2022-11-16 Nr. AB-27904-3-61-3-04078-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-781-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04078-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 49.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Z. D. (Z. D.), nepilnamečių L. Y. (L. Y.), B. Y. (B. Y.), G. Y. (G. Y.), atstovaujamų pagal įstatymą Z. D., ir D. Y. (D. Y.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. D. (Z. D.), nepilnamečių L. Y. (L. Y.), B. Y. (B. Y.), G. Y. (G. Y.), atstovaujamų pagal įstatymą Z. D., ir D. Y. (D. Y.) skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai 2022 m. rugsėjo 23 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) atsisakymus leisti atvykti kertant sieną Nr. 22S124346, Nr. 22S124345, Nr. 22S124344, Nr. 22S124343, Nr. 22S124347 ir įpareigoti VSAT priimti prieglobsčio prašymus bei leisti atvykti (duomenys neskelbtini) piliečiams Z. D., gim. (duomenys neskelbtini), L. Y., gim. (duomenys neskelbtini), B. Y., gim. (duomenys neskelbtini), G. Y., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. Y., gim. (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką; 2) pripažinti, kad VSAT, nepriėmusi prieglobsčio prašymų ir išstūmusi pareiškėjus į Baltarusiją, atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti VSAT priimti prieglobsčio prašymus ir leisti atvykti (duomenys neskelbtini) piliečiams Z. D., L. Y., B. Y., G. Y. ir D. Y. į Lietuvos Respubliką;

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rusėjo 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų Z. D. (Z. D.), nepilnamečių L. Y. (L. Y.), B. Y. (B. Y.), G. Y. (G. Y.), atstovaujamų pagal įstatymą Z. D., ir D. Y. (D. Y.) skundą dėl reikalavimo pripažinti, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjų atžvilgiu nepriėmusi jų prieglobsčio prašymų ir išstūmusi į Baltarusiją; priėmė pareiškėjų skundą dėl reikalavimų panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakymus leisti atvykti kertant sieną Nr. 22S124346, Nr. 22S124345, Nr. 22S124344, Nr. 22S124343, Nr. 22S124347 ir įpareigoti atsakovą priimti prieglobsčio prašymus ir leisti atvykti (duomenys neskelbtini) piliečiams Z. D., gim. (duomenys neskelbtini), L. Y., gim. (duomenys neskelbtini), B. Y., gim. (duomenys neskelbtini), G. Y., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. Y., gim. (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką; netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nurodęs, kad atsižvelgiant į pareiškėjų skunde apibrėžtų materialinių teisinių reikalavimų pobūdį, darytina išvada, jog prašydami taikyti jų nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjai iš esmės siekia, kad kilęs ginčas būtų išspręstas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Teismas vertino, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad netaikius jų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas nurodė, jog remiantis administracinių teismų praktika prielaida, kad pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog jų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas užtikrintų jų betarpišką dalyvavimą teismo posėdyje, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai byloje yra atstovaujami profesionalių teisininkų.

III. Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti VSAT priimti prieglobsčio prašymus ir leisti atvykti (duomenys neskelbtini) piliečiams Z. D., L. Y., B. Y., G. Y. ir D. Y. į Lietuvos Respubliką arba taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti VSAT leisti atvykti (duomenys neskelbtini) piliečiams Z. D., L. Y., B. Y., G. Y. ir D. Y. į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjai nurodo, kad (duomenys neskelbtini) jiems gresia persekiojimas dėl vyro/tėvo opozicinės veiklos šioje šalyje. Dėl šios priežasties pareiškėjai paliko (duomenys neskelbtini), atvyko į Baltarusiją ir nuvykę į Lietuvos Medininkų pasienio kontrolės punktą pateikė prieglobsčio prašymus.

Pareiškėjai remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byla T. K. ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55978/20, kurioje EŽTT patvirtino, jog žmogaus teisių padėtis ir opozicijos, įskaitant opozicionierių šeimos narių, padėtis (duomenys neskelbtini) yra kritinė ir pavojinga (47-54 p.). Minėtoje byloje EŽTT pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal EŽTT 39 Taisyklę ir uždraudė šių asmenų išsiuntimą į (duomenys neskelbtini) (38 p.). Taigi EŽTT byloje prieš Lietuvą buvo pripažinęs, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie susiję su opozicija gali patirti persekiojimą.

Pareiškėjai pažymi, jog tais atvejais, kai užsieniečiai teigia, kad jiems gresia persekiojimas bei yra grėsmė patirti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatytą žalą, valstybės privalo imtis veiksmų siekiant išvengti galimos žalos atsiradimo. Ši pareiga patvirtinta EŽTT byloje M.A. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 9793/17, kurioje EŽTT konstatavo, jog Lietuva, neįleidusi asmenų į šalies teritoriją prieš tai individualiai neišnagrinėjusi jų prieglobsčio prašymų, pažeidė EŽTK 3 straipsnį. Pareiškėjai akcentavo minėtoje byloje teismo padarytą išvadą, jog apeliacinis skundas administraciniam teismui dėl atsisakymo įleisti nėra veiksminga vidaus teisinės gynybos priemonė Konvencijos prasme, nes ji neturi automatinio stabdomojo poveikio (žr. šio sprendimo 83–86 punktus) (119 p.). Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažeidžia EŽTT išaiškinimą dviem aspektais: pirma, teismo atsisakymas užtikrinti pareiškėjų buvimą Lietuvoje toliau patvirtinta, kad Lietuvos nacionalinės teisinės gynybos priemonės yra neveiksmingos ir Lietuvos teisinėje sistemoje prieglobsčio prašytojai neturi veiksmingų gynybos priemonių; antra, kad negalima reikalauti, jog užsieniečiai būtų Baltarusijoje. Taigi galima teigti, kad Lietuva pažeidžia Konvenciją, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų ištaisyti šį pažeidimą ir užtikrinti pareiškėjų teisę būti teritorijoje skundo ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu.

Pareiškėjai taip pat teigia, jog EŽTT nuosekliai vysto praktiką, kad neįleidimo ir prieglobsčio prašymų nepriėmimo atvejais, kai asmenys atvyko į pasienio kontrolės punktą ir paprašė tarptautinės apsaugos, yra taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir valstybės įpareigojamos įsileisti prieglobsčio prašytojus. Pavyzdžiui bylose, M. K. and Others v. Poland, peticijų numeriai Nr. 40503/17, 42902/17 ir 43643/17, ir D. A. and Others v. Poland, peticijos Nr. 51246/17. Bylose M. K. and Others v. Poland, peticijų numeriai Nr. 40503/17, 42902/17 ir 43643/17 EŽTT pripažino, kad asmenų grąžinimas į Baltarusiją pažeidžią Konvencija 3 straipsnį bei išaiškino, kad asmenys turėtų būti traktuojami, kaip prieglobsčio prašytojai (219 p.). EŽTT nustatė, jog asmenų neįleidimų sprendimų apskundimas buvo neefektyvus, nes nebuvo automatinio suspensyvinio poveikio (219 p.). Tos pačios išvados buvo priimtos ir byloje D. A. and Others v. Poland, peticijos Nr. 51246/17 (89-90 p.). Be to, byloje D. A. and Others v. Poland, peticijos Nr. 51246/17, teismas pasisakė, kad asmenims gresia paskesnis išsiuntimas (angl. chain- refoulement) iš Baltarusijos, o Baltarusijoje negalima tikėtis teisingo prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo (63-64 p.).

Pareiškėjai pažymi, kad jie buvo išstumti ir sugrąžinti į Baltarusiją, kurioje jiems gresia patirti ne šiaip žalą, o ypatingai didelę ir neatitaisomą žalą. duomenys neskelbtini) piliečiai, būdami Baltarusijoje, privalo registruotis pagal faktinę buvimo vietą Baltarusijos migracijos tarnyboje. Taigi pareiškėjai turi prisistatyti Baltarusijos migracijos tarnyboms, priešingu atveju gresia nubaudimas už migracijos įstatymų pažeidimą. Tuo pačiu, pareiškėjų kreipimasis į Baltarusijos migracijos tarnybas savaime sukelia pavojų pareiškėjams, kadangi jie atsiduria autoritarinės valstybės žinioje, kuri išsiunčia asmenis į valstybes, kuriose jiems gresia persekiojimas. Šie teiginiai yra patvirtinami bendra ir visuotinai žinoma situacija su pabėgėliais ir migrantais Baltarusijos viduje ir pasienyje, kuri yra užfiksuota įvairių organizacijų. Taigi, pareiškėjams, kurie atvyko į pasienio kontrolės punktą ir paprašė tarptautinės apsaugos, bet kurių prašymai nebuvo priimti ir kurie buvo apgręžti vykti atgal į Baltarusiją (pareiškėjai yra pažeidžiami asmenys: vieniša mama su nepilnamečiais vaikais) ir toliau gresia bet kuriuo metu būti išsiųstiems į (duomenys neskelbtini), patirti iš Baltarusijos pareigūnų kankinimus, atsidurti miške be maisto ir vandens.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas negali reikalauti dokumentinių įrodymų, kad pareiškėjai patirs kankinimus. Toks įrodinėjimo standartas būtų akivaizdžiai neproporcingas. Pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų, kad sprendimo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas būtų sudėtingas (pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. EAS-814-492/2018). Šiuo atveju tokie prima facie argumentai akivaizdžiai egzistuoja: pareiškėjų šeimos nariui (t. y. vyrui ir tėvui) (duomenys neskelbtini) yra suteiktas pabėgėlio statusas, kas parodo, kad šeimai kilmės valstybėje gresia persekiojimas; viešai prieinama informacija apie migrantų padėtį Baltarusijoje patvirtina, kad yra labai didelė grėsmė, jog pareiškėjai bus išsiųsti į savo kilmės valstybę, kur jiems gresia persekiojimas, o iki tol jiems gresia patirti pareigūnų veiksmus, kurie prilygsta kankinimui ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

Pareiškėjų teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonę yra būtina taikyti, nes pareiškėjai gali būti sugrąžinti į (duomenys neskelbtini), o tai reikštų non-refoulement principo pažeidimą ir neatitaisomą didelę žalą, ir tokiu atveju ši byla, t. y. galutinis teigiamas sprendimas, netektų prasmės, nes pareiškėjai nebegalėtų praktiškai pasinaudoti prieglobsčio teise (pareiškėjai būtų (duomenys neskelbtini), kur jau galimai būtų patyrę persekiojimo veiksmus, negalėtų iš ten išvykti, o Lietuvoje jų tarptautinės apsaugos prašymas nebebūtų nagrinėjamas, nes jie netenkintų vienos iš sąlygų – būti už kilmės valstybės ribų).

Pareiškėjai nesutinka su teismo argumentu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas reikštų ginčo išsprendimą iš esmės. Pareiškėjai nurodo, kad skunde formuluoja reikalavimą panaikinti administracinius aktus, t. y. atsisakymus leisti atvykti kertant sieną Nr. 22S124346, Nr. 22S124345, Nr. 22S124344, Nr. 22S124343, Nr. 22S124347. Pareiškėjų vertinimu, tai, kad būtų priimti prieglobsčio prašymai, o pareiškėjai įleisti į teritoriją nepanaikina šių nurodytų neteisėtai priimtų administracinių aktų. Pareiškėjai nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog tokios apimties reikalavimo užtikrinimo priemonė netaikytina, prašo taikyti bent iš dalies, t. y. įpareigoti įleisti ir neišsiųsti pareiškėjų, kol nebus priimtas sprendimas šioje administracinėje byloje.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti ir netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai Medininkų pasienio kontrolės punkte prieglobsčio prašymų nepateikė. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjai nepagrįstai remiasi byla T. K. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 55978/20), kadangi šios bylos faktinės aplinkybės visiškai kitokios, nei nagrinėjamu atveju. Atsakovas nurodo, kad Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 24 punkto antrojoje pastraipoje nustatyta, kad kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, prašymas suteikti prieglobstį nepriimamas, kai užsienietis jį pateikia nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 14012 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos ir (arba) 67 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir (arba) nėra Tvarkos aprašo 22 punkto trečiojoje pastraipoje nurodytų aplinkybių. Remiantis Įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi užsienietis asmeniškai pateikia prašymą suteikti prieglobstį. Nepilnamečių šeimos narių vardu prašymą gali pateikti vienas iš pilnamečių šeimos narių. Nelydimo nepilnamečio užsieniečio arba neveiksnaus užsieniečio vardu prašymą gali pateikti jo atstovas. Atsakovo teigimu, pareiškėjai prieglobsčio prašymų nepateikė, todėl jie nebuvo įleisti į Lietuvos Respubliką. Atsakovo manymu, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones nebūtų užtikrinta prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūra, įtvirtinta Įstatymo 1408 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas tvirtina, kad prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjai iš esmės siekia, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jų teises, tačiau teismas tokių įgalinimų neturi (LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021, 2021 m. lapkričio 10 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-702-556/2022).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Reikalavimo užtikrinimo priemone tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-319-415/2018).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – įpareigojimas priimti jų prieglobsčio prašymus ir įleisti į Lietuvos Respubliką yra tapačios skundo reikalavimams. Atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas neigia, kad pareiškėjai, būdami pasienio kontrolės punkte, pateikė prieglobsčio prašymus, taigi aplinkybė, susijusi su prieglobsčio prašymų pateikimu, yra ginčo dalykas, t. y. tik išnagrinėjus bylą iš esmės bus nustatyta, ar pareiškėjai buvo pateikę prieglobsčio prašymus, taip pat bylos nagrinėjimo iš esmės metu bus vertinamas atsisakymo įleisti pareiškėjus į Lietuvos Respubliką teisėtumas. Taigi konstatuotina, kad pritaikius pareiškėjų nurodomas reikalavimo užtikrinimo priemones skundo reikalavimai būtų iš esmės patenkinti dar iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, kas neatitiktų reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto esmės, reikalavimo, kad šiomis priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, būtų naudojamasi protingai ir sąžiningai, nepiktnaudžiaujant, nesinaudojant ja ne pagal paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra jokių duomenų, kad netaikant prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų atskirojo skundo argumentai tokios teismo išvados nepaneigia. Pareiškėjų cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra aktuali prieglobsčio prašytojams, tuo tarpu, kaip jau minėta, aplinkybė, ar pareiškėjai yra prieglobsčio prašytojai yra šios bylos ginčo dalykas. Pažymėtina, kad pareiškėjų nurodyti argumentai, susiję su migrantų padėtimi Baltarusijoje yra abstraktūs, nepagrįsti individualiomis aplinkybėmis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo šią teismo nutarties dalį panaikinti, todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Z. D. (Z. D.), nepilnamečių L. Y. (L. Y.), B. Y. (B. Y.), G. Y. (G. Y.), atstovaujamų pagal įstatymą Z. D., ir D. Y. (D. Y.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė