2019-09-11 Nr. AB-17103-3-61-3-01730-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5195-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01730-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-11)50U-816 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimas laikinai gyventi). Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėja sutinka su atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatytais UAB „Septora“ (toliau – ir Bendrovė) veiklos pažeidimais, tačiau mano, kad atsakovo Sprendimas yra pernelyg griežtas ir neproporcingas padarytiems pažeidimams. Bendrovė veikia nuo 2012 m. liepos 11 d. Paskutiniu metu Bendrovė plečia savo veiklą – 2018 m. balandį papildomai išsinuomojo patalpas. Bendrovėje nuolat dirba nuo penkių iki aštuonių Lietuvos Respublikos piliečių. Bendrovė per beveik septynis veiklos metus nėra padariusi jokių mokestinių ar kitokio pobūdžio pažeidimų.

1.2. Dėl įvairių nepalankių ir ne nuo Bendrovės priklausančių aplinkybių sutapimo Bendrovės darbo užmokesčio fondas Lietuvos Respublikos piliečiams 2019 m. kovą iš tikrųjų buvo mažesnis nei du šalies ūkio bruto darbo užmokesčiai, tačiau jau 2019 m. balandį padėtis buvo ištaisyta, darbuotojų darbo užmokesčio fondas sudarė 1 920 Eur. 2019 m. kovo mėnesį Bendrovės padėtį iš esmės nulėmė tai, kad jos darbuotoja A. K., kuri 2019 m. kovo 25 d. turėjo išeiti gimdymo ir motinystės atostogų, vasario mėnesį sirgo ir greitai pakeisti ją kitu darbuotoju nepavyko.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjos valdomą Bendrovę ir šios įmonės darbuotojus. Patikrinimo metu Bendrovėje dirbo 5 darbuotojai, iš kurių trys buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir du buvo trečiųjų šalių piliečiai. 2019 m. kovo mėnesį Bendrovėje taip pat dirbo ir Lietuvos Respublikos pilietė R. M., kuri 2019 m. balandžio 2 d. buvo atleista.

2.2. Bendrovė neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Bendrovės darbuotojams 2019 m. kovo mėnesį, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė tik 1 110 Eur, nors vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis šalyje tuo metu buvo 927,80 Eur.

2.3. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos (nustatytos sąlygos) yra imperatyvios. Todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtos normos pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsieniečio valdoma įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, neturi jokios teisinės reikšmės.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nustatančio, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas, pagrindu. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą viena iš sąlygų, keliamų Bendrovei, kurios akcininkas ar vadovas yra užsienietis, yra reikalavimas, jog tokioje įmonėje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Bendrovėje dirba trys Lietuvos Respublikos pilietės. Iš minėtų darbuotojų 2019 m. kovo mėnesį darbo užmokestį gavo dvi darbuotojos, kuris bendrai sudarė 1 122 Eur. Taigi ginčijamame Sprendime yra padaryta aritmetinė klaida (nurodyta, kad iš viso buvo mokama 1 110 Eur). Migracijos departamentas UAB „Septora“ darbuotojams mokamą darbo užmokestį lygino su 2018 m. trečiojo ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtu šalies ūkio darbuotojų vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčio dydžiu, t. y. 935,7 Eur (skundžiamame Sprendime nurodyta 927,8 Eur). Taigi Migracijos departamentas padarė aritmetinių klaidų, kurias ištaisytinos teismo sprendimu. Teismas pabrėžė, kad minėtos klaidos nėra esminės, nes nelėmė neteisingo Sprendimo priėmimo. UAB „Septora“ mokėjo savo darbuotojams 1 122 Eur, nors turėjo mokėti ne mažiau kaip 1 871,4 Eur. Taip pat Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime nurodė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. taikant indeksavimą mokamo darbo užmokesčio fondas turėtų būti dar didesnis. Taigi Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos valdomoje UAB „Septora“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2019 m. kovo mėnesį bendrai mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis už du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, todėl pareiškėja ir jos valdoma UAB „Septora“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, o tai yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.

6. Teismo vertinimu, ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (dėl jų ginčo nėra). Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

III. 7. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamo tvarka ir sąlygos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio (pareiškėjos apeliaciniame skunde klaidingai nurodytas Konstitucijos 20 straipsnis) nuostatai „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

7.1. Migracijos departamentas iš esmės pripažino, kad pareiškėjos skundo argumentai ir motyvai yra racionalūs, tačiau Įstatymas yra nelankstus, t. y. numato sankcijas, neatsižvelgiant į padalyto pažeidimo sunkumo laipsnį, ir yra imperatyvaus pobūdžio, nors Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat ir tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.

7.2. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto imperatyvi nuostata, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, iš esmės yra absoliuti, suteikianti užsieniečiui tik teisę pateikti formalų skundą, kurio teismai neturi pagrindo patenkinti.

7.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Iš esmės visuose nacionaliniuose įstatymuose, kurie numato vienokias ar kitokias sankcijas už nusikalstamų veikų padarymą, administracinius teisės pažeidimus, civilinę atsakomybę ir pan., būtinai yra numatytos aplinkybės ar sąlygos, kurių pagrindu asmens atsakomybę galima lengvinti ar net visiškai ją panaikinti. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta užsieniečio atsakomybė yra besąlygiška, nenumatanti jokių išimčių. Šiuo atveju yra svarbi aplinkybė, kad atsakovo Sprendimas pareiškėjos atžvilgiu priimtas dėl to, kad mažareikšmį pažeidimą padarė UAB „Septora“, kurios akcininke yra pareiškėja, tačiau pažeidimo padarymas visiškai nepriklausė nuo jos, kaip akcininkės, norų ar valios, veikimo ar neveikimo, t. y. visiškai nesant jokios pareiškėjos kaltės.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Papildomai pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas atitinka Lietuvos Respublikos konstitucinį asmenų lygybės principą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra nurodęs, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šiuo atveju aktualių Įstatymo normų atitikimo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. (15/5-11)50U-816, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimu pagrįstai panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad sistemiškai taikytini Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nagrinėjamu atveju neproporcingai suvaržo jos teises, dėl to turėtų būti įvertinta, ar minėtos sistemiškai taikytinos normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“ (nors pareiškėja apeliaciniame skunde yra nurodžiusi Konstitucijos 20 straipsnį, o ne 29 straipsnį, tačiau pačios pareiškėjos nurodytas normos turinys implikuoja, kad pareiškėja, nurodydama Konstitucijos 20 straipsnį, iš tiesų turėjo omenyje Konstitucijos 29 straipsnį).

12. Pabrėžtina, kad šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pareiškėja neginčija nustatytos aplinkybės, jog UAB „Septora“, kurios akcininke ji yra 2019 m. kovo mėnesį bendras darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus kriterijus, atlyginimas buvo mažesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, t. y. pareiškėja neginčija to, kad Bendrovė, o tai reiškia ir ji, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto vieno iš reikalavimų.

13. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Tuo pagrindu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas šioje bylos stadijoje vertina tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, t. y. nebevertina pareiškėjos neginčijamos aplinkybės, kad ji neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto vieno iš reikalavimų, pagrįstumo, o tik vertina, ar pareiškėjos neatitikimas minėtos normos vienam iš reikalavimų buvo pakankamas pagrindas priimti ginčijamą Sprendimą panaikinti išduotą leidimą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai yra imperatyvus, dėl to Migracijos departamentas nustatęs, kad užsienietis bent vieno iš minėtų reikalavimų neatitinka, turi ne tik teisę, bet ir pareigą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-2062/2018). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju turėjo imperatyvų pagrindą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad, pareiškėjos teigimu, ji nėra atsakinga, jog Bendrovės darbuotojai negavo reikiamo dydžio darbo užmokesčio, o padarytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas (neatitikimas vienam iš reikalavimų) yra mažareikšmis.

16. Priimtas Migracijos departamento Sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą dėl neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto vienam iš reikalavimų nėra sankcija, t. y. nėra nubaudimas už padarytą teisės pažeidimą, o tik viešojo administravimo subjekto atliktas imperatyvus veiksmas, kuris buvo būtinas pareiškėjai nebeatitinkant minėtos normos vieno iš reikalavimų. Todėl pareiškėjos argumentai apie tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turėtų būti numatytos sąlygos, kurių pagrindu asmens atsakomybę galima lengvinti ar net visiškai ją panaikinti, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamoje byloje.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad sistemiškai taikytinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuris draudžia diskriminaciją. Šiuo aspektu pažymėtina, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokios pagrindo konstatuoti, kad sistemiškai taikytinos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos yra diskriminuojančios, tam įrodyti jokių pagrįstų argumentų nenurodė ir pareiškėja. Todėl netenkinamas pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl sistemiškai taikytinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui.

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas