2016-02-22 Nr. AB-4223-3-64-3-00449-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-926-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00449-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 6–8).

Nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kalint Šiaulių TI buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo: gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau nei numatyta teisės aktuose, kamerose nebuvo taburečių, spintelių, drabužių pakabos, tualetinių reikmenų spintelės. Kamerose buvo tualetas, tačiau nebuvo unitazo – grindyse tik skylė, sanitarinio mazgo ventiliacija nebuvo atskirta nuo gyvenamosios patalpos, todėl teko gyventi antisanitarinėmis ir nežmoniškomis sąlygomis. Dėl prasto kamerų apšvietimo nusilpo regėjimas. Kamerų sienos padengtos pelėsiu, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nuolat buvo drėgna, žiemos metu – šalta. Per 2 metus nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius santuokinius pasimatymus, tuo pažeidė teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, patyrė psichologinę kančią, diskomfortą, sveikatos sutrikdymą. Laikymo sąlygas Šiaulių TI laiko nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalauja atlyginti jam padarytą neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą (b. l. 18–26) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir skundą atmesti.

Nurodė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau, atsakovo nuomone, tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, jog laikomų kameroje asmenų skaičius per parą kinta, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto.

Nurodė, kad Šiaulių TI deda pastangas, kad suimtieji ir nuteistieji per mažo ploto sąlygomis būtų kuo trumpiau, atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė, kad mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensavo nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. per dieną, nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 2 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Paaiškino, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI netaikytini, dėl ko negalima konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, santykinės oro drėgmės bei temperatūros.

Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka. Esant jų prašymui, išduodamas valymo inventorius. Pelėsis kamerose atsiranda dėl pačių nuteistųjų pasirinkto elgesio, t. y. nesirūpinimo kamerų švara ir tvarka. Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remontai neturi ilgalaikio efekto.

Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Nurodė, kad Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis, nesukėlęs jam ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Teiginiai, kad kamerose trūksta inventoriaus, sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, dėl pasimatymų nesuteikimo yra nepagrįsti. Šiaulių TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Prašė taikyti reikalavimo senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 91–97) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė S. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. buvo kalinamas Šiaulių TI.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas skundėsi, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą bei kitus higienos normos reikalavimus nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Šiaulių TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Šiaulių TI pradžios, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 9 d. Teismas atsižvelgė į CK1.131 straipsnio 2 dalies nuostatą. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. vasario 9 d. taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, buvo reikšmingas pareiškėjo buvimas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d. kamerose Nr. 9, 20, 21, 95. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 455 dienas. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Padaryta išvada, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 26 d., 455 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose.

Pareiškėjo skunde buvo nurodyta, kad kamerose nebuvo taburečių, sieninės pakabos viršutiniams drabužiams, spintelių, tualetinių reikmenų spintelės. Detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos. Šis teisės aktas, be kita ko, nustato laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius. Aplinkybės, glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, paprastai vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 24 d. pažymoje Nr. 62/08-316 „Apie S. Š.“ laikymo sąlygas“ nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas), taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų, sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai), tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Taigi konstatuota, kad iš turimų įrodymų galima spręsti, jog kamerose buvo taburečių, sieninė viršutinių drabužių pakaba, spintelių, tualetinių reikmenų spintelė sanitariniame mazge.

S. Š. savo teisių pažeidimus taip pat grindė aplinkybėmis, jog kamerose buvo šalta, neužtikrintas natūralus ir dirbtinis jų apšvietimas, ant sienų buvo pelėsis, buvo netinkama ventiliacija, tvyrojo drėgmė. Tokiomis kalinimo sąlygomis buvo sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai suvaržytos jo teisės. Teismas nurodė HN 76:2010 6 ir 2 punktų nuostatas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose jis buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nes jose nebuvo užtikrinta natūrali ir dirbtinė apšvieta, ventiliacija, oro drėgmė, sanitarinis mazgas neturi atskiros vėdinimo sistemos, sanitariniame mazge nebuvo unitazo. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

Į bylą atsakovo atstovo pateikti dokumentai iš dalies patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes kamerose Nr. 9 ir Nr. 95 dėl apšvietos, pelėsio, drėgmės, oro temperatūros bei sanitarinių mazgų būklės. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad kameroje Nr. 9 nustatyti HN 76:2010 62, 22, 23, 26 punktų pažeidimai (2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktas Nr. EP-105). Kameroje Nr. 95 nustatyti HN 76:2010 56, 62, 22, 26 punktų pažeidimai (2012 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktas Nr. EP-105). Įrodymų dėl nurodytų pažeidimų pašalinimo pareiškėjui kalint minėtose kamerose laikotarpiais 2012 m. vasario 11 d. – 2012 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. – 2013 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas teismui nepateikė. Jokių įrodymų apie kitų kamerų būklę, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, atsakovas nepateikė, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų apšvietos, ventiliacijos, oro drėgmės, sanitarinių mazgų būklės laikytos įrodytomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistema, nebuvo įrengtas unitazas, o tik grindyse skylė. HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitariniame mazge buvo įrengtas unitazas, o taip pat, jog sanitarinis mazgas turėjo atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Šiaulių TI jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai. Nuteistųjų teisę į ilgalaikius pasimatymus yra užtikrinama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, todėl būtina garantuoti tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo, atitinkantis įstatymų keliamus reikalavimus, galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą. Pažymėta, kad šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens, atitinkančio įstatymų keliamus reikalavimus, priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis. Kiekvienu konkrečiu atveju ši teisė gali būti realizuojama įstaigos administracijos darbuotojams pateikiant prašymą dėl pasimatymo suteikimo. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, o Šiaulių TI būtų atsisakęs suteikti pareiškėjui pasimatymą. Pareiškėjo teisinė padėtis jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo suimtasis. Suimtųjų teisę pasimatyti reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau tekste – SVĮ) 22 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Ilgalaikiai pasimatymai SVĮ nenumatyti, taigi, pareiškėjas neatitiko įstatymų keliamų reikalavimų (dėl teisinės padėties) teisei į ilgalaikius pasimatymus Šiaulių TI realizuoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmesti kaip nepagrįsti, o Šiaulių TI neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

Pareiškėjas tvirtino, kad kalinimo sąlygos Šiaulių TI pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Byloje nustatyta, kad Šiaulių TI, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą pareiškėjas buvo kalinamas 455 dienas. Taip pat byloje nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, santykinio oro drėgnumo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, tačiau nesant duomenų apie kalinimo sąlygų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatai, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-646-422/2015).

Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, santykinio oro drėgnumo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu. Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Šiaulių TI būtų ženkliai pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 500 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkintas.

III. Pareiškėjas S. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 102–105) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas neįvertino ir nepagrindė konkrečių teisės normų pažeidimo dėl valstybės valdžios institucijos darbuotojų neveikimo taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Taip pat nuvertino pažeidimų įtaką pareiškėjo patirtiems nepatogumams ir sveikatos sutrikimams.

Pažymi, kad CK nenustato atskiros tvarkos, jog senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Todėl teismas turėjo nagrinėti visą nurodytą laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, prieštarauja teismų formuojamai praktikai. Atkreipia dėmesį, kad EŽTT yra ne kartą pažymėjęs, jog Konvencijos 3 straipsnis yra pažeidžiamas, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia saugių sąlygų sveikatos būklei. Suėmimo metu Šiaulių TI pareiškėjas per parą galėjo būti lauke tik 1 val.

Pareiškėjas vadovaujasi CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.250 straipsniu. Pažymi, jog EŽTT Canali byloje skyrė 9 855 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius įkalinimo sąlygomis, daug geresnėmis nei pareiškėjo byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110–113) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Teigia, kad Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Be to, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad išduodama patalynė yra nepilna, čiužiniuose bei pagalvėse, kuriuos išduoda, pilna parazitų, kas nebuvo nurodyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo laikymo aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Nors pareiškėjas tvirtina, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. vasario 9 d. pritaikė ieškinio senatį ir konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjui 455 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose, kamerose buvo netinkama kamerų apšvieta, ventiliacija, oro drėgmė, netinkama sanitarinių mazgų būklė, be to, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitariniame mazge nebuvo įrengtas unitazas, o taip pat, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigdamas, kad ieškinio senaties terminas neturėjo būti taikomas, o jo skundas turėjo būti patenkintas ir priteista visa prašoma suma neturtinei žalai atlyginti, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad atsižvelgiant į Šiaulių TI pateiktas pažymas (b. l. 28–39), matyti, jog pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktu nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, be to, atsižvelgiant į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuotus HN 76:2010 pažeidimus ir tai, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl kamerų būklės, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų apšvietos, ventiliacijos, oro drėgmės, sanitarinių mazgų būklės, unitazo ir atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos neįrengimo laikytinos įrodytomis. Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl teiginių, kad kamerose nebuvo baldų ir pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus) laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje norma – 3,6 kv. m.

Be to, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekdavusį plotą kamerose, pagrįstai neatėmė baldų ir kitų įrenginių ploto, tačiau, nustatęs pareiškėjui tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgė nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimams pritaikyto ieškinio senaties termino, pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. Š. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. vasario 10 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 16), atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 18–26). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų padarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. vasario 9 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 28 000 Eur, ir dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 4 095 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 095 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui S. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 095 Eur (keturis tūkstančius devyniasdešimt penkis eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė