2017-11-28 Nr. AB-22336-3-61-3-00160-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2246-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00160-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–22), kurį patikslino (III t., b. l. 7–12), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Teigė, kad atvežus į Lukiškių TI-K jis faktiškai nebuvo supažindintas su kalėjimo metu suteiktomis teisėmis bei pareigomis. Kadangi kalėjo kankinimui prilyginamomis sąlygomis, ieškinio senaties terminas netaikomas. Pareiškėjas visgi prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo 2015 m. spalio 5 d., bendraudamas su kitais asmenimis bei savo atstovu. Pažymėjo, jog kameros, kuriose buvo kalinamas, neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, jose įrengta per daug baldų, mažinančių ir taip nepakankamą vienam asmeniui tenkantį plotą. Kamerose buvo juntama drėgmė, nesudarytos sąlygos tinkamai jas vėdinti, jaučiamas pelėsio kvapas, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendros patalpos. Jis turėjo naudotis gulimu inventoriumi, kurio tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, dėl netinkamų gultų miegas būdavo neramus, kamuodavo nuovargis, buvo jaučiamas skausmas. Jis buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Pasivaikščiojimui skirtų kiemelių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, laikas, skirtas pasivaikščiojimui – per trumpas. Be to, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nebuvo sudaryta galimybė nemokamai naudotis drabužių skalbimo paslauga, neužtikrintas būtinas higienos reikmenų kiekis, neaprūpintas jokiomis pajamomis, nuolat buvo kilnojamas iš vienų kamerų į kitas. Pareiškėjo teigimu, aplinka, kurioje atliko bausmę, pavojinga sveikatai, nes gyvenamųjų pastatų stogo lakštuose yra draudžiamos medžiagos – asbesto, be to, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, nėra evakuacinio išėjimo, gesintuvų, dėžės su smėliu. Dėl šių Lukiškių TI-K tyčinių veiksmų jis patyrė žalą, pasireiškusią sveikatos sutrikimais, kamavo nuovargis, atskirose kūno dalyse jusdavo skausmą, buvo pažemintas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 95–112) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 16,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Atsakovas pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. ir nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, nuteistiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustukai, du kartus per mėnesį išduodama patalynė, muilas, tualetinis popierius. Laisvės atėmimo vietoje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti asbestcemenčio šiferio lakštais, tačiau sveikatai nepavojingi. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, sutiko būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl jo teisių pažeidimo nėra. Pareiškėjas buvo supažindintas su taikomų teisės aktų reikalavimais, vidaus tvarkos taisyklėmis, įspėtas dėl šių teisės aktų pažeidimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, jis neįrodė žalos atsiradimo pagrindų, todėl žala nepriteistina. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (III t., b. l. 17–28) iš dalies patenkino pareiškėjo S. V. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. bei nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundu ir pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. bei nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. sausio 10 d. Nors pareiškėjas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik nuo 2015 m. spalio 5 d., bendraudamas su kitais asmenimis ir savo atstovu, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodomų teisės pažeidimų pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas tam tikromis sąlygomis, kad buvo pažeidžiamas jo privatumas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2016 m. sausio 10 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, teismas taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. Pažymėjo, jog reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. 3 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, todėl byloje buvo vertinamas šis laikotarpis.

9. Teismas nurodė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

10. Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, jog pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. ploto reikalavimų neatitiko 368,5 dienų. Taigi Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog turėjo naudotis gulimu inventoriumi, kurio tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, dėl netinkamų gultų miegas būdavo neramus, kamuodavo nuovargis, buvo jaučiamas skausmas, o dėl kameroje įrengtų perteklinių baldų vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), teismas pažymėjo, jog taisyklės nenumato, kad į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pareiškėjo nusiskundimai dėl baldų matmenų ir įrengtų perteklinių baldų kamerose vertintini kaip aplinkybė, mažinanti kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą, ir todėl kilusio ginčo kontekste teismo vertinta kaip pareiškėjui palanki, sprendžiant jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.

13. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Baldų, virtuvės ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo laiko normas asmeniui suteikiama metalinė lova, kurios naudojimo laikas yra 10 metų. Lukiškių TI-K nurodė, jog visose kamerose yra įrengtos miegamosios vietos, o atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių – lentynos maistui, higienos reikmėms susidėti. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių kameroms gamina, keičia ir remontuoja pagal poreikį. Jokie teisės aktai nenumato inventoriaus keitimo kamerose registracijos, todėl konkrečių datų, kada buvo keičiami gultai, atsakovas negalėjo pateikti, kadangi tokia apskaita nėra vedama. Lukiškių TI-K naudojamų gultų būklė atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apsiribojo nurodyto pažeidimo abstrakčiu įvardijimu, nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes sukėlė aplinkybė, kad lova buvo nepatogi gulėti. Kadangi pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu gultų netinkamumu naudoti, teismas neturėjo teisinio pagrindo abejoti atsakovo pateiktomis aplinkybėmis. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nusprendė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Teismas pažymėjo, kad suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše po šiltu vandeniu. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog jis per nustatytą laiką nespėdavo nusiprausti, arba faktų, pagrindžiančių būtinumą suteikti jam papildomą apsilankymą duše. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, jog neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad atsakovas užtikrino pareiškėjo teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog kamerose buvo juntama drėgmė, nesudarytos sąlygos kamerų tinkamai vėdinti, jaučiamas pelėsio kvapas. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 24, 26, 28 punktais, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16, 17 punktais. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu reiškė skundus dėl vėdinimo, kamerų įrengimo, sanitarinio mazgo, tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl kitų kalinimo sąlygų, bylos medžiaga nepatvirtinta. Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, teismas nustatė, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrintos kameros Nr. 104, 105, 106, 107, 109, 114, 121, 131, 136, 139, 157, 166, 202, 210, 220, 223, 227, 299, 307, 336, kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrintos. Tikrintose kamerose Nr. 104, 107, 109, 114, 121, 131, 136, 166, 202, 220, 307, 336 vėdinimo, drėgmės ir temperatūros reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad kamerose Nr. 105, 106, 139, 210, 223, 299, 227 nustatyti pažeidimai susiję su oro drėgme, temperatūra, pelėsiais. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas patikrinimo aktų vykdymo metu tikrinamose kamerose negyveno, bei į tai, kad pažeidimai buvo pašalinti grįžtamojo patikrinimo metu, teismas padarė išvadą, jog drėgmės bei temperatūros reikalavimų pažeidimai pareiškėjo teisių bei interesų negalėjo pažeisti.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog patyrė nepatogumų dėl ne visiškai atitverto sanitarinio mazgo. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Lietuvos higienos norma HN 134:2015, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu. Pažymėjo, jog šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, jog nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kameroje buvo laikomas kartu su kitais kaliniais.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimui skirtų kiemelių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, laikas, skirtas pasivaikščiojimui – per trumpas. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11, 18.4 punktais, Lietuvos higienos norma 134:2015, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigė, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo klausimu nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, pagrįsdamas pasivaikščiojimo kiemelių minimalaus ploto pažeidimą, rėmėsi nebegaliojančiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintomis Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios neteko galios nuo 2009 m. birželio 10 d., todėl šio teisės akto nuostatos ginčo atveju neaktualios. Pažymėjo, kad galiojančiuose teisės aktuose pasivaikščiojimų kiemelių minimalus asmeniui tenkantis plotas nereglamentuotas. Atsakovas nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemelių plotas yra 16,55–37,40 kv. m, pareiškėjas nurodytų duomenų neginčijo. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, neužtikrinus minimalaus ploto Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliuose.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nemokamai naudotis drabužių skalbimo paslauga, neužtikrintas būtinas higienos reikmenų kiekis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktu, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punktu. Teismas pareiškėjo argumentus, jog atsakovas nesudarė sąlygų nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius, vertino kaip nepagrįstus, nes paminėtos higienos normos nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus, neneigė, todėl teismas konstatavo, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Lukiškių TI-K patvirtino, kad paminėtos higienos priemonės yra išduodamos, o muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį – mėnesio pradžioje ir pabaigoje, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktu, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punktu, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovas nurodė, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į kameras su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis, atsižvelgiant į užpildytos anketos atsakymus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2013 m. vasario 6 d. užpildė blanką, kuriame išreiškė sutikimą būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, sutikimą patvirtino savo parašu. Pareiškėjas nurodė, kad tabako dūmai sukėlė jam sunkias sveikatos pasekmes, tačiau byloje nebuvo medžiagos, patvirtinančios, kad sveikatos patikrinimo metu būtų nustatyti sveikatos sutrikimai, kilę dėl tabako dūmų padarytos žalos. Byloje taip pat nebuvo duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl jo pageidavimo būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas nereiškė skundų ar prašymų dėl laikymo sąlygų, bei į tai, kad atsakovas ėmėsi reikiamų veiksmų užtikrinti nerūkančių asmenų teises, atskirai į kameras paskirstydamas rūkančius ir nerūkančius asmenis pagal jų pačių pageidavimus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjo teiginius laikyti objektyviai pagrįstais, o atsakovo veiksmus laikyti neteisėtais pagal CK 6.271 straipsnio prasmę.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog aplinka, kurioje atlieka bausmę, yra pavojinga sveikatai, nes gyvenamųjų pastatų stogo lakštuose yra draudžiamos medžiagos – asbesto, be to, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, nėra evakuacinio išėjimo plano, gesintuvų, dėžės su smėliu. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu. Pagal atsakovo paaiškinimus, Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipė dėmesį, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant paminėtam nutarimui. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais. Byloje nebuvo objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai, todėl pareiškėjo argumentus dėl kenksmingos sveikatai aplinkos teismas laikė objektyviai nepagrįstais. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip statinio galimas neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams, t. y. evakuacinio išėjimo nebuvimas, pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas tik tada, kai nustatomas realus poveikis asmeniui, tačiau ne spėjamas, galimas ar tikėtinas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimo nesilaikymo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo sveikatos sutrikimais, nuovargiu, skausmu, pažeminimu, kankinimu. Pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikį jo psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus, susirgimų, kuriems tiesioginės įtakos būtų turėję atsakovo veiksmai dėl laikymo sąlygų, teismas nenustatė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nebuvo duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

23. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 368,5 dienos, į tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjui priteisiamas 2 500 Eur neturtinės žalos dydis.

III. 24. Pareiškėjas S. V. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 39–52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė teisės aktų reikalavimų pažeidimo, netinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pažymi, jog kalėdamas Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, todėl nesuprato, kad gali ginti savo teises. Teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Jis prašo atnaujinti šį terminą. Pabrėžia, kad gyvenamojo ploto normą mažino pertekliniai baldai, sanitarinis mazgas buvo neatitvertas. Atsakovo pateikti duomenys gyvenamajam plotui apskaičiuoti yra klaidingi. Tikslus gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdas yra pagal kameroje esamas gulimas vietas. Nesutinka, kad atsakovas suteikė jam higienos normas atitinkančias kameras, nes jose drėgna, šalta, vėdinamos atidarius langus, yra pelėsis. Atsakovas turėjo išsiaiškinti žalingus įpročius. Nesutinka su išvada dėl asbesto. Teismas klaidingai nustatė dienų skaičių. Pareiškėjas pažymi, jog patirtą neturtinę žalą vertina 12 000 Eur. Buvo labai sujaudintas ir paveiktas psichologiškai, kai patyrė paminėtas žiaurias kalinimo sąlygas. Pareiškėjas, be to, pažymi, kad dėl inventoriaus trūkumo ir per didelio kalinamųjų skaičiaus vienoje kameroje jam dažnai tekdavo valgyti ne prie stalo. Mažas kameros plotas neleido joje judėti, t. y. nors pasivaikščioti.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (III t., b. l. 31–34) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, nustatytina, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

26.2. Nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 12 000 Eur suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

26.3. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma. Realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6, 7 punktais, Lietuvos statistikos departamento 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatytina 0,06 Eur (0,22 Lt).

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 63–66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.

29. Pareiškėjas S. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 37–38) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

30. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas surašytas paviršutiniškai, nepagrindžiant aplinkybių, jog atsakovas suteikė tinkamas kalinimo sąlygas, nepaneigiant nurodytų pažeidimų ir dėl jų patirtų pasekmių. Vykdant teismų nurodymus, išlaidos už dokumentų parengimą negali būti priteisiamos (žr. LVAT 2016 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2016).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į neturtinės žalos, kurią patyrė būdamas įkalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimą.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. bei nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų senaties terminą. Teismas nustatė, jog pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimai, nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, buvo pažeisti 368,5 dienų. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus dėl kamerose esančių baldų užimamo ploto, pareiškėjo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniais įrenginiais laikotarpiais, kai kameroje buvo kalinamas ne vienas, priteisė pareiškėjui 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, teismas neigiamų veiksnių, susijusių su kalinimo sąlygomis, įtakos pareiškėjo sveikatos būklei nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybės, kad pareiškėjo padėtis įstaigoje būtų kaip nors išskirta ją pabloginant lyginant su kitų kalinamų asmenų padėtimi. Pareiškėjo argumentų dėl netinkamo gultų įrengimo, perteklinių baldų kameroje, nepakankamų sąlygų asmens higienai (naudojimosi dušu), nepakankamo kamerų vėdinimo, pelėsio, temperatūros, netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, nemokamos drabužių skalbimo paslaugos nesuteikimo, būtinų higienos priemonių neužtikrinimo, rūkančių asmenų neatskyrimo nuo nerūkančių, kenksmingo asbesto poveikio, statinio neatitikimo priešgaisrinės saugos reikalavimams teismas nepripažino pagrįstais ir šią skundo dalį atmetė. Teismas pareiškėjo argumentų dėl jo nesupažindinimo su teisėmis, neaprūpinimo jokiomis pajamomis, nuolatinio kilnojimo iš vienų kamerų į kitas atskirai neaptarė ir nevertino kaip reikšmingų kitų kalinimo sąlygų kontekste.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, apeliaciniame skunde prašė priteisti 12 000 Eur, teigė, kad teismas nepagrįstai taikė trejų metų senaties terminą, prašė jį atnaujinti, nurodė, kad Lukiškių TI-K jo tinkamai nesupažindino su teisėmis. Manė, kad teismas netinkamai nustatė vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nemažino jo baldų užimamu plotu ir dėl to klaidingai nustatė dienų skaičių, kuriomis pareiškėjui tenkanti ploto norma buvo pernelyg maža, neįvertino aplinkybės, kad negalėjo dėl to valgyti prie stalo, laisvai judėti patalpoje, neatsižvelgė į higienos reikalavimų neatitinkančias vėdinimo, drėgmės, temperatūros sąlygas kamerose, rūkančių asmenų neatskyrimą nuo nerūkančių.

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde teigė, kad nėra nustatytos būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas bei pareiškėjo patirta žala. Be to, Lukiškių TI-K patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

35. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

36. Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (lot. k. be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.

37. Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (21 str. 3 d.), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).

38. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.).

39. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir remiantis jau byloje esančia medžiaga.

42. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį ABTĮ keliamiems reikalavimams bei, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, būtinumo apsaugoti viešąjį interesą ar reikšmingai pažeistus valstybės, savivaldybės ar asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, apeliacinio skundo ribų neperžengia (ABTĮ 140 str. 2 d.).

43. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

44. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

45. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų jo teisių pažeidimo ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, remiasi padarytomis išvadomis.

46. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto reikšmingo kalinimo sąlygų pažeidimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo daugiausia yra grindžiami deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

47. Pasisakydama dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto 3 metų senaties termino taikymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d., teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

49. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

50. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d.

51. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

52. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, nepagrįsti, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

53. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nagrinėjamu atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo laikymo pernelyg mažo ploto kamerose pažeidimo, jo trukmės ir intensyvumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo nustatyta pažeidimo trukme, akcentuoja, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, turėtų būti eliminuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas.

54. Pirmosios instancijos teismas atliko pažeidimo vertinimą pagal nacionalinę teisę ir taikė ploto apskaičiavimo metodologiją pagal nacionalinės teisės normas, į aplinkybę, kad tais atvejais, kai buvo nustatomas ploto pažeidimas, kameroje esantys baldai ir sanitarinio mazgo užimamas plotas ribojo pareiškėjo galimybes laisvai judėti, teismas atsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, kad toks vertinimas prieštarautų iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas kriterijus vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Tačiau tais atvejais, kai ploto pažeidimas pagal nacionalinę teisę nėra konstatuojamas, nėra pagrindo atsižvelgti į įrenginių plotą sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini.

55. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta tik 1,5 m aukščio pertvara, bet nebuvo visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, ir konstatavo, kad nors tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, pareiškėjo privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, akcentuoja, kad tokios sąlygos, kai neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir, atsižvelgiant į nustatytus ploto kamerose trūkumo pažeidimus, kai vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo apie 2 kv. m, jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu.

56. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

57. Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

58. Teisėjų kolegija pažymi, jog aktualioje EŽTT praktikoje laikomasi požiūrio, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, higienos reikalavimai ir pan., lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)).

59. Pažymėtina, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. sausio 8 d. tokios kalinimo sąlygos, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas kameroje, buvo ir tais laikotarpiais, kai pareiškėjui tenkanti ploto norma atitiko nacionalinės teisės reikalavimus.

60. Net ir nesant kitų kumuliatyvių Lukiškių TI-K esančio asmens laikymo sąlygų pažeidimo, asmens privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas yra reikšmingas jo teisių į orumą pažeidimas, todėl sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tais atvejais, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

61. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra nustatyti valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas bei pareiškėjo patirta žala, kaip būtinosios neturtinės žalos atlyginimo sąlygos. Byloje nustačius, kad pažeidimai yra susiję su Konvencijos 3 ir 8 straipsniuose ginamomis asmens vertybėmis, laikytina, jog pareiškėjas patyrė tokio pobūdžio negatyvius išgyvenimus, kurie savo intensyvumu, trukme vertintini kaip neturtinė žala, kuri turi būti atlyginama pinigais.

62. Pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojami kiti argumentai – kad Lukiškių TI-K jo tinkamai nesupažindino su teisėmis, kad teismas neatsižvelgė į higienos reikalavimų neatitinkančias vėdinimo, drėgmės, temperatūros sąlygas kamerose, rūkančių asmenų neatskyrimą nuo nerūkančių, laikytini tapačiais nurodytiems jo skunde teismui ir iš naujo plačiau nenagrinėtini. Byloje esantys duomenys patvirtina, ir to neneigia pareiškėjas, kad, atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo pasirašytinai supažindinamas su savo teisėmis ir pareigomis, tvarkos taisyklėmis, teisės aktais, kurių privalo nepažeidinėti, sutiko būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (II t., b. l. 6–7).

63. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, susijusių su kamerų, kuriose jis buvo laikomas, vėdinimu, drėgme, temperatūra, pelėsio buvimu, ir nenustatė pažeidimų. Pareiškėjui teikiant skundą tenka pareiga įmanomai konkrečiai įvardyti aplinkybes, patvirtinančias netinkamas jo kalinimo sąlygas, šiuo atveju pareiškėjas apsiriboja tik pačiu jo laikymo Lukiškių TI-K faktu. Pažymėtina, kad ši aplinkybė savaime administracinių teismų praktikoje nėra laikoma prezumpcija, jog asmens kalinimo sąlygos visais atvejais neatitiko visų teisės aktų reikalavimų, nes tai sukurtų prielaidas piktnaudžiauti teise. Kiekvienu atveju turi būti atliekamas individualus aplinkybių vertinimas, ir, nepriklausomai nuo ribotų pareiškėjo galimybių tokias sąlygas įrodinėti šios kategorijos bylose, vien teiginių apie netinkamas sąlygas nurodymas dažniausiai yra nepakankamas pažeidimo faktams konstatuoti, kai nėra daugiau kitų duomenų, nors ir netiesiogiai patvirtinančių galimus pažeidimus. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių duomenų apie pažeidimus tam tikrose kamerose tam tikrais laikotarpiais, nesant duomenų apie jo skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kitokių tai patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tuos duomenis byloje, kurie buvo pateikti atsakovo atstovo, bei jo paaiškinimus ir įrodinėjimo taisyklių nepažeidė.

64. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl, jo manymu, netinkamai pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų masto, nepripažįsta pagrįstais ir jo argumentų dėl netinkamai nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Atsižvelgiant į nustatytą pažeidimų pobūdį, intensyvumą ir trukmę, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimais laikytini tik tie pirmosios instancijos teismo nustatyti laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktus, reglamentuojančius vienam asmeniui tenkančią ploto normą, ir tuo pačiu metu neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu kameroje (žr. 55–58 p.), kiti laikotarpiai, kai nebuvo užtikrinamas privatumo pažeidimas, laikytini Konvencijos 8 straipsnio pažeidimu, todėl neturtinės žalos atlyginimui už skirtingo pobūdžio ir intensyvumo pažeidimus taikytini skirtingi dydžiai (žr. 61 p.). Teismas, nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, vertino pareiškėjo nurodomus neigiamus išgyvenimus, duomenis apie sveikatos būklę, atsižvelgė į aktualioje teismų praktikoje panašiais atvejais nustatomus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teisingumo ir protingumo kriterijus, šalyje esančias ekonomines gyvenimo sąlygas bei į tai, kad paties pareiškėjo elgesys reikšminga dalimi nulėmė jo patiriamas neigiamas pasekmes. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamai nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio yra atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus argumentus, atmesdama atsakovo apeliacinį skundą, jo prašymo dėl patirtų dokumentų rengimo išlaidų neturi pagrindo svarstyti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė