2017-03-29 Nr. AB-7327-3-61-3-03958-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-124-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03958-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, (toliau – ir atsakovo atstovas, VST) priteisti 5 000 Eur žalos, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. liepos 30 d. buvo konvojuojamas iš vienos kalinimo įstaigos į kitą netinkamomis, žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis, pareigūnai elgėsi žiauriai, demonstravo jėgą, netenkino prašymų įjungti šildymą (vėdinimą), sustoti į tualetą.

Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. kovo 6 d. palikta nenagrinėta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 103 straipsnio 4 punkto pagrindu, nutartis įsiteisėjusi.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą buvo konvojuojamas keturis kartus maršrutu Vilnius-Klaipėda-Vilnius, šiomis transporto priemonėmis: Volkswagen Crafter, valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Paminėtų transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodyta, kad jose yra devyniolika vietų.

Iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių ir Konvojuojamųjų asmenų sąrašų teismas nustatė, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų skaičius. Kelionės žiniaraščiuose padaryta žyma, teismo vertinimu, patvirtina aplinkybę, kad trūkstant vietos ar esant kitoms priežastims, konvojuojamuosius atsisakoma priimti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas pareiškėjo teiginį, kad transporto priemonės buvo perpildytos, atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje esančių Transporto priemonių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui schemų teismas taip pat nustatė, kad visuose automobilių kamerose įrengtos vietos sėdėti, kiekvienoje kameroje yra vėdinimo liukai, apšvietimas, transporto priemonėse įrengtos šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai. Transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus, atliekama kasmetinė jų techninė apžiūra. Teismo vertinimu, automobiliai atitinka Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo” (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 146.4 punkte numatytus vėdinimo sistemos ir apšvietimo parametrus.

Teismas akcentavo, kad, siekiant užtikrinti higienos normas, sveikatos priežiūros specialistai atlieka specialiosios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims konvojuoti, planinę ir neplaninę dezinfekciją.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo konvojavimo metu specialus transportas atitiko techninius ir eksploatacinius reikalavimus.

Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad konvojuojamieji į tualetą buvo vedami pasikeitimo punktuose, apie tai pažymint konvojaus kelionės žiniaraštyje, todėl pareiškėjo argumentą, kad jis nebuvo vedamas į tualetą, teismas atmetė.

Išanalizavęs aktualias teisės normas (Konvojavimo taisyklių 3, 74–93 p.), teismas darė išvadą, kad konvojuojamų asmenų ir jų daiktų kratos atlikimas yra ne pareigūnų teisė, o pareiga. Už konvojuojamųjų kratos atlikimą, jų drabužių (avalynės, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrą jie atsako įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo asmens ir jo daiktų krata prieš konvojavimą buvo atliekama teisėtai. Šiuo aspektu teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas konvojavimo metu konvojaus viršininkui skundų nei žodžiu, nei raštu neteikė, sveikata nesiskundė (Konvojavimo taisyklių 107 p.). Byloje teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad konvojavimo metu pareiškėjas buvo žemintas ar kankintas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad konvojuojant pareiškėją į paskirties punktus laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. liepos 30 d. buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, o konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų teismas nenustatė, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino etapavimo sąlygas, neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas teikė skundus VST bei etapų viršininkui. Dėsto panašias aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo atstovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo D. V. skundas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. liepos 30 d.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. kovo 6 d. paliko nenagrinėtą Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punkto pagrindu, kadangi nustatė, jog pareiškėjas dėl aptariamo laikotarpio buvo padavęs antrą skundą administracinėje byloje Nr. I-7690-331/2015 dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atskirai neatkreipė dėmesio į VST atsakymą į pareiškėjo 2015 m. gegužės 8 d. prašymą dėl konvojavimo sąlygų pagerinimo (b. l. 3–4), neleidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėto VST rašto turinį, akcentuoja, kad VST, atlikusi pareiškėjo išdėstytų aplinkybių apie konvojavimo sąlygas analizę, jokių pažeidimų nenustatė.

Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymu vertinimu, pareiškėjas nepateikė. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie tai, kad pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių būklė atitiko techninius reikalavimus, asmenų buvo konvojuojama ne daugiau nei skirta tam vietų, konvojuojami asmenys buvo išvedami į tualetą (b. l. 26–41). Atsakovo atstovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (b. l. 42–63).

Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, jog pareiškėjas žodžiu ar raštu buvo pateikęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas