Legislator Case Law & Legislation
769d221d-16b6-4548-b6df-3e2db82d202d AI generated

769d221d-16b6-4548-b6df-3e2db82d202d · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 769d221d-16b6-4548-b6df-3e2db82d202d
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-148/2015             Proceso Nr. 1-57-1-00575-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.3. (S)LIETUVOS Apeliacinis teismasN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. sausio 15 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos),teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Viktoro Kažio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,gynėjui advokatui Zenonui Keručiui,išteisintajai L.

Legislator headnote

AI generated

769d221d-16b6-4548-b6df-3e2db82d202d · Lietuvos apeliacinis teismas: Tolimesni pareigÅ«no veiksmai, jo klausimai, kuriuos prokuroras pacituoja skunde (t. 2, b. l. 178), buvo pasakyti jau po to, kai L. L. pasiÅ«lė kyšį pareigÅ«nams, todėl Å¡ie žodžiai negali bÅ«ti traktuojami kaip provokacija. Jie buvo pasakyti jau po nusikalstamos veikos padarymo, nes BK 227 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir jinai laikoma baigta nuo kyÅ¡io pasiÅ«lymo momento. Tuo tarpu L. L. duoti parodymai, kad ji pareigÅ«nams pinigų nesiÅ«lė, norėjo atiduoti juos dukrai, nesiÅ«lė nieko padovanoti, turėtų bÅ«ti vertinami kaip L.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-148/2015             Proceso Nr. 1-57-1-00575-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.3. (S)LIETUVOS Apeliacinis teismasN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. sausio 15 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos),teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Viktoro Kažio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,gynėjui advokatui Zenonui Keručiui,išteisintajai L.

L.,vertėjai Žanai Tadorovskajai,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo:        L. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.         Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :            L.

L. buvo kaltinama pagal BK 227 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2013m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., bÅ«dama (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tarnybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), 403 kabinete, siekdama neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veikos vykdant įgaliojimus, kad jos atžvilgiu nebÅ«tų suraÅ¡ytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 140 str. numatyta tvarka laikino sulaikymo protokolas įtariant jÄ nužudymu ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 57-1-00244-09 ir kad ji bÅ«tų paleista iÅ¡ komisariato, pasiÅ«lė duoti 8000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (2013-04-04 Lietuvos banko kursas-vienas Didžiosios Britanijos svaras sterlingų – 4,0722 Lt) - 32577 Lt 60 cnt, t.y. didesnį negu 250 MGL vertės kyšį (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus I-jo poskyrio tyrėjui R.

S. ir II-ojo poskyrio vyresniajai tyrėjai E. E. SiÅ«lydama kyšį L. L., kalbėdama apie pinigus, padėjo ant tarnybinio kabineto stalo kartu su pateikiamais apžiÅ«rai jos asmeniniais daiktais, 6650 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (27080 Lt 13 ct), 332 kupiÅ«ras po 20 ir 1 kupiÅ«rÄ po 10 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, ir 750 litų, tokiu bÅ«du papirko valstybės tarnautojus - tiesiogiai pasiÅ«lė valstybės tarnautojams didesnį nei 250 MGL vertės kyšį už pageidaujamÄ neteisėtÄ veikimÄ vykdant įgaliojimus.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek kaltinamosios, tiek liudytojų parodymai, tiek perklausyto pokalbio garso įraÅ¡o turinys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad L.

L. buvo liudytojo R. S. provokuojama papirkti pareigÅ«nÄ . Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Todėl nustačius, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog L. L. 2013 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., siekdama neteisėtos valstybės tarnautojų veikos pasiÅ«lė tyrėjams didesnį nei 250 MGL dydžio kyšį, pirmosios instancijos teismas L.

L. pagal BK 227 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisino, nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).          Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroras apeliaciniame skunde praÅ¡o pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį: L. L. pripažinti kalta pagal BK 227 straipsnio 3 dalį ir paskirti jai 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, jÄ atliekant pataisos namuose. Konfiskuoti 6 650 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir 750 Lt.

Nurodo, kad teismo priimtas dėl L. L. iÅ¡teisinamasis nuosprendis yra naikintinas, nes teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados neatitinka bylos faktinių aplinkybių.           Prokuroras, skunde ginčydamas dėl L. L. priimtÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nesutinka su teismo padaryta iÅ¡vada, kad L. L. buvo liudytojo R. S. provokuojama papirkti pareigÅ«nÄ . Prokuroro teigimu, teismo padaryta teismo iÅ¡vada ne tik, kad neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bet akivaizdžiai prieÅ¡tarauja ir teismo formuojamai praktikai aiÅ¡kinant provokacijos sÄ vokÄ (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-52/2001, Nr. 2K-549/2006).

IÅ¡ byloje surinktų įrodymų matyti, kad L. L. pati elgėsi agresyviai, iššaukiančiai. Garso įraÅ¡e užfiksuota, kad bÅ«tent L. L. pradeda pokalbį apie tai, kad ji nori pabėgti ir pareigÅ«nas gali už tai, jei jis jÄ paleis, pasilikti sau pinigus, kuriuos ji turėjo su savimi kelioniniame krepÅ¡yje. Toliau ji pokalbio metu bando įtikinti pareigÅ«nÄ , kad jis jÄ paleistų. Tai yra byloje yra nustatyta, kad L. L. pati pradėjo kalbÄ apie tai, kad nenori bÅ«ti suimta, bandė įtikinti pareigÅ«nÄ ir pasiÅ«lė pareigÅ«nui buvusius ant stalo pinigus.

Tuo tarpu paties pareigÅ«no užduodami klausimai L. L., prokuroro teigimu, yra tik kaip atsakas į L. L. elgesį. PareigÅ«no veiksmuose nėra provokacijos požymių, nes jo veiksmai buvo pasyvÅ«s ir nelaikytini kaip kito asmens lenkimas atlikti nusikaltimÄ , tai yra Å¡iuo atveju papirkti pareigÅ«nÄ . Tai, kad pareigÅ«no ir L. L. pokalbio pradžia neįraÅ¡yta nėra ta aplinkybė, kuri pagrįstų teismo iÅ¡vadÄ , kad liudytojas R. S. provokavo L. L. papirkti pareigÅ«nÄ . Tai kaip tik patvirtina faktÄ , kad pareigÅ«nas nesitikėjo, kad L.

L. žada jį papirkti, todėl iš anksto nesiruošė užfiksuoti šios nusikalstamos veikos.            Prokuroro teigimu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga Nr. 2-2007, teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-163/2011), liudytojo R. S. parodymais ir garso įraše užfiksuotais R. S. ir L.

L. pokalbiais, kuriuos prokuroras pacituoja skunde (t. 2, b. l. 178), L. L. turėtų bÅ«ti pripažinta kalta padariusi nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 227 straipsnio 3 dalyje. Prokuroro teigimu, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 227 straipsnį nėra bÅ«tina, kad prieÅ¡ tai pareigÅ«nas perspėtų papirkti bandantį asmenį apie baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir įspėtų, kad jis gali bÅ«ti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tuo labiau, kad pagal BK 2 straipsnio 2 dalį įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.

Teismų praktikoje nėra suformuluota reikalavimo, kad pareigÅ«nas bÅ«tinai privalo įspėti asmenį, kuris bando papirkti pareigÅ«nÄ . Todėl teismo teiginys, kad pareigÅ«nas turėjo įspėti L. L., jog ji daro nusikalstamÄ veikÄ , yra nepagrįstas ir tai nepatvirtina fakto, jog dėl to, kad nebuvo įspėta, L. L. galėjo bÅ«ti pareigÅ«no sukurstyta duoti kyšį. IÅ¡ L. L. intonacijos – rėkimo ir aktyvaus jos elgesio pokalbio su pareigÅ«nu metu, prokuroro įsitikinimu, akivaizdu, kad jos tyčia papirkti pareigÅ«nÄ jau buvo susiformavusi, kai ji padėjo ant stalo pinigus ir kalbėjo: ,,va noriu padaryt ir pabėgti“.

Tolimesni pareigūno veiksmai, jo klausimai, kuriuos prokuroras pacituoja skunde (t. 2, b. l. 178), buvo pasakyti jau po to, kai L. L. pasiūlė kyšį pareigūnams, todėl šie žodžiai negali būti traktuojami kaip provokacija. Jie buvo pasakyti jau po nusikalstamos veikos padarymo, nes BK 227 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir jinai laikoma baigta nuo kyšio pasiūlymo momento. Tuo tarpu L. L. duoti parodymai, kad ji pareigūnams pinigų nesiūlė, norėjo atiduoti juos dukrai, nesiūlė nieko padovanoti, turėtų būti vertinami kaip L.

L. pasirinkta gynybine pozicija, siekiant iÅ¡vengti bausmės, nes kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina tokių jos parodymų.            Prokuroras skunde taip pat teigia, kad teismo suraÅ¡ytame nuosprendyje yra netikslumų. Teismas, apibendrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kad L. L. padarė nusikalstamÄ veikÄ . Tačiau teismas L. L. iÅ¡teisino vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, tai yra, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BPK 303 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinti du skirtingi iÅ¡teisinimo pagrindai, kurie kartu negali bÅ«ti taikomi. Taip pat nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nurodoma, kad liudytojas D. S. pokalbio metu su L. L. pasakė žodžius: ,,8000 funtų iÅ¡ keturių“, tačiau iÅ¡ garso įraÅ¡o turinio matyti, kad jis Å¡ių žodžių pokalbio metu nesakė.             IÅ¡teisintoji L. L. ir jos gynėjas advokatas Z. Kerutis atsikirtimuose į Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ praÅ¡o minėtÄ apeliacinį skundÄ atmesti.

Teigia, kad byloje surinkta medžiaga neabejotinai patvirtina, kad L. L. nebÅ«tų net užsiminusi apie pinigus, jei policijos pareigÅ«nas nebÅ«tų naudojęs psichologinio spaudimo bei, jei nebÅ«tų patys pažeidę tam tikras BPK nuostatas dėl įtariamojo teisių garantijų (L. L. sulaikymas vyko pažeidžiant jos teises į gynybÄ , nuo pirmojo sulaikymo momento turėti advokatÄ , sulaikant L. L. buvo nepaisoma policijos pareigÅ«nų etikos normų, taikytinų tarnybos metu). L. L. pasakyti žodžiai, kuriuos cituoja prokuroras, tik parodo, kad kalba apie pinigus ar jų panaudojimÄ vyko spontaniÅ¡kai, L.

L. neturėjo tyčios papirkti pareigÅ«nų. IÅ¡ garso įraÅ¡e užfiksuoto pokalbio turinio akivaizdžiai matyti, kad L. L. kaip tik norėjo nukreipti pokalbį visai kita linkme, tačiau ji buvo daug kartų provokuojama palaikyti ,,papirkimo temÄ , daug kartų menamai kreipiantis į jÄ ,,tu nori, tu nori“, kai tuo tarpu pinigai pareigÅ«nų iniciatyva, reikalavimu buvo padėti ant stalo. L. L. norėjo pinigus atiduoti dukrai, ji visai neketino atiduoti pinigų pareigÅ«nams ir tai patvirtino patys pareigÅ«nai R.

S. tarnybinis praneÅ¡imas, liudytojos E. E. parodymai). Ji net neturėjo motyvo papirkinėti pareigÅ«nų (2014-01-17 nutarimu prokuroras L. R. nutraukė ikiteisminį tyrimÄ L. L. atžvilgiu dėl jos sugyventinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ ). Tuo tarpu pareigÅ«nai, suimdami ir apklausdami L. L., su ja elgėsi taip, tarytum ji bÅ«tų nužudžiusi savo artimÄ jį. R. S. pasakyti žodžiai L. L., kurie yra pacituojami atsikirtimuose, iÅ¡ karto parodo, kad pareigÅ«nas imasi pats spręsti ir perÅ¡a L.

L. iÅ¡ankstinę nekaltumo prezumpcijÄ paneigiančiÄ nuomonę, kad ji pinigus neva turi jam palikti už tai, kad jis suteiktų jai laisvę, nes prieÅ¡ingu atveju, jei ji pinigų nepaliks, tuomet ji praras laisvę. Todėl natÅ«ralu, kad esant tokioms aplinkybėms, L. L., bÅ«dama nekalta ir netikėtai sulaikyta, kaip ir kiekvienas kitas privatus asmuo, neabejotinai patyrė didesnį ar mažesnį Å¡okÄ ar psichologinės pusiausvyros praradimÄ , ir jos tokia bÅ«sena galėjo paskatinti jÄ elgtis neadekvačiai, ,,gynybiÅ¡kai“.Teismo posėdyje prokuroras praÅ¡o apeliacinį skundÄ patenkinti, iÅ¡teisintoji L.

L. ir jos gynėjas praÅ¡o Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas.Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai L. L. iÅ¡teisino pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo iÅ¡vadų ir negali bÅ«ti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamÄ nuosprendį.L. L. buvo kaltinama pagal BK 227 straipsnio 3 dalį tuo, kad papirko valstybės tarnautojus - tiesiogiai pasiÅ«lė valstybės tarnautojams didesnį nei 250 MGL vertės kyšį už pageidaujamÄ neteisėtÄ veikimÄ vykdant įgaliojimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs Å¡iÄ bylÄ , padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡ie L.

L. pareikšti kaltinimai yra pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad L. L. 2013 m. balandžio 4 d., apie 15.00 val., siekdama neteisėtos valstybės tarnautojų veikos, tyrėjams pasiūlė didesnį nei 250 MGL dydžio kyšį, ir L. L. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad tarp L. L. ir liudytojo R.

S. vykusio pokalbio tyrinys, R. S. elgesys Å¡io pokalbio metu (R. S. aktyviai uždavinėjo konkrečius provokuojančio turinio klausimus, kreipdamas pokalbį su L. L. tam tikra linkme, užduodamas menamus klausimus, aiÅ¡kindamasis siÅ«lomų padovanoti pinigų sumÄ , vartodamas tokius terminus kaip ,,papirkti, mes imame pinigus už tai, kad“ ir panaÅ¡ius), L. L. elgesys iki Å¡io pokalbio (ji siekė perduoti krepšį su pinigais atvykusiai vyriausiajai dukrai, tačiau pareigÅ«nai neleido to padaryti, papraÅ¡yta parodyti turimus daiktus, juos pateikė pareigÅ«nams, tačiau pinigus paliko krepÅ¡yje, ir juos pateikė tik po pakartotinio reikalavimo) rodo, kad L.

L. neketino padaryti nusikalstamos veikos, ji duoti kyšį valstybės tarnautojams buvo iÅ¡provokuota, dėl ko ji negali bÅ«ti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms ir jų pagrindu padarytoms iÅ¡vadoms dėl provokacijos ir L. L. iÅ¡teisinimo pagal minėtÄ BK straipsnį. Aptariamoje byloje esantys, taip pat ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai, iÅ¡ tiesų neduoda pagrindo daryti vienareikÅ¡mės ir neabejotinos iÅ¡vados, kad L.

L. pareikÅ¡ti kaltinimai pasitvirtino. Pažymėtina, jog tai, kad prokuroras nesutinka su teismo padarytomis iÅ¡vadomis, savaime nereiÅ¡kia, kad jos yra nepagrįstos. Nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti anksčiau minėtas aplinkybes, o kartu ir paÅ¡alinti visas prokuroro keliamas abejones dėl įrodymų įvertinimo ir pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių, byloje buvo atliktas įrodymų tyrimÄ . Buvo papildomai apklausti liudytojai E. E., R. S., iÅ¡teisintoji L.

L., perklausytas garso įraÅ¡as. Tačiau, kolegija, apeliacinio proceso metu atlikusi įrodymų tyrimÄ , tokių aplinkybių, kurios duotų pagrindÄ Å¡ias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nenustatė. Kolegijos nuomone, Å¡ioje byloje apeliacinio proceso metu iÅ¡klausius garso įraÅ¡Ä , kuriame užfiksuotas R. S. ir L. L. pokalbiai, iÅ¡ Å¡io įraÅ¡o akivaizdžiai matyti, kad R. S. primygtinai kalba apie papirkimÄ , daug kartų kartoja frazes - papirkti, kai tuo tarpu iÅ¡ pokalbio nesimato, kad tarp jų bÅ«tų pasiektas kažkoks susitarimas dėl to.

L. L. savo atsakymuose to nepatvirtina. Be to, L. L. po pasakytų žodžių ,,kam veltui man čia bÅ«ti“ tolesnio pokalbio metu aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė ir savo atsisakymÄ papirkti pareigÅ«nus. Antai, į R. S. žodžius: ,,O tai tu gaunasi nori mane papirkti“, L. L. atsako: ,,Nepapirkti noriu kaip tai normaliai daroma, neturiu aÅ¡ čia bÅ«ti, aÅ¡ turiu bÅ«ti su savo vaikais, su D. ir tvarkyti reikalus savo čia“. Tačiau po Å¡io atsisakymo, R. S. toliau vis vien atkakliai kalba apie papirkimÄ , intensyviai klausinėja L.

L., ar ji nori papirkti pareigÅ«nus, kiek ji nori padovanoti pinigų. Tai, kad R. S. nekartÄ klausė L. L., ar ji nori pareigÅ«nus papirkti, nurodė ir liudytoja E. E. Taigi minėtame garso įraÅ¡e užfiksuotas taip R. S. ir L. L. vykusio pokalbio turinys, taip pat ir iÅ¡ dalies liudytojos E. E. parodymai akivaizdžiai liudija apie tai, kad liudytojo R. S. elgesys neapsiribojo iÅ¡ esmės pasyviu dalyvavimu tiriamojoje nusikalstamoje veikoje, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. R. S. atkakliai praÅ¡ant L.

L. nurodyti, kam yra skirti pinigai, o L. L. pokalbio metu aiÅ¡kiai atsakius, kad ji nenorinti papirkti, vėl atkakliai jam kalbant apie pinigus, ar ji norinti papirkti pareigÅ«nus, ko ji už tai norinti, kiek ji nori padovanoti pinigų, tai yra vėl bandant pokalbį su L. L. nukreipti tam tikra linkme, užduodant jai menamus provokuojančio pobÅ«džio klausimus, nors tam nebuvo jokio pagrindo, akivaizdu, kad R. S. darė subjektui, tai yra L. L. tokiÄ Ä¯takÄ , kas iÅ¡ esmės ir sukurstė nusikaltimo, kuris antraip nebÅ«tų padarytas, padarymÄ .

Be to, iÅ¡ byloje surinktų duomenų nesimato, kad L. L. iki tarp jos ir liudytojo R. S. įvykusio pokalbio bÅ«tų ketinusi duoti pareigÅ«nams kyšį, atvirkščiai, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, iÅ¡tyrus įrodymus (iÅ¡teistosios L. L., liudytojų E. E., R. S. parodymai) apie L. L. elgesį prieÅ¡ specialių veiksmų atlikimÄ (įraÅ¡ant jos ir pareigÅ«no pokalbį), matyti, kad ji tokių ketinimų neturėjo. Ji siekė perduoti krepšį su pinigais atvykusiai vyriausiajai dukrai, tačiau pareigÅ«nai neleido to padaryti, papraÅ¡yta parodyti turimus daiktus, juos pateikė pareigÅ«nams, tačiau pinigus paliko krepÅ¡yje, ir juos pateikė tik po pakartotinio reikalavimo.

Be to, atkreiptinas dėmesys dar į vienÄ reikÅ¡mingÄ aplinkybę, kuri, vertinant jÄ kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, taip pat, nors ir netiesiogiai, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų dėl provokacijos fakto pagrįstumÄ . Pagal iÅ¡teisintosios L. L., liudytojų E. E., R. S. parodymus nustatyta, kad L. L. krepšį, kuriame be kitų daiktų buvo ir pinigai, turėjo sulaikymo metu, ji Å¡io krepÅ¡io su pinigais neatsinešė savo iniciatyva į policijÄ . Ji pagal žodinį tyrėjos E. E. nurodymÄ , buvo sulaikyta (duomenys neskelbtini) prie prekybos centro ,,M“.

JÄ sulaikė pareigÅ«nai R. S. ir M. S. Todėl visa tai taip pat rodo, kad ji prieÅ¡ jos sulaikymÄ jokių nusikalstamų ketinimų neturėjo ir negalėjo turėti (ji nežinojo, kad bus sulaikyta, ir kad jai galimai bus reikalingi pinigai). Kolegijos nuomone, jeigu R. S. primygtinai nebÅ«tų klausinėjęs L. L. apie pinigus, kam jie skirti, ar ji nori papirkti pareigÅ«nus, kiek ji nori dovanoti pinigų, Å¡io nusikaltimo nebÅ«tų. Å ioje byloje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad iÅ¡teisintosios ketinimai, be policijos darbuotojo atliktų neteisėtų veiksmų, kurie aptarti skundžiamame nuosprendyje ir pirmiau Å¡iame sprendime ir kurie aiÅ¡kiai nebuvo pasyvÅ«s, bÅ«tų neapsiriboję vien anksčiau minėtų žodžių pasakymu (,,kam veltui man čia bÅ«ti“).

Taigi kolegija laiko, kad galima daryti iÅ¡vadÄ , o ne prielaidÄ , kad policijos pareigÅ«no R. S. veiksmuose yra provokavimo požymių.Beje, Å¡i pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl provokacijos padaryta nenukrypstant ir nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, kaip kad tvirtina prokuroras apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje provokacija suprantama ir aiÅ¡kinama gerokai plačiau, nei prokuroro apeliaciniame skunde. IÅ¡ apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos seka, jog iÅ¡vada, kad valstybės pareigÅ«nai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali bÅ«ti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieÅ¡ kuriuos atliekami nevieÅ¡o pobÅ«džio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti prieÅ¡ingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigÅ«nų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iÅ¡ jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laikÄ trunkantys pareigÅ«nų veiksmai turėjo esminę įtakÄ asmenų, prieÅ¡ kuriuos buvo taikomos nevieÅ¡o pobÅ«džio priemonės, veiksmams.

Be to, antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-7-86/2011, Nr. 2K-530/2012, kuriose aptariant nusikalstamÄ veikÄ imituojančių veiksmų teisėtumo klausimÄ , aiÅ¡kiai nurodyta, kad dėl ilgalaikio asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, net kai pati iniciatyva kyla ne iÅ¡ pareigÅ«nų, o iÅ¡ asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, susidaro situacija, kai formaliai teisėti valstybės veiksmai supanašėja su provokacija ir tampa neteisėtais.

Tokia situacija yra bÅ«tent ir nagrinėjamoje byloje. Kaip jau buvo minėta, bÅ«tent, liudytojo R. S. aktyvus ir primygtinis L. L. klausinėjimas apie pinigus po jos pasakytų žodžių ,,kam veltui man čia bÅ«ti“, bandant jų pokalbį nukreipti tam tikra linkme – apie papirkimÄ , nors L. L. aiÅ¡kiai nurodė, kad ji nenorinti nieko papirkti, nori tik bÅ«ti su vaikais, juolab, kad ji iki Å¡io pakalbio jokių nusikalstamų ketinimų neturėjo, leidžia kolegijai daryti iÅ¡vadÄ , kad tokiais R.

S. neteisėtais veiksmais iÅ¡ esmės buvo sudaryta situacija, kuri iÅ¡provokavo L. L. padaryti nusikaltimÄ , kurio ji neketino daryti. Dėl to prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pagal teismų praktikÄ R. S. veiksmai negalėjo bÅ«ti vertinami kaip provokuojantys, nes jie buvo atlikti po to, kai L. L. pasakė ,,kam veltui man čia bÅ«ti“, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas teismų praktikos pavyzdys, kolegijos nuomone, taip pat nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir L.

L. pripažinti kalta už minėtos nusikalstamos veikos padarymÄ . Prokuroro nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis (kasacinės nutartis Nr. 2K-163/2011) buvo priimta bylose, kurios kontekstas nėra artimas nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras, remdamasis minėta nutartimi darydamas iÅ¡vadÄ , kad L. L. turi bÅ«ti pripažinta kalta pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, klaidingai interpretuoja ir pirmosios instancijos teismo padarytas iÅ¡vadas dėl L. L. iÅ¡teisinimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 227 straipsnio 3 dalį kilti yra bÅ«tina, kad pareigÅ«nas perspėtų papirkti bandantį asmenį apie baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir įspėtų, kad jis gali bÅ«ti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroro teigimu, pagal teismų praktikÄ norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 3 dalį tokio reikalavimo nėra. IÅ¡ tiesų, norinti asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, nėra numatyta, kad asmuo atsako pagal minėtÄ BK straipsnį tik tuo atveju, jeigu nustatyta, kad papirkti bandantis asmuo buvo perspėtas apie baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir įspėtas, kad gali bÅ«ti už tai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokios iÅ¡vados ir nepadarė iÅ¡teisindamas L.

L. pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Esminė aplinkybė, dėl ko buvo iÅ¡teisinta L. L., yra ta, kad L. L. buvo iÅ¡provokuota padaryti nusikaltimÄ , kurio ji neketino daryti, o į prokuroro apeliaciniame skunde nurodytÄ aplinkybę, kuriÄ prokuroras sieja su BK 227 straipsnio 3 dalies taikymu, pirmosios instancijos teismas tiesiog atsižvelgė kaip į vienÄ iÅ¡ tų aplinkybių, dėl ko, teismo įsitikinimu, yra pagrindas daryti iÅ¡vadÄ dėl provokacijos fakto. Tai yra pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėstydamas argumentus dėl provokacijos fakto tiesiog atsižvelgė į pareigÅ«no elgesį, tai yra į tai, kad pareigÅ«nas po L.

L. pasakytų žodžių ,,kam veltui man čia bÅ«ti“ užuot paaiÅ¡kinęs jai, kad tai yra kyÅ¡io davimas ir įspėjęs jÄ dėl baudžiamosios atsakomybės, toliau aktyviai ir primygtinai L. L. klausinėjo apie pinigus, ko ji norinti, kiek norinti padovanoti pinigų ir panaÅ¡iai, kas teismo nuomone, taip pat rodo, kad L. L. taip buvo skatinama nusikalsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau iÅ¡dėstytas bylos aplinkybes, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas L. L. pagal BK 227 straipsnio 3 dalį pagrįstai iÅ¡teisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, tai yra nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                     Regina Gaudutienė Teisėjai                                                                             Valdimaras Bavėjanas                                                                                                              Viktoras Kažys            Â