2024-05-29 Nr. AB-8647-3-61-3-00266-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1656-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00266-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S15000 (toliau ir – Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Sprendime minima, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, Saugumo departamentas) sprendimu pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Jis 1998–2003 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenės aviacijos padalinyje (buvo inžinierius), todėl yra potencialus verbavimo taikinys Baltarusijos režimo jėgos struktūroms, gali būti pasitelktas veiklai prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis nebuvo reguliariosios Baltarusijos Respublikos armijos narys, todėl niekaip nesuprantamas Sprendimo argumentas, kad jis gali būti verbuojamas šios valstybės. Tokia klaida tik patvirtina faktą, kad tokie sprendimai yra priimami automatiškai, visiškai neatsižvelgus į individualią kiekvieno žmogaus situaciją. Atkreipė dėmesį, kad jis nedalyvavo pratybose, nebuvo ruošiamas koviniams veiksmams, jis buvo inžinierius. Jis tarnybą baigė 1998 m., nuo 1999 m. turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, 1999–2003 m. jis dirbo Lietuvoje ir Rusijos Federacijos kariuomenėje netarnavo. Teigė, kad nėra jokios informacijos apie ankstesnius jo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nėra informacijos ir apie tai, ar kokie nors jo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant Sprendimą. Migracijos departamentas nepagrindė jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Sprendime neatsižvelgta į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pareiškėjo ilgalaikis gyvenimas, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, susikurta gerovė, ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai), todėl pritaikyta poveikio priemonė jam sukelia dideles neigiamas pasekmes ir laikytina neproporcinga.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie jo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia. Paaiškino, kad jis į Lietuvą atvyko būdamas šešerių metų amžiaus, Kaune baigė vidurinę mokyklą, vėliau Kauno technologijos universitete įgijo inžinieriaus specialybę ir dirbo Kauno aviacijos gamykloje inžinieriumi metrologu, kur jam buvo suteiktas karinis laipsnis. Nurodė, kad jo sutuoktinė bei dvi dukterys yra Lietuvos Respublikos pilietės ir gyvena Lietuvoje. Teigė, kad jam Lietuvos Respublikoje paskirta senatvės pensija, jis gauna sveikatos paslaugas, 2022 m. pareiškėjui atlikta (duomenys neskelbtini) operacija, po kurios jis gali vaikščioti tik naudodamasis ramentu ar vaikštyne. Teigė, kad paskutinį kartą Rusijoje jis lankėsi prieš 20 m., jo ryšys su Rusija yra formalus. Realūs pareiškėjo socialiniai ryšiai yra Lietuvoje, kur gyvena jo sutuoktinė ir vaikai, yra palaidotas jo tėvas. Panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jis privalės išvykti į (duomenys neskelbtini), kurios pilietis yra. Šioje valstybėje jis neturi jokio turto, artimųjų ir tokiu būdu jis praras ryšį su žmona, vaikais, kurių priežiūra ir globa dėl amžiaus jam yra būtina. Pareiškėjo vertinimu, priimant Sprendimą nepakankamai atsižvelgta į tai, kad jis, pildydamas VSD pateiktą klausimyną, pabrėžė, jog nepritaria Rusijos Federacijos agresijai, kad Krymas iš tikrųjų priklauso Ukrainai.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad priimant Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota. Atsakovas paaiškino, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.

6. Atsakovas pabrėžė, kad išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta tarnyba Rusijos Federacijos kariuomenėje, lojalumu jai, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbu). Reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Atsakovas nesutiko, kad VSD 2023 m. gruodžio 28 d. išvada Nr. 18-13382 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir VSD Išvada) nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo.

7. Atsakovas nurodė, kad Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Iš Sprendimo turinio matyti, jog, nors esminis Sprendimo pagrindas ir yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius, ekonominius ryšius. Pažymėjo, kad grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Rusijos valstybės institucijoms. Pareiškėjo užpildytas klausimynas apie Krymo priklausymą nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Taip pat pareiškėjo nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje, bei nepaneigia Saugumo departamento konstatuotos galimos grėsmės.

8. Migracijos departamentas manė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Saugumo departamentas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

10. VSD atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis), 1998–2003 m. tarnaudamas Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teigė, kad pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje gali būti išnaudojamas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei. VSD vertinimu, priimant Sprendimą nebuvo pažeisti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą – panaikino skundžiamą Sprendimą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 622,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2308-LNGK-0311 pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs Rusijoje. Migracijos departamentas gavo Saugumo departamento 2023 m. gruodžio 28 d. išvadą Nr. 18-13382 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

13. Teismas nurodė, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Saugumo departamentas pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja tik su faktine aplinkybe, kad pareiškėjas 1998–2003 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenės aviacijos padalinyje (buvo inžinierius), turėjo majoro laipsnį ir todėl jis yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos (taip nurodyta VSD Išvadoje) režimo jėgos struktūroms.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, aiškiai nurodė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau, vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę, nei atsakovo, nei Saugumo departamento šie klausimai nebuvo analizuojami šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika kontekste. Teisėjų kolegija nepritarė atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, jog grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu (realia galimybe įgyvendinti) Rusijos valstybės institucijoms. Teismo vertinimu, visus klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip bendrą visumą. Nagrinėjamu atveju nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nurodymas, jog Krymas priklauso Ukrainai, liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos politikai pažiūras, naudai.

15. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl pareiškėjo pavojingumo Lietuvos saugumui, pareiškėjo keliama grėsmė turėtų būti vertinama kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižlegiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju, sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, toks vertinimas nebuvo atliktas.

16. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėją su Rusijos Federacija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai, nenustatyta jokių aplinkybių (pareiškėjas nurodo, jog į Lietuvą atvyko būdamas šešerių metų, Lietuvoje įgijo išsilavinimą, dirbo Lietuvos įmonėse, jam paskirta senatvės pensija, Rusijos Federacijoje lankėsi prieš 20 metų), kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nėra informacijos ir apie tai, ar kokie nors pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, jog, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 1999 m. deklaruoja Lietuvoje, pareiškėjo sutuoktinė ir dukterys yra Lietuvos Respublikos pilietės, kurių gyvenamosios vietos deklaruotos Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo tėvas palaidotas Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2000 m. gegužės 24 d., nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 16 d., nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2006 m. spalio 31 d. ir nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikoje dirbo ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos, jam paskirta senatvės pensija. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas nevertino šių aplinkybių proporcingumo aspektu. Teismo įsitikinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris itin ilgą laiką gyveno (-a) Lietuvos Respublikoje, kurio vaikai čia gyvena, kuriam dėl garbaus amžiaus (duomenys neskelbtini) ir sveikatos būklės yra reikalinga artimųjų priežiūra, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.

18. Teismas konstatavo, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Į Sprendimą buvo perkelta Saugumo departamento išvada, kad, atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

III. 19. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis būtų atlikęs konkrečius veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

20.2. Kaip nurodyta VSD Išvadoje, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariuomenės aviacijos padalinyje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos.

20.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad leidimas nuolat gyventi suteikia ilgalaikio gyventojo statusą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A585-1810/2010 patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose. Užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai.

20.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamu Migracijos departamento sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir tai, ar yra Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) įtvirtinti pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti užsienietį į kilmės valstybę.

20.5. Teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl šeimos ryšių ir kt. turėtų būti įvertinamos sprendžiant išsiuntimo klausimą. Nustačius, kad užsieniečio negalima išsiųsti, bus sprendžiamas klausimas dėl jo tolesnės teisinės padėties (pvz., nacionalinės vizos išdavimo). Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

20.6. Pareiškėjo užpildytame klausimyne nurodyta informacija apie Krymo priklausymą nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės remiasi argumentais, kurie buvo išdėstyti pareiškėjo skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, o ne objektyviais duomenimis, apeliaciniame skunde neatsižvelgiama į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (ilgalaikis gyvenimas, gyvenamoji vieta Lietuvoje, vaikai ir sutuoktinė – Lietuvos Respublikos piliečiai). Apeliaciniame skunde nurodomos faktinės aplinkybės – pareiškėjo tarnyba 1998–2003 m. Rusijos Federacijos kariuomenės aviacijos padalinyje neatitinka tikrovės. Pareiškėjas tarnybą baigė 1998 m., nuo 1999 m. turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, 1999–2003 m. jis dirbo Lietuvoje ir Rusijos Federacijos kariuomenėje netarnavo. Apeliantas nepagrįstai ignoruoja pareiškėjo šeimos ryšius Lietuvoje, skundžiamas Sprendimas ir apeliacinis skundas nėra motyvuoti, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

24. VSD nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose išaiškinta, kad užsienietis, siekdamas paneigti savo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai, privalo įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurios neabejotinai liudytų užsieniečio akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą; tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjas privalėjo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame Migracijos Departamento Sprendime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, neabejotinai liudijančių jo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos valdžiai, ir įrodymais jų nepagrindė, todėl savo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai jis nepaneigė. Teismas nepagrįstai akcentavo pareiškėjo klausimyne pateiktus atsakymus dėl Krymo ir dėl karinės agresijos Ukrainoje, kaip neva turinčius svarbią reikšmę šiai bylai. Pareiškėjo tarnyba Rusijos Federacijos kariuomenėje lemia tai, kad jis gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, kuris, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 24S15000, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pareiškėjas turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Nr. LT7446964, kuris galiojo iki 2023 m. rugsėjo 19 d. (pareiškėjo skundo priedas Nr. 1). Kaip nurodyta skundžiamame Sprendime, leidimas nuolat gyventi buvo išduotas UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

27. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu, kad būtų pratęstas jo leidimas gyventi Lietuvoje. 2023 m. birželio 26 d. užpildė Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriame, be kita ko, nurodė, jog kad 1998–2003 m. tarnavo Kaliningrade, aviacijos padalinyje, buvo inžinierius, turėjo majoro laipsnį.

28. VSD 2023 m. gruodžio 28 d. išvadoje Nr. 18-13382 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ nurodė, jog pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

29. Migracijos departamentas Sprendime nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs Rusijoje, savo gyvenamąją vietą nuo 1999 m. jis deklaruoja Lietuvoje, pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1999 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėjo. Pareiškėjo dukterys yra Lietuvos Respublikos pilietės, kurių gyvenamosios vietos deklaruotos Lietuvos Respublikoje. Yra duomenų, kad pareiškėjas nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2000 m. gegužės 24 d., nuo 2001 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 16 d., nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2006 m. spalio 31 d. ir nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikoje dirbo ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Klausimyne užsienietis nurodė, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau, Migracijos departamento vertinimu, tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas 1998–2003 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenės aviacijos padalinyje (buvo inžinierius), turėjo majoro laipsnį ir todėl jis yra potencialus verbavimo taikinys Baltarusijos (taip nurodyta Sprendime) režimo jėgos struktūroms. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip stiprūs ir ilgalaikiai, tačiau šie ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, leidimo nuolat gyventi panaikinimas pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

30. Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES nuostatas ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (žr. šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1042-624/2024; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1373-575/2024).

31. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje dėl Direktyvos nurodoma, kad pagrindinis šios Direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos Direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (žr. 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, Nr. C-636/16, 23 ir 24 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją).

32. Direktyvos 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

33. Direktyvos 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje nėra pateikiama.

34. Dėl visuomenės saugumo ESTT yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., pvz., 1999 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Sirdar, Nr. C-273/97, 17 p.; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo byloje Kreil, Nr. C-285/98, 17 p.; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Albore, Nr. C-423/98, 18 p.; 2003 m. kovo 11 d. sprendimo byloje Dory, Nr. C 186/01, 32 p.). ESTT taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., pvz., 1984 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Campus Oil ir kt., Nr. C-72/83, 34 ir 35 p.; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Werner, Nr. C-70/94, 27 p.; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Albore, Nr. C-423/98, 22 p.; 2001 m. spalio 25 d. sprendimo byloje Komisija prieš Graikiją, Nr. C-398/98, 29 p.).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindų, numatytų Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje.

36. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį administracinį sprendimą, sukeliantį asmeniui materialias teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remtis vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság ir kt., Nr. C-159/21). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad šiuo atveju Migracijos departamentas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos administracine tvarka sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

38. Iš skundžiamo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas gyventi nuolat šalyje, matyti, kad Sprendimas tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindų, numatytų Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjui, tiek jo šeimos nariams, yra itin formalus, pagrįstas iš esmės tik VSD Išvadoje nurodytais duomenimis, šių duomenų išsamiai neįvertinus pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., Sprendime paminėjo, kad pareiškėjas nurodė nepritariąs Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, ir kad Krymas priklauso Ukrainai, įvertino pareiškėjo šeiminę padėtį ir darbo Lietuvoje laikotarpius, nurodė, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip stiprūs ir ilgalaikiai), iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas, taip pat kad buvo vertinta grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė ir padariniai pareiškėjo teisinei padėčiai. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Sprendime ir VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu, o kitų, individualizuotų argumentų, kuriais remiantis Sprendime būtų grindžiamas jo proporcingumas, iš esmės nepateikiama.

39. Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

40. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 45 punkte nurodyta, jog į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 2) į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka; 4) į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013; 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, jog asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu (žr., pvz., 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Tačiau Migracijos departamentas Sprendime nesprendė ir nevertino klausimo dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, taigi neišsprendė pareiškėjo prašymo.

44. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.). Nagrinėjamu atveju nebuvo išspręstas pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, todėl Sprendimas iš dėl šios priežasties negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

46. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

47. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

48. Pareiškėjas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto dydžio. Vis dėlto įvertinus tai, jog atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nėra dėstomi nauji argumentai, nenurodyti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, ar pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, pagrįstomis ir realiai turėtomis pareiškėjo bylinėjimosi išlaidomis bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pripažintina 300 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys