2018-03-21 Nr. AB-5782-3-61-3-03738-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3530-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03738-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1707(01810) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei V. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 1–5).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Migracijos departamentas neatliko jokio patikrinimo, neinformavo pareiškėjos apie pradėtą leidimo panaikinimo procedūrą, neapklausė pareiškėjos.

3. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra nemotyvuotas ir neišsamus.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Migracijos departamentas, turėdamas pagrindą manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, privalo pradėti patikrinimą, apklausti pareiškėją ir surašyti pažymą, tačiau visa tai nebuvo padaryta.

5. Pareiškėja taip pat nurodė, kad šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. liepos 5 d. nutartimi išnagrinėtą administracinę bylą Nr. eA-4049-624/2017, todėl vien šiuo pagrindu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

6. Pasak pareiškėjos, Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) taiko atgal ir tokiais veiksmais pažeidžia lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai tapatina prašymo nagrinėjimo procedūrą su leidimu laikinai gyventi ir nepagrįstai mano, kad išdavus leidimą, viso jo galiojimo metu įmonei ir pareiškėjai taikytinos Įstatymo, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., sąlygos.

7. Pareiškėja nurodė, kad įvykus pertvarkymams įmonės viduje (darbuotojų išėjimas), pareiškėjai nekilo pareiga prašyti naujo leidimo laikinai gyventi, nes jokios aplinkybės, susijusios su leidimo išdavimo pagrindu neįvyko, t. y. pareiškėja toliau verčiasi ūkine-komercine veikla (atitinka Įstatymo sąlygas). Be to, pareiškėja neturėjo informuoti Migracijos departamento apie pasikeitusių asmenų skaičių įmonės viduje, nes tokia pareiga nėra įtvirtinta Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–27).

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja (UAB „Opius“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė) 2016 m. balandžio 11 d. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Buvo pateikti duomenys, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, todėl buvo priimtas sprendimas pareiškėjos prašymą tenkinti, t. y. 2016 m. birželio 10 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas, galiojantis iki 2018 m. birželio 10 d.

10. Migracijos departamentas nurodė, kad, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad Bendrovėje įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis, o kiti Lietuvos Respublikos piliečiai 2017 m. liepos 14 d., t. y. netrukus po to, kai pareiškėjai buvo išduotas leidimas, buvo atleisti. Kiti du Lietuvos Respublikos piliečiai Bendrovėje buvo priimti 2016 m. rugsėjo 26 d. ir 2016 m. gruodžio 15 d., tačiau vienas iš jų nuo 2017 m. kovo mėnesio gaudavo 190 Eur mėnesinį darbo užmokestį, o tai reiškia, kad jis nedirbo Bendrovėje visą darbo laiką.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė nuo 2016 m. liepos 1 d. iki Sprendimo priėmimo dienos (iki 2017 m. spalio 23 d.), t. y. 1 metus ir 4 mėnesius, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

12. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad leidimas pareiškėjai nebuvo panaikintas todėl, kad Bendrovė yra fiktyvi, todėl su tuo susijęs patikrinimas nebuvo atliktas. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą nustatymas apsiriboja juridinio fakto konstatavimu. Užfiksuoti duomenys, pasak atsakovo, yra tikslūs ir objektyvūs, Sprendimo motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 118–123).

14. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog Bendrovė daugiau nei 15 mėnesių neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas teisės normomis ir tinkamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai dėl Įstatymo taikymo atgal yra nepagrįsti, nes leidimo išdavimo santykiai yra skirtingi nuo įmonės veiklos santykių. Teismas nurodė, kad pareiškėja, norėdama vykdyti veiklą pagal naujos įstatymo redakcijos nuostatas, privalėjo pasikeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendė, kad pareiškėjos argumentai dėl neatlikto Bendrovės patikrinimo yra teisiškai nereikšmingi.

III. 17. Pareiškėja V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti (b. l. 126–130).

18. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nurodo, kad Bendrovė atitinka nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl, pareiškėjos nuomone, jos leidimą panaikinti nėra pagrindo. Pareiškėja pastebi, kad neatlikus išsamaus tyrimo, neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių ir neteisingai skirstant įrodinėjimo naštą, sprendimas negali būti priimtas teisingai. Pareiškėja nurodo, kad šioje situacijoje nėra duomenų, pagrindžiančių Bendrovės fiktyvumą. Bendrovė veikia pelningai, pareiškėja pateikė visus reikiamus duomenis, turi patirtį verslo vystyme bei žino paslaugų poreikį.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 138–141).

20. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą.

21. Migracijos departamentas paaiškina, kad Sprendimą priėmė, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, t. y. nustatęs, kad nuo 2017 m. liepos 17 d. Bendrovėje dirbo tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Pasak atsakovo, pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo išdavimo teisėtos veiklos pagrindu, žinojo, kokie reikalavimai yra keliami norint jį gauti ir išlaikyti, tačiau sąmoningai šių imperatyvių reikalavimų nesilaikė, todėl turi prisiimti atsakomybę už tokio elgesio pasekmes.

22. Migracijos departamento nuomone, gero administravimo principas nebuvo pažeistas, Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, motyvų išdėstymas jame yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-1707(01810) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei V. S., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. birželio 10 d. leidimas pareiškėjai laikinai (2 metus) gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas pareiškėjos 2016 m. balandžio 11 d. prašymo pagrindu (siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) (b. l. 28–37).

25. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

26. Migracijos departamentas VSDFV duomenų pagrindu nustatė, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).

27. Pirmosios instancijos teismas šį Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėja su tuo nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydama, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), nes dėl Bendrovės fiktyvumo teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo atliktas patikrinimas, nebuvo apklausta pareiškėja. Be to, pasak pareiškėjos, buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas.

28. Dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kada toks leidimas užsieniečiui panaikinamas. Vienas tokių atvejų yra situacija, kai nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kitas tame pačiame Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas atvejis yra situacija, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus, susijusius su Migracijos departamento netaikytomis procedūromis dėl Bendrovės fiktyvumo nustatymo.

29. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija buvo keista kelis kartus. Sprendimo priėmimo metu šioje teisės normoje nėra numatyto reikalavimo dėl 3 darbo vietų įsteigimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju reikšminga (taikytina) yra 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Būtent toks teisinis reguliavimas galiojo Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai juo vadovavosi. Lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas šiuo atveju pažeistas nebuvo, nes, kaip minėta, būtent tokį Įstatymo įsigaliojimą numatė Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis. Leidimas pareiškėjai buvo išduotas pareiškėjos 2016 m. balandžio 11 d. prašymo pagrindu, todėl Sprendimas jį panaikinti buvo teisėtai ir pagrįstai priimtas vadovaujantis iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo nuostatomis.

30. Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį pareiškėja aiškina, nepagrįstai susiaurindama jos taikymą tik prašymų nagrinėjimo procedūrai. Kaip minėta, ši įstatymo norma nustato platesnį ratą atvejų, kuriems taikomas iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs Įstatymas, t. y. vadovaujantis šiuo Įstatymu ne tik baigiami nagrinėti prašymai, priimami sprendimai išduoti ar pakeisti leidimą, bet ir priimami sprendimai leidimą panaikinti.

31. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, be kita ko, numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

32. Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, patikrino oficialius VSDFV duomenis (b. l. 103–106). Matyti, kad tuo metu, be pareiškėjos, Bendrovėje dirbo K. A. (K. A.) ir A. M. (A. M.) (b. l. 104). Migracijos departamentas sprendė, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl 3 darbo vietų įsteigimo, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Byloje nėra duomenų, ar minėti Bendrovės darbuotojai yra užsieniečiai, turintys leidimus Lietuvos Respublikoje gyventi nuolat, tačiau atsižvelgiant į tai, kad trečia darbo vieta buvo pareiškėjos (neturinčios tokio leidimo), darytina išvada, kad minėta Įstatymo sąlyga nebuvo tenkinta, t. y. net jei abu minėti asmenys turėtų leidimus Lietuvos Respublikoje gyventi nuolat, nebūtų tenkinta sąlyga dėl tokių trijų darbo vietų buvimo.

33. Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas Sprendimo priėmimo metu. Atitinkamai teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis oficialiais VSDFV duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atitinkamai ši aplinkybė buvo imperatyvus pagrindas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas) išduoto leidimo panaikinimui. Pareiškėjos teiginiai dėl Migracijos departamento Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams yra nepagrįsti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4049-624/2017, nes minėtų bylų faktinės ir teisinės aplinkybės nėra analogiškos ar iš esmės panašios. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimas yra nemotyvuotas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pažeidimo kontekste. Be to, minėtoje byloje buvo keliamas ir įmonės fiktyvumo klausimas.

34. Pareiškėjos argumentai, susiję su Bendrovės vykdyta ir tebevykdoma veikla, nėra teisiškai reikšmingi, nes tai nepašalina būtinumo Bendrovei atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, susijusį su tam tikru nurodytų darbo vietų skaičiumi.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Veslava Ruskan