2018-05-09 Nr. AB-9145-3-64-3-02155-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1170-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02155-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. (A. F.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. liepos 14 d. pažeidžiant galiojančius teisės aktus: perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas atskirais laikotarpiais skirtingose kamerose nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d., ir jam teko nuo 3,19 iki 19,9 kv. m kameros ploto. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, t. y. asmens buvimas kameroje nebuvo nepertraukiamas.

5. Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu jo kalinimo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl jų neatitikimo higienos normų reikalavimams.

6. Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusios kameros dalies atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi – lovomis, spintelėmis, stalais, taburetėmis, maisto produktų lentyna, kamerose yra veidrodžiai, sanitariniame mazge yra tualeto reikmenų spintelė. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis higienos normos reikalavimais.

7. Nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, kas paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs, netikslūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

8. Teigė, kad nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas, 2014 m. liepos 21 d. atvykęs į Šiaulių TI, užpildė anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nebuvo pateikęs, pats nenurodė galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindė, o skundėsi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.

9. Akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, taip pat jų nepagrindžia jokiais įrodymais.

II. 10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas remdamasis Įsakymo 1.3.1 punktu, taip pat byloje esančia 2016 m. spalio 20 d. pažyma Nr. 60/09-37694, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d., iš viso 227 dienas. Įvertinęs kamerų plotą (nuo 16,26 iki 22,88 kv. m) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 2 iki 7), teismas nustatė, kad 209 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 12 dienų kamerose Nr. 82, 9, 62 ir 64 pareiškėjui nuolat teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, o 6 dienas kamerose Nr. 82, 9, 59 ir 64 pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 3,19 iki 5,42 kv. m). Iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias 6 dienas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos, nėra galimybės, nes atsakovo atstovas nurodė tik kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val. Dėl šios priežasties teismas 2016 m. spalio 20 d. pažymą vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas 18 dienų (12 + 6) Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kameros užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros užėmė sanitarinis mazgas, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tekęs plotas tam tikru laikotarpiu buvo per mažas (teko tik nuo 2,83 iki 3,40 kv. m), todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumų, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų, tačiau iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog atliktų patikrinimų metu buvo patikrintos dvi pareiškėjo laikymo kameros – Nr. 82 ir 98. 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu buvo patikrinta kamera Nr. 98 ir konstatuota, kad ši kamera buvo remontuojama. 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 82 oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos pažeidimų neužfiksuota, pelėsio nėra, kalkės nuo lubų nebyra.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl visų jo laikymo kamerų būklės, iš pateiktų Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų galima nustatyti tik tai, jog pareiškėjas 2014 m. gruodžio 7 d. buvo patalpintas į 2014 m. rugsėjo mėn. suremontuotą kamerą Nr. 98, tačiau nėra duomenų, ar toje kameroje pareiškėjo laikymo metu oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normų reikalavimus, ir tik kameros Nr. 82 patikrinimo rezultatai paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl šios kameros būklės (oro temperatūros, santykinės drėgmės ir apšvietimo).

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 62/08-719 nurodyta, kad įstaigoje nėra įrengta ventiliacijos sistema, todėl patalpose gali būti per mažas oro judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis, Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą, padidinti oro judėjimo greitį, sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, nes nėra galimybės padidinti langų angas, visos patalpos šildomos centralizuotai, pati įstaiga šildymo parametrų nereguliuoja.

Taigi atsakovo atstovas pats patvirtino, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose galėjo būti drėgna, šalta, tamsu, per mažas oro judėjimo greitis. Atsižvelgęs į įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teismas laikė, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas drėgnose, šaltose, tamsiose, netinkamai vėdinamose kamerose (išskyrus kamerą Nr. 82), t. y. pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų reikalavimus, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl asmens apžiūrų, atvykstant ir išvykstant į/iš Šiaulių TI sąlygų, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 145.1 ir 146 punktais, taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, iš kurių matyti, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo metu nustatyta, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos įrengtos naujai, jos tvarkingos; 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kratos atlikimo patalpoje atitinka Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, tačiau kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas Higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimas. Taigi atliktų patikrinimų metu nenustatyta higienos normų pažeidimų dėl kratų atlikimo patalpoje esančios oro temperatūros ir drėgmės, tačiau iš dalies patvirtintas pareiškėjo teiginys dėl netinkamų kratų atlikimo sąlygų – nešvarių vonelių. Pareiškėjas 2015 m. kovo mėn. vieną kartą (2015 m. kovo 17 d.) išvyko iš Šiaulių TI, taigi galėjo naudotis nešvariomis vonelėmis ir dėl to patirti nepatogumų, taigi ir neturtinę žalą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų laikymo kartu, rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktais, taip pat atsakovo atstovo paaiškinimais, kad Šiaulių TI asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. ir 2015 m. spalio 6 d. patikrinimų metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančios Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketos, kurią pareiškėjas užpildė 2014 m. liepos 31 d., matyti, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, iš įrašų asmens sveikatos istorijoje taip pat matyti, jog pirminės gydytojų apžiūros metu prie pareiškėjo žalingų įpročių buvo nurodytas rūkymas. Pareiškėjas nenurodė, kad galimai pasikeitus jo įpročiams, jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, todėl teismas padarė išvadą, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose nėra.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog sanitarinis mazgas pareiškėjo laikymo kamerose jo buvimo laikotarpiais buvo tinkamai izoliuotas nuo likusios kameros dalies, todėl padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis sanitariniu mazgu, o taip pat dėl iš jo sklindančio nemalonaus kvapo.

16. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius išgyvenimus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Kalėdamas Šiaulių TI prieš tai aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, tam tikrą laikotarpį pažeidžiant nustatytą minimalią kameros ploto normą bei higienos normų reikalavimus, taip pat kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 20 000 Eur. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati priteistina suma yra 350 Eur.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui).

18. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai apskaičiavo dienų, kuriomis Šiaulių TI jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, skaičių. Pareiškėjo nuomone, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas.

19. Nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nes jis Šiaulių TI žiauriomis, nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis buvo laikomas 11 mėnesių, tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) asmens, kalėjusio analogiškomis sąlygomis 6 mėnesius, patirtą neturtinę žalą įvertino 10 000 Eur suma. Lietuvos teismai priteisia nukentėjusiesiems mažesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas nei EŽTT, motyvuodami mažesniu minimaliu atlyginimu ir pragyvenimo lygiu, tačiau toks argumentavimas yra diskriminacinis bei pažeidžia asmenų lygybės principą.

20. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad apeliantas nedetalizuoja aplinkybių, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, taip pat niekaip nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei patirtos neturtinės žalos egzistavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad jam 18 dienų teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose (pareiškėjo nuomone, teismas suklydo skaičiuodamas šias dienas, be to, neteisingai atliko skaičiavimus – iš kameros ploto turėjo atimti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą), taip pat su minėto teismo nustatyta jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo suma (350 Eur). Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 20 000 Eur dydžio suma.

25. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 18 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

26. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. spalio 20 d. pažymos Nr. 60/09-37694 „Dėl A. F.“ (b. l. 22–27) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 18 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, o 209 dienas pareiškėjui tekusio kameros ploto norma nebuvo pažeista. Šias aplinkybes teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (žr. šios Nutarties 11 p.). Pažymėtina ir tai, kad kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, ir tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekęs plotas buvo didesnis, nei numatė Lietuvos higienos norma.

27. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto atimti baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą, ar nesiremti minėta atsakovo atstovo pateikta pažyma. Šioje pažymoje yra tiksliai nurodyta, kokiose ir kokio ploto kamerose, kokiu laikotarpiu ir keli asmenys tos dienos ryte (7.30 val.) ir vakare (19.30 val.) buvo laikomi. Pareiškėjas savo atliktų skaičiavimų ar kitokių duomenų, kurie leistų abejoti Šiaulių TI pateiktų duomenų teisingumu, nepateikė. Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, analizuojami pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

28. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 19 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

29. EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją, t. y. ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjaková prieš Slovakija (pareiškimo Nr. 67299/01).

30. Taigi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑850‑261/2017 ir kt.).

31. Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

32. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 18 dienų teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, visą pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį (iš viso 227 dienas, b. l. 22–27) nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų, susijusių su jo privatumu naudojantis tualetu, jam teko kęsti nemalonų kvapą, sklindantį iš tualeto (žr. šios Nutarties 11–15 p.), atitinkamai nagrinėjamu aspektu buvo konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, taip pat į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar detalizuotų paaiškinimų, patvirtinančių būtent dėl nustatytų pažeidimų atsiradusią neturinę žalą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat į pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes šiuo aspektu (žr. Nutarties 16 p.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 350 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. F. (A. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė