2020-12-02 Nr. AB-22799-3-62-3-00972-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3464-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00972-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) Kybartų sektoriaus, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 17 d. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje atliko netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi buvo laikomas ankštose 12 kv. m patalpose su 3-4 asmenimis, dėl to turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Kamerose Nr. 5 ir Nr. 7 trūko kėdžių, dėl to nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai dengti perteklinėmis grotomis, per kurias nepateko dienos šviesa. Patalpose nebuvo mechaninio vėdinimo, kaupėsi drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas, buvo tarakonų. Vasaros metu kamerose buvo karšta, žiemą – šalta. Karštas vanduo kamerose netiekiamas, praustuvė sulūžusi, pareigūnų iškvietimo mygtukai neįrengti. Sanitariniuose mazguose buvo nešvaru, sienų dažai ir tinkas atšokę, sanitariniai įrenginiai techniškai netvarkingi (sulūžę), neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, nes tualetų kabinose nėra galimybės užsirakinti, o dušuose neįrengtos kabinos. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti ir laikyti asmeninius drabužius, todėl juos džiovino gyvenamojoje patalpoje. Minkštas inventorius buvo keičiamas tik kartą per savaitę, papildomas minkštas inventorius (čiužinio užvalkalas, antra paklodė ir pagalvės užvalkalas) neišduodamas. Minkštasis lovos inventorius tik dezinfekuojamas, tačiau nėra išvalomas (išskalbiamas). Pasivaikščiojimų kiemelis mažas, jame netinkamai įrengtos (neatitvertos) krepšinio ir futbolo aikštelės, todėl nebuvo galimybės pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas eilę kartų žodžiu ir raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau į prašymus nebuvo reaguojama. Dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad visi jo nurodomi pažeidimai buvo nustatyti 2017 metais ir įvardinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus A. N. 2017 m. birželio 30 d. ataskaitoje Nr. 2017/1-63 ir buvo rekomenduota imtis priemonių užtikrinant nustatytų pažeidimų pašalinimą, tačiau iki šios dienos Kybartų pataisos namai nesiėmė jokių priemonių šalinant pažeidimus.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN Kybartų sektorius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Dirbtinis apšvietimas visose kamerose yra ne mažesnis nei 200 lx. Langai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus, taip pat įrengta vėdinimo sistema. Patalpų remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pataisos namuose įrengta šildymo sistema palaiko pastovią oro temperatūrą patalpose. Patalpas valo patys jose laikomi asmenys, tuo tikslu jie aprūpinami valymo priemonėmis. Nuteistieji baldais bei inventoriumi aprūpinami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis. Pataisos namai neturi duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukai kamerose neveikė. Pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta 2016 metais. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbti būrio dušinėje grafike nustatytu nuteistųjų maudymosi laiku. UAB „Dezinfa“ pataisos namuose atlieka nuolatinę parazitų kontrolę bei naikinimą. Į pataisos namus atvykusiam nuteistajam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė, antklodė, du patalynės komplektai. Minkštasis inventorius nuteistiesiems yra išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų patalynė skalbiama centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja. Pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nediagnozuota. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 7 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto trūkumo ir baldų užimamo ploto (lovų skaičiaus) laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Teismas bylos dalį nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatęs, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-504-505/2017 kurioje pareiškėjas, be kita ko, prašė priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto trūkumo, lovų skaičiaus kamerų tipo patalpose Nr. 5 ir Nr. 7.

8. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui taikyti trejų metų ieškinio senatį, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymą ir atnaujinimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų taikymo aspektu, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą kreipėsi 2019 m. gegužės 2 d., praleisdamas senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., CK). Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl susidorojimo baimės yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Marijampolės PN pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. taikė ieškinio senatį ir šią skundo reikalavimo dalį atmetė.

9. Teismas, vertindamas skundo reikalavimo už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. pagrįstumą, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, atkreipdamas dėmesį į įrodinėjimo taisykles tokio pobūdžio bylose, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktais, pagal kuriuos pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m, pažymėdamas, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų, kamerų tipo patalpų plotą ir laikomų asmenų skaičių, sprendė, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

10. Teismas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimų kontekste įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, atmetė skundo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, oro temperatūra, neįrengta mechaninė vėdinimo sistema, patalpose kaupėsi drėgmė ir pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių (gyvenamųjų patalpų ir sanitarinio mazgo būklės) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

12. Teismas atmetė skundo argumentus dėl kėdžių trūkumo ir dėl to nesudarytos galimybės pavalgyti prie stalo, nes nustatė, kad pareiškėjas jo nurodytose kamerose Nr. 5 ir Nr. 7 buvo laikomas vienas.

13. Teismas higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimo kontekste įvertinęs Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo įrašus, nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip deklaratyvius.

14. Teismas atmetė skundo teiginius dėl šilto vandens netiekimo, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Pagal higienos normos HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų patalpas.

15. Teismas nenustatė pareiškėjo teisės pažeidimo dėl neužtikrinto privatumo sanitarinio mazgo ir dušo patalpose, akcentuodamas, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rakinama spyna, taip pat dušo bei persirengimo patalpų įrengimo su pertvaromis.

16. Teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentus dėl mažų kiemelių vertino kaip nepagrįstus.

17. Teismas atmetė skundo teiginius dėl nešvaraus minkšto inventoriaus higienos normos HN 134:2015 40 punkto kontekste bei įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 28 d. patikrinimo aktą ir Kybartų PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 7 d. įsakymu patvirtintą Naudojimosi dušo paslaugomis grafiką.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, pažymėjo, kad atsakovo atstovas neprivalo nuteistajam iš karto išduoti du komplektus patalynės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl neišduoto minkšto inventoriaus. Vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

19. Teismas, atsižvelgdamas į Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 ir 6 punktus, nenustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų džiovinant asmeninius drabužius ar avalynę, vertino, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

20. Teismas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkto kontekste vertino, kad pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie pareigūnų iškvietimo sistemą, tačiau nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

21. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į skundus), nes pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai. Teismas nustatė, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, pataisos namų administracija jo prašymus dėl inventoriaus (čiužinio, pagalvės, tualeto dangčio, kibiro) pakeitimo tenkino.

22. Teismas likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus vertino kaip perteklinius, kurie neturi juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

23. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus 2019 m. gegužės 23 d. pažymos Nr. 14/07K-814 teismas nustatė, kad pareiškėjas vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, jam diagnozuotas priklausomybės sindromas, todėl vertino, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti ir dėl šių medžiagų poveikio bei abstinencijos po vartojimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

24. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 26. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – priimtą nagrinėti skundo dalį patenkinti visiškai, t. y. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN Kybartų sektoriaus, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai taikė senatį daliai skundo reikalavimų. Pareiškėjas senaties termino praleidimą grindė tuo, kad bijojo atsakovo susidorojimo. Akivaizdu, kad pradėjus bylinėtis su įkalinimo įstaiga, kurioje pareiškėjas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, jo kalinimo sąlygos, bendras psichologinis klimatas nepagerėtų. Be to, turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad atliekančio laisvės atėmimo bausmę pareiškėjo priėjimas prie teisinės duomenų bazės apsunkintas. Todėl teismas kreipimosi į teismą termino praleidimo priežastis turėjo pripažinti svarbiomis ir šį terminą atnaujinti.

28. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Seimo kontrolieriaus ataskaita, kurioje konstatuota eilė pareiškėjo nurodytų pažeidimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad skundas neįrodytas. Visos sąlygos atsakovo atsakomybei atsirasti nustatytos Seimo kontrolieriaus ataskaitoje, todėl teismas be jokio pagrindo nusprendė, kad pareiškėjo patirta žala neesminė ir neatlygintina.

29. Pareiškėjo teigimu, jo prašoma priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka protingumo kriterijų.

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovo atstovas, akcentuodamas CK nustatytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ieškinio senaties taikymo aspektu, pažymi, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų turėjo jausti jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklaususių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti trejų metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

32. Atsakovo atstovas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Marijampolės PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

33. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto, nutraukęs bylos dalį pagal pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d., daliai skundo reikalavimo taikęs ieškinio senatį, taip pat nenustatęs būtinų valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai daliai skundo reikalavimų taikė senatį, nes jo skunde nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismas nepagrįstai atmetė skundą, nes Seimo kontrolieriaus ataskaita, kurioje konstatuota eilė pareiškėjo nurodytų pažeidimų, patvirtina skundo pagrįstumą. Pareiškėjo teigimu, jis dėl skunde nurodytų pažeidimų turi teisę į protingumo kriterijų atitinkantį 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad į teismą jis kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau teigia buvus svarbioms priežastims šį terminą atnaujinti: susidorojimo baimę bei apribotą priėjimą prie teisinės duomenų bazės.

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

41. Nagrinėjamu apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą.

42. Pareiškėjo teiginiai dėl ieškinio senaties netaikymo nepagrįsti: pataisos įstaigos pareigūnai, išskyrus teisės aktais nustatytus atvejus, neturi pareigos supažindinti nuteistųjų su teisės aktais ar teismų sprendimais, o kita vertus, pareiškėjas ir nedetalizavo, kokie apribojimai ir kokios informacijos trūkumas kliudė laiku realizuoti savo teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo; byloje nėra jokių duomenų, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui susidorojimu, jei pareiškėjas kreiptųsi į teismą, kas, be to, atsižvelgiant į tikrai didelį tokio pobūdžio bylų kiekį teismuose, nėra nei įtikima, nei prasminga.

43. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Be to, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad visos sąlygos atsakovo atsakomybei atsirasti nustatytos Seimo kontrolieriaus ataskaitoje, kurios pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl yra pagrindas konstatuoti skunde nurodytus pažeidimus.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kurias kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Seimo kontrolieriaus ataskaitos, tačiau konkrečių argumentų, kokios aplinkybės nebuvo įvertintos, nenurodė, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

47. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jų nebekartoja.

48. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

49. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų – neteisėtų Marijampolės PN Kybartų sektoriaus veiksmų ir neturtinės žalos.

50. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė