2021-03-24 Nr. AB-6000-3-61-3-01137-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-236-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01137-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Į Lukiškių TI-K jis pateko po (duomenys neskelbtini), jam nebuvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nors turėjo būti suteikta speciali priežiūra. Kameros buvo avarinio stovio, nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai. Neveikė ventiliacija, todėl kameras vėdino tik per langus, kamerose labai smirdėjo. Abiejose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tualetas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas tik sienele ir užuolaida, todėl pareiškėjas galėjo būti stebimas prižiūrėtojų ir kitų kalinčių asmenų. Kamerose, atskaičius baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko per mažai laisvo ploto (tik apie 2,5 kv. m). Dėl to jautė diskomfortą, patyrė gilių dvasinių, psichologinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, kas sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimui.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko ne mažiau nei teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas. Kamerose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

5. Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodė, kad atsakovo atstovas klaidina teismą. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Jam turėjo tekti ne mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, kameros turi būti tvarkingos, langai švarūs, įrengta ventiliacija, temperatūra ne žemesnė nei 18 laipsnių, tualetas taip pat turi būti švarus ir įrengtas kaip atskira kabina.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo atstovo 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo.

8. Teismas, įvertinęs kamerų plotus ir sanitarinio mazgo užimamus plotus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo apgyvendintas su dar vienu asmeniu, nustatė, kad nors ir minimaliai, tačiau pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį kameros plotą buvo pažeista iš viso 203 paras.

9. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinio mazgo zoną nuo gyvenamosios kameros dalies, tačiau tokiu būdu tualetu besinaudojantis asmuo yra matomas kitiems kameroje esantiems asmenims. Toks sanitarinio mazgo įrengimas trikdo tualetu besinaudojantį asmenį, žemina jį ir yra visuomeniškai nepriimtinas. Sanitarinio mazgo zonos atskyrimas nuo kitos kameros dalies (sienele ir užuolaida) neužtikrina asmens, besinaudojančio tualetu, privatumo. Teismas padarė išvadą, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu, nebuvo pilnai užtikrintas jo privatumas naudotis tualetu iš viso 334 paras.

10. Teismas pripažino, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo kamerų ir sanitarinio mazgo įrengimo, kamerų vėdinimo, mikroklimato ir higienos reikalavimų pažeidimų, remonto neatlikimo, netvarkingų kamerų, sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo yra nepagrįsti.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo medicininius dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas turi nemažai sveikatos sutrikimų, taip pat ir psichologinių, tačiau nenustatė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvairūs susirgimai, psichologinės problemos būtų tiesiogiai nulemtos atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, jie atsirado anksčiau. Teismo nuomone, nustatyti pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimai galėjo turėti įtakos jo jau nustatytiems sveikatos sutrikimams, jų tolesnei eigai, sveikatos būklei. Teismas taip pat pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu; pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teismas apibendrino, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas nepažeidžiant jo privatumo ir teisės į minimalų gyvenamąjį plotą.

12. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu bei pažeista jo teisė į minimalų kameros plotą, į pažeidimų mastą, trukmę, epizodiškumą, formuojamą teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nors iš tiesų jam būtų užtekę pripažinimo, kad jo teisės buvo pažeistos. Šiuo atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo patirta neturtinė žala, taip pat ir priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

15. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo atstovo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo atstovo 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį kameros plotą buvo pažeista 203 paras, taip pat 334 paras nebuvo pilnai užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, kai jis kamerose buvo laikomas dar su vienu asmeniu.

18. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes iš tiesų jam būtų užtekę pripažinimo, kad jo teisės buvo pažeistos; šiuo atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo patirta neturtinė žala, taip pat ir priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais nustatęs jo teisės į minimalų kameros plotą ir teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimus.

21. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą pažeidimo, nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje (ar kitoje gyvenamojoje patalpoje, išskyrus areštinės kameras) apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas, baldai ar kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑650‑552/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Nagrinėjamu atveju iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 53–54) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 152 (7,94 kv. m) ir Nr. 188 (7,56 kv. m) vienas arba su dar vienu asmeniu (t. y. dviese), todėl jam teko ne mažiau nei 3,78 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista, bei atitinkamai nepagrįstai priteisė jam už šį jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą neturtinės žalos atlyginimą.

22. Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotą pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 53–54, 56) nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, iš viso 366 paras (iš jų 26 paras vienas, 340 parų su dar vienu asmeniu, t. y. dviese), buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos dalies atskiras sienele su užuolaida.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

24. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu; atitinkamai šiuo aspektu pagrįstai buvo konstatuoti ir atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis (366 paras pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas, iš jų tik 26 paras pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, kai privatumo pažeidimo mastas buvo mažesnis) ar mažareikšmis, o sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytą pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (366 paras neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu; iš jų tik 26 paras jis kameroje buvo laikomas vienas, kai privatumo pažeidimo mastas buvo mažesnis; sanitarinio mazgo zonose buvo įrengtos užuolaidos), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra per didelė, todėl mažintina priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisiant mažesnį neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo V. D. skundą iš dalies tenkinti.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius