš VRM 1 816,29 Eur (6 271,31 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Full text
Administracinė byla Nr. A-14-602/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00604-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9502(11); 3) priteisti iš VRM 1 816,29 Eur (6 271,31 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad VRM paskyrė jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnius, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, todėl pareiškėjas 2014 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į VRM dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo. VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-9502(11) atsisakė išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutiko, manė, kad skundžiamu VRM sprendimu yra pažeidžiami teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautos pensijos išmokas. Pareiškėjo nuomone, sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo pratęsimas iki 2013 m. ir neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmo nenustatymas valstybinių pensijų gavėjams pažeidžia asmenų lygybės ir socialinės darnos principus bei yra diskriminacinis. Savo poziciją pareiškėjas grindė Konstitucinio Teismo nutarimais, Konstitucijos nuostatomis. Pareiškėjas prašė atnaujinti skundo padavimo terminą reikalavimui priteisti valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. Jo nuomone, skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas manė, kad mažinimas atitinka įstatymų nuostatas, tikėjosi, kad jis yra laikinas ir atsiradę praradimai ateityje bus kompensuoti. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjas suvokė, kad įstatymų leidėjas pažeidė jo teises, tačiau dėl ginčo santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo laiku teisminės gynybos nesikreipė. 2015 m. vasario 9 d. teisme gautame atskirajame skunde pareiškėjas kaip svarbią skundo padavimo termino praleidimo priežastį nurodė aplinkybę, kad jis yra neįgalus, jam nustatytas 40 proc. darbingumo lygis.
Atsakovas VRM, atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą (b. l. 47) prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaravo Konstitucijos nuostatoms, perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jau yra įvykdytas ir nėra teisės normos, pagal kurią VRM galėtų šį perskaičiavimą pareiškėjui kompensuoti. Atsiliepime į skundą prašė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino, kadangi jo delsimas kreiptis į teismą buvo nepagrįstai ilgas ir pareiškėjas jokių objektyvių termino praleidimo priežasčių nenurodė.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą. Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, nutraukė. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 308,14 Eur valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą 2012 m. sausio–liepos mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Panaikino VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9502(11) dalį, kurioje atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu 2012 m. sausio–liepos mėnesių laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos išmokėjimo. Kitą VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9502(11) dalį paliko nepakeistą. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindu.
Pareiškėjas prašė priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2014 m. gruodžio 12 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-6260 nurodyta, kad pareiškėjui paskirta pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio mėn., vadinasi, vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 22 d. (b. l. 13), todėl teismas darė išvadą, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.
Kaip vieną iš termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių, pareiškėjas nurodė savo neįgalumą, pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. vasario 21 d., 2010 m. kovo 4 d. 2012 m. kovo 1 d. darbingumo lygio pažymas, kuriose nustatytas 40 proc. darbingumo lygis. Teismas vertino, ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo skundo padavimo terminui atnaujinti. Pažymėjo, kad pareiškėjui 40 proc. darbingumo lygis buvo nustatytas dar 2008 m., tuo tarpu pagal Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gruodžio 12 d. pažymą tai nesutrukdė pareiškėjui dirbti 2010 m sausio mėn. – rugpjūčio mėn. ir 2011 m. kovo mėn. – 2012 m. liepos mėn. (b. l. 11–12).
Jokių įrodymų, kad nuo 2010 m. dėl sveikatos sutrikimų (ligos paūmėjimo ir pan.) negalėjo kreiptis į teismą laiku, pareiškėjas nepateikė, nenurodė priežasčių, dėl kurių skundo teismui dėl galimai pažeistų savo teisių negalėjo pateikti paštu ar savo teisių teisminę gynybą įgyvendinti per atstovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog skundo padavimo teismui terminą praleido dėl savo neįgalumo. Kitos pareiškėjo skunde nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos svarbiomis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir iš esmės laikytinos bendro pobūdžio teiginiais.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik trejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo.
Nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo dienos praėjo beveik penkeri metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką.
Netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, nutraukta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktas).
Pirmoji Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių bei Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) pagrindu sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta atitinkamai 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn., todėl 2014 m. gruodžio 22 d. paduodamas skundą teismui, pareiškėjas nepraleido termino pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2012–2013 m. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Pareiškėjo skundo reikalavimas vertintinas už 2012–2013 m. laikotarpį.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad VRM 2005 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 2/17-1033 pareiškėjui nuo 2005 m. vasario 4 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į VRM, prašydamas nurodyti sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo pagrindus, pateikti pažymą apie pensijos dydį bei priimti sprendimą grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-9502 (11) nurodė, kad pareiškėjui išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką atsakovas neturi teisinio pagrindo.
Iš Sveikatos priežiūros tarnybos parengtos pažymos (b. l. 11–12) nustatyta, jog pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio mėn. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, darydamas šią išvadą, nurodė, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priedą gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo sumažintos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinio Teismo vertinimu, tiek 2011 m. gruodžio 20 d., tiek 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama teisėtai. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012–2013 m. laikotarpiu neišmokėtą valstybinę pensiją atmestas kaip nepagrįstas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir šiuo pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiuo pagrindu buvo mažinama neteisėtai.
Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo konstatuota įstatymų leidėjo pareiga numatyti asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo mažinama dideliu mastu, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), nustatantis valstybinių pensijų, sumažintų, be kita ko, ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius bei terminus, buvo priimtas 2015 m. birželio 30 d. ir įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Kita vertus, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nebuvo imperatyviai nurodyta, jog suinteresuoti asmenys pažeistas teises dėl Laikinojo įstatymo pagrindu atsiradusių praradimų gali ginti tik Kompensavimo įstatyme nustatyta tvarka, todėl teismas darė išvadą, kad įsigaliojus Kompensavimo įstatymui, pareiškėjas įgijo teisę reikalauti ginti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu pažeistas teises tiek teisminiu būdu, tiek pasinaudodamas Kompensavimo įstatyme įtvirtintu kompensavimo mechanizmu.
Šiuo atveju pareiškėjas pasirinko teisminį savo pažeistos teisės gynimo būdą ir iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį nepasinaudojo ABTĮ 52 straipsnyje jam suteikta teise tikslinti bei pakeisti skundo pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo, todėl teismas nematė teisinio pagrindo šią pareiškėjo teisę ginti kitu būdu.
Pagal trečiojo suinteresuoto asmens 2014 m .gruodžio 12 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-6260 nurodytus duomenis, pareiškėjui už 2012 m. sausio–liepos mėn. laikotarpį, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nebuvo išmokėta 308,14 Eur (1 063,96 Lt) valstybinės pensijos dalis.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuota teismų praktika, administracinėse bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo tinkamu atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu 2012 m. sausio mėn. – 2012 m. spalio mėn. neišmokėta 308,14 Eur valstybinės pensijos dalis priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas). Toks sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose suformuotą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1726/2013; 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2012/2013; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1008/2014; 2014 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2065/2014 ir kt.).
Dėl VRM sprendimo panaikinimo teismas pažymėjo, kad atsakovas VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-9502(11) konstatuodamas, kad VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui Laikinojo įstatymo pagrindu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, taip išnagrinėdamas jį iš esmės.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje teismui pripažinus, kad 2012 m. sausio mėn. – 2012 m. liepos mėn. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėjui valstybinė pensija buvo ribojama nepagrįstai, naikintina VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9502(11) dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui 2012 m. sausio–liepos mėnesių laikotarpiu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
III. Atsakovas VRM, atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą priteisiant pareiškėjui 173,24 Eur vietoj 308,14 Eur.
Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteista per didelė suma, t. y. susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo 2012 m. sausio–liepos mėnesiais yra 173,24 Eur.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas R. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9502(11); 3) priteisti iš VRM 1 816,29 Eur (6 271,31 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą. Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, nutraukė. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 308,14 Eur valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą 2012 m. sausio–liepos mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Panaikino VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9502(11) dalį, kurioje atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu 2012 m. sausio–liepos mėnesių laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos išmokėjimo. Kitą VRM 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-9502(11) dalį paliko nepakeistą. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir priimto sprendimo motyvų. Sutinka, kad pareiškėjui priteistina valstybinės pensijos nepriemoka už 2012 m. sausio–liepos laikotarpį, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, tačiau pažymi, kad teismas neteisingai nurodė priteistiną sumą už minėtą laikotarpį.
Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, pažymi, jog iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gruodžio 12 d. pažymos (b. l. 11) matyti, jog už 2012 m. sausio–liepos laikotarpį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta 173,24 Eur valstybinės pensijos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodyta 308,14 Eur suma apskaičiuota įvertinus pareiškėjo valstybinės pensijos sumažinimą ne tik pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tačiau ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės gauti valstybės pensijos sumos, kuri buvo neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Taigi nurodyta neteisinga suma iš esmės yra klaida, padaryta neteisingai įvertinus Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktos pažymos duomenis. Todėl pareiškėjui R. S. priteistina suma koreguotina sumažinant ją iki 173,24 Eur ir nekeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir teisingais motyvais, tačiau priteisė nepagrįstą sumą pareiškėjui. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas atitinkamai koreguojant pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti priteisiant pareiškėjui R. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 173,24 Eur (šimtą septyniasdešimt tris eurus dvidešimt keturis euro centus) valstybinės pensijos, neišmokėtos 2012 m. sausio–liepos mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.
Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius