P-261-77-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P261-77/2012

Procesinio sprendimo kategorija 4-08-3-02847-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. Ž. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisė pažeidimo byloje Nr. N575-2050/2011.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarimu pripažino J. Ž. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus ir skyrė jam subendrintą nuobaudą – 3000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Nuobauda skirta už tai, kad J. Ž. 2010 m. rugpjūčio 12 d., 11 val., Sodų g. 32, Panevėžyje, vairuodamas UAB „Vectum“ priklausantį automobilį MAN 19.320, manevruodamas užvažiavo ant šaligatvio, vejos, ir apgadino šaligatvio plyteles, veją, iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Apeliaciniu skundu J. Ž. prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

II. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi J. Ž. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija nurodė, jog byloje pateikta eismo įvykio vietos schema (b. l. 17), apgadinto šaligatvio ir vejos nuotraukos (b. l. 18-20) patvirtina, kad šaligatviui ir vejai padaryta žala akivaizdi – plytelės pakankamai dideliame plote išardytos, dalis jų suskilę, veja stipriai išvažinėta. Vien aplinkybė, kad neįvardintas konkretus padarytos žalos dydis ar neapklausti namo gyventojai, nepaneigia paties žalos padarymo fakto. Teismas nepagrįstu pripažino apelianto teiginį, kad jo veika turėtų būti vertinama kaip padaryta esant būtinajam reikalingumui (ATPK 17 str.) – byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo kilusi grėsmė kitiems įstatymų saugomiems gėriams ar kad išvengta žala buvo didesnė, negu apelianto padaryta. Teismas padarė išvadą, kad J. Ž. veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

Teismas pažymėjo, kad Kelių eismo taisyklių 3 punkte numatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Todėl J. Ž., būdamas eismo dalyviu ir turėdamas vairuotojo pažymėjimą, privalėjo šią nuostatą žinoti ir turėjo suprasti, kad automobiliu apgadindamas kitiems asmenims priklausantį šaligatvį, sukėlė eismo įvykį. Teismas nurodė, kad atsakomybėn traukiamas asmuo paaiškinime pareigūnams (b. l. 21) nurodė, kad įvykio vietoje nepasiliko, kadangi skubėjo nuvežti į parduotuves krovinį, kas rodo, jog asmuo iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai. Liudytojos O. M. paaiškinimas pareigūnams (b. l. 22) papildo anksčiau minėtus įrodymus ir sustiprina įsitikinimą dėl J. Ž. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šios liudytojos paaiškinimai nagrinėjamuoju atveju nėra esminiai, todėl vien ta aplinkybė, kad ji nebuvo apklausta teismo posėdyje, teismo nuomone, nesudaro pagrindo naikinti priimto procesinio sprendimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakako išvadai, jog J. Ž. iš įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, tą padarė sąmoningai, suvokdamas, kad padarė žalą ir nukentėjusio asmens įvykio vietoje nebuvo.

Teismas pažymėjo, kad J. Ž. skirta minimali ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, todėl švelnesnės nuobaudos skyrimas galėtų būti siejamas su ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 301 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas visetas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007).

Nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Teismas nurodė, kad apelianto darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti skirti apeliantui mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (žr., pvz.: administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N3-34/2007, Nr. N1-413/2007), ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą.

Kitos apelianto nurodytos aplinkybės (rūpinimasis nepilnamečiu sūnumi, žmonos ir paties apelianto sveikata, paimta paskola ir pan.) taip pat nelaikytinos išskirtinėmis, ypatingai švelninančiomis pažeidėjo atsakomybę ir nesudaro pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.).

Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

III. J. Ž. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje.

Prašyme nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo pripažintinas pažeidusiu ATPK 127 straipsnio 2 dalį yra tada, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas žalos padarymo fakto netyrė. Teigia, kad šaligatvio plytelės nėra apgadintos, o liudytoja O. M. pačio įvykio nematė.

Pažymėjo, kad liudytoja O. M. nebuvo apklausta teismo posėdyje.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimu konstatavo, kad iš Konstitucijos kylančios garantijos asmenims, traukiamiems administracinėn atsakomybėn, kai gresianti sankcija prilygsta griežtumu kriminalinei bausmei, gali būti nustatytos įstatymuose, įtvirtinančiuose šias sankcijas. J. Ž. atžvilgiu turėjo būti taikomos procesinės garantijos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse. Tai, yra, turėjo būti sudaryta galimybė iškviesto į teismo posėdį liudytojo apklausos metu užduoti O. M. klausimus, tačiau vienintelė liudytoja teismo posėdyje nebuvo apklausta. Teismo posėdis vyko ne ilgiau kaip 5 minutes, nutarimas buvo surašytas ir J. Ž. atiduotas dar po 5 minučių. Tą pačią dieną teisme teisėja D. Š. 9 val., kartu su J. Ž. byla, nagrinėjo dar 5 asmenų administracinių teisės pažeidimų bylas, todėl teismo posėdis buvo formalus. J. Ž. nebuvo išaiškinta, kad jis gali pakviesti liudytoją, kuris patvirtintų jam naudingas aplinkybes.

Lietuvoje formuojama teismų praktika nustato, kad administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriose gali būti skiriama administracinė nuobauda, savo griežtumu prilygstanti kriminalinei bausmei, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti suteikiamos iš esmės tokios pačios teisės kaip ir kaltinamajam baudžiamojoje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-259/2003; Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 64-67). Šios teisės inter alia garantuojamos ir tarptautinės teisės aktais. Viena iš tokio asmens teisių – apklausti kaltinimo liudytojus, užduoti jiems klausimus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas; administracinė byla Nr. N3-l6/2005). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas nustato, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Rašytinių asmenų paaiškinimų negalima prilyginti liudytojų parodymams, nes liudytojų parodymai ir kiti bylos dokumentai yra savarankiškos įrodinėjimo priemonės (Administracinių teismų praktika Nr. 2, 320 p.) (administracinė byla Nr. N3-1928/2006).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Teismo sprendimu išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, jog nagrinėjamu atveju procesą prašoma atnaujinti remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai.

Įvertinus bylos aplinkybes šiuo aspektu konstatuotina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo iš esmės kelią klausimą ne dėl materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo, bet dėl faktinių aplinkybių nustatymo, t. y. dėl to, ar eismo įvykio metu buvo padaryta kitiems asmenims žala. Būtent šios faktinės aplinkybės nustatymas yra reikšmingas konstatuojant ar J. Ž., pažeidęs KET 9 ir 130 punktų reikalavimus, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, jog nustatant minėtą aplinkybę buvo remtasi 2010 m. rugpjūčio 12 d. eismo įvykio vietos schema.

Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog aukščiau minėti pareiškėjo argumentai, kuriais remiamasi prašyme dėl proceso atnaujinimo, yra atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 bei 10 punkto nuostatų pagrindu.

Teisėjų kolegija atmeta ir prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, kad buvo pažeista J. Ž. teisę į teisminę gynybą. Tokia pareiškėjo argumentacija išreiškia poziciją dėl teismo procesą reglamentuojančių teisės normų, kurios yra priskiriamos procesinių normų kategorijai, pažeidimo, o ne dėl materialinių teisės normų, kurios yra suprantamos kaip reglamentuojančios ginčo šalių tarpusavio santykius, bet ne teismo procesą, pažeidimo. Tuo tarpu nei Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, nei kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies punktai nenumato tokio proceso atnaujinimo pagrindo, kaip padarytas procesinių teisės normų pažeidimas, todėl pareiškėjų pateikiami argumentai nėra pagrindas proceso atnaujinimui.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog J. Ž. prašymas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2050/2011 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

atsisakyti atnaujinti procesą J. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2050/2011 pagal J. Ž. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Veslava Ruskan