2019-01-23 Nr. AB-2324-3-62-3-00757-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-180-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00757-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 28 d. iki skundo padavimo atlieka bausmę Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas pakankamas gyvenamasis plotas, jį dar labiau mažino buvę baldai. Alytaus PN kasdien netiekiamas karštas vanduo, pareiškėjas buvo maitinamas nekokybišku ir nepakankamai kaloringu maistu, o artimiesiems yra draudžiama perduoti maistą. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnai nederamai elgiasi su nuteistaisiais, pataisos įstaigoje esantys pasivaikščiojimo kiemeliai per maži. Alytaus PN sektoriuje, kuriame gyveno pareiškėjas, trūko kriauklių, unitazų, prausyklose tiekiamas tik šaltas vanduo. Pareiškėjas nurodė, kad pirmame septinto lokalinio sektoriaus aukšte įrengtas įrankių gamybos baras, kuriame naudojamos kenksmingos sveikatai bei sprogstamos medžiagos (propano dujos), naudojami suvirinimo aparatai, pastatai avarinės būklės t. y. pareiškėjas laikomas pavojingomis gyvybei sąlygomis. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, fobiją, psichikos sutrikimus, buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą, nes pareiškėjas Alytaus PN bausmę periodiškai atlieka nuo 2010 metų, o į teismą kreipėsi tik 2017 m. gegužės 2 d.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, reikia išskaičiuoti baldus, kadangi to teisės aktai nenumato.

6. Atsakovas paaiškino, kad Alytaus PN pareigūnai kiekvienais kalendoriniais metais turi eiti medicininę patikrą, pareigūnus įvertina psichologas ir psichiatras, todėl visi Alytaus pataisos namuose dirbantys pareigūnai yra tinkami darbui ir polinkio į sadistinį elgesį neturi. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, nuteistieji gali nusiprausti kūną po šaltu vandeniu kiekvieną dieną, tai nėra ribojama. Alytaus PN įrengtos prausyklos ir tualetai atitinka higienos normos keliamus reikalavimus. Pareiškėjas nėra kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl pareigūnų veiksmų ir gyvenimo sąlygų. Atsakovas nurodė, kad dirbtuvės, kuriose vykdomi suvirinimo darbai, yra įrengtos ne po gyvenamosiomis patalpomis, jos įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir virš jų nuteistieji negyvena, o angliarūgštės balionai sandėliuojami tik septintame lokaliniame sektoriuje atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje ir atsinešami į dirbtuves tik darbams atlikti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu lankėsi Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnyboje dėl sveikatos sutrikimų ir jam buvo skirtas gydymas, tačiau šios ligos yra tipinės ir žmogus jomis gali susirgti tiek būdamas laisvėje, tiek bausmę atlikdamas pataisos įstaigoje.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip jis yra apskaičiuotas.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo R. N. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

9. Teismas pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Alytaus PN veiksmų, atliktų iki 2014 m. gegužės 2 d., taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 2 d.

10. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjui vertintu laikotarpiu teisė į minimalaus ploto normą buvo užtikrinta.

11. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, nes galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, o pareiškėjas nekėlė ginčo dėl jo teisės pasivaikščioti gryname ore suvaržymų.

12. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl nekokybiško ir nepakankamo energetinės vertės maisto, nes pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad artimiesiems draudžiama perduoti maisto produktus, nedetalizavo, kokie konkretūs maisto produktai ir kada jam nebuvo perduoti, be to, nenurodė, kada konkrečiai ir kokio maisto produktų kokybė ir energetinė vertė buvo maža. Atsižvelgdamas į bylos duomenis, atsakovo veiksmuose, aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė.

13. Teismas nepagrįstu pripažino pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų nederamo elgesio ir neigiamų asmeninių savybių, nes pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis, konstatavo, jog pažeidimų dėl karšto vandens neįrengimo gyvenamosiose patalpose nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

15. Teismas vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl unitazų ir praustuvių trūkumo lokalinio sektoriaus patalpose ir vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos). Teismas nurodė, kad pagal šios normos reikalavimus prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Kadangi Alytaus PN nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 8 ir 5 būriuose buvusį nuteistųjų skaičių, duomenų apie prausyklose ir tualetuose įrengtų praustuvių, klozetų ar unitazų skaičių, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl kietojo inventoriaus trūkumo pripažino pagrįstais.

16. Teismas kaip nepagrįstus ir subjektyvius atmetė pareiškėjo argumentus dėl kenksmingų sveikatai bei sprogstamųjų medžiagų laikymo ir naudojimo Alytaus PN teritorijoje, kurioje gyvena nuteistieji. Iš atsakovo pateiktų duomenų apie apreiškėjo sveikatos būklę ir kreipimosi į Alytaus PN sveikatos priežiūros specialistus teismas sprendė, kad šie duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bausmės atlikimo sąlygos turėjo įtakos pareiškėjos sveikatos būklei. Teismas taip pat nenustatė, kad Alytaus PN sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

17. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, darė išvadą, kad Alytaus PN per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, ir konstatavo, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 18. Pareiškėjas R. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, bylą nagrinėjo paviršutiniškai. Pareiškėjas pabrėžė, kad analogiškas ginčas buvo visi kitaip išspręstas ir kitoks teismo sprendimas priimtas administracinėje byloje Nr. I-939-422/2017.

20. Pareiškėjas nurodo, kad negali įrodyti pareigūnų grubaus elgesio, nes jam draudžiama turėti vaizdą fiksuojančią įrangą, o kitais būdais įrodyti šiuos pažeidimus neįmanoma. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad 3,1 kv. m ploto norma asmeniui yra pakankama, nes, pareiškėjo teigimu, minimalus asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl karšto vandens tiekimo ir nurodo, kad Alytaus PN slepia daug pažeidimų nuo tikrinančių institucijų. Pareiškėjas nesiskundė pataisos įstaigos administracijai, nes bijojo praprasti darbą, bijojo kad jo laikymo sąlygos gali dar labiau pablogėti. Pareiškėjas nurodo, kad jo skunde išdėstytų aplinkybių pagrįstumo jis negali įrodyti dėl taikomų apribojimų, jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, atitinkantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo padaryta žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pripažinimas, kad pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeistos, yra pakankama satisfakcija, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), tačiau pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, pasivaikščiojimo kiemelių, netinkamo maitinimo, karšto vandens tiekimo, pareigūnų nederamo elgesio, nesaugios aplinkos atmetė, taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

25. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus, kurių jis dėl apribotos laisvės negali įrodyti, neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas (70 000 Eur).

26. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje pritaikytas senaties terminas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl kalinimo Alytaus PN iki 2014 m. gegužės 1 d., pirmosios instancijos teismo neprašė šį terminą atnaujinti. Įvertinusi šią teismo sprendimo dalį teisėjų kolegija su ja sutinka ir tų pačių argumentų iš naujo nekartoja.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl argumentų, kuriais pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apskaičiavo per mažą asmeniui tenkančio ploto normą, netinkamai vertino įrodymus (pareiškėjo argumentus) ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bei LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui turinčios tekti 3,1 kv. m ploto normos, nes kaip teigia pareiškėjas, atsakovas privalėjo jam užtikrinti 3,6 kv. m asmeninio ploto gyvenamojoje patalpoje.

30. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2. punkte nustatyta 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto norma pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atsižvelgdama į aptratą teisinį reguliavimą ir patikrinusi Alytaus PN pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas pobūdį (pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose), plotą, įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į minimalų plotą pataisos įstaigoje nebuvo pažeista. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo kalinamas kamerų tipo patalpose, tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė skunde teismui, todėl pareiškėjui turintis tekti gyvenamasis plotas bendrabučių tipo patalpose turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą paviršutiniškai ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių negalėjo pagrįsti, nes galimybės rinkti įrodymus yra apribotos.

32. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

33. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į pareiškėjo specifinę teisinę padėtį ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog neturi specialios vaizdo įrašymo įrangos pareigūnų daromiems pažeidimams fiksuoti, tačiau nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiais veiksmais ir kokiomis aplinkybėmis pasireiškė galbūt pažeidžiantys pareiškėjo teises ir su tarnybine etika nesuderinami Alytaus PN pareigūnų veiksmai. Sistemiškai įvertinusi pareiškėjo argumentų abstraktų pobūdį ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu raštu į Alytaus PN administraciją nesikreipė nei dėl laikymo sąlygų, nei dėl pareigūnų elgesio, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pareiškėjo teiginių nepagrįstumo.

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, netinkamu maitinimu, karšto vandens tiekimu, nesaugios aplinkos Alytaus PN sudarymu, todėl jiems pritaria ir šių motyvų nekartoja. Pabrėžtina, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusias Higienos normas HN 76:2010 ir HN 134:2015 nebuvo ir šiuo metu nėra reikalavimo pataisos namuose užtikrinti karšto vandens tiekimą kiekvieną dieną į gyvenamąsias patalpas ir prausyklą. Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl naudojimosi karštu vandeniu atmetami. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl kalinimo sąlygų jis bijojo skųstis Alytaus PN administracijai, kad šios įstaigos daromi pažeidimai nuteistųjų teisių srityje yra nuslepiami, vertintini kaip abstraktūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

36. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

37. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

38. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

39. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių kiekis sektoriaus tualete ir prausykloje, atitinkantis Aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui buvo ribojama teisė pasinaudoti tualetu ir prausykla.

40. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, byloje nenustatyta, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

41. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui sutriko sveikata dėl konstatuotų pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio.

42. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (aprūpinimo kietuoju inventoriumi), tačiau minėto pažeidimo pareiškėjas niekaip nesusiejo su jo teisių ribojimu ir galimai padaryta neturtine žala), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

44. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė