2016-09-14 Nr. AB-17528-3-61-3-06116-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3527-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06116-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. G. (H. S. G.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. S. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Ministras) 2015 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. IV-1017, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, bei įpareigoti Ministrą atkurti H. S. G. Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau pateikė atsakovui dokumentus, patvirtinančius jo motinos L. C. (L./ L. K./ K.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (jo motinai Panevėžio apskrities valsčiuje 1921 m. kovo mėnesį buvo išduotas Lietuvos vidaus pasas). Pareiškėjas atsakovui taip pat pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad jo motina iš Lietuvos pasitraukė iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. pareiškėjas atsakovui nurodė, kad tėvų pasitraukimą į Pietų Afrikos Respubliką 1926 m. nulėmė istorinės–politinės priežastys, t. y. fašizmo įsigalėjimas Europoje, pasibaigęs holokaustu. Nei Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), nei Ministras negali paneigti to, kad žydams, nepasitraukusiems iš Lietuvos tarpukariu, grėsė mirtis. Grėsmė nebūtinai turi būti susijusi su okupaciniu režimu. Lietuva pareiškėjo senelių pasitraukimo metu nebuvo okupuota, tačiau būtina įvertinti individualią situaciją bei to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą. Pareiškėjo teigimu, visi Lietuvos gyventojai, gyvenę Lietuvoje po 1940 m. birželio 15 d., buvo pasmerkti sovietinio okupacinio režimo suponuojamiems žmogaus teisių apribojimams, o visi žydai, gyvenę Lietuvoje po 1941 m. birželio 22 d., buvo pasmerkti žūčiai. Pareiškėjo motina, kaip ir kiti žydai, išvykę iš Lietuvos iki 1941 m. birželio 22 d., išgelbėjo savo ir savo šeimos gyvybę. Toks išvykimas turi būti laikomas pasitraukimu, sietinu su išskirtinėmis aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo asmens valios. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ministras 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. IV-567 pareiškėjo sutuoktinei M. G. atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę. Priimant šį įsakymą, buvo vadovautasi ta pačia Pilietybės įstatymo redakcija. M. G. tėvas V. J. B. (V. J. B.) pasitraukė iš Krakių 1927 m. tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir H. S. G. motina.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) su skundu nesutiko ir atsiliepime (b . 13–15) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad H. S. G. turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Tai patvirtina Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 26 d. teikime Nr. (15/3-8)13P-347 nurodyta informacija apie pareiškėjo motinos L. C. (L./ L./ L. K./ K.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų pateikimą. Pareiškėjas yra Pietų Afrikos pilietis ir nėra pareiškęs ketinimų šios pilietybės atsisakyti, todėl vadovaujantis Pilietybės įstatymo nuostatomis, jis gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik jeigu atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktuose nustatytas išimtis. Pietų Afrikos Respublikos 2014 m. rugsėjo 3 d. rašte Nr. 15/2/1/1 VRM nurodyta, kad L. K. į Pietų Afriką atvyko 1922 m. gegužės 5 d. Papildomų dokumentų ar kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo motinos išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmusius jai taikytus žmogaus teisių apribojimus ar realią jų grėsmę, nepateikta. H. S. G. skunde nurodomi visuotinai žinomi istoriniai faktai yra sietini su dešimtmečiu ir dar vėlesniais Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos laikotarpiais, todėl negali būti vertintini kaip patvirtinantys pareiškėjo motinai 1922 m. kilusią realią grėsmę, privertusią pasitraukti iš Lietuvos teritorijos. Atsakovo nuomone, H. S. G. motinos išvykimas iš Lietuvos teritorijos neprilygintinas pasitraukimui iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 87–92) H. S. G. skundą patenkino iš dalies: panaikino Ministro 2015 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 1V-1017 ir įpareigojo VRM per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Teismas byloje nustatė, kad H. S. G. su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę kreipėsi į Ministrą; pažymėjo, kad turi Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, o jo tėvai, seneliai ar proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai (pilietis) ir iš Lietuvos į Pietų Afriką dėl istorinių–politinių priežasčių – fašizmo įsigalėjimo Europoje, pasibaigusio holokaustu, pasitraukė 1926 m.

Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrius 2014 m. spalio 27 d. rašte Nr. (15/3-8) 10K-48643 pareiškėjui nurodė, kad pateiktuose dokumentuose yra neatitikimų bei pažymėjo, kad jo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą ir 9 straipsnį galės būti nagrinėjamas pateikus papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad L. C. ir L. K. yra tas pats asmuo bei išsamų paaiškinimą, kas iš jo tėvų ar senelių ir kada pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir esant galimybei, pateikus šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų kopijas.

H. S. G. atstovė advokatė F. K. 2014 m. lapkričio 3 d. rašte Nr. 600 Migracijos departamentui paaiškino, kad pildydama prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nežinojo, jog L. K. į Pietų Afriką atvyko 1922 m. gegužės 5 d., mano, kad ši informacija nebuvo žinoma ir pareiškėjui; metai, kada šeima atvyko į Pietų Afrikos Respubliką, nėra lemiami sprendžiant H. S. G. pilietybės atkūrimo klausimą; jis gimė jau Pietų Afrikos Respublikoje. Pažymėjo, kad žydai gerokai nukentėjo nuo Lietuvos carinės okupacijos ir okupacijos po Pirmojo pasaulinio karo, daugelis jų buvo ištremti. Pareiškėjo atstovė prašė H. S. G. motinos pasitraukimo iš Lietuvos aplinkybes vertinti kaip išimtines, susijusias su ypatingomis istorinėmis ir politinėmis priežastimis, istoriniais politiniais motyvais. Pažymėjo, kad L. C. ir L. K. gimimo metų neatitikimas nėra didelis. L. K. 1921 m. kovo 15 d. išduotame pase nurodyta, kad jai yra 16 metų, tai reiškia, kad pareiškėjo motina galėjo būti gimusi 1905 m. arba 1906 m. Oficialiame Pietų Afrikos Respublikos dokumente pažymėta, kad L. K., kuri iš Lietuvos 1922 m. gegužės 5 d. atvyko į Pietų Afrikos Respubliką, pakeitė savo vardą į L. C.. Mano, kad pateikti dokumentai bei šis paaiškinimas leidžia daryti išvadą, jog L. (L.) K. ir L. C. (pavardė po santuokos) yra tas pats asmuo.

Valstybės saugumo departamentas, atsakydamas į Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus 2015 m. kovo 21 d. raštą Nr. (15/3-8)10K-16305, 2015 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 18-2769 nurodė, kad nenustatė aplinkybių, nurodytų Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje, dėl kurių gali būti atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę H. S. G..

Migracijos departamentas 2015 m. birželio 16 d. teikime dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Nr. (15/3-8)13P-180 Ministrui nurodė, kad H. S. G. atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytas sąlygas, nes pagal nurodytus duomenis, jo motina L. C. turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir iš Lietuvos į Pietų Afrikos Respubliką pasitraukė iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad nėra aplinkybių, nurodytų Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte, dėl kurių kurio nors iš išvardytų asmenų, taip pat ir pareiškėjo, Lietuvos Respublikos pilietybė negalėtų būti atkurta, ir pasiūlė ją atkurti H. S. G..

Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamentas 2015 m. liepos 2 d. rašte Nr. 12D-714 Migracijos departamentui išreiškė nuomonę, kad, atsižvelgiant į to meto istorines ir politines aplinkybes, pareiškėjo motinos L. C. išvykimas iš Lietuvos 1922 m. negalėjo būti nulemtas fašizmo įsigalėjimo.

Migracijos departamentas 2015 m. lapkričio 26 d. teikime dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. (15/3-8)13P-347 Ministrui pasiūlė netenkinti Pietų Afrikos Respublikos piliečio H. S. G. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę. Nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad L. C. iki 1990 m. kovo 11 d. išvykimas iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę nesusijęs su ypatingomis priežastimis, sietinomis su okupacijos laikotarpiu, istoriniais, politiniais motyvais, t. y. priežastimis, sudarančiomis pagrindą pasitraukimą iš Lietuvos vertinti kaip išimtinį atvejį ir negali būti laikomas jos pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl H. S. G. neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Kadangi pareiškėjui negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakęs kitos valstybės pilietybės.

Vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgęs į Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 26 d. teikimą Nr. (15/3-8)13P-347, pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, skundžiamu 2015 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. IV-1017 netenkino H. S. G. prašymo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, 2, 3 ir 4 punktuose įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (2 p.); yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.). Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad, pagal įstatymų leidėjo valią, pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Išimtis iš bendros taisyklės, t. y. galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Seimo buvo apibrėžta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose. Sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis.

Administracinėje byloje esanti Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikta L. K. 1921 m. kovo mėnesio išduoto vidaus paso registracijos kortelės kopija patvirtina, kad šiam asmeniui 1921 m. buvo išduotas vidaus pasas, taigi, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 1 punktu, šis dokumentas laikytinas patvirtinančiu L. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Šio asmens giminystės ryšį su pareiškėju patvirtina nesutrumpintas H. S. G. gimimo liudijimas bei Pietų Afrikos Respublikos pateiktas 2014 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 15/2/1/1, kuriame nurodyta informacija, kad atvykus į Pietų Afriką L. K. vardas buvo pakeistas į L. C.. Ginčo dėl to administracinėje byloje nekyla. Kadangi H. S. G. yra Pietų Afrikos Respublikos pilietis ir savo prašymą grindžia giminystės ryšiais su asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar jis gali būti laikomas atitinkančiu Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatą.

Įstatymų leidėjas sąvokos „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ apibrėžimą įtvirtino Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Tokiu asmeniu laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Taigi, įvertinus ginčo sąvokas lingvistiniu metodu, būtų galima manyti, kad žodžiai „pasitraukimas“ ir „išvykimas“ vartojami kaip sinonimai ir šios sąvokos gali būti sutapatinamos. Aiškindamas sąvoką „pasitraukimas“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-349/2014, pažymėjo, kad sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

Pareiškėjas nurodė, kad jo motina iš Lietuvos išvyko dėl istorinių politinių priežasčių, dėl fašizmo įsigalėjimo Europoje, pasibaigusiu holokaustu. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje skelbiamos informacijos matyti, kad užsienio šalių ir Lietuvos istoriografija paprastai nurodo šiuos holokausto Lietuvoje laikotarpius: 1) 1941 m. birželio pabaiga – 1941 m. lapkritis; šį laikotarpį galima padalyti į du smulkesnius periodus: a) 1941 m. birželio pabaiga – liepos vidurys, b) 1941 m. liepos pabaiga – lapkritis, 2) 1941 m. gruodis – 1943 m. kovas; 3) 1943 m. balandis – 1944 m. liepa. Lietuvos vyriausiojo archyvo tarnybos interneto svetainėje skelbiama informacija, kad žydų persekiojimas, getų steigimas ir masinis žydų žudymas prasidėjo nacistinės Vokietijos kariuomenei užėmus Lietuvą.

Pareiškėjas teigia, kad jo motina išvyko iš Lietuvos teritorijos dėl realios grėsmės, nes fašistinis režimas kartu su savo šalininkais įgyvendino maždaug šešių milijonų žydų persekiojimą ir sunaikinimą. Teismo nuomone, H. S. G. motinos išvykimas iš Lietuvos teritorijos patenka į nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Pareiškėjo motina pasitraukė iš Lietuvos į Pietų Afriką, pasitraukimo priežastys – istorinės politinės, dėl fašizmo įsigalėjimo Europoje, pasibaigusio holokaustu. Pareiškėjas yra asmens, kuris iš Lietuvos pasitraukė dėl jam keliamos grėsmės, palikuonis. Taigi jam gali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, jis gali būti laikomas atitinkančiu Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, jog H. S. G. atžvilgiu negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, todėl jis negali būti laikomas atitinkančiu Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatą. Ministras nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl skundžiamas 2015 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. 1V-1017 naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 94–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas neginčija to, kad pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjui gali būti netaikomas reikalavimas atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime cituoja LVAT praktiką, aiškinančią sąvoką „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, tačiau ja nesivadovauja. LVAT yra pažymėjęs, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos (2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administarcinėje byloje Nr. A756-1967/2013). Teismo cituotoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-349/2014 taip pat nurodyta, kad sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą – kaip išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės, kuri kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendimo pateisinti pareiškėjo galimybę turėti dvigubą pilietybę visiškai nemotyvavo.

Pareiškėjas H. S. G. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 100–102) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėjas pažymėjo tai, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas teisės normų aiškinimas niekuo nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į VRM praktiką pilietybės atkūrimo klausimais – pareiškėjo sutuoktinei M. G. tokiomis pat aplinkybėmis buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Pareiškėjas H. S. G., atstovaujamas advokatės F. K., 2016 m. liepos 22 d. pateikė teismui prašymą nutraukti administracinę bylą Nr. A-3527-756/2016, nes 2016 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsniai buvo pakeisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinė byla nutrauktina.

Pareiškėjas H. S. G. 2016 m. liepos 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą nutraukti administracinę bylą Nr. A-3527-756/2016 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad šį pareiškėjo prašymą surašė ir pasirašė H. S. G. atstovė advokatė F. K., kuri atstovauja pareiškėją pagal 2014 m. sausio 31 d. pasirašytą atstovavimo sutartį (b. l. 10). Pareiškėjo atstovė, surašydama minėtą prašymą, vadovavosi ABTĮ redakcija, galiojančia nuo 2016 m. liepos 1 d., taip pat prašyme paaiškino, kad bylą prašoma nutraukti ryšium su tuo, kad 2016 m. birželio 23 d. buvo pakeisti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsniai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos ABTĮ 103 straipsnio 4 punktas įtvirtina, jog teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo) (analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 101 str. 3 p.). Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį yra numatyta ABTĮ 50 straipsnio 1 dalyje (analogiška nuostata buvo įtvirtinta iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 52 str.).

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad aptartos ABTĮ normos (t. y. ABTĮ 101 str. 3 p. ir 52 str.) skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal ABTĮ 133 straipsnį, šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1356-492/2016). Nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančio ABTĮ 137 straipsnyje įtvirtinta analogiška nuostata.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą, gali nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą (šiuo atveju – pagal naujos redakcijos ABTĮ 103 str. 4 p.). Jei toks procesinis veiksmas atliekamas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p.; ABTĮ, galiojančio nuo 2016 m. liepos 1 d., 144 str. 1 d. 5 p.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2993/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-657/2014 ir kt.).

Pareiškėjui atsisakius skundo (t. y. nebelikus byloje kelto ginčo), panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukus, atsakovo apeliacinio skundo nagrinėjimas netenka prasmės, todėl jis nenagrinėtinas.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašyme išreikšta aiški jo valia atsisakyti skundo, taip pat kad byloje nėra duomenų, jog administracinės bylos nutraukimas pažeistų viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, t. y. nėra kliūčių, dėl kurių pareiškėjo skundo atsisakymas negalėtų būti priimtas, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimas yra naikintinas, o administracinė byla pagal pareiškėjo H. S. G. (H. S. G.) skundą nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu, 102 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. S. G. (H. S. G.) skundo atsisakymą priimti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal H. S. G. (H. S. G.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė