2020-07-22 Nr. AB-14795-3-62-3-02752-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1600-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02752-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Č. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 5 d. jis atliko bausmę Alytaus PN netinkamomis sąlygomis. 2, 3 ir 7 lokaliniuose sektoriuose nepakako gyvenamojo ploto, neužtikrintas tinkamas apšvietimas, oro temperatūra, langai ir durys nesandarūs, grindys išlūžinėjusios, sienos apipelijusios ir ištrupėjusios nuo drėgmės, sanitarinis mazgas netinkamai atitvertas, patalpose buvo parazitų. 7 lokalinis sektorius įrengtas virš patalpų, kuriose laikomi suvirinimo balionai, todėl kilo grėsmė gyvybei ir sveikatai. 2 bendrabutis 2008 metais buvo pripažintas avarinės būklės. Pareiškėjas teigė dėl tokių laikymo sąlygų patyręs nepatogumus, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė reikalavimus, susijusius su laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d., atmesti kaip pareikštus suėjus ieškinio senaties terminui, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

4. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpio nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. pareikšti, nors, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios. Atsakovas pateikė duomenis apie laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą Alytaus PN bendrabučių tipo patalpose, pažymėjo, kad pareiškėjas priklausė paprastajai grupei.

Akcentavo, kad jei gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje pareiškėjo netenkino, jis galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus (pvz., Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimą perkelti jį į kitą kamerą) arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, bet šia savo teise nė karto nepasinaudojo. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Alytaus visuomenės sveikatos centrą, o Alytaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu (2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktai) higienos normų reikalavimų pažeidimai nebuvo nustatyti.

Tvirtino, kad Alytaus PN nepertraukiamai palaikoma teisės aktų reikalavimus atitinkanti oro temperatūra. 8, 19 ir 17 būriuose sanitarinis mazgas yra tvarkingas, atitinka teisės aktų reikalavimus, sanitarinio mazgo kabinos nuo likusio kameros ploto atitvertos 1,5 m aukščio pertvarkomis. Miegamieji vėdinami per langą. Elektros instaliacija yra tvarkinga ir saugi. Alytaus PN 2 bendrabutis nėra avarinės būklės, priešingu atveju nuteistieji negalėtų jame gyventi. Pareiškėjo minimame Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos pripažinimo avariniu akte statinys tik pripažintas blogos būklės. Atsakovas paaiškino, kad 2 bendrabučio rekonstrukcijos darbai buvo pradėti tik 2018 m. liepos mėn., nes užtruko valstybės finansavimas.

Alytaus PN pagal sutartį atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas paremtas abstrakčiais teiginiais, jis nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo (neveikimo) ir kilusių pasekmių, t. y. neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas taip pat nepagrindė prašomos atlyginti žalos dydžio.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Č. N. skundą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus dėl kalinimo sąlygų patirtus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti numanomą savo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui padavė tik 2018 m. lapkričio 20 d. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos, teismas taip pat nenustatė tokių aplinkybių, todėl, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. atmesta. Teismas tyrė pareiškėjo bausmės atlikimo Alytaus PN sąlygas tik laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. birželio 5 d.

7. Teismas nustatė kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. sausio 12 d. – į 7-o lokalinio sektoriaus 8 būrio 2 miegamąjį, kuriame vienam asmeniui teko 4,43 kv. m (62,12 kv. m / 14) ploto; nuo 2016 m. sausio 13 d. iki 2018 m. birželio 5 d. – į 2-o lokalinio sektoriaus 19 būrio 5 miegamąjį, kuriame vienam asmeniui teko 3,72 kv. m (44,72 kv. m / 12) ploto. Deklaratyvūs, jokiais oficialiais duomenimis neparemti pareiškėjo teiginiai, jog 7 lokalinio sektoriaus 8 būryje buvo įrengta 30 miegamųjų vietų, buvo atmesti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

8. Teismas, vertindamas sanitarinių mazgų atitiktį teisės aktų reikalavimams, atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, jog 8 ir 19 būrių sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų, tualetai atskirti ne mažesnėmis nei 1,5 m aukščio sienelėmis. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) bei teismų praktiką, padarė išvadą, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos sąlygos privatumui užtikrinti.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie prastą patalpų būklę (grindys išlūžusios, sienos ir lubos aptrupėjusios, mediniai langai išpuvę, durys nesandarios, 2 bendrabutis yra avarinės būklės) pagrįstumo, pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo langų, grindų, sienų, lubų atitikimo teisės aktams pažeidimus, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o įstatymų leidėjas nesuteikė jam teisės ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktas surašytas prieš 10 metų iki ginčo laikotarpio, taigi negali pagrįsti pastato būklės ginčo laikotarpiu, be to, jame nėra konstatuota, kad Alytaus PN pastatas yra avarinės būklės, nurodant, jog jis yra blogos būklės, kas savaime nepatvirtina aplinkybės, jog pastatas netinkamas gyventi. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) konstatuota, jog bendrabučio Nr. 2 patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, tačiau higienos normų reikalavimų pažeidimai nenustatyti. Remiantis tuo, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu atmesti.

10. Teismas, tirdamas sąlygų kamerose atitiktį kitiems higienos normų reikalavimams, nustatė, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys (tarp jų – pareiškėjas) privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis. Patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, pelėsio pripažinti nepagrįstais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl per žemos oro temperatūros šaltuoju metų sezonu, remdamasis atsakovo paaiškinimais, kad Alytaus PN atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas, visuose pataisos namuose. Teismas laikė deklaratyviomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie netinkamą gyvenamųjų patalpų apšvietimą, akcentuodamas atsakovo paaiškinimą, jog Alytaus PN apšvietimą užtikrina pagal teisės aktų reikalavimus, ir pastebėdamas, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl tokio pažeidimo Visuomenės sveikatos centrui ar pataisos įstaigos administracijai. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus apie parazitus gyvenamosiose patalpose, nenustatęs, kad sutartiniai įsipareigojimai pagal Alytaus PN sudarytas sutartis su V. Mulersko individualia įmone bei UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ nėra vykdomi arba vykdomi netinkamai.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog 7 lokalinis sektorius buvo įrengtas virš suvirinimo cecho ir todėl jame nesaugu gyventi, pagrįstumo, nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais, jog Alytaus PN 8 būryje nėra jokių dujų balionų, skirtų suvirinimo darbams atlikti, angliarūgštės balionai sandėliuojami tik 7 lokaliniame sektoriuje atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje ir atsinešami į dirbtuves tik darbams atlikti; dirbtuvės, kuriose vykdomi suvirinimo darbai, yra įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir virš jų nuteistieji negyvena. Taigi, šie pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti bylos duomenimis.

12. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde teigė dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautęs sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau jis nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti, ir nepateikė tokių įrodymų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti laikomos kankinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Kita vertus, įvertinęs skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (bloga bendrabučio Nr. 2 būklė, atsakovo atstovo nepaneigta aplinkybė, jog gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir pelių – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 p. pažeidimas), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo žalai atlyginti.

III. 13. Pareiškėjas Č. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti jo skundą.

14. Pareiškėjas pakartoja, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 5 d. atliekant bausmę Alytaus PN jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, jis buvo laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. 7 lokalinis sektorius įrengtas virš cecho, kuriame atliekami suvirinimo darbai, naudojant dujų balionus, todėl tokiose patalpose buvo nesaugu. 2, 3 ir 7 lokaliniuose sektoriuose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, gyvenamosios patalpos avarinės būklės, jose kaupėsi drėgmė, buvo pelėsis, šalta, patalpų apšvietimas prastas, buvo buitinių parazitų. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs diskomfortą, depresiją ir kt.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus.

16. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (tarp jų – valstybės kaltės), rėmėsi abstrakčiais teiginiais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2018 m. birželio 5 d., atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis neįrodė reikalavimų kalinimo sąlygoms pažeidimų, kurie galėtų būti pagrindas spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime užsimenama, kad 2 bendrabučio patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, neaišku nei kuo šis poreikis pasireiškė, nei kokios būklės buvo konkrečios patalpos, kuriomis naudojosi būtent pareiškėjas, o Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimai nebuvo užfiksuoti, todėl pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės pagrįstai nelaikė atsakovo (jo atstovo) neteisėtais veiksmais, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Atitinkamai teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų dėl Alytaus PN atliekamos parazitų kontrolės, nors ir nebuvo neabejotinai paneigti pareiškėjo argumentai dėl tarakonų ir pelių gyvenamosiose patalpose. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nereiškia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pritaikyti jo skundo reikalavimams ieškinio senaties terminą (vertinti tik laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. birželio 5 d.), pakartoja skundo argumentus, nepaaiškindamas nepritarimo pirmosios instancijos teismo atliktam bylos aplinkybių vertinimui priežasčių. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, todėl pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, neprivalėjo įrodyti šios aplinkybės.

21. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Alytaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

23. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

24. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija, pripažino, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2018 m. birželio 5 d.) pareiškėjui buvo užtikrina ši minimali gyvenamojo ploto norma (žr. nutarties 7 p.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia išvada.

25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus patalpos yra įrengtos virš suvirinimo cecho, kuriame darbai atliekami naudojant dujų balionus, todėl patalpose nesaugu, remdamasis atsakovo atstovo paaiškinimais, jog dirbtuvės, kuriose vykdomi suvirinimo darbai, įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir nuteistieji virš jų negyvena, o darbams atlikti atsinešami angliarūgštės balionai, kurie sandėliuojami atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje (Alytaus PN 2019 m. sausio 18 d. raštas, b. l. 39). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas tik pakartoja pastaruosius savo teiginius, nepateikdamas jokių juos pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, paneigiančių atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes. Be to, pareiškėjas išdėstė tik samprotavimus ir savo subjektyvų įsitikinimą, kad dėl Alytaus PN ceche vykdomų suvirinimo darbų kyla grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, nepateikdamas jokių konkrečių tai pagrindžiančių argumentų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas tvirtino Alytaus PN buvęs laikomas nuo 2010 m. liepos 9 d., tačiau jis neįvardijo jokių konkrečių atvejų, kai dirbtuvėse, kuriose atliekami suvirinimo darbai, buvo įvykę kokie nors nelaimingi atsitikimai ar konstatuoti pažeidimai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu pagrįstai laikė atmestinais.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas (neaišku, kas konkrečiai pareiškėjo netenkino), gyvenamųjų patalpų grindys, sienos ir lubos buvo prastos kokybės, langų rėmai išpuvę, kaupėsi drėgmė, pelėsis, buvo šalta, prastas apšvietimas, buvo buitinių parazitų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes pripažinti atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, konstatavęs, kad sanitariniai mazgai buvo visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, o tarpusavyje – ne žemesnėmis nei 1,5 m aukščio sienelėmis; Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) Higienos normos HN 134:2015 pažeidimai nebuvo nustatyti; gyvenamosiose patalpose langai pritaikyti vėdinimui (Higienos normos HN 134:2015 17 p.), nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis, kad galėtų rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose (Higienos normos HN 134:2015 37 p.), o patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis; Alytaus PN atskirame lokaliniame sektoriuje įrengtas kompiuterizuotas šilumos mazgas, kuris nepertraukiamai palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus; Alytaus PN yra sudaręs sutartis dėl dezinsekcijos, deratizacijos darbų ir nėra duomenų apie šių sutarčių nevykdymą ar netinkamą vykdymą; pareiškėjo nusiskundimai deklaratyvūs, jis nesikreipė nei į pataisos įstaigą, nei į kitas kompetentingas institucijas dėl skunde išvardytų kalinimo sąlygų pažeidimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigė šių teismo sprendime nustatytų aplinkybių, nepaaiškino, kodėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino netinkamai. Tokie abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumu ir pagrįstumu.

27. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Alytaus PN nepadarė pareiškėjo nurodytų teisės aktų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas (jo atstovas) atliko neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą. Kadangi valstybės civilinei atsakomybei kilti privalo būti visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, nustačiusi vienos iš šių sąlygų neegzistavimą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų sąlygų buvimo.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Č. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė